Merkinėj apsilankus atsiveria ne tik vienas gražiausių Dzūkijos kampelių, bet ir visas gyvas, kontrastų pilnas krašto paveikslas – tarp didingos praeities, skurdžios kasdienybės ir tyliai rusenančios vilties. Šis straipsnis – tai jautrus ir gyvas pasakojimas apie Dainavos širdį, apie Merkinė, kur susitinka Merkys ir Nemunas, kur piliakalniai mena kovas, o žmonių gyvenimas liudija atkaklią kovą už šviesesnį rytojų.
Autorius veda skaitytoją per miestelio gatves, piliakalnio šlaitus ir bažnyčios skliautus, leisdamas pajusti ne tik kraštovaizdžio grožį, bet ir socialinę tikrovę – vargingą žemę, sunkų žmonių darbą, dar gyvą senovišką gyvenimo būdą. Tačiau šalia viso to ryškėja ir kita linija – švietimo, organizacijų, jaunimo ir kultūrinio atgimimo svarba, kuri tampa tarsi šviesos spinduliu Dzūkijos smėlynuose.
Tai tekstas, kuris neleidžia likti abejingam: jis kviečia ne tik grožėtis, bet ir mąstyti, klausti, ieškoti sprendimų. Merkinė čia tampa simboliu viso krašto – tokio, kuriam reikia ne užuojautos, o dėmesio, darbo ir šviesos.
Merkinėj apsilankius
Iš draugų daug esu girdėjęs apie Dzūkijos gamtą ir jos grožį, apie dzūkų gerą širdį ir jų „sunkią dalelę“. Esu pastebėjęs, kad ir studentai dzūkai, ir poetai dzūkai nešioja širdy vieną didelį troškimą… Iš jų lūpų dažnai girdisi: „Šviesos mums reikia! Uždekite žibintus! Apšvieskite mūsų vargo šalį!“
Ir man rodėsi, kad Dzūkija tikrai skirtinga ir gan savotiška Lietuvos kūno dalis.
Šią vasarą man teko apsilankyti Dzūkų sostinėje, Dainavos centre – Merkinėje. Nuvažiuoti iš Kauno ir patogu, ir pigu: mane pristatė į vietą per 3,5 val. už 5 litus (apie 100 klm.). Tikras pigumo rekordas. Važiavau lietuvių kompanijos autobusu; šoferis ir konduktorius – abu mandagūs; publika nerūko. Turiu pridurti, kad ir plentas į Merkinę puikus, o kai kur tiesiog elegantiškas – juoda smala aplietas (meškafaltuotas). Ir autobusas „madnas“ – itališkas, pirktas neužilgo po to, kai p. Voldemaras matėsi su Mussolini… Aš rimtai patariu visiems, norintiems pažinti Dzūkiją, pirmiausia pasukti į Merkinę; ką gali žinoti, kaip ilgai tie patogumai mums tarnaus: plentą sumanys kas nors „taisyti“, itališkam auto gali mūsų drėgnas ruduo nepatikti, gi mūsų šoferiai gali su žydais į „vienybę“ sueiti ir tuomet mokėk 10 litų už vieną galą…
Cerkvė. Pirmas įspūdis, kurį gavau Merkinėje, tik išlipęs iš auto, buvo gan keistas: pačiame miestelio centre, aptverta neestetiška akmenų tvora, stovi pravoslavų cerkvė. Baltos, neseniai išbaltintos sienos, žalias stogas, ant jo svogūno pavidalo bokštelis. Aš labai giliai atjaučiau cerkvelės nemalonią padėtį – argi ne pyktų jai stovėti tarp svetimųjų ir, be to, garbingiausioje vietoje? Sužinojau, kad miestelyje gyvena pravoslavų šventikas, turi nemažą plotą kadaise katalikų vienuolyno žemės. Pravoslavų tikėjimo žmonių apylinkėje visai nedaug. Cerkvė atsirado perdirbus seną griūvančią rotušę, kuri atminė tuos laikus, kai Merkinė valdėsi Magdeburgo teisėmis ir turėjo ne taip, kaip dabar, viršaitį, bet burmistrą. Manau, pravoslavai nepyks, jeigu jiems pasiūlyčiau paieškoti tinkamesnės vietos savo maldos namams. Ten gi, kur stovėjo senovėje rotušė, dabar galėtų būti Merkinės muziejus, mokyklos rūmai ar kas panašaus.
Piliakalnis. Gerieji Merkinės žmonės aprodė man visas įdomias miestelio vietas. Pirmiausia piliakalnį. Jis stovi labai gražioje vietoje, ten, kur Merkys įteka į Nemuną; yra gan aukštas, taip kad piliečiai sunkesnio svorio ir ypač silpnų kojų arba plaučių nedrįsta ant jo „kojos pakelti“. Kitam palypėjus iki pusės, ima galva svaigti ir atsiranda gyvybei pavojus… Nuo dažnų lankytojų piliakalnį gina nedidelis, bet sraunus, upelis Stangė su savo lieptu, kuris perdaug nemandagiai kruta ir vartosi, kuomet senovės mylėtojas bando per jį eiti. Dabar piliakalnį globoja Pagražinimo dr-jos Merkinės skyrius, kuris įtaisė spygliuotų vielų tvorą, pastatė medinius vartus. Labai gaila, kad negailestingas upelis Stangė jau spėjo nuversti beveik pusę kalno. Gerai, kad nors pastaruoju laiku vidurinės mokyklos mokiniai apsodino griūvantį šlaitą gluosniais, kurie jau gražiai žaliuoja – gal tuo būdu bus sulaikytas tolimesnis griovimo darbas. Kalno viršūnėje įtaisytas stiebas vėliavai iškelti, yra kelios klombos su gėlėmis, pora suolų.
Iš piliakalnio viršūnės atsiveria gražus reginys į apylinkę: čia pat sraunus Merkys, vingiuodamas ir lyg nenorom, neša savo duoklę senam Nemunui; už Merkio – nedidelis, bet poetiškas Česukų kaimelis, rodos, prilipęs laikosi stataus Nemuno kranto; ten už Nemuno vėjas nešioja geltoną smėlį, iškeldamas į paviršių žmonių kaulus, senovės pinigėlius, karių ginklus, – o čia, už gilios Stangės vagos, apaugusios aukštais, bet nė pusės piliakalnio nesiekiančiais medžiais, stūkso garbingas Merkinės miestas. Ir aš, užlipęs, apsidairiau, įtraukiau į plaučius daugiau oro ir sušukau: „O tėviške! Koks mielas kraštas!“ Aš norėjau pulti ant žemės ir pabučiuoti tą vietą, kur XII–XIV amžiais tiek prosenių kraujo lieta, tiek kovota, verkta ir kentėta… Aš galvojau – buvo anais laikais milžinų, atsiras jų ir dabar, pirmiausia iš tų, kurie dar būdami mokykloje šią brangią vietą pamilo ir meilę darbais parodė.
Bažnyčia. Merkinės parapijos bažnyčia statyta Vytauto Didžiojo bene 1417 metais; yra ir paties kunigaikščio dovana – Šv. Panelės paveikslas kairiajame altoriuje. Ties didžiuoju altoriumi lubose yra gerai išlikusi Vytis, ties viduriu erelis ir dar toliau – Vazų herbas. Po bažnyčia esą dideli požemiai. Iš lauko pusės į bažnyčios sieną įmūryta kelios akmeninės kulkos, turbūt, Švedų karų atminimas.
Didžiojo karo metu iš pietų pusės bažnyčia buvo gerokai apšaudyta; žymės matomos ir dabar.
Šviesios spalvos bažnyčios vidus sudaro malonią nuotaiką. Lubose atvaizduota visa Lioretaniškoji litanija nedideliais paveikslėliais.
Gražiame šventoriuje ilsisi kunigai: Jogminas, Šlepavičius ir kiti; viename tokių paminklinių akmenų jau beveik neįskaitoma.
Bažnyčioje visos pamaldos laikomos lietuvių kalba, tik dar skaitoma Evangelija lenkiškai. Šia proga turiu pastebėti, kad, nors visi miesčionys moka lietuviškai, bet gi daugelis jų namie vartoja lenkų kalbą. Pasakojama, kad kadaise Merkinėje buvusios net penkios bažnyčios; kai kurių pėdsakai dar užsiliko, pvz., Šv. Petro ir Povilo bažnyčios prie kelio į Subartonis, kur dabar vandentraukio rezervuaras. Kita buvusi prie Bingelių gatvės, kur dabar valsčius.
Merkinė matė ir vienuolių – domininkonų ir jėzuitų; jie laikė čia mokyklą. Domininkonų vienuolynas, o gal ir bažnyčia, stovėję ten, kur dabar naujas tėvelio namas, prie parapijinės bažnyčios. Jėzuitai gyvenę kiek toliau Nemuno linkui, kur dabar šventiko žemė; yra ir seno mūro liekanos.
Žmonių gyvenimo vargai. Aš interesavausi žmonių medžiaginiu ir kultūriniu gyvenimu.
Teko sužinoti ir pačiam įsitikinti, kad žemė čia labai prasta. Iki šiam laikui viso valsčiaus žemė buvo laikoma IV rūšies. Šiemet, kai daugiau palyja, tai ir ant Merkinės smėlio kas nors turės išaugti. Ūkininkai žemę dirba senoviškai: mašinų visai nežino, rugius pjauna pjautuvais, kulia spragilais, trąšų neperka ir jomis netiki. Pats esu iš Aukštaitijos, ir jeigu mums tektų tokį, kaip čia, smėlį dirbti, tai tikrai neiškęstume nebėgę į Braziliją.
Šiokią tokią paspirtį žmonės turi iš miško – ten randa uogų, o po lietaus ir grybų… Pasakojama, kad gerais metais viena šeima gauna už džiovintus baravykus iki 1000 litų. O kiek dar pinigėlių tenka žydeliui už „patarnavimą“? Vokiečiai buvo įrengę Marcinkonyse grybų džiovyklą ir, sako, išvežę to turto už kelis milijonus markių.
Kad taip mūsų vyriausybė sumanytų ką panašaus Merkinėje padaryti! Iš tikro, reikėtų ką sugalvoti, kad miško dovanos duotų žmonėms daugiau pelno.
Žmonės čia važinėja vienu arkliu su lanku, nuo vasaros šalčių ir negirų vėjų ginasi kailiniais, pas gydytoją važiuoja neužilgo prieš mirtį, nes nuo visokių ligų išgydo čerauninkai ir burtininkai pigiais vaistais.
Su reikalu ir be reikalo kas trečiadienį važiuoja į turgų, o kai, nežiūrint į visa, pristinga pinigų žibalui ar druskai nupirkti, tai veža į miestelį vežimą žalių ar sausų malkų ir laukia žydelio pasiūlant už jį… 4 ar 5 litus. Oi, vargas, vargelis tu mano!
Grįždamas autobusu į Kauną, aš paskendau mintyse apie tą žmonių vargą ir klausiau savęs: ko jiems reikia? ko trūksta? kame viso blogumo priežastis? Ir man rodėsi, kad esu Merkinėje bent 20 metų praslinkus. Iš baigusių atitinkamas mokyklas jaunuolių stojo nauja karta ūkininkų – jie kitaip galvoja, kitaip kalba ir kitaip žemę dirba… Iš jų tarpo randasi gabių veikėjų, sumanių valsčiaus viršaičių; su valdžios pagelba jie steigia grybų džiovyklą, konfitūrų fabriką; turi didelį kooperatyvą, kuris puikiai laikosi ir daro dideles apyvartas, visi skaito laikraščius, jaunimas darosi linksmesnis… Ir aš matau, – raukšlėti senelių veidai prasiblaivo, jų akyse spindi džiaugsmas, iš jų krūtinių veržiasi šauksmas: „Valio, mūsų Lietuva! Valio, mūsų Vyriausybė! Ji davė mūsų vaikams šviesos ir išvedė iš skurdo!“
Vidurinė mokykla. Man teko atsilankyti ir vidurinėje mokykloje. Namas pačiame miestelio centre, mūrinis, dviejų aukštų. Visais atžvilgiais mokyklai tinka: ir erdvus, ir švarus, ir patogus.
Vienoje klasių kabo portretas pirmojo mokyklos direktoriaus dr. kun. J. Bakšio. Visa Lietuva gerai atmena tą šiurpulingą įvykį, kuomet 1924 metų pabaigoje nežinomi žmogžudžiai peršovė direktorių, ir tas greit mirė. Šio žmogaus nuopelnai Merkinėje dideli: jo pastangomis įkurta 1921 m. vidurinė mokykla, jo pasišventimu ji gražiai auga ir vystosi, jo autoritetas jungė apylinkės visuomenę tautiniam darbui. Kun. J. Bakšio vardas ilgai bus minimas su pagarba. Jo paslaptingas nužudymas kelia visokių spėliojimų, ir reikėtų, kad teismas pasakytų tuo reikalu savo žodį.
