Mūsų senovės liekanos – tai žvilgsnis į Lietuvą, kurioje beveik kiekvienas žemės lopinėlis slepia praeities pėdsakus, dažnai nepastebimus ar neįvertintus kasdienio gyvenimo tėkmėje. Šiame tekste skaitytojas kviečiamas atsigręžti į senovinius paminklus, padavimus ir archeologines liekanas kaip gyvus tautos atminties liudytojus, glaudžiai susijusius ne tik su istorija, bet ir su dabartine mūsų tapatybe.
P. Tarasenkos straipsnis, publikuotas 1927 m. žurnale „Trimitas“. jis atspindi to meto siekį pažadinti visuomenės sąmoningumą, skatinti pagarbą senovei bei raginti saugoti ir tyrinėti nykstančius Lietuvos praeities ženklus, ypač turtingame ir legendomis apipintame Dainavos krašte.
Mūsų senovės liekanos
Nėra Lietuvos kampelio, kuriam nebūtų kurių nors senoviškų liekanų. Mūsų nelaimė, kad mes, turėdami pašonėje kartais net labai senos praeities liudininkus, ar visai jų nepažįstame, ar, matydami juos kasdieną, jokio dėmesio nekreipiame ir nemanome, jog jie turi kurią nors vertę. Visi mūsų praeities liudininkai ne tik teikia mokslui mūsų krašto ir tautos praeičiai pažinti medžiagą, bet yra glaudžiai susiję ir su dabarties gyvenimu. Visi tie senovės padavimai, kuriuos taip gerbia liaudis, yra neišsemiami tautos meilės šaltiniai ir dėka tik jiems, nežiūrint šimtametinės priespaudos ir ištautinimo pastangų, tautoje užsiliko žiburėlis noro gyventi laisvai ir nepriklausomai. Kas įvyko.
Būdami dabar laisvi ir nepriklausomi, negalime pamiršti ir amžiais mūsų nepriklausomybę išsaugojusių įvairių senoviškų paminklų ir turime dėti visas pastangas juos gerbti, saugoti ir pažinti. Tuo tikslu ir noriu patiekti įvairiuose Lietuvos kampeliuose esančius įvairių senoviškų paminklų trumpas apžvalgas.
Alytaus apskritis yra iš senovės garsi pasakų ir dainų Dainavos šalis. Šios vietos smėlingi bei mišku apaugę laukai ir kalnai, gana retai dabar apgyvendinti, matė senovėje kitokį gyvenimą. Anuomet čia žmonės gyveno gausingiau, buvo pasiekę aukštos kultūros ir net sudarę valstybę – Dainavos kunigaikštiją, kurioje nemaža buvo ir turtingų miestų, pilių. Neveltui šį kraštą nuolat puldavo lenkai, gudai, totoriai, o vėliau ir kryžiuočiai. Nors istorija nemini nei Dainavos kunigaikštijos, nei jos valdovo kunigaikščio Šarūno, bet pastovūs liaudies atminimai tvirtina, kad Šarūnas nėra mitinis, tik liaudies epo asmuo, tačiau jo iš tikrųjų būta ir net rodomas jo kapas.
Daugybė įvairių senoviškų liekanų Alytaus apskrityje patvirtina liaudies padavimus ir pabrėžia to krašto garsią praeitį. Mūsų mokslininkų uždavinys pažinti ir plačiau pastebėti įdomią šio krašto praeitį, o aš tik jiems pastebėsiu, kurių praeities liekanų yra šiame senoviniame Dainavos krašto kampelyje.
Alytaus apskrityje daugiau kaip kur kitur Lietuvoje yra užsilikę akmens gadynės žmonių gyvenimo pėdsakų. Gal tas turi ryšio su tuo, kad pietinėje Lietuvoje anksčiau pasibaigė ledų gadynė ir anksčiau joje apsigyveno žmonės, pasak kai kurių mokslininkų, o gal tatai įvyko ir dėl kitų kurių nors priežasčių, bet aišku tai, kad dar seniausios akmens gadynės laikotarpiu žmonės jau čia gyveno pastoviai ir be pertraukos iki mūsų laikų. Smėlingais Merkio, Nemuno ir kitų upių krantais daug kur galima užtikti akmens gadynės sodybų pėdsakų: titnaginių skaldinių ir padarų, molinių puodų šukių, ugniaviečių ir kitų žmogaus gyvenimo žymių. Pažymėtinos akmens gadynės sodybų liekanos ties Alytumi, Birštonu, Geilukių kaimu (Alyt. v.), Krikštėnų km. (Merk. v.), Merkyne, Mardasavos kaimu (Merk. v.), Narkūnų km. (Antnem. v.), Nemaniūnų, Nedzingės, Perlojaus, Pūnios, Varėnos ir dar kitose vietose. Gana dažnai visoje Alytaus apskrityje randami akmeniniai kirvukai, plaktukai ir kiti lyginto akmens padarai, kurie irgi teikia daug medžiagos akmens gadynės gyventojo kultūros pažinimui. Ties Merkyne buvo rasti keli klasinės žalvario gadynės padarai (kirvukai), kurie nors ir pateko čia iš kitų kraštų, bet liudija, kad pirmykščiai šio krašto gyventojai ugdė kultūrą ir kartu su kitomis Europos tautomis pažinojo metalus.
