Tauragnai

Tauragnai

Ant aukšto kranto ežero Tauragno stovi miestelis Tauragnai.

Pačioj ajkščiojoj vietoj randasi bažnyčia, kuri yra medinė, bet gan didi ir švariai užlajkoma. Šaly miestelio yra parapijinei kapai, aptverti aukštu muru. Vieta del kapų išrinkta gan pakilni ir graži. Užeinant ant kapu tuojaus puola į akis paminklas su lenkišku parašu: „… s. p. Grasylda Piotrowiczowa…” – kada gi čia visa apilinkė grynai lietuviška, tai klausimas kam reikalingas tas lenkiškas parašas?

Miestelis Tauragnu menkas. Sąkrovų yra keletas, bet visos žydų užlaikomos lietuviškos ligšioliai nėra anei vienos.

Ant sąkrovų užrašai vien tik rusiški, anei vieno lietuviško.

Parapija čia nemaža ir grįnai lietuviška. Visiškai nėra dvarų, tad nėra ir lenkiškos dvasios. Bažnyčioj visos pamaldos atsibuva vien tik lietuviškai. Suplikacijos gieda dar senobiškai su babarizmais: „macnas, nesmertelnas…”

Klebonas, terp kitko, ir dėlto pasipriešino įvedimui gryno teksto, kad vartojamas žodis „tvirtas” pas tauragniečius ženklina storumą, o nie stiprumą; jie sako: „pušis teip tvirta, kad negalima apimt.” Vienok kad daugumas parapijonų raikalautų grynai lietuviško teksto, tai klebonas neatsisakitu jų prašimui užganėdinti.

Antroj ežero pusėj stovi neseniai dar pastatytas valsčius. Prieš keletą metų čia kanceliarijoj už visuomenes pinigus vienas iš viršininkų par savo neišmanymą įtais stačiatikišką paveikslą- ikoną. Tuotarpu-gi katalikiškam valsčiuj, turi but paveikslas katalikiškas, o ne kitoniškas. Tą klaidą, man rodos, dabar galėtu tauragniečiai pataisyt.

Žemė čia nelabai gera – laukai kalnuoti, par tat nesti didelių užderėjimų ir visiško bado, nes tinguose metuose sėkla pražuna klanuose, o uždera ant aukštesnių vieta, o sausose-adverniškai. Gyvena tauragniečiai kuo-daugiausiai didžiose sodžiose ir skirsta ukes į dalis, kuom labai susmulkina. Ukininkauja jie teip, kaip ukinikavo jų praseneliai-niekokių pagerinimų neįvesdami. Užsiima kone vien tik žemdarbybe.

Prekystę, žuvininkistę, pramonę palieka svetimtaučiams, užtatai daugeliui priseina jieškot duonos išeivistej į miestus, nors prie didesnio apsišvetimo galėtu ir Lietuvoj atrast sau uždarbį.
Apšvietimas žmonių vidutiniškas. Dar prieš daleidimą mums spaudos keletas vyrų su didžiu pasišventimu užsiimdavo platinimu lietuviškų knygų: anei tankios kratos, anei tąsymai po teismus, anei kitokie persekiojimai negalėjo jų suturėt.

Kadai senei paklausiau vieną dėl ko jis teip karštai platina lietuviškas knygas, nors užtatai tiek turi nukentet. „Tą darome dėl Dievo, nes žmonės neturėdami savujų galėt pamest ir tikėjimą, atsakė klaustas ir toliaus pridėjo: „kad ruošemės nešt knygas iš Prusų par rubežių, tai atbuvam išpažintį, priimam Komuniją šv. ir teip prisitaisę prie smerties, paskui gabename knygas; jeigu tada nušautų, tai numirtumė už tikėjimą ir tėvynę”. Girdėdamas tą, pamislijau, jog garbė tiems, kurie sumanė praščiokeliui įkvėpt teip augštą pasišventimą.

Dabar tauragniečiai kone visi moka skaityt. Atsiradus lietuviškiems laikraščiams, jie, prikalbinėjami kunigų už-vis daugiaus išsirašė „Vilniaus Žinias”. Bet dabar p. Žvairys Nr. 198 V. Ž. praneša, kad ant antros pusės metų jau tik 4 V. Ž. persisiųzdinėja.

Tas atsitiko iš ženklios dalies dėlto, kad korespondentai V. Ž. savo pranešimuose apie Tauragnus, išskiriant p. Tauragnietę, visi aprašinėja vien tik blogas puses gyvenimo, tat tauragniečei liko apšaukti girtuokliais.

Toks vienpusiškumas žinių tauragniečiams niepatiko ir jie pradėjo šalinties nuo V. Ž. Nietikusios korespondencijos, be jokio raikalo užgaunančios tauragniečius, blogai pasitarnavo kaip jiems, teip ir pačiam dienraščiui. O kad ištikro korespondentai nelabai rupinosi apie teisingumą savo pranešimų, tas pasirodo iš jų pačių terp savęs nesitikimo, ir teip: skatlių tauragniečių išsirašinėjusių lietuviškus laikraščius padavė p. Gegutė keliolika, L. J. K. gal tik koki 5, p. Z-is daugumas, o p. Žvairys 25. Ir įspek skaitytojau kuris iš jų rašo teisybę!

Už trejetos varsnų nuo Tauragnų ežero pakrašty ties viensedžio Tauragilių yra pilekalnis. Kad tas kalnas ištikro buvo supiltas tą liudija kaip jo geometriška forma teip ir griovis aplink, iš kur imta žemė.

Terp čionikščių gyventojų eina paskala, buk tai tame kalne esant apipilta bažnyčia; iš vidaus kai kada išeinas žilas senelis, apsirėdęs baltais rūbais, ir vaikštinėjąs aplink. p. Z is „V. Ž.” Nr 154 apie šitą pilekalnį rašo: „Viduje nežinia kas yra. Vietomis mėgino kasti, bet užkasė”.

Ta žinia neteisinga, nes tauragniečiai vieną kart ant viršaus pilekalnio pakasėję par keletų aršinu, nekokios sienos nerado – viduje buvo paprasta žemė.

V. S. „Tauragnai” // Lietuvių laikraštis (Peterburgas). – 1905, Nr. 39, p. 565.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *