Rumbobių piliakalnio padavimas
B. Buračas "Užburto piliakalnio kariuomenė: Rumbonių piliakalnio padavimas // Žiburėlis. 1939 m. Nr. 3, p. 38-39;
Graži Dainavos šalis, didinga buvo jos praeitis, apie kurią dabar tik senos dzūkų pasakos byloja ir puikūs Dainavos piliakalnai gyvai mums liudija. Smagu pasidairyti gražioje Dainavos šalelėje ir miela pasiklausyti senųjų dzūkų porinimų apie garsiąją Dainavos šalies praeitį.
Iš Alytaus keliaudami šiaurėn vieškeliu arba plaukdami pavandeniu Nemunu, už devyneto kilometrų nuo Alytaus, atsidursime mažame Rumbonių bažnytkaimyje, kuris dabar jau niekuo daugiau nepasižymi, kaip dideliu ir gražiu senovės laikų paminklu — piliakalniu. O Rumbonių piliakalnis tikrai gražus pažiūrėti kaip iš arti, taip ir iš toliau; o ypač gražiai jis atrodo žiūrint nuo Nemuno kranto. Rumbonių piliakalnis yra ne pačiame Rumbonių bažnytkaimy, bet apie kilometrą nuo bažnytkaimio į šiaurės pusę; kairiame Nemuno krante jis kyšo aukščiau visų Nemuno krantų kalnų iškilęs. Rytinėj piliakalnio pusėj teka platus Nemunas, o šiaurinėj — nedidelis Pilypo upelis. Tokiu būdu senovėj piliakalnį padėjo nuo priešų ginti ir aplink jį apsupusieji vandenys.
Rumbonių vardas, anot padavimų, esąs kilęs nuo to, jog senovėj šiame piliakalny stovėję puikūs karalių rūmai su aukštu bokštu arba bone. Todėl ir ši vieta buvusi pavadinta Rumbonimis — „rūmų bonė“.
Kaip senų žmonių padavimai byloja, Rumbonių aukštąjį piliakalnį supylę narsieji Dainavos šalies kareiviai. Tame pat piliakalny, sako, esąs palaidotas ir jų galingasai karo vadas. Tačiau to vado vardo dabar niekas nežino. Jeigu kada mūsų kraštui užeitų sunkūs laikai, reikia tik įspėti to kalne miegančio vado vardas, ir jis vėl kelsis su visa savo kariuomene ir apgins Lietuvą nuo priešų.
Rumbonių piliakalnio viršus yra ypatingai įdubęs; apie tą įdubimą žmonėse yra toks padavimas. Senovėj, kada žmonės dievams ugnį kūreno, Rumbonių kalne stovėjusi Perkūno bažnyčia. Vėliau, įvedus Lietuvoje krikščionybę, toji bažnyčia buvo užkeikta ir skradžiai žemę kalne prasmego. Kalno vidurys, kur bažnyčia prasmego, įdubęs liko iki šių dienų. Senesnieji žmonės dar atmeną, kad seniau to kalno viršūnėje buvusi be galo gili duobė, kurion metus akmenį, tas ilgai riedėdavęs kalno požemiais iki atsimušdavęs į kalne esančios bažnyčios varinius varpus. Akmeniui atsimušus, varpai liūdnai, liūdnai, kaip raudote raudodavę giliuose kalno požemiuose.
Dabar nebėra piliakalnio viršūnėje kiaurymės, nebeskamba graudingieji stabmeldžių bažnyčios varpai ir niekas nepastebėjo, kada prisikėlė Dainavos šalies kariai, bet seni seneliai mano, kad jie tikrai yra padėję mums iškovoti nepriklausomybę ir laisvę. Kaip padavimas sako, kada reikės, jie mums ir vėl padės.
