Sunkiais keliais žengė lietuvių tauta į savo atgimimą, tačiau vedama vienos idėjos, vienos minties būti laisva, ji nepaklydo kryžkeliuose, nesustojo pusiaukelyje ir po sunkių vargų priėjo laimingą galą. Garbė nurodyti Lietuvai tautinį jos idealą ir kelius į jį teko daugiausiai „Aušrai” ir jos įkūrėjui, dar gyvam mūsų tautos patriarchui Jonui Basanavičiui. Suprasdamas, kad nei gražiausi obalsiai, nei jausmingiausiai parašyta tautos istorija neprikels tautos, užmiršusios savo garsiąją praeitį, jei ji nepažins esančių arti savęs gyvų tautos meilės šaltinių, jei nepažins savo krašto senovės paminklų, dr. Basanavičius ir ėmėsi nurodinėti nuvargusiai tautai tuos gyvuosius tautos meilės šaltinius, garsiosios praeities dar gyvus paminklus. „Aušroje” buvo padėtas savo laiku nevienas Basanavičiaus straipsnis, kuriame jis šaukė geriau pažinti savo krašto praeities paminklus, rodė jų reikšmę tautos gyvenimui. Daugiausia pasakė jis apie tai savo didesniam veikale. „Apie senovės lietuvių pilis”.
Gyvai ir jausmingai aprašo tame savo veikale dr. Basanavičius 75 senobines lietuvių pilis, nuo kurių mūsų dienomis išliko tik pilkos piliakalnių viršūnės, nurodančios kas pergyventa jų drauge su tauta. „Jei Lietuva iki šiai dienai gyva dar liko, tai tuo mes kalti esam garbingiems mūsų proseniams bei pražilusiems mūsų piliakalniams”, sako Basanavičius, pabrėždamas mūsų gražiausiųjų praeities paminklų – piliakalnių reikšmę tautos gyvenimui.
Laimėję tautos idealą, su pagarba minėdami dabar „Aušrą” ir pirmuosius atgimimo didvyrius, drauge turime pagerbti ir senus tautiškų tradicijų saugotojus mūsų senovės paminklus, ypatingai garsiuosius mūsų piliakalnius.
Amžius budėję tautos laisvės sargyboje, dabar apleisti ir pamiršti tie piliakalniai, dar nekartą bus mums reikalingi. Dar ne visa laimėta, dar turime daug neįvykintų troškimų ir bandymų valandą ne kur kitur ieškosime sau paramos, tik pas išmėgintus ir patikimus tautos draugus-senuosius mūsų piliakalnius, kurie, giliai sužadindami mūsų širdis, ves mus į mūsų Vilnių, Gardiną ir toliau, ves mus ir mūsų brolius, atplėštus dar nuo bendros laimėjimo šventės.
Primindamas bent trumpai mūsų piliakalnių istoriją, šaukiu tad juos pagerbti!
Lai gyvas piliakalnių atminimas iškilmingą „Aušros Medžio” dieną, pareikštas jau tai piliakalnio apsaugojimo darbu, jau tai sodinimu ant piliakalnių viršūnių „Aušros”, „Laisvės”, „Vilniaus” ir kitų simbolinių medžių, jau tai paprastu tik piliakalnio aplankymu, sukelia kiekvieno mūsų širdyje gilią pagarbą jų garsiai praeičiai ir sužadina stiprią viltį šviesiąja tautos ateitimi!
Piliakalniai vadinami ir kitais vardais, kaip antai: pilies kalnai, pilys, pilaitės, pilikės, papiliakalniai – yra vietos žmogaus ranka pritaikyti gynimosi reikalui. Tam reikalui atlikta buvo savo laiku daug daug įvairių žemės darbų. Senovėje, ant piliakalnių, be įvairių žemės sustiprinimų buvo dar įrengiami gardai-tvoros, medinės bei mūrinės pilys, bokštai, stovėję įvairūs gyvenamieji trobesiai. Ilgainiui piliakalniams nustojus gynimosi reikšmės, pranyko įvairūs jų įrengimai ir liko tik vietos su žymėmis, kad jas yra lietusi žmogaus ranka, liko įvairių žmogaus gyvenimo pėdsakų ar atminimų, kad čia būta senovės tvirtovės.
Taip trumpai galima apibūdinti piliakalnius…
Per ilgus tautinės kultūros kūrimo ir nepriklausomybės idėjos ugdymo amžius, nekartą keitėsi kovos del tautos būties būdai, drauge keitėsi ir piliakalnių rengimas, kas ir buvo priežastim, del ko turime jų įvairiausio šiandien pavidalo, ne vienokio dydžio, įrengimo ir įvairiose būklėse.
Piliakalnių istorija tai drauge tautos kultūros ir Lietuvos valstybės istorija ir be platesnio piliakalnių pažinimo negalima yra įsivaizduoti sau kokiomis tautos pastangomis ir vargu laimėta mūsų dienomis išgautoji nepriklausomybė.
Bendras visai žmonijai ir visiems kultūringiems amžiams saugumo instinktas jau nuo seniausios gadynės reiškėsi ir Lietuvoje. Sunku yra dabar pasakyti kaip Lietuvos pirmykščiai gyventojai rūpinosi savo būvio saugumu. Gal buvo rengiamos ištisos sodybos ant stulpų, kaip tai buvo pastebėta Šveicarijoje ir vėliau net Rytų Prūsuose ir Lenkijoje, kur buvo irgi aptikta tos statybos pėdsadų. Vandenų pilnoje Lietuvoje tam buvo labai palankios sąlygos. Kai kuriuose ežeruose, pav., užtinkamos eilės stulpų vad. „velnio tiltais” be ne bus likę nuo prosenovinių žmonijos sodybų, kuomet geresniam apsisaugojimui ežere ar upėje, netoli kranto, įsitaisydavo ant stulpų sau būstą, sujungę jį su krantu siauru tiltu, kuris pavojui ištikus, būdavo sunaikinamas. Trūkumas moksliškų tyrinėjimų del likusių mūsų kai kuriuose ežeruose stulpų liekanų neleidžia to pastebėjimo patvirtinti. Ar tik nebuvo vartojamas senobinių Lietuvos gyventojų kitas sodybų apsaugos būdas: rengimas vandenyse dirbtinių salų iš žemės, medžio ir akmenų, kaip tai yra užtikta Italijoje ir Škotijoje. Tikslesnių davinių tiems spėliojimams patvirtinti irgi trūksta. Rodomas L. Kšivickio pavyzdys piliakalnio (Galvediškių pilikė, Šiaulių apskr.) ir antras mano pastebėtas (Laukogalių k., Trakų apskr.), kur buvo rasti paprasčiausieji išdirbiniai iš titnago, nors ir sako apie senumą kultūros „pilies” gyventojų, bet patsai piliakalnio įrengimas yra daug aukštesnio kultūros laipsnio.
Tuo tarpu kai Galvediškių „pilikė” yra dar tik sala, vos kylanti nuo pelkės vandeninio paviršiaus, Laukogalių „pilis” jau yra 3—4 mt. kalnas. Trūkumą moksliškų įrodymų del pirmykščių mūsų krašte sodybų, įrengtų vandenyje ant stulpų, bei dirbtinių salų gali kiek papildyti bendras lietuviams, o taipogi ir visai žmonijai pastovus liaudies tvirtinimas padavimuose apie paskendusius tuluose ežeruose bei upėse miestus, pilis, varpus.Šie tvirtinimai ar tik nėra atbalsis tų laikų, kuomet žmonija iš tikrųjų matė įrengtas ant vandens ištisas sodybas miestus, kurie ilgainiui buvo apleisti ir pranyko, „nuskendo”, kaip sako liaudis. Antras nuolatinis liaudies tvirtinimas, kad piliakalniai yra supilti iš pamatų, ar tik nėra išlikęs atminimas rengimo dirbtinių salų vandenyse. Be abejonės, išsiplėtus mūsų krašto praeities pažinimo mokslams, turėsime daugiau pamatuotos medžiagos tiems spėliojimams patvirtinti, bet ir dabar buvimą Lietuvoje pirmykščių apsaugos įrengimų sodybų ant stulpų ir dirbtinių salų vandenyse, reikia laikyti tikru faktu. Daugiau davinių turime sekančiam piliakalnių plėtojimosi laikotarpiui pažinti. Atsiradus visuomeniniams santykiams, jau tautiškai susiorganizavę Lietuvos pirmykščiai gyventojai apleidžia savo senobines sodybas ant vandens ir išsikelia gyventi sausumoje, bet saugumo instinkto vedami jie, naujo gyvenimo ir santykių sąlygose, imasi apsaugojimo priemonių savo sodyboms. Naujoms sodyboms pirmykščiai Lietuvos gyventojai pasirinko ant vandenų krantų atskirus kalnus, kuriems, kad sunkiau būtų priešui prieiti, kiek nukasdavo šlaitus. Kalno pakraščiais buvo įrengiami gyvenamieji trobesiai, o vidurys paliekamas tuščias, bendriems darbams, sueigoms, tikybinėms apeigoms Kokie tai buvo trobesiai, sunku atspėti, bet rasti gyvenimo pėdsakai Varonių, (Utenos apskr.) Maškenų, Patrašūnų (Rokiškio apskr.). Derbutų I-jo laikotarpio (Raseinių apskr.) piliakalniuose rodo, kad tai buvo iš žabų bei karčių supintos trobelės, apteptos iš viršaus moliu ir apdengtos žvėrių kailiais. Tik vienam piliakalnyje (Dūkštas, Braslavo apskr.) buvo pastebėta, kad gyvenimui kalne buvo iškasta duobė, kuri iš viršaus gal buvo pridengta. Panašių gyvenamų būstų matyti buvo ir daugiau. Viduryje šių trobesių rusėjo ugniakuras, ties kuriuo ir spietėsi šeimynos pirmykščių mūsų krašto gyventojų ilgais ir šaltais rudens ir žiemos laikais.
Išeidami į naujas sodybas sausžemyje Lietuvos pirmykščiai gyventojai keisdavo ir savo buitį. Pirmiau tebuvę tik žvejai ir medžiotojai, jie dabar pažino ir žemdirbystę. Tuo tarpu kaip kai kuriuose iš paminėtų aukščiau piliakalnių dar neaptikta javų liekanų (Maškėnų bei Petrašūnų), kituose to pat kultūrinio laikotarpio piliakalniuose (Varonių – Utenos apskr., Girkalnių – Raseinių apskr.) randama jau ir javų pėdsakų. Šis kultūrinis piliakalnių plėtojimosi laikotarpis maždaug tarp III-VII amžiaus Kristui gimus, dar yra gana primityvios neolito kultūros laikotarpis. Piliakalnių gyventojai, dar tebevartoja netobulus akmens ir kaulo padarus.
Mokėdami dirbti molinius puodus ir ugnį vartoti, jie dar nemoka virti valgio ant ugnies, o įkaitina nedidelius nulygintus akmenis, įmeta juos į puodus su viralu, kad puodai geriau įkaistų, juos įstatydavo į tam tikrus lizdus, sudėtus iš akmenų ir užpiltus žeme. Ant senesniųjų piliakalnių dažnai užtinkama krūvelių akmenų su tuštymu viduryje, kuriame kartais net ir puodų šukių randama.
Ar tik ne gyvenimas pirmykščių Lietuvos gyventojų iškastuose ant kalnų rūsiuose, paliko liaudyje atminimų, kad „švedai” bei kiti piliakalnio gyventojai gyvenę ne ant piliakalnio, bet piliakalnyje ir nėra beveik piliakalnio, apie kurį nebūtų kalbama, kad seniau jame buvo skylė, į kurias ilgiausias kartis sukišę, dugno nepasiekdavę. Toks pastovus liaudies tvirtinimas turi tam ir pamato….
Ramiai gyvenančius pirmykščius Lietuvos gyventojus V – VII a. ištinka katastrofa, del kurios jie ūmai apleidžia savo sobybas ant piliakalnių. Del kurių priežasčių turėjo skirtis su savo senobinėmis sodybomis piliakalniuose jų gyventojai, archeologija negali pasakyti.
Užėjusi katastrofa ne tik paveikia piliakalnių gyventojus, bet, kaip archeologų pastebėta, pakeičia visą kultūrinį krašto gyvenimą. V – VII amžių laikotarpyje netobulus akmens ir kaulo padargus pakeičia gražiausieji naugių padargai, kurių kultūra, anot prof. A. Spycino, nieko neturi bendro su senobine akmens ir kaulo kultūra ir yra, toli praplitusi į rytus ir į pietus. Kitas Lietuvos senovės tyrinėtojas V. Šukevičius vėl randa, kad laidojimo būdas ir kapuose užtinkami V – VI a. daiktai taip yra pasikeitę, kad negalima daryti jokių palyginimų. Visi šie nesuprantami archeologijos, kultūros pakitimo daviniai buvo išaiškinti prof. K. Būgos kalbotyros daviniais. Prof K. Būga, remdamasis kalbos daviniais, vietų pavadinimais, įrodė, kad V – VII amžiais gyvenančias Lietuvoje suomių giminės tautas pakeitė naujai atėjusios čionai „aisčių” giminės tautos: latviai, kuršiai, lietuviai, žemgaliai, latgaliai ir kiti. Tas garsiojo mūsų kalbininko tvirtinimas paremtas aukščiau minėtais archeologijos daviniais daro pačią mūsų archeologiją suprantamą bei gyvą ir įgalina ją sakyti apie tautinę priklausomybę tos ar kitos Lietuvos senobinės kultūros.
Atėję į Lietuvą „aisčiai” jau buvo savo kultūra daug aukštesni už iš senovės čia gyvenusius suomius, del ko jie ir buvo lengvai nuveikti ir turėjo ūmai apleisti savo sodybas. Skirtumas kultūrų suomių ir aisčių giminių ir tautų buvo toks didelis, kad palyginus padargus iš Petrašūnų piliakalnio bei Pakalniškių (Panevėžio apskr.) kapinyno, kurie laikomi V – VII a. laikotarpio, kiekvienam lengva suprasti įvykusį tam laikotarpy tautų pakitimą. Kad suomių giminės tautų dar velesniais laikais gyventa gana žemoj kultūroj, rodo rusų prof. Repnikovo tyrinėjimai sodybos ties Ladogos ežeru. Ten pastebėta, kad naujai atėję varingai įrengė savo sodybą vietoje buvusios čia suomių sodybos, tais laikais dar turėjusios žemą neolito kultūrą.
Be abejonės, kultūroje aukščiau stovį „aisčiai” stebėjosi suomių gyvenimu „rūsiuose” ant piliakalnių, iš kurių jie ir išlysdavo per „skyles”. Iš to ir liko liaudyje padavimų apie gyvenimą piliakalnyje bei buvusias ant ju skyles.
