Punios piliakalnis 1976 (Julius Vaicekauskas; Lietuvos nacionalinis dailės muziejus) © epaveldas.lt R. Sadauskas "Punia // Nuo pilies ant pilies 1938 m. p. 24-28;
„Ant aukšto kalno, tarp žalių girių, pas Nemunėlį, kaip milžinas galingas rankas į dangų aukštai kelia tvirtus kuorus sena Punios pilis. Dievų laiminta, milžinų statyta sena Punios pilis…”
Taip viskas ir liko, kaip kadaise Vincas Krėvė rašė „Senoje pasakoje apie narsųjį kunigaikštį Margirį, Punios valdovą”. Ir aukštas kalnas tebestūkso, tiesa, gerokai nuartas, ir žalios girios aplinkui, kiek akys užmato, tebeošia. Ir Nemunėlis teka kaip tekėjęs pro šalį. Tik tos dangun kylančios Punios pilies nebėra, kaip nebuvo jos ir Krėvės jaunystėje. Netgi seniau, – kai tik protėviai mūsų raštu apie save papasakoti išmoko arba savo gyvenimo atvaizdus paliko.
Tai gal apskritai jos nebuvo, Krėvės apgiedotos pilies, taip pat ir narsiojo kunigaikščio Margio, irgi Krėvės apdainuoto pilies valdovo? Gal ir užrašas akmenyje ant Punios piliakalnio, jog čia būta tokios pilies, neteisingas: šitą užrašą regi kiekvienas, čia atkakęs ir į piliakalnį užsiropštęs.
Ne, kas buvo ir kas yra, tai yra. Šis kalnas, Nemuno ir Punelės, jo intako juosiamas, visada traukė tyrinėtojo akį. Bekasinėjant aplinkui rasta žymių, kad čia žmonės stovyklavo dar akmens amžiuje. Ypač įdomūs čia aptikti du akmeniniai kirviai keturkampėm pentimis, kaip ir pridera, atiduoti muziejams. Bet tokiais kirviais pilies nesuręsi, juo labiau kad to laiko žmogui tokių tvirtovių nė nereikėjo, nes iki mūsų eros XIII amžiaus, kai šias vietas ėmė puldinėti vakariniai priešai, dar buvo labai toli. Kaip tik ano amžiaus radiniai, archeologų teigimu, liudija, jog čia būta gynybinės pilies, labiau tinkamos pasislėpti. Istorikų radiniai ties Punia, sakytum, patvirtinami ir tų priešų kronikose – tokiuose pačių kryžiuočių rašytuose dienoraščiuose apie savo žygius į mūsų tėvynės žemes. Antai Vygando Marburgiečio kronikoje pasakojama, kaip kryžiuočių ordino magistras Ditrichas fon Altenbergas, sutelkęs gausingus riterių būrius, 1336 metų vasario 24 dieną apgulė Pilėnus. Aplinkiniai gyventojai, apie 4000 žmonių, užsidarę pilyje su šeimomis bei atsigabentu turtu, kelias dienas ir naktis didvyriškai gynėsi. Pilies gynybai vadovavo kunigaikštis Margis (kryžiuočiai rašo Marger). Tvirtinama, kad apgulėjai paleido dešimt kapų padegamųjų strėlių ir sukėlė Pilėnuose gaisrą. Neišgalėdami toliau kovoti ir pasiryžę nepasiduoti, gynėjai sukrovė didelį laužą, į kurį pirma sumetė visą savo turtą, paskui žudė vaikus, sužeistuosius, ligonius ir metė ugnin, žudėsi patys. Pats Margiris nusidūrė pilies rūsyje, prieš tai nudūręs žmoną. Pilis supleškėjo. Sunaikinę Pilėnus, bet nepalaužę jų gynėjų ir nepešę jokio grobio, kryžiuočiai su kryžininkais grįžo į Prūsiją.
Kitų laikų ir kitokių papročių žmogui apie tai net skaityti šiurpu, nors ir mūsų amžiuje visko būta. Sykiu negali atsigėrėti protėvių pasiryžimu: verčiau visiems syki žūti degančios pilies liepsnose, negu nusižeminti priešams ir pasiduoti vergovėn.
Tokia pačių kryžiuočių užrašyta istorija apie Pilėnų gynėjus įkvėpė ne tik Krėvę, bet ir kitus daugelio tautų rašytojus. Atsirado ir dar gal bus parašyta apie tai poemų, apysakų, dramų, kurias labai įdomu ir naudinga paskaityti. O kompozitorius Vytautas Klova sukūrė garsiąją operą „Pilėnai”, kuri ne kartą buvo vaidinta ir ant šio piliakalnio – manytinoje didvyriškųjų Pilėnų vietoje.
Taip, tik manytinoje, nes istorikai iki šiol nesutaria, kur ta pilis iš tikrųjų buvo. Kryžiuočių kronikoje sakoma, kad Pilėnų pilis stovėjus Trapų žemėje. Tačiau tuo metu Lietuvoje Trapų buvo keletas. Kuriuos turi galvoje kronikininkas, iki šiol nenustatyta. Gal jau skaitėte istoriko Alvydo Nikžentaičio knygą „Pilėnų mįslė„: jis neigia Pilėnus prie Punios ir Margirio žygį nukelia Nemuno vidupin. Kiti istorikai tikina, neva tokia pilis stovėjusi dar kažkur, arčiau prie Kuršių marių.
O gal tos spėlionės bergždžios ir neturi ypatingos prasmės? Profesorius Česlovas Kudaba štai kaip manė: „Jau seniai nėra ten pilies, – yra kalnas ir išgarsinta lietuvių meilės tėvynei šlovė. Šiame piliakalnyje įamžintas Pilėnų gynėjų atminimas. Daug kas šį kilnų tikėjimą sudrums abejonėm ir išvedžiojimais: atseit neįrodyta, kad Pilėnai buvo čia. Bet ar to reikia. Svarbu gentainių žygdarbio atminimas. Ar mums taip jau būtina žinoti, kas ir kur sukūrė liaudies dainą. Svarbu, ką sako, ką apverkia arba šlovina ta daina”. Kaip gerai pasakyta!
Pridursime, ne tik Margirio šlove Punios piliakalnis garsus ir vertas pašlovinimo. Jau vėlesniais laikais, kai kryžiuočiai neteko savo galybės ir Puniai nebuvo baisūs, čia vėl iškilo pilis, tik ne nuo priešų gintis. Ji buvo didelė, visa iš žemių ir medžio, stovėjusi ant aukšto ir labai stataus upės skardžio. Prancūzų keliautojas Žilbertas Lanua aprašė, kaip Didysis kunigaikštis Vytautas čia medžiodavo, žiemą ilgam su šeima apsistodavęs pilyje. Kasinėjant jos aplinką rasta daug stumbrų, meškų, briedžių, šernų, tauriųjų elnių bei kitų miškinių žvėrių kaulų, – vis tai yra garsių kunigaikštiškų medžioklių palikimas. Beje, nuo Vytauto laikų minima ir čionykštė katalikų bažnyčia.
Dar vėliau Punią valdė įvairūs didikai arba aukšti valstybės pareigūnai. Archeologų iškasti radiniai byloja apie jų rūmų prabangą ir ketinimą čia įsitaisyti ilgiems laikams. Bet ir tie rūmai virto pelenais, atrodo, per karą su švedais. Matyt, Dievo taip duota, kad visas negandas atlaikė tik paprastų žmonių lūšnelės, po kurių šiaudiniu stogu išliko ne tik Lietuvos žmonės, bet ir jų senoviška kalba, papročiai, neįmantrūs darbo įnagiai bei padargai.
Ne tokios tankios ir neįžengiamos, o vis tiek išliko ir čionykštės panemunių girios, kuriose kažkada aidėjo didžiojo Lietuvos kunigaikščio medžioklės ragas. Nelyginant tų sengirių simbolis Punios šile tebešvokščia bene aukščiausia Lietuvos miškų eglė, paskelbta medžiu paminklu. O patsai šilas, net 2710 hektarų, paskelbtas botanikos draustiniu, kuriame, anot specialaus dokumento, „saugomi ypatingi medynai, vertingos augalų bendrijos ir reta gyvūnija”. Taip pat valstybės saugomas ir Nemuno – Punelės slėnis su piliakalniu šalia.
Punios šilas ir tolimesni šio krašto miškai teikė gerą prieglobstį pokario partizanams; jų vienas būrys net ir vadinosi Margirio vardu. Ir lemtis jų visai panaši, visi kaip vienas žuvo nelygioje kovoje su nuožmiais ir nepalyginti gausesniais priešais, tik atėjūnais šį kartą ne iš vakarų, o iš rytų. Partizanų žūties ir kovų vietose dabar rymo atminimo kryžiai bei paminklai naujųjų laikų didvyriams. Yra iš ko mokytis narsumo ir tėvynės meilės Punios vaikams.
Nulenkime galvą ir mes pagerbdami visų laikų Punios didvyrius, kurie ničnieko nepagailėjo, idant Lietuva būtų laisva ir klestėtų. O kokia ji graži, ne gaisrų pašvaistės apšviesta, priešų niokojama, bet po taikiu dangumi, saulės vėjų glamonėjama, gražesnio reginio kaip nuo šio piliakalnio sunku besurasti. Užtat ir suka į Punios miestelį turistų autobusai, stabdo baidares pro šalį Nemunu plaukiantys vandens keliautojai. Ir pėstieji žygeiviai nesibodi čia užeiti, palypėti ant piliakalnio ir nusimetus kuprines atsipūsti žvalgantis po akiračius. O kokios šventės ant šio piliakalnio būna! – kad uždainuoja dzūkai, tai per visą Dainavą aidas nusklinda.
Nenusimink, mano drauge, jeigu atkakęs Punion, į tokią šventę nepataikysi. Dainos dainom, aidai aidais, o nebėra geresnės bylos už tylą. Stovi sau vienas ant šito amžių kalno ir klausaisi, kaip ji sklinda iš aplinkui. Stovi nuskendęs tyloj šio pasaulio, ir daugiau nieko. Tik paukštis suklyks kažką susapnavęs paupio karklyne. Ar drebulė šalimais sudrebės kiekvienu lapu iš niekur nieko vėjeliui pūstelėjus. Ar giliai po piliakalniu atsidus prieš daugybę amžių su kardu prie šono užmigęs karžygis. Ir mes patylėkime pasiklausę šio kalno praeities, svajodami apie ateitį. Taip, kaip nebūna garso be tylos, taip ateities be praeities nebūtų.
Punios piliakalnis 1976 (Julius Vaicekauskas; Lietuvos nacionalinis dailės muziejus) © epaveldas.lt R. Sadauskas "Punia // Nuo pilies ant pilies 1938 m. p. 24-28; "Ant aukšto kalno, tarp žalių girių, pas Nemunėlį, kaip milžinas galingas rankas į dangų aukštai kelia tvirtus kuorus sena Punios pilis. Dievų laiminta, milžinų statyta sena Punios…
Peržiūrėti daugiau