Naglio kalno lobiai

Tai buvo didi diena. Tai buvo 1237 metų istorinė diena. Tai buvo didi, reikšminga ir iškilminga diena visai Europai, visam tų laikų katalikiška­jam pasauliui, o ypač ji buvo tokia dviem viešpačiam — Romos popiežiui ir šventos Romos imperijos ciesoriui: tą dieną išsipildė Ilgus amžius protingiausių galvų ir turtingiausių žmonių puoselėta svajonė. Tą dieną dievo vietininko žemėje palaiminimu ir aukščiausios valdžios laikytojo leidimu abu ordinai, Prūsų kryžiuočių ir Livonijos kalavijuočių, amžių amžiams susijungė į vieną nedalomą ir neatskiriamą kariauną. Susijungė tam, kad nušluotų nuo žemės paviršiaus pagonišką Lietuvą, pavergtų po jo šven­tenybės ir jo didenybės kojų Rytų kraštus ir kad visose tose šalyse įsi­viešpatautų šventas kryžius, ordino kardas ir Hanzos pirklių herbas. Tiek Rygoje, tiek Marienburge gaudė bažnyčių varpai, dieną naktį posėdžiavo kapitulos, ir šventos pergalės giesmės kartu su miros ir smilkalų dūmais kilo į šventovių skliautus. Amžių amžiams buvo nutrauktas ginčas dėl abiejų ordinų pranašumo bei jų karingumo ir suduotas mirtinas smūgis Rygos vyskupui, kaip popiežiaus atstovui ir užkariautų žemių valdovui. Dabar Rygos vyskupas ir suvienytųjų ordinų naujai išrinktas magistras kartu sėdėjo už apvaliojo stalo ir svarstė bendrus reikalus. Vakarais lie­josi vynas, putojo alutis ir už valgiais bei gėrimais nukrautų stalų sėdėjo savi ir svetimšaliai riteriai, kurie nėrėsi iš kailio, norėdami pasižymėti savo iškalba, savo kilme, turtais, narsa ir drąsa. Saldaus vyno paveikti, visi jie pasižadėjo kovoti su pagonimis iki paskutinio lašo kraujo, nesi­gailėdami nei savo, nei su savimi atsivestų žmonių gyvybės. Tos iškilmin­gos dienos puotą užbaigė suvienytųjų ordinų naujai išrinktas magistras, narsus riteris ir gudrus politikas brolis Hermanas fon Zalza šitokia kalba:

— Broliai Kristuje,— prabilo jis į gerokai jau nusigėrusius ir prisiso­tinusius savus ir svetimšalius riterius, — jeigu jo šventenybė popiežius ir jo didenybė ciesorius būtų leidę mūsų ordinams susijungti nors vienais metais anksčiau, tai tikrai mūsų brolija nebūtų pralaimėjusi mūšio prie to prakeiktojo Saulės kaimo, nebūtų turėjusi tokių didelių nuostolių ir nebūtų patyrusi tokios gėdos. Broliai, juk gėda prisipažinti, kad magistras Volkevinas pralaimėjo mūšį ir pats jame žuvo tik dėl kažkokios ten pagonės mergšės vaidilutės, jos raganiško gražumo burtų sužavėtas! Broliai Kristuje, neteiskime jo už tai, o ir mes nebūsime teisti. Brolis Volkevinas buvo tikras riteris, narsus karys ir prityręs vadas, bet jį apkerėjo toji pagonė ragana… Amžiną atilsį duok, viešpatie, jo sielai, ir tebūnie jam lengva kad ir pagonių žemelė, kurią mes anksčiau ar vėliau turėsime užkariauti ir užkariausime, savo krauju atpirkdami brolio Volkevino mir­tį ir gėdą. Broliai, delsti nebėra ko. Reikia pradėti veikti. Pradėti veikti iš Marienburgo per Memelį ir iš Rygos per Grobiną. Reikia įrodyti jo šven­tenybei popiežiui ir jo didenybei ciesoriui, kad mes susijungėme ne tik baltame pergamento lape, bet ir juodoje žemėje. Reikia mums greičiau susisiekti vieniems su kitais Žemaičių pajūriu ir atstumti nuo jūros pago­nis. Atstūmę juos nuo jūros, mes apjuosime Lietuvą geležiniu žiedu ir pa­sidarysime per ją sau kelią į Rytus, į schizmatikų kraštus, kur vieni sabalų ir meškų kailiai apmokės mūsų žygį. Broliai Kristuje, didysis mokytojas moko mus mylėti ir savo priešus. Todėl mes dėl savo artimo meilės, dėl pagonių sielų išganymo ir didesnės garbės dievui turime pasistengti kuo daugiau apkrikštyti lietuvių stabmeldžių, kuo daugiau pavergti jų žemių ir pakloti jas popiežiui ir ciesoriui po kojų, nes tie kraštai vis vien bus mums padovanoti. Antras mūsų uždavinys, broliai, tai per Žemaičius prasiskinti sau laisvą kelią sausuma iš Memelio į Grobiną, nes susisiekimas jūra nesaugus dėl audrų ir dėl vikingų piratų dažnų užpuldinėjimų. Jei mums tie žygiai nepavykdavo iki šiol pavieniui, tai jau dabar, abiem or­dinam susijungus, pasisekimas užtikrintas. Taigi į žygį, broliai Kristuje, į žygį!

— Amen! Amen! — atsakė į jo kalbą brolija, ir visi, pasitraukę nuo stalų, pradėjo tartis, kaip greičiau pasiruošti dideliam šventam žygiui.

Ruošėsi ilgai. Nepasitikėdami vien savo jėgomis, pasiuntė šauklius į Europos viešpačių dvarus kviesti riterių ir savanorių biurgerių į naują didelį žygį prieš pagonis. Kviesti į tas vietas, į kurias dar nė vienas kry­žiaus karys ir savo kojos nebuvo įkėlęs. Šaukliai visose kryžkelėse ir vie­šose sueigose skaitė popiežiaus bulę, suteikiančią visiