Birutės kalnas

Birutės kalnas

Birutės kalnas. Palanga – kurortas prie Baltijos Jūros. Manoma, kad ji užjūrio pirklių galėjo būti lankoma nuo 1161 m. Pietinėje miesto dalyje yra kalva, iškilusi 20,7 m virš jūros lygio, – Birutės kalnas. Kalva žemėlapiuose žymima nuo XVII a. 1965 m. papėdėjė pastatyta skulptūra „Tau, Birute“ (autorė Konstancija Petrikaitė-Tulienė). 1989 m. aptiktos žynių kulto liekanos.

Iš šiaurės ir pietų prie Birutės kalno šliejasi žemesnių kopų gūbriai. Apie 40×40 m dydžio kalno aikštelė yra ištęsta šiaurės pietų kryptimi. Šiaurinė jos dalis yra žemesnė, o kyšulys į šiaurės vakarus, kur dabar yra laiptai, buvo suformuotas dirbtinai.

Dar 1878 m., žiūrint į kalną iš rytų pusės, aiškiai išsiskyrė pietiniame gale buvusi nedidelė aikštelė, apjuosta pylimais. Šaurinėje pusėje buvo nedidelė terasa, užsibaigianti kalno šlaitu. Vėliau, norint labiau iškelti koplytėlę, pylimai buvo nukasti ir suformuotas aikštelės tęsinys šiauriniame krašte. Sovietmečiu aikštelė dar kartą išlyginta, išmūrytos akmeninės atraminės sienelės, kitose vietose išvesti takai ir padaryti laiptai.

Archeologų nuomone, Birutės kalno aikštelė yra nuniokota. Kasinėjimų metu nustatyta, kad dar senovėje yra nuslinkęs pietvakarinis kalno kraštas.

Istorija

Pagal pasakojimus, XIV a. Palangoje gyvenęs bajoras Vidmantas. Jis turėjo labai gražią ir kilnios širdies dukterį Birutę. Ji tapo vaidilute ir pasižadėjo visą gyvenimą kurstyti aukuro ugnį deivei Praurimei. Šį pasižadėjimą galėjo panaikinti tik kunigaikštis.

Iš karo žygio jodamas kunigaikštis Kęstutis, pamatęs Birutę ir pamilęs ją iš pirmo žvilgsnio, paprašė jos tekėti. Birutė sutiko. Tada Kęstutis liepė toje vietoje pastatyti rūmus, o kalną pavadinti jos vardu. Po vestuvių jie susilaukė sūnaus Vytauto. Po Kęstučio žūties Birutė atsisakė krikštytis, grįžo į Palangą ir apsigyveno jos vyro pastatytuose rūmuose. Čia ji pasižymėjo dideliu atidumu paprastiems žmonėms, kiek galėdama jiems stengėsi padėti. Už tai žmonės ją nepaprastai gerbė ir net laikė šventąja.

Mirusi kunigaikštienė buvo palaidota kalno viršūnėje. Jos kapą nuolat lankydavę ir krikščionys, prašydami palengvinti žemėje gyvenančių žmonių vargus. XVI a. kroninkas M. Strijkovskis liudija, kad žemaičiai ir kuršiai tą kalną vadinę šventos Birutės vardu.

Birutės kalno legenda įsitvirtino žmonių sąmonėje kaip simbolinis lietuviško atsparumo, tautinio išlikimo simbolis, kurio išraiška sovietinės okupacijos metais buvo visada gėlėmis žydintis menamas Birutės kalnas. Jis priminė ir pareigą, ir būtiną prisirišimą prie savo namų, savo kultūros ir Tėvynės.

Paminėjimas Birutės kapo

Stumde manę likimas po svietą, nustumē toli į sziaurę ir rytus, ne-dyvai, jog gimęs ir užaugęs po musu grazum dangumi, musu szvelnia saule szildytas, drēgnu vakaru vēju gaivitas po kitu dangumi ir kitais putimais sveikatą pateriojau. Pavasaryje 1878 m. uzpůle manę duma vaziuti ant Bałtuju mariu (Auszriniu juriu), rasi atgausęs sveikatą jose, kurios mus nú amźiù gaivino. Atkakau į Liepojų, gydziausi, maudziausi, gintarą rinkau, latviszkai mokiausi niekas nemaczyjo. Besigydydamas atsiminiau apie Byrutos kapą, apie kurį ir jus rasi girdējot, jei ne-isz kur kitur, tai isz giesmês:

,,Ant kraszto marès Palangos miestelej,
Kur gyven musu brolei Zemaitelei,
Yr auksztas kalnas Byruta vadintas,
Zalioms puszelems virszuj apsodintas.
Ten kol laiminga buvo žeme musu,
Kol buvom ponais ir Gudú ir Prusů,
Veźlyba, skaisti kaip roze ir ruta,
Kuningaiksstiene gyveno Byruta.”

Suemē manę noras jį aplankyti. Sedausi į ratus su keleis Litvinais (nevartokite musu vardo núprosnai!) ir dy! na! į Palangą. Atkakę ir sustoję gaspadoje kaip pritink pasiganēm ir dviese (dviejau) jau tik ejom pas Byrutą pasikłonioti jôs dvasei. Dyvina vieta! Daug asz macziau: Pinû ir Karēlû kalnus, ezerus ir lieknus, sziaurês tundras, Maskolijôs plikumą, Volgôs platumą, Tanrydôs (Krimo) grožybes, ale tokios vietos dar kitur nemacziau; reikia buti Jurksztu Smałausiu, kad jį apraszyti. Ant kraszto mariu, tyru (czystu) kaip aszaros jaunos mergelês, o mēlinu kaip jos akeles, arba kaip akys tu vandeniu, kurios ant juriu vilniu pliuszkendamos jaunuczius zvejus vilioja ant mariu kraszto, apipilto baltoms smiltims, lyg tarytum apibarstyto sidabru, kad Byruta karaliszkai pasivaiksztinēti galētu, stovi dailus kalnelis puszelēmis apaugęs. Puszelēs augsztos ir łaibos, kaip liemenys tu vyru, kurie kitą kart gyne tą vietą nú piktuju Kryzokû, arba kaip liemenys tu veidaliecziu, kurios szventą ugnį Pramziui (praamzinamiam dievui) kureno, arba gal kaip tos mergaites, katras musu kareivei nú pilvotû Teitonû gyne, o apgynę pelnē. Aplink puszynas, senas kaip Lietuva, uzia ir į szirdį Lietuvio szneka, apsakinēdamas jam senovês dejas, kokia senovēje buta, kaip zemē mylēta ir nú svetimos vergystês ginta. Kas tą byłą visiszkai supras ir kitiems ap- sakys? Ant virszaus kalnelio kunigas, klebonas Palangos, įstate gražią koplyczią ir žiedais (kvētkoms) ją apsodino. Nepazistu klebono ir jo nemacziau, bet nelabai nusidyvycziau, jei pasakytu man kas, kad jis esąs isz pakalénês (giminês) tu kunigû, kurie kitą kartą cze svietą valdē ir su neprieteleis musu źemês muszēs, o kad jo motyna buvo tikroji Lietuvininke, neabejoju: tik darželyj augitas Lietuvis, po rutu ir leliju miegojęs, isz ju vainiką pynęs ir kryžių su jumi redes, tą vietą kvētkoms pavesti galējo. Kokiai szventaijai pavesta koplyczia, neklausiau. Pasakē man tai jauniszkis nù deszimties myliu czion atējęs, kurs grazia kalba Endrējaviszkiû klausē manęs: „Tai szventôs Byrutos koplyczia?” Garbe tam vaikinui, ne už tai, kad jis pirmas po keleto metu, nebuvus man Lietuvoje, manę prakalbino lietuviszkai, bet kad teip prakalbino žiuponůtą, kepaluszútą, su pirsztinēlēmis, poną, sutiktą ant Byrutos kapo. Rasi ir jis suprato, kad turejau buti Lietuviu, nors ir nenesziojau barzdą maskoliszką. Kitur kitoniszkai atsieidavo, prakalbindavau Lietuvius lietuviszkai, atsakydavo man lenkiszkai ar kitoniszkai. Baigiu. Kas nor atgaivinti savo apalpusią dvasę lietuviszką prie tyrôs verdenês (versmês), isz kur musu sentēvei seme tvirtybę, teeina pas grabą szventôs Byrutos, tepasimeldžia prie jos, tepasiklauso, ką ten miszkas (gire) murmi nepasigailēs, asz zinau, kad ten tik iszgijau ant dvasês ir ant kuno.

Staje Szunb…is „Paminejimas Byrutos kapo” // Auszra 1883 m., nr. 4. p. 105-107.