Mosėdis

„Mosėdis“ // Legendos pasakoja, p. 42-44;

Miestelis šiaurinėje Lietuvos dalyje, 12 km į pietus nuo Skuodo, Mosė­dis dažnai vadinamas Žemaitijos turistine Meka: jis garsėja savo unikaliu akmenų muziejumi. Jau 1253 m. Mosėdžio geografinis pavadinimas mini­mas Livonijos ordino ir Kuršo vyskupo dokumentuose dėl žemių dalybų. Legendos miestelio pavadinimą aiškina savaip.

Apie Mosėdį yra daug didelių įvairios formos ir spalvos akmenų. Riedulių grupėmis nukloti ištisi plotai. Pagonys žemaičiai manydavo, kad tie įvairių formų akmenys – suakmenėję žmonės; juos vadino „mo­kais” (mokytojais). Neva tie žili, seni, apsamanoję mokai sėdi grupėmis susirinkę ir pasakoja žmonėms apie savo gyvenimą ir sunkią dalią. Tą vietovę, kur mokai sėdi, posėdžiauja, kalbasi, moko gyvuosius, vietiniai žmonės ir pavadino Mosėdžiu (mokų sėdėjimo vieta).

Dar ir kitaip aiškintas šios vietovės vardas. Senovėje Bartuvos upės pakrantėse ošė didžiuliai miškai. Toje vietoje, kur dabar Mosėdžio gim­nazija, geras medžiotojas žemaitis, iškirtęs nemažą miško plotą, įkūrė savo sodybą. Per medžiokles čia susirinkdavo gausus būrys medžioto­jų, susitempdavo savo laimikį, jį rūšiuodavo, dalydavosi tarpusavyje. Nulupę žvėrių kailius, juos parduodavo Baltijos jūra į Šventosios upės žiotis atplaukusiems pirkliams, o paskui viensėdyje ant laužų žvėrieną kepdavo, aukodavo dievams ir puotaudavo iki kitos medžioklės. Vasarą, papjovus žvėris, čia suskrisdavo debesys įkyriai kandančių musių. Dėl to šiai vietovei ilgainiui prigijo pavadinimas Mosėdis – vieta, kur, anot žemaičių, musės ėda (kanda).

Anot trečio pasakojimo, senovėje ant Bartuvos upės kranto, prie kelio, gyveno labai svetingas žemaitis, kuris per gūdžius miškus keliaujan­čius žmones visada maloniai sutikdavo ir, pamatęs juos, iš tolo moda­vo, kviesdamas užsukti į viensėdį pailsėti. Pagal šį jo įprotį – moti iš viensėdžio – ir atsiradęs Mosėdžio pavadinimas.