Merkinė. Trakų pav., Vilniaus gub. ant krantų Nemuno, Merkio ir Stangos stovi Merkinės, miestelis vadinamas rusiškai ir lenkiškai Mereč. Gyventojų miestelyje apie 3000 abiejų lyčių, daugiausiai žydų, kurių rankose visa prekyba be-to yra dar ir viena lietuviška sankrova bet ji, kaip girdėti, baigia paskutines savo amžiaus dienas. Miestelis turi gana diktą dėl savo parapijos murinę bažnyčia: vidurys jos gana gražiai išrodo; senovėje pamaldas bažnyčioje laikydavo lenkiškai, keletą metų pirmiau buvo per pusę lenkiškai ir lietuviškai, o dabar, kaip girdėti, jau grynai į lenkišką pavirto prasidėjo kasnedėlinis lenkiškas giedojimas rožančių ir kitas pamaldas; dagi užsakus lenkiškai sako. Tik pamokslai, turbut, sakomi abiejom kalbom. Man regis, klebons labai myli lenkišką kalbą, kad gano tik saujelę miestelėnų, suprantančių lenkišką kalbą, lietuvių parapiječių dušios jam, tubut, menkai vertės teturi.
Miestelyje yra ir stačiatikių cerkve, stovinti pačiam vidurije, ant vietos nugriautos senoves laikų ratušes.
Merkinė gana įdomi ir kaip istoriška liekana: ji tapo įkurta XIII amžiaus pradžioje stovi ant minėtų upių krantų ir križkelije vieškelių į Vilnių, Kauną, Gardina ir Suvalkus. Kryžeivių laikuose tankiai miestelis būdavo apgulamas priešų tik po paskutinės kovos prie Grunvaldo su visu paliko nekliudomas. Pilis buvo atnaujinta ir paliko vieta vasaros gyvenimo ir atsilsio kunigaikščiu Vytauto, Jagailos ir jų įpėdinių, teip-pat ir medžioklių vieta. Kaip senovės atmintis, pasiliko ir namas, (dabar atnaujintas) kuriame 1648 m. užbaigė paskutines dienas amžiaus Vladislovas IV. Tas namas dabar priguli Merkinės Valšciui jame patalpinta valščiaus raštinė ir mokykla. Kur Stanga įbėga į Nemuną yra pilekalnis labai status ir angšta, užlipti ant jo sekasi tik rėploms; iš rytu pusės apsuptas gilia dauba. Ant pačios pilekalnio viršunės yra apskrita duobė į stuomenį gilumo. Nuo Stangos tas pilakalnio šonas nugriuvęs tuose griuvėsuose galima kartais atrasti apvaliai nutašytus girnakmenius svarumu nuo 5 sv. iki 1/2 pudo, – tuose griuvėsiuose atranda ir suakmėjusių daiktų; jame galima aiškiai atskirti suakmenėjimą geležies ir visokių organiškų skyrių, tarp paskutinių aiškiai atsiskiria suakmenėjimas kraujo sujungto su neorganiškais kunais. Senieji kalba buk vidurys to pilekalnio tuščias, o ant viršaus buvęs aukuras.
Pakelėse ant Vilniaus ir Gardiną stovi stulpai iš plytų, toki pat stulpai buvo ir ant antrų dviejų vieškelių, bet dabar jau jų nebėra tai ženklas senosios miesto ribos.
Apie tas senovės liekanas seniejai ši tą dar žino; užstojus naujai kartai, ir ta pati gal iždils.
J. G. „Merkinė” // Vilniaus žinios. – 1905, kovo 16 (29), p. 3.