A. Vilainis „Dviejų rašytojų gimtinėje - Paragiuose“ // Ateitis. – 1943, Nr. 192, p. 3
Į Lazdynų Pelėdos — Sofijos Pšibiliauskienės ir Marijos Lastauskienės gimtąjį dvarelį įvažiuoju ilgoka alėja. Vienoje jos pusėje aukštos drebulės, kitoje — liepos. Prieš akis pamatau medinį, vidutinio didumo namą su prieangiu — gonkomis, kurios iki pat stogo apaugusios vijokliais. Durys į gryčią atviros. Kambarys tuščias. Tuoj krinta į akis daug paveikslų, tapytų aliejiniais dažais. Iš gretimo kambario pasigirsta žingsniai ir prieš mane atsistoja jaunametis, kokių 12 — 13 metų, baltais plaukais berniukas. Pasisveikinęs klausiu, ar negalima pamatyti rašytojos Lastauskienės.
— Deja, jau ji išvažiavusi. Jūs pavėlavote jau keletą dienų, bet aš jums pašauksiu savo mamytę, gal ji galės jums ką papasakoti.
Paprašęs sėstis, berniukas išeina, ir tuojau pasirodo jo motina, rašytojos Lastauskienės duktė. O. Prisienė. Pamažu labai nuoširdžiai išsikalbame, Jos motina dar ir dabar teberašanti. Turinti parašiusi keletą naujų beletristinių kūrinių. Vienas stambus veikalas buvęs parašytas prieš pat šį karą. Jis buvo įduotas vienai leidyklai išleisti, tačiau bolševikmečiu buvęs dingęs. Paskutiniu metu jis surastas. Šio stambaus kūrinio pavadinimas yra „Praeities miglos“. Rašytoja bandanti pavaizduoti savo namų 500 metų laikotarpį. Viskas, žinoma, subeletristinta, ir istorinių duomenų nedaug. Rašytoja Paragiuose nuolat negyvenanti. Dabar ji čia kurį laiką svečiavusis, dalyvavusi paveikslo pašventinimo iškilmėse. Vėliau, žemaičių rašytojų sambūriui pagerbiant Lazdynų Pelėdą, dalyvavusi jų literatūros vakare Šiuo metu ji išvažiavusi pas kitą savo dukterį į Salus. Presienės vyras šio karo metu yra dingęs, dabar ji čia gyvena tik su savo trylikos metų sūnumi. Sūnus domisi menu ir medicina. Teko matyti keletą škicų, vieną kitą pieštą paveiksliuką ir nulipdytą žmogaus figūrą. Žinant, kad šis jaunuolis nėra lankęs jokios meno mokyklos, atrodo jį turint neabejotiną menininko talentą. Turbūt jam teks nueiti savo senelio, dailininko Ivanausko pėdomis.
Kambariuose matyti dar nemaža Ivanausko tapytų paveikslų. Jo paties vykęs autoportretas, kur jis dega pypkę ir įžiebtoje šviesoje matyti veido atspindžiai. Lazdynų Pelėdos dar jaunutė galva. Keletas kitų autoportretų ir žymaus prancūzų dailininko Gireau kelių metrų aukščio paveikslas. Jame vaizduojamas vergės pardavimas. Pats originalas yra Prancūzijoje, Luvro muziejuje. Kopija padaryta vykusiai ir daro puikiausi įspūdi. Be paties Ivanausko tapytų paveikslų, yra ir kitų dailininkų, vienas kitas vieno ukrainiečio tapytas paveikslas. Porą paveikslų teko matyti iš XVII — XVIII amž. Atrodo, kad šis dailininkas pagal savo gyventą laikotarpį nebuvo tinkamai įvertintas. Juk tada mūsų krašte dar nebuvo gilaus meno supratimo. Todėl, rašant mūsų krašto meno istoriją, gal būt, teks prie jo staptelėti.
Ta pačia proga tenka kiek susipažinti ir su ten esančiu šeimos archyvu.. Turima gana senų, šeimą liečiančių dokumentų. Kai kurie jų surašyti dar senoviška gudų kalba, rodos, iš XIV amž. pabaigos ir XV pradžios. Turima keletas labai senų fotografijų, net Lazdynų Pelėdos senelių, kada pati fotografija dar neseniai buvo pradėta vartoti praktiškame gyvenime. Suprantama, ir drabužiai, kurie matyti fotografijoje, yra gana senoviškos mados. Be to, dar yra viena fotografija, kur Lazdynų Pelėda yra nusifotografavusi su Povilu Višinskiu. Fotografija gerokai išblukusi. Biografui, rašant platesnę Lazdynų Pelėdos ir M. Lastauskienės biografiją, verta su esančiu šeimos archyvu susipažinti ir juo pasinaudoti.
