Mūsų piliakalniai – tai ne tik tylūs žemės pakilimai, bet gyvos mūsų tautos atminties kalvos, kuriose susipina gamtos grožis, legendos ir istorijos aidai. Šiame straipsnyje skaitytojas kviečiamas pažinti Laukuvos apylinkes Tauragės krašte – vietas, kur stūkso Aukštagiris, Švedkalnis ir didingasis Medvėgalis, kiekvienas savyje saugantis savitą pasakojimą apie praeitį.
Publikuotas 1928 m. „Tautininkų balse“, šis tekstas leidžia ne tik pamatyti piliakalnius ano meto akimis, bet ir pajusti jų dvasinę reikšmę – kaip vietų, kurios įkvepia, ramina ir primena apie tautos šaknis. Tai puiki medžiaga kiekvienam, norinčiam ne tik aplankyti šiuos piliakalnius, bet ir susidaryti prasmingą maršrutą po Žemaitijos istorinius kraštovaizdžius, kuriuose kiekvienas žingsnis veda arčiau mūsų protėvių pasaulio.
Mūsų piliakalniai
Laukuvos valsčiuje, Tauragės apskrityje, yra keletas įdomių istoriškų vietų – piliakalnių.
Užėjus ant gražaus Aukštagirio piliakalnio, galima visus širdies skausmus pamiršti. Gražūs reginiai kelia žmogaus sieloje fantastiškas mintis ir ugdo poeto jausmus. Nuo to malonaus Aukštagirio piliakalnio matyti netolimas Paršažerio ežeras, kuris slepia savyje daug paslapčių.
Aukštagiris mažai žymus lietuvių tautai, bet jis šiandien, giliojoje Žemaitijoje stūksodamas, daug mato ir daug keleivių į save vilioja. Jo artimiausieji kaimynai – Švedkalnis ir Medvėgalis.
Pirma jis žaliavo gražiomis pušimis apaugęs ir buvo daugeliui matomas. Dabar tie pušynai išnyko, ir liko beveik plikas Aukštagirio piliakalnis.
Toliau paėjus kokius du varstus į pietus, sutinki Švedkalnį. Jis aukštesnis už savo kaimyną Aukštagirį, bet jis ant savo aukštos nugaros neša daugiau ir senoviško, istoriško pobūdžio pasakų. Yra pasakojama, kad šį piliakalnį supylę švedai per didžiuosius karus. Sako, kad šiame piliakalnyje esą išdirbtos durys ir esą dideli rūsiai. Tuose rūsiuose esą daug turtų, švedų paliktų.
Seniau, prieš karą, piemenys, ganydami bandą, mesdavę į šį kalną akmenukus ir kartais pataikydavę į geležines duris. Tuomet viduje labai suskambėdavę. Bet tų durų negalima buvo rasti.
Ir iš tiesų tas kalnas yra status, be to, eina į jį tarsi kelelis, kuriame didžiausia žymė įėjimui į požemį.
Toliau į šiaurę, už kokių 5 kilometrų, yra šitų dviejų ir visų žemaičių piliakalnių tėvas – Medvėgalis. Jis didžiulis. Giedrią dieną matyti apylinkėje 14 bažnyčių ir keliolika ežerų.
Malonūs gamtos vaizdai vilioja ir žavi kiekvieną, ypač tą, kuris pirmą kartą aplanko žemaičių garbingąsias istoriškas vietas.
Tik širdžiai darosi skaudu, kad nuo šių senelių piliakalnių kertami medeliai, raunama iš šaknų ir daromos dirvos.
Seneliai piliakalniai slepia savyje ne tik pasakas, turtus, bet ir garbingus karžygius, mirusius už savo Tėvynę. Ne vienas lietuvis ilsisi šiuose piliakalniuose, ir ne vieno lietuvio krauju jie apšlakstyti.
„Mūsų piliakalniai” // Tautininkų balsas 1928 m., nr. 44, p. 3.