Naglio kalnas

Naglio kalnas stūkso prie pat Baltijos jūros, ten, kur iš tamsių pajūrio pušynų išnyra du legendomis apipinti kalneliai – Birutės ir Naglio. Šios vietos jau seniai tapo neatsiejama Palangos kraštovaizdžio ir tradicijų dalimi: retas pajūrio svečias neaplanko šių kalvų, o pasivaikščiojimas tiltu ir kelionė prie Birutės bei Naglio kalnų tapo savotišku Palangos ritualu. Šie kalneliai susiformavo dar prieš tūkstančius metų, nuslūgus senosios Litorinos jūros vandenims, o archeologiniai radiniai liudija, kad žmonės šiose vietose gyveno jau neolito laikais. Apie Naglio kalną, jo legendas, istoriją ir gamtos vertybes įtaigiai pasakojo geografas ir publicistas Aloyzas Samas, kurio straipsnis „Naglio kalnas“ buvo paskelbtas žurnale „Mūsų gamta“ 1970 m. Jo aprašomas kalnas – tai vieta, kur susitinka pajūrio gamta, senosios legendos ir Palangos istorijos pėdsakai.

Naglio kalnas

Ant pat Baltijos kranto iš juoduojančių pušynų išnirę stūkso du kalneliai, žmonių pavadinti gražiais Birutės ir Naglio vardais. Retas Palangos svečias jų neaplanko. Ir tradicija tokia atsirado: vakare pasivaikščioti tiltu, priešpiečiais aplankyti Birutę ir Naglį.

Abu kalneliai „išdygo“ mūsų žemėje prieš daugelį tūkstančių metų, nuslūgus Litorinos jūros vandeniui. Archeologiniai radiniai rodo, kad žmogaus čia gyventa net neolito epochoje, o Birutės ir Naglio papėdėje VIII–XIII amžiuose buvo jau nemažos gyvenvietės.

Stabtelkime ties Naglio kalnu. Jis yra šiek tiek šiauriau Palangos, pušų alėjos gale. Žmonės vadina Naglį ir kitais vardais: Kapų, Olandų kepurės, Vinių ir Švedų. Ir kiekvienas tų vardų apipintas įvairiomis legendomis, padavimais.

Įdomiausioji legenda, turbūt, bus pasakojimas apie karvedį Naglį ir jo žmoną Brukšvą.

Sakoma, kad narsusis lietuvių kunigaikštis Naglis žuvęs kovoje su priešu ir buvęs palaidotas toje vietoje, kur dabar stūkso kalnas. Žmona pylusi žemę ant jo kapo tol, kol supylusi tikrą kalną. Ilgai ji gedėjusi Naglio, o paskui iš sielvarto nusiskandinusi netoli esančiame ežerėlyje, atsiradusiame ten, iš kur Brukšva ėmė smėlį Naglio kalnui pilti.

Naglio „kapas“ tebestūkso, bet ežerėlis per šimtmečius išnyko, o iš jo kadaise tekėjęs upelis virto grioviu. Tasai griovys ir žiemą neužšąla. Žmonės sako, jog tai turi reikšti amžiną Naglio ir Brukšvos atminimą.

Naglio kalną puošia ne tik legendos. Jis minimas ir istorijoje. Livonijos ordino dokumentuose, rašytuose 1425 metais, kalbama, kad Palangoje yra kalnas, tinkamas piliai statyti. Manoma, kad čia kalbama apie Naglio kalną, ant kurio kitados galėjo būti Palangos pilis.

Vėliau Naglio savininkai kalną labai nuniokojo. Iškirto ten augusius medžius, teliko vos kelios vėjų nugairintos pušys.

Šiuo metu prie Naglio kalno kuriamas antras Palangos parkas – botanikos sodas su būdingais pamariui medžiais ir kitais augalais. Čia jau dabar auga tokie vertingi ir reti augalai kaip muilinė guboja, pajūrinis pelėžirnis, paprastoji šertvė, paupinis jonpapartis ir kiti. Saugant šiuos augalus buvo įsteigtas botaninis draustinis.

Aloyzas Samas „Naglio kalnas” // Mūsų gamta 1970 m., nr. 4, p. 27