Važiuodamas į Merkinę, jau žinojau iš laikraščių, kad ten uždaroma vidurinė mokykla. Didelis daiktas, pamaniau, – uždarys vieną, įsteigs kitą, tinkamesnę. Bet aš apsirikau: kitos steigti valdžia nemano. Tik tuomet man pasidarė suprantamas Merkinės dekano skausmas, su kuriuo jis neseniai rašė „Ryte“, vadindamas tokį darbą „didele skriauda“.
Man rodos, vidurinė mokykla Merkinėje dabar turi tokios reikšmės, kaip senovėje pilies kalnas. Ji ginkluoja jaunuolių sielas išmintimi ir dora. Atimti iš šio kampelio mokyklos šviesą – reiškia nedaug rūpintis ateitimi.
Mane stebina, kodėl galingas dabar kun. Mironas neapgina savo kampelio kultūrinių reikalų – o juk jis ir padėtį žino, ir balsą turi, gal didesnį negu būdamas atstovu Seime. Argi ir jis būtų tos nuomonės, kad Merkinėje, uždarius mokyklą, galima palikti tuščią vietą? Labai abejoju.
Jei kas mano į tą tuščią vietą pastatyti pradžios mokyklos V skyrių, tai gali išeiti tas skyrius be mokinių: mokslo metų pabaigoje IV sk. turėjo 1 mokinį, keli galėtų būti V sk. – aš nesiimu apskaičiuoti, nes gali neišeiti sveikas skaičius… Liūdna.
Organizacijos. Merkinėje, pasirodo, yra keletas organizacijų. Man teko pabūvoti blaivininkų susirinkime. Pats esu abstinentas ir myliu tą draugiją. Susirinkimas ėjo gyvai, įdomiai; patys nariai reiškė savo nuomones įvairiais klausimais. Narių esą apie 80; jų dauguma yra senesnio amžiaus, dar „prieškariniai“ blaivininkai. Aš linkėčiau daugiau įtraukti jaunimo, valdininkų, mokytojų. Neturtingam Merkinės piliečiui blaivumas sutaupytų nemaža pinigų kišenėje.
Teko patirti, kad čia veikia dar Katalikų mokytojų skyrius, pavasarininkai, šauliai. Neseniai pradėjo veikti Kat. Veikimo Centro liaudies knygynas su 600 knygų. Be to, yra Vilniui Vaduoti s-gos skyrius ir Pagražinimo dr-ja, kuri globoja piliakalnį.
Visose minėtose organizacijose dirba daugiausia vidurinės mokyklos mokytojai.
Kelis metus gyvavusi Vartotojų bendrovė jau baigia savo dienas. Žydeliams, be abejo, džiaugsmas, o mūsų dzūkeliams grynas nuostolis. Kas čia kaltas, nežinau, bet bendrai Lietuvoje kooperacija silpnai gyvuoja dėl menko žmonių susipratimo. Gal mes per mažai vieni kitais pasitikim, per greit įtarinėjam, per trumpą laiką norim pralobti? Aš nematau kito vaisto, kaip tik šį: „Duokit mums daugiau mokslo, šviesos“.
Baigdamas savo įspūdžius iš Merkinės, negaliu išsilaikyti nepasakęs komplimentų policijai; miestely kiaulių nemačiau, pasiutęs šuo neįkando man į blauzdą, pamazgomis žydelka neapipylė, – tas tiesa; bet mačiau gerą būrį jaunų žydelių, besistumdančių centre, pamaniau, gal bedarbiai, laukią viešųjų darbų; ant kelio užėjau krūvas akmenų – sakau, gal kada darys „bruką“; eidamas gatve galva užkliuvau už svetimos iškabos su didoku batu: laimė, kad ji dar nemanė pulti ir batas buvo netikras… Tiek to. Bet visgi į Merkinę verta nuvažiuoti, ir labiausiai tiems, kurių širdis jaučia gamtos grožį, kurių akys neužsimerks žiūrėdamos į skurdą, kurių protas nepails ieškojęs būdų žmonių vargui mažinti.
Kad aš būčiau turtingas amerikonas, tikrai nepagailėčiau dolerių Tavo griaunamoms mokykloms palaikyti, brangi Dzūkija!
Aukštaitis „Merkinėj apsilankius” // Šaltinis 1928 m. nr. 36-38