Be šių tolimosios krašto praeities liekanų, dėl kurių tautinės priklausomybės dar yra ginčijama, Alytaus apskrityje yra daug vėlesniųjų laikų liekanų, kurios priklauso jau lietuviams bei giminingiems kuršiams, prūsams, kurie, sulig prof. K. Būgos įrodymu, buvo apsigyvenę čia anksčiau kaip lietuviai aukštaičiai. Iš tokių vėlesniųjų laikų liekanų pažymėtini čia senkapiai ir piliakalniai.
Alytaus apskrityje yra pastebėti kelių laikotarpių bei kultūrų senkapiai. Senesnieji, taip vadinami Vilnijos VIII–IX šimtmečio kultūros senkapiai, sudaryti nedideliais apskritais pylimais – pilkapiais, dauguma apkasti aplinkui negiliu grioveliu. Vilnijos VIII–IX šimtmečio kultūros pilkapiai aptinkami dažniausiai skaitlingomis grupėmis ir visi yra sudegintų lavonų laidojimo liekanomis. Šios kultūros pilkapius plačiai tyrinėja V. Šukevičius ties Pamusio dv. (Varėn. v.), kur buvo pastebėtas jų įrengimas. Ant dirvožemio buvo supilamas juodžemio sluoksnis su anglių ir pelenų priemaišomis. Ant šito sluoksnio atskiromis krūvelėmis buvo sudedamos nesudegusiųjų kaulų liekanos ir įvairūs padarai. Iš viršaus buvo supilamas neaukštas apskritas pylimas. Keliose vietose Alytaus apskrityje Vilnijos VIII–IX šimtmečio kultūros pilkapius kasinėjo prof. S. Volteris, kuris irgi pastebėjo tą patį jų įrengimą. Šios kultūros pilkapiai neturtingi iškasenomis ir pasižymi daugiausia randamais juose geležiniais padarais: peiliais, kirviais, pjautuvais, ietimis ir rečiau kalavijais ir skydų viršeliais (umbo). Matyt, į šį kraštą mažai patekdavo žalvario, ir todėl žalvariniai padarai aptinkami labai retai. Prof. A. Spicinas, pažymėdamas Vilnijos VIII–IX šimtmečio pilkapių kultūros savotiškumą, abejoja dėl jos priklausomybės lietuviams, bet be abejonės ši kultūra yra lietuvių. Apie priklausomybę Vilnijos VIII–IX šimtmečio pilkapių kultūros lietuviams sako jų išsidėstymas plačiu ruožu nuo Dauguvos iki Nemuno Vilnijoje tuo laiku, kuomet prof. K. Būgos kalbotyros įrodymais čia jau gyveno lietuviai aukštaičiai. Svarbu yra dar pastebėti tos kultūros savarankiškumą. Lietuviai, gyvendami toliau nuo jūros, negaudavo žalvario, bet, žinodami naujųjų metalų savybes, žinojo būdą gaminti sau geležį iš vietinės pelkių rūdos ir iš šios geležies ne tik kad pasidarydavo sau ginklus, bet ir pagražinimus: žiedus, auskarus ir sagtis. Apie tai liudija kaip padarų ypatumas, taip ir rūdos deginimo liekanos, kartais net tose vietose, kurias ir pavadinimai primena, vietovietes nusako, kad ten buvo gaminama geležis, kaip: Rūdnia, Radininkai, Senoji Rūda ir kitos.