Nors kultūroje ir aukštesni buvo aisčiai už suomius, tačiau įgimto saugumo vedami, rūpinosi apsaugojimu savo tautinio būvio, savo sodybų ir pradėjo rengti piliakalnius. Iš dalies buvo apgyvendintos ir senos sodybos, kaip, pavyzdžiui, Derbutų piliakalnis (2-jo laikotarpio kultūra), kurį kiek geriau sustiprino, pagilinus griovius ir paaukštinus pylimą, bet daugiausia rengė ir visą eilę naujų piliakalnių (Apuolės–Mažeikių apskr, Raginėnų Šiaulių apskr., Džuginėnų Telšių apskr., Ukmergės ir daug kitų), del ko, kaip ir seniau, geriau parinkdavo atskirus kalnus, kuriuos jau daug geriau įrengdavo, negu kad buvo įrengiami senesnieji suomių giminių piliakalniai. Gana dideliems kalnams nulygindavo šlaitus, kad būtų labai statūs, ir pildavo papildomą pylimą ant jo galų. Tokių piliakalnių „balno” pavidalo gana daug užtinkama Lietuvoje.
Aukštai išsiplėtojus visuomeniniam gyvenimui, sodybų ant piliakalnių buvo labai daug, taip kad jau piliakalnio ploto neužtekdavo ir dauguma gyventojų apsigyvendavo „papiliuose”, – artimoje piliakalnio apylinkėje. Nuo tų laikų ties piliakalniu neretai užtinkamos kapinės, kuriose ir buvo laidojami „pilies” ir „papilio” gyventojai ir kur randami daiktai gali paliudyti apie piliakalnio kultūrą ir jo laikotarpį (Raginėnų Šiaulių apskr., Maisėjūnų Trakų apskr. ir kt.) Mūsų piliakalniai pirmą kartą minimi istorijoje IX a. 853 metais švedai bei danai atplaukę į Liežtuvą, apgulė „Apuolės” pilį. Gynėjai, po kelių dienų gynimo turėjo pasiduoti ir užmokėti pergalėtojams didelę duoklę. Pavojus nuo kas kartas puolančių Lietuvą normanų, mozūrų, slavėnų ir išsiplėtę visuomeniniai santykiai privertė jau tautiškai susiorganizavusias „aisčių” giminės tautas organizuotis valstybiškai ir daugiau rūpintis savo krašto apsaugojimu. Kas kartas vis daugiau ir daugiau auga pilių ant naujų paliakalnių, tobulėja ir jų įrengimas ir jau matomas planingas piliakalnių išskirstymas. Tuo tarpu kai senieji piliakalniai buvo įrengiami visai pripuolamai, dažniausiai tik savo artimesnių sričių apsaugai, VII – IX amžiuje piliakalniai rengiami ištisomis grupėmis. Tokių grupių piliakalnių neretai užtinkama Lietuvoje, pavyzdžiui, Surviliškių apylinkėje (Kėdainių apskr.), Kernavės, Punios apylinkėse ir kitur. Užtenka pažiūrėti žemėlapyje išskirstymą mūsų piliakalnių, kad pažintume vyriausius senovės lietuvių gyvenimo centrus, ko visai nėra pastebėjęs F. Pokrovskis, savo archeologiniame Lietuvos žemėlapy, nesuradęs piliakalnių išskirstymo jokios sistemos.
Laikui bėgant buvo išstumti iš savo senobinių sodybų suomiai – lybiai, pamažu asimiliacijos keliu pranyksta kultūroje silpnesnės aisčių giminės tautos: lietgaliai, žemgaliai, sėlai, kuršiai ir viso krašto valdytojais lieka lietuviai ir latviai. Šie nauji krašto valdytojai, aukštai tautiškai susiorganizavę, dar aukščiau išauga valstybiškai, pakyla krašto gynimas, tobulėja įrengiant naujų piliakalnių. XIII – XIV a. a. iškilus naujam pavojui iš kardininkų ir kryžiuočių pusės ypatingai išsiplečia statymas naujų pilių, rengimas naujų piliakalnių krašto gynimui. Nuolatiniai puldinėjimai stiprių priešininkų verčia keisti valstybinį krašto sutvarkymą. Išnyko mažieji kunigaikščiai, visas kraštas sudarė vieną plačią valstybę. Atsirado didžioji Lietuvos kunigaikštija kurioj gynimo organizavimas, naujų pilių statymas eina dar plačiau. Panašių strategiškai pastatytų grupių piliakalnių nerandama Rytiniuose Prūsuose bei Latvijoje, kur gyventojai, netikėtai užpulti plėšriųjų priešų, dar nesuspėjo suorganizuoti platesnės valstybės ir sutvarkyti jos gynimą. Su garbe iš sunkios kovos del tautinio ir valstybinio būvio išeina lietuviai, žemaičiai ir aukštaičiai, kurie vieninteliai iš aisčių giminių sudarė didžiausiomis pastangomis plačią valstybę ir nuostabiai gražiai ir galingai organizavo krašto gynimą. Viena po kitos auga ant aukštų piliakalnių stiprios pilys: Pilėnai, Merkinės pilis, Paršiapilė ir daug kitų, kurias nekartą mini kryžiuočių metraščiai, o dar daugiau visai jų nepaminėta. Ypatingai daug rengiama piliakalnių priešo žygių keliuose. Visos pakrantės Akmenės (Dangės), Minijos, Vėviržės, Jūros, Nemuno, Dubysos ir kitų upių apstatomi vienas arti kito piliakalniais, kurių tikslas ne vien tik gynimo, bet priešo sekimo ir žvalgybos. Toki piliakalniai ir yra daugelis mūsų mažesniųjų piliakalnių: pilikių, pilaičių, pilelių. Kur-ne-kur savo pavadinime jie išlaikė pirmykštę savo reikšmę, kaip antai: Žvalgakalnis. (Žvalgokalnis, Čiobiškio apylinkėj, Trakų apskr.), Sarguvietė (Laukuvos apylinkėje, Tauragės apskrityje), Sargukalnis (Burbiškiai, Telšių apskr). Tarp sargybų piliakalnių buvo įrengiama vyriausioji pilis, ant gražiai ir stipriai įrengtų piliakalnių. Ties ja spietėsi kultūrinis krašto gyvenimas papiliuose ir „užpiliuose”. Vyriausioje pilyje gyveno krašto valdytojas ir jį pavaduoją bajorai su būriais nuolatinės kariuomenės. Ties vyriausia pilimi nekartą būdavo ir vyriausios maldyklos, „Alkai”, (Medvėgalio piliakalnis, Karužiškių dv., Telšių apskrityje). Vyriausioji pilis, kartais užimanti didelį plotą iki 2000 kv. meterių (Medvegalio piliakalnis) be gynimo įrengimų, stačių šlaitų, pylimų, turėjo dar viršūnėje aukštą medinę tvorą – gardą, (iš kur Gardinas, Gardai, Gordoma) trobesius karo vadui ir kariuomenei ir gerą atsargą gynimo pabūklų: rąstų ir akmenų, kuriais ir įveikdavo lipančius stačiais šlaitais sunkiai apsišarvavusius kryžiuočius.
Plačiai išplėtę gynimo organizaciją ir įrengę daug piliakalnių, lietuviai gerai mokėjo sunaudoti vietos būklę gynimui. Kartais rengdavo naujas pilis ir senųjų vietoje (Derbutų piliakalnis, 3-čiojo laikotarpio), bet dažniausia rengdavo naujas. Šiame laikotarpy ypatingai išsiplėtojo rengimas piliakalnių ant aukštų upių krantų, tarp skardžių, ir upių santakoje, kas palengvindavo piliakalnio įrengimą: tam tikslui tik iškasdavo nuo lygumos pusės griovį, o už jo pilies volą pylimą, kartais net dviejų eilių, kaip nuo lauko, taip ir nuo upės pusės (Račkiškio piliakalnis, Raseinių apskr.). Be to, piliakalnių statyme matome daug ir naujų įrengimų. Papildymui gyvenamojo ploto piliakalnio šlaituose įrengiamos terasos (Medvegalio piliakalnis Karužiškių dv., Telšių apskr.), bei visas piliakalnis sudarytas iš eilės terasų, kaip tai yra Bilonių piliakalnyje, (Telšių. apskr.), kuris L. Kšivickio laikomas vienu iš įdomiausių pasauly priešistorinių statybos paminklų. Piliakalniai, ypatingai svarbesnieji būdavo sujungiami kartais tarp savęs slaptais keliais, kad būtų lengviau susisiekti. Slapti keliai, „kulgrindos” buvo daromos per pelkes, ežerus ir buvo paslėpti po vandeniu. Dar ir šiandieną juos žino vietos žmonės, kurie jais tebesinaudoja (Lietuvos „kulgrindos” Varnių apylinkėje, Telšių apskr.).
Taip pasiruošę ir pasiryžę geriau mirti negu vergauti kraujageriams kryžiuočiams, mūsų proseniai laukė priešo… Neilgai tekdavo laukti… Šimtmečiais nuolat po kelius kartus į metus puldavo kryžiuočiai Lietuvą. Nekartą, nieko nelaimėję, turėjo kryžiuočiai grįžti atgal, nes lietuviai buvo įspėti apie jų puolimą ir buvo pasiruošę svečius sutikti. Stebėjosi išdidūs kryžiuočiai tokiu lietuvių pasiryžimu ir nuostabiu sutvarkymu krašto gynimo….
Vos tolumoj pasirodydavo kolonos kryžiuočių, kaip ant pasienio piliakalnio suliepsnodavo ugnis. Tai nuolatinė piliakalnio sargyba sukūrė laužą, norėdama pranešti dienos metu dūmais, o naktį šviesa, kad priešas artinas. Pamačiusi pavojaus ženklą, antrojo piliakalnio sargyba pranešdavo ugnimi trečiam, šie ketvirtam, penktam ir taip sužibdavo visa grandinė piliakalnių, kol pavojaus ženklas nepasiekdavo vyriausios pilies. Pavojaus ženklas sukeldavo visus. Nelaukdami pasigailėjimo iš plėšrių puolikų, visi kas tik galėjo ėmėsi ginklą ir skubėjo į vyrų kalnus, į vyrų pilis (Vyrpiliai, Telšių apskr.) ir apsigynimo piliakalnius, kad ten, vadovaujami narsiųjų vadų, atremtų priešą.
Seniai, moterys, vaikai apleisdavo savo sodybas ir su visa manta skubėdavo pasislėpti į miškus
bei pelkes, kur kartais net būdavo įrengtos slaptos būklės: „Bobų kalnai”, Moteraitis (Pavandeniai, Telšių apskr).
Narsiai gynėsi ant piliakalnių mūsų proseniai. Nekartą žūdavo visi kovoje, bet priešui nepasiduodavo. Kartais neišlaikydavo priešų puolimo ir arba pasiduodavo priešui, arba apleisdavo savo gintuvę. Paėmę pilį kryžiuočiai su žeme ją sulygindavo, sudeginę visus trobesius ir suardę įvairius gynimo įrengimus: gardus, pylimus, griovius. Degindavo savo pilis ir patys lietuviai, per prievartą jas apleisdami. Pilies sunaikinimas nenugąsdindavo lietuvių. Po kurio laiko bendromis pajėgomis taisė iš naujo pylimus, griovius, tvėrė gardą, statė trobesius ir taip pasiruošę vėl laukdavo priešo, kuris neužilgo vėl viską sunaikindavo. Ypatingai dažnai buvo deginamos ir naikinamos pilys, stovėjusios ant svarbesniųjų kryžiuočių žygiavimo kelių. Del to ant daugelio piliakalnių net 4 mt. gilumoje (Padievaičiai, Tauragės apskr.) pastebimi sluoksniai pelenų ir anglių, atskirti naujų pylimų sluoksniai. Šiuose vadinamuose kultūriniuose sluoksniuose, tarp pelenų ir anglių neretai atrandami ir kai kurie sugadinti padarai iš XII — XIV amžiaus, bet dažniausiai tik molinių puodų šukės.
Parako išradimas ir jo vartojimas karuose pakeitė XIV a. taip kariavimo būdą, taip ir piliakalnių įrengimą ir jų būklę. Senieji mūsų piliakalniai dažniausiai būdavo rengiami šale aukštų kalvų ir visą savo gynimą paremdavo šlaitų statumu ir sunkiai prieinama topografine būkle.
Tokius piliakalnius naujais laikais lengvai galėjo apšaudyti iš toli svaidančių pirmykščių šautuvų bei patrankų ir jie tuo būdu nustojo savo vertės. Traginga mirtis didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ties Veliuona 1341 metais pažymėjo naują piliakalnių rengimo laikotarpį. Nenugąsdino lietuvių ir naujai išrasti paraku šaudomieji ginklai. Susipažinę su naujo ginklo savybėmis ir patys perėmę jį nuo kryžiuočių, sugebėjo kovoti toliau ir laimėti Žalgirio kovoje 1410 metais. Naujus piliakalnius pradėjo rengti ant aukštesnių apylinkės vietų kalnų bei lygių laukų, kuriuos pritaikydavo gynimui, supylę aplinkui pylimus ir iškasę griovius, kartais net keliomis eilėmis. Kiti piliakalniai buvo iš naujo perdirbami ir pritaikomi prie naujų karo sąlygų. Tokių naujų piliakalnių daug užtinkama Lietuvoje (Šiaulių „Salduvos” kalnas, Kupiškio – Panevėžio apskr., Sprudų Telšių apskr. Rudaminos – Seinų apskr. ir kiti). Netikę savo būkle piliakalniai buvo apleisti ir Stryjkovskis XVI a. pastebi, kad jau daug apleistų piliakalnių esą Lietuvoje. XIV a. dar pastebima didelė pažanga gynimo organizavime: lengvai įveikiamas ant piliakalnių medines pilis pakeičia mūrinės, kurias rengdavo ar ant tinkamų savo būkle senovės piliakalnių (Vilnius, Gedimino kalnas) ar sunkiai prieinamose vietose (Trakų pilis) ar pačią pilies vietą sustiprindavo mūrinėmis sienomis, pylimais ir grioviu, į kurį neretai prileisdavo vandens (Krėvos pilis).
Laimėjimas Žalgirio kovoje pakeitė politinę krašto būklę. Atėjo ramūs laikai, gyventojai jau neieškojo piliakalnių globos, nesispietė ties jais ir savo naujas sodybas pradėjo kurti patogesnėse vietose, o senieji piliakalniai buvo apleisti. Bet jie liko tautos laisvės sargyboje ir nekartą vėl buvo naudojami gynimui. Užėjus 17-18 a. švedų karams, daugeliu naujų piliakalnių buvo vėl naudotasi kaip švedų, taip lenkų ir lietuvių. Ant aukštų piliakalnių viršūnių vėl budėjo sargybos, vėl už jų pylimų spietėsi kariai, slėpėsi juose nuo šautuvų ir patrankų. Nuo to ir liko dauguma piliakalnių „švedkalniais” pavadinti. Iš to kilo ir liaudies tvirtinimas, kad piliakalnius švedai kepurėmis supylę.
Dar praėjo amžius ir vėl ištikusiam 1812 metais prancūzų rusų kare nekartą buvo naudotasi mūsų piliakalniais. Nevengiami buvo piliakalniai ir didžiojo karo laiku; neretai ant jų stovėjo vokiečių bei rusų sargybiniai, neretai užtinkama ant jų moderniško karo sustiprinimų apkasų, spygliuotų vielų tvorų ir kitko.