Užkandę pietų ir pasikalbėję, apžiūrime patį dvarą. Gyvenamasis namas ne per didelis. Ilgis sudaro apie 10 sieksnių. Viduje yra apie 8 kambariai. Antrame aukšte yra įtaisytas kambariukas, kuriame tarpais yra gyvenusi ir kūrusi Lazdynų Pelėda. Dabar šiame kambariuke atvažiavusi apsigyvena rašytoja Lastauskienė. Namas, nors ir ne bet tam tikro remonto, čia stovi jau apie 200 metų. Žinoma, namai mediniai, nors ir dengti gontais. Pats dvaras esąs apie 500 metų senumo. Kiti trobesiai atrodo vidutiniškai. Kieme, priešais gyvenamąjį namą, iš rytų pusės yra gražus klombas, apaugęs dekoratyviniais medeliais, tarp jų žydi dangaus mėlynės spalva dideliais krūmais išaugusios gėlės. Už klombo, pietų pusėje yra didelis sodas, kaip ir visur, išgadintas didžiųjų šalčių. Sodo viduryje yra dideli, dekoratyviniais medeliais apaugę, akmenys. Ant jų buvę manoma pastatyti kokią nors meniškai gražią statulą. Už sodo ir apie namus auga keletas senų šimtamečių medžių. Anksčiau čia buvęs vienas labai storas klevas, tačiau kažkodėl į jį dažnai trenkdavęs perkūnas, todėl tekę šį medį nupjauti. Prie pat namų buvęs labai didelis, gal kokį 1000 metų turįs ąžuolas. Jo išpuvusiame viduje buvę galima pastatyti nedidelį stalelį ir tilpti keletas žmonių. Ąžuolą beganydami piemenys padegę. Norėta jį užgęsinti, tačiau jis buvęs taip įsidegęs, kad nieko nebuvę įmanoma padaryti. Net buvę iškviesti iš Tryškių miestelio gaisrininkai, bet jau buvę per vėlu. Dabar šio ąžuolo jau nebėra. Ąžuolą labai mėgusios abi rašytojos ir jo labai gailėjusios. Netoli sodybos vienur kitur matyti nedideli beržynėliai, miškeliai. Dvaras, berods, turi virš 100 ha. Bolševikmečiu jis, žinoma, buvo išdalytas sklypininkams, ir savininkams buvo palikta 30 ha norma.
Tryškių kapinėse aplankome Lazdynų Pelėdai naujai pastatytą paminklą. Visuomenė kažkodėl šią mūsų mylimą rašytoją vis dėlto ilgai buvo pamiršusi, nepastatydama jai tinkamo antkapio. Anksčiau, atėjęs į kapines, sunku buvo rasti, kur rašytoja palaidota. Dabar, nors paminklas ir kuklus, tačiau stilingas ir išsiskiria iš visų čia esančių antkapių. Šiuo metu dar jis, kaip numatyta, neaptvertas geležine tvorele. Antkapis nepatogus gal tuo, kad jis savo dideliu akmeniu apglėbia visą kapą, net nebelieka vietos gėlėms. Paminklas pastatytas vietos visuomenės sudėtomis aukomis, rodos, pagal vietos mokytojo Petrausko projektą. Paminklas šiemet buvo pašventintas Telšių vyskupo, dalyvaujant didelėms minioms žmonių.
Miestelyje yra Lazdynų Pelėdos vardo gatvė, anksčiau buvo manoma statomąją pradžios mokyklą pavadinti jos vardu ir įmūryti atitinkamą lentą. Atėję bolševikai neleido tai įgyvendinti. Dabar, nors ši mokykla jau pastatyta ir joje mokosi ne tik miestelio, bet ir plačios apylinkės vaikai, tačiau ji ir šiandien dar nesivadina jos vardu.
Tryškių miestelis per šį karą išdegęs. Miestelio aikštėje ant aukšto stulpo stovi šv. Florijono statula, kuri rankoje laiko vėliavą, nudažytą lietuviškomis spalvomis.
Bažnyčia sena. Jos altoriuose esą šventųjų paveikslai, atrodo, kilę iš XVI — XVII amž. Jų veidai tamsūs, drabužiai dengti skarda. Ko nors naujoviško nei miestelyje, nei bažnyčioje nematyti. Tik pačiame rinkos viduryje, prie užtvertos tvorelės stovi įtaisyta cementinė tribūna, iš kurios buvo kalbama mitingų ir iškilmių metu. Tokių tribūnų niekur neteko matyti. Ji yra vienintelė Žemaitijoje, o gal ir visoje Lietuvoje.
Jau visai vakarop palikome Tryškius ir išvažiavome Luokės link. Tenka pravažiuoti vieną kitą tarpą miško. Prieš Kaunatavo bažnytkaimį privažiuojame rusų kaimus ir netoli kelio stovinčią medinę rusų cerkvę. Kaunatavo bažnyčia mūrinė, pastatyta iš raudonų plytų. Jos šventoriuje yra kapinės. Viename kampe yra didokas rūsys, kuriame matyti sudėti karstai, o ant viršaus stovi didelis akmens kryžius su herbu. Dauguma karstų metaliniai. Juose esą palaidoti kažkokie didikai, pirmieji šios bažnyčios statytojai.