Vilnijos VIII–IX šimtmečio kultūros pilkapiai Alytaus apskrityje žinomi ties Burokoraisčių km. (Merkin. v.), Gudžių dv. (Nedz. v.), Jėzno m., Kucevičių km. (Nedz. v.), Kopeniškių km. (Merk. v.), Laukininkų km. (Nedz. v.), Merkinės, Pieštavėnų dv. (Jėzn. v.), Slabados km. (Alyt. v.) ir dar kai kuriose vietose. Kai kuriose vietose aptinkami savotiški Vilnijos XIII–XIV šimt. akmeniniai kapai, sudaryti iš sumestų ant žemės paviršiaus akmenų krūvų. Abiejų šių kultūrų senkapiai susiję jau su nedeginamų lavonų laidojimu ir negausingi iškasenomis. Daugelyje apskrities vietų žinomi dar senkapiai, pavadinti šiais vardais: milžinkapiais, senkapiais, totorių kapais. Šie senkapiai nėra ištirti ir kultūrinė priklausomybė dar nėra nustatyta.
Alytaus apskritis turtinga piliakalniais, kurių šiuo laiku jau žinoma 40. Visi piliakalniai yra geriausiųjų Dainavos laikų liekanos, kuomet ant jų kildavo aukštos gynimo sienos ir bokštai, gyvendavo karo vadai ir įgulos, kurios ne kartą su pasiryžimu gynė savo kraštą nuo priešų puolimų ir parodė daug gilios tėvynės meilės pavyzdžių. Daug tokių pilių Dainavos krašte mini istorija, bet dauguma jų liko istorijos nepastebėtos. Tačiau ir jie pavojaus valandą nebuvo pasilikę nuošaliai ir buvo baisių praeities tragedijų ir ramaus krašto klestėjimo liudininkais.
Alytaus apskrityje žinomi šiuo laiku šie piliakalniai: Alytaus, ant kurio matyti buvo pilis, kurią 1382 m. sudegino kryžiuočiai; Anyškių (Udr. v.), apie kurį J. Radzikinas nors ir pastebi, kad jis buvo supiltas tikybos reikalams, bet toji nuomonė nėra teisinga, nes visi mūsų piliakalniai buvo įrengiami tik gynimo reikalams; Budrių (Mirosl. v.), Birštono (istorikų paminėtas 1392 m.), Burokoraisčių (Merk. v.), Dubaklonio (Merk. v.), Dzirminiškių (Udr. v.), Kastriškių (Nem. v.), Kauružių (Nedz. v.), Kiseliškių (Jėzn. v.), Krikštėnų (Merk. v.), Lelėnų (Alyt. v.), Liaseguros (Nedz. v.), Margaravos (Alyt. v.), Medėnų (Jėzn. v.), Merkinės (istorikų paminėtas 1377 ir 1403 m.), Narkūnų (Antan. v.), Obelytės (Met. v.), Potaronių (Alyt. v.), Piliakonių (Jėzn. v.), Piliakalnio (Stakl. v.), Piliakalnio (Neman. v.), Podaglės bei Varupio (Antnem. v.), Pūnios (Margio kalnas, pažymėtinas kunigaikščio Margio gynimu 1336 m. nuo kryžiuočių puolimų), Radžiūnų (Alyt. v.), Kimbonių (Antnem. v.), Vilkių (Jėzn. v.), Zideikonių (Jėzn. v.). Visi tie mano čia paminėti (tiek anie man nežinomi) piliakalniai turi įvairius padavimus. Gaila, kad tuos padavimus dar niekas nėra surašęs, ir todėl kiekvieno, kas gyvena arčiau prie šių senovės paminklų, būtų prievolė pranešti apie juos plačiau ir surašyti visus padavimus.
Kai kur Alytaus apskrityje aptinkamos ir kitos senoviškos liekanos: taip, pavyzdžiui, ties Arčiūnų km. (Daug. v.) ir Kovalkų km. (Udr. v.) yra kažkokie ilgi pylimai; ties Kuciavičių dv. (Nedz. v.) yra akmuo su iškaltu jame neįskaitomu raštu; ties Jočiūnų km. (Neman. v.) yra akmuo, vadinamas „užkeikta merga“, gražiai aprašytas prof. V. Krėvės-Mickevičiaus tuo vardu pavadintame padavime; ties Einaravičių dv. (Nedz. v.) ant Lotockio kalno yra akmuo su iškaltu „Vyties“ kryžiumi. Nedzingėje į bažnyčios sieną yra įmūrytas akmuo su žalčio atvaizdu, kuris bene bus užsilikęs iš stabmeldystės laikų, kuomet žalčiai ypatingai buvo gerbiami kaip dievaičio Pikuolio emblema (ženklas), valdžiusiam mirusiųjų pasaulį.
P. Tarasenka „Mūsų senovės liekanos” // Trimitas 1927 m. nr. 5, p. 142-146