Kovose už Lietuvos nepriklausomybę, kaip ir senovėje piliakalniai turėjo nemažos reikšmės, kur ant jų viršūnių po ilgos pertraukos vėl atsistojo sargybiniai, kur gyvai žadinami senovės nemirtingų pavyzdžių, vedė mažus savanorių būrius prie pergalėjimo ir šlovės.
Graži ir turtinga istorija mūsų piliakalnių, per amžius budėjusių tautos laisvės sargyboje, per amžius žadinančių gyvus tautos meilės jausmus ir vedusius tautą prie laimėjimo dienos. Neveltui skeptikas lenkas, mūsų piliakalnių tyrinėtojas L. Kšivickis, nustebintas mūsų piliakalnių grandioziško ir išdidaus vaizdo, pastebi, kad „galima kalbėti ir apie lietuvių kultūrą, kaip kalbama yra apie keltų arba skandinavų kultūrą, gal ir nepainią, bet savotišką, su saviško plėtojimosi galia, saviškomis galvojimo ir kūrimo priemonėmis„.
II
Praslinko amžiai… Naujo gyvenimo sąlygų išlepinti, užmiršome mūsų garsius piliakalnius, ištikimus mūsų vargų ir nelaimių draugus, mūsų laisvės saugotojus, tautinės dvasios auklėtojus. Ir kaip „Aušros” laikais, taip ir šiandieną, jie dar „niūkso liūdni, apleisti” ir dar daugiau pamiršti. Gerai pažinti rusų, lenkų, vokiečių mokslininkų piliakalniai, dar nesusilaukė mokslininko tautiečio, kuris su meile juos patyrinėtų, plačiai parodytų visą jų garsiąją praeitį. Platesnė visuomenė, apakinta šių dienų materializmo obalsiais, išskaidyta partinių nesantaikų, tiek žiūri į piliakalnius, kiek jie turi medžiaginės vertės.
Daugelis piliakalnių ariami ir tuomi naikinami brangūs mokslui kultūriniai sluoksniai. Kitus išvežioja vežimais keliams taisyti, kasinėja įvairūs senovės mėgėjai ir lengvatikiai kaimiečiai, tikėdamiesi čia „užburto” aukso rasti, gano galvijus. Ardo piliakalnius ir sraunių upelių bangos, nuplauna juos lietus, išpusto vėjai. Iš dienos į dieną vis mažiau ir mažiau belieka tautos garbės ir šlovės paminklų. Jei kur-ne-kur būrelis šviesuolių bando apsaugoti piliakalnį, tai dauguma tik nusišypso, kad jie imasi tokio neproduktyvaus darbo. O šimtai piliakalnių palikta ardyti neišmanėliams žmonėms ir piktosios gamtos reiškiniams! Neilgai trukus iš daugumos mūsų piliakalnių gal ir atminimo nebeliks. Ką pasakys apie mus ateinančios kartos, kurios, ieškodamos tautinės kultūros žymių, pamatys, kas buvo daryta del to mūsų prosenių, senių ir suteiks mūsų kartai ne kitą, kaip tik barbarų tautinės kultūros ardytojų vardą. Suardę gi piliakalnius ir kitus senovės paminklus, ką paliksime jaunesnei kartai, kokius šaltinius gyvojo vandens-tautos meilės nurodysim joms, kokiais pavyzdžiais mokysime jas? Sakysite, gražiai parašytais tomais tautos istorijos! Bet, prisipažinkite, kas sužadino gilesnę tautos meilę, kas vedė jus sunkioje kovoje už tautos būvį? ar portretiškai pažinta, nevykusiai parašyta istorija, ar pirmieji jūsų jaunystės jausmai, surišti su gimtojo kampelio atminimu, sužadinti nebylių gimtojo krašto senovės paminklų: aukštų piliakalnių, tylių milžinkapių ir kitų? Ne tuščių svajonių, ne partijų obalsių, ne kito ištvirkimo bei ištautėjimo pavyzdžių palikite savo jaunesnei kartai, bet gyvų meilės pavyzdžių savo tautai ir jos praeičiai ir pagarbos garsios praeities senovės paminklams!
Imkitės visi kaip vienas ieškoti senių ir prosenių darbo brangių pėdsakų, pagerbkite jų krauju ir prakaitu palaistytus piliakalnius ir kitus senovės paminklus! Pažvelkite į mūsų kaimynus latvius, kurie, suprasdami senovės paminklų reikšmę tiek praeities pažinimo mokslui, tiek tautiškam auklėjimui jaunuomenės, visi kas gali imasi tyrinėti ir saugoti senovės paminklus. Rūpinasi pažinti savo krašto paminklus Latvių vyriausybė, rūpinasi ir pati visuomenė, sudariusi daugelį tam tikslui draugijų ir būrelių. Tie būreliai rūpinasi pažinti senovės paminklus, platina visuomenėj tikrą supratimą apie juos, rengia ekspedicijas, paskaitas, ekskursijas, rūpinasi paminklų apsaugojimu. Latviai tiksliai pažinę savo krašto senovės paminklus ir suradę visoje Latvijoje 300 piliakalnių, didžiuojasi jais, o mes, turėdami jų keturis ar penkisyk daugiau, ne tik kad nepažinom, bet ir jokios domės į juos nekreipiam. Nenorėtum tikėti, kad jautri ir mylinti savo kraštą lietuvio širdis visai užmirštų savo tėvų gyvus palikimus! Bet dienos bėga ir kas galima daryti, reikia daryti tuojau neatidėliojant, nes rytoj gali jau būt per vėlu. Daug jau senovės pėdsakų nebepamatysime! Visi kaip vienas stokime į mūsų senovės paminklų pažinimo ir apsaugojimo darbą! Dirva tam darbui plati ir darbo užteks visiems.
Pirmoji vieta mūsų senovės paminklų pažinime ir apsaugojime bene priklausys mokykloms, kurių sutvarkymas palengvina tą darbą. Vietoje neapykantą ir pavydą skleidžiančių įvairių moksleivių politinių kuopelių, paraginkite, kam pavestas jaunimo auklėjimas, prie gyvo meilės darbo: savo protėvių palaikų gerbimo, jų pažinimo ir apsaugojimo. Galinga šaulių sąjunga, įrašiusi į savo statutą darbus Lietuvai pagražinti, padėk mūsų senovės paminklų pagražinimo darbe Lietuvai pagražinti Dr-jai ir sekdama mūsų garsiųjų bočių pėdomis sukurk per savo metines šventes naktį ant visų Lietuvos piliakalnių laužą, savo budrumo ženklą. Lietuvai pagražinti Draugijos skyriai ir pavieni nariai, jūsų pareiga saugoti senovės paminklus. Gražinkite mūsų piliakalnius, gerbkite juos ir skleiskite plačiau savo darbą. Įvairios visuomeninės sąjungos, draugijos, rateliai ir pavieni asmenys, kam brangūs savo gimtosios senovės dar gyvi atminimai, pažinkite juos ir sulaikykite juos nuo visiško žlugimo. Steikime muziejus, renkime ekskursijas, paskaitas, nes tai mūsų pačių darbas. Nereikia laukti viso to iš valdžios. Juk mes patys iškovojome sau nepriklausomybę, ir patys sudarėme valdžią. Reikalui esant valdžia mums padės ir parems mūsų pastangas, o dirbti turime mes patys.
Pats darbas toks malonus ir paprastas…
Kur paprasta tvora galvijams sulaikyti, kur kiek žemės darbo, sutvirtinti griuvantiems šlaitams, kuriuos geriausia apsodinti medžiais, apdėti žaliuojančiomis velėnomis, kur geras žodis, o kur gal ir maža piniginė auka savininkams, kad neartų ir nenaikintų senovės paminklų, kur paaiškinimas neišmanėliams lobių ieškotojams, sulaikys piliakalnį nuo tolimesnio žlugimo.
Dažnai mūsų visuomenėj girdėti senovės tyrinėtojų archeologų šauksmas, kad skubėtų tirti senovės paminklus.
Gerbiamieji! Mokslininkai archeologai ne duobkasiai, kurie tiek ir tedirba, kad kasa piliakalnius, kasa milžinkapius, kasa senobines sodybų vietas, kasa ir kasa…
Mūsų laimė, kad mes maža teturime tokių mokslininkų, kurie su lengva širdimi prisidėtų prie naikinimo gyvų senovės paminklų ir išplautus bei užkonserviruotus iškastus daiktus padėtų į dulkėtus muziejaus kambarius. To dar maža… Mums nereikalingi mokslininkai, šalti beširdžiai chirurgai, kurie ieškodami mokslininko garbės, nekreips akies į tai, ką jie palieka vietoje sugadinto paminklo senovės tautos tradicijų auklėjimui. Jau ir taip daug tyrinėta Lietuvos senovės paminklai įvairių svetimšalių mokslininkų, kuriems nerūpėjo tautos gyvybė, jos tradicijų išlaikymas. Vien tik del savo garbės, iškastus daiktus gabendavo į kitų kraštų muziejus. Tokių mokslininkų archeologų mums nereikalinga. Mūsų mokslininkai turi būti gilūs tautininkai, kad ne tik mokėtų visur ir visame pastebėti tautiškos kultūros brangias žymes, nurodyti jas visuomenei, pripratinti ją pamylėti, bet kad mokėtų pažinti ir įvertinti senovės paminklus.
Bet kaip vienų, taip ir kitų mokslininkų archeologų maža mes turime. Tylus praeities paslapčių tyrinėtojo darbas nėra medžiagiškai malonus ir maža ką vilioja paskirti jam savo jėgas. Nedaugelis asmenų atsidavusių praeities pažinimo darbui, dirba tik atspėjamu laiku, gaudami ne pelno, bet aukšto moralaus pasitenkinimo. Gyvas reikalas pačios visuomenės ne tik prisidėti prie saugojimo senovės paminklų, bet prie jų tyrimo. Visi kas gali giedriomis pavasario dienomis į darbą, ieškokit, pažinkit ir saugokit mūsų garsios praeities paminklus!
P. Tarasenka „Lietuvos piliakalniai” // Aušros medis 1925 m. p. 15-22