Pagal P. Tarasenkos raštus
Mūsų praeities paminklai. Nemaža poetų, lietuvių ir svetimšalių, yra apdainavę Lietuvos praeitį, nemažą mokslininkų daugel metų tyrinėjo Lietuvos istoriją ir jos senovės liekanas; bet dar be abejo, daug senovės paminklų nėra palietę nei poetų plunksnos, nei mokslininkų kastuvai — juos mūsų visuomenė yra pamiršusi. Liūdnas mūsų senovės paminklų likimas. Diena po dienos jie nyksta ir žūva… Vienur žiaurios gamtos reiškiniai — vėjai ir lietūs sunaikino įvairius senovės žemės darbus, kitur žmonės savo rankomis, nesuprasdami protėvių gyvų palikimų reikšmės, naikina be jokios atodairos įvairius senovės paminklus…
Nyksta senovės paminklai, dingsta jų poetiški vaizdai žmonėse; nyksta padavimai, pasakos, dainos… Nustoja tauta tų galingų šaltinių, iš kurių tautos siela semdavo gyvojo vandens — tautos meilės.
Didžiuojamės garsiųjų tautos senovės didvyrių vardais, atsimename ir gerbiame jų žygius ir darbus, pažįstam ir savo tautos praeitį. Geriau pažinę senovės paminklus, turėtumėm daugiau medžiagos kurti naujai, tikrai tautinei kultūros istorijai, tradicijos nebežūtų, ir visuomenė galėtų jau naują savo kartą auklėti ir mokyti tikros tautos dvasioje.
Šiame straipsnelyje pakalbėsiu apie du ryškiausiu mūsų senovės paminklus: piliakalnius ir milžinkapius.
Reta rasti Lietuvoje toki vieta, kur kelių ar keliolikos kilometrų apylinkėj nebūtų piliakalnio, pilikės, pilaitės. Šiais vardais žmonės vadina kalnus ir kalnelius, turinčius žymių, kad juos lietė žmogaus ranka. Jie be skaičiaus išmėtyti po visą Lietuvą ir sudaro tipingus Lietuvos krašto vaizdelius. Piliakalniai daugiau už kitus praeities paminklus suteikia medžiagos šalies praeičiai pažinti.
Piliakalnius sudaro aprėžti įvairaus didumo žemės plotai, kaip antai: apskriti, natūralūs, kiek apdirbti ir pritaikinti gyventi, kalnai, žemės plotai, apsupti iš visų pusių grioviu ar pylimais, apjuosti upių, upelių ir balų. Piliakalnių yra kelių rūšių. Vienuose jų gyveno mūsų protėviai ir tie grioviai bei vandenys saugojo juos nuo plėšrių žvėrių ir priešininkų. Prieš 5—6 šimtus metų, kai į Lietuvą be perstogės griuvo „palaiminti“ šventajam žygiui, Kristaus mokslui skelbti (mat, lietuviai dar tada nebuvo krikščionys) kryžiuočiai ir ėmė žiauriai lietuvius plėšti ir žudyti, visa Lietuva tapo pilna tokių didelių ir mažų tvirtovių — pilių. Tų pilių ir lietuvių karžygiškumo ir pasiryžimo dėka, mūsų protėviai atsigynė nuo daug tvirtesnių ir geriau apsiginklavusių kryžiuočių ir nepardavė pavergiami, kaip mūsų kaimynai latviai ir prūsai.
Lietuviai parodė nepaprastai daug karžygiškumo. Štai vienas pavyzdys. Ant Nemuno kranto, netoli Punios, yra vadinamas Margirio kalnas. Čia 1336 m. įvyko kruvinas lietuvių mūšis su kryžiuočiais. Kadangi kryžiuočių buvo daug daugiau, tai lietuviai, matydami neišsilaikysią, savo vado Margirio patariami, sukrovė didelį laužą, sudėjo visus turtus ir visi, kurie nežuvo mūšiuose, ten susidegino. Įsibrovę į pilį vokiečiai rado tik pelenų saują. Nusiminė vokiečiai tiek savųjų pakloję, o jų vadas tarė, kad negalima kovoti su tais, kurie bevelyja mirti, negu likti vergais. Ir grįžo visi namo.
Šit ką slepia tie šimtamečiai Lietuvos praeities paminklai. Deja! Dabar piliakalniai užmiršti, retai kieno jie į save kreipia akis, retai juos lanko jaunuomenė. Jau ištisi amžiai, kaip jie nustojo savo praktiškos reikšmės, amžiai, kai jie tyli, lyg nebyliai. Mūsų dienų sumaterializėję žmonės juos drasko, aria, aukso ieško…
Piliakalnių viršūnėse nuolat budėdavo sargyba, atydžiai žiūrinti į priešo pusę. Pastebėję priešą, pirmoje pilyje sukurdavo ugnį, kurią tuojau pasekdavo antra, trečia ir tolimesnės pilys. Per kelias valandas aplėkdavo šalį šauksmas: „Tėvynė pavojuje!” Gaudė trimitai, šaukė vyrus į karą. Kas sveikas skubėdavo su ginklu į pilis, kur su savo narsiais vadais jau pasiruošę sutikdavo priešą.
Tokia garsi ir garbinga piliakalnių praeitis. Bet dabar jie ramiai tyli… Nekyla jų viršūnėse aukšti bokštai ir sienos, nepamatysi piliakalniuose apsišarvavusių, barzdotų sargybinių, neišgirsi iš jų viršūnių šaukiančio trimito baiso.
Žuvusius mūšyje iškilmingai palaidodavo. Kūną su ginklais ir žirgu sudegindavo ant laužo, surinkę pelenus supildavo į puodus ir ant jų sukasdavo aukštą kapą. Pamatą, kaip žiedu, apdėdavo dideliais akmenimis. Tai vadinamieji milžinkapiai. Po vieną arba dažniausiai po kelis ir keliolika, daug kur jų yra mūsų laukuose. Daug jų sunaikino audros ir potvyniai, o dar daugiau neišmintingų žmonių ranka. Tikėdami savo pačių prasimanytomis pasakomis, jie mano ten rasią pakastus lobius. Bet randa tik mirusiųjų prosenių, kartais ir jų artimųjų gyvenimo draugų — žirgo ir šuns pelenus ir kaulus bei gyvenimo papročių daiktus: prie ūkininko surūdijusį pjautuvą, prie kario — ginklą, kelis menkos vertės žalvario papuošalus, mažus pinigėlius, puodų šukių. Ir tie menkniekiai mokslininkams turi didelės reikšmės, o tokių „aukso ieškotojų“ jie paprastai numetami, kaip neturį jokios praktiškos naudos. Šventvagišką darbą daro tie turtų ieškotojai, naikindami brangius istorijai senovės palaikus ir negarbingai bočių kaulus į atvirą lauką išmėtydami.
„Žmonės, nežiną savo praeities, visados yra vaikai“, taip pradeda Basanavičius pirmąjį „Aušros“ puslapį. Jau vienuolikti metai, kaip didžiu dvasios pakilimu dažnai giedame: „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“. Šit kaip brangi yra praeitis. Svarbu ją pažinti, ištirti, kad tikrai būtų iš kur semti tvirtybės.
Mūsų stiprybė — tai mūsų praeitis; ją pažinę, sustiprinsim pasitikėjimą ir savo ateitim!
J. B. „Mūsų praeities paminklai” // Jaunoji karta 1929 m. nr. 5, p. 7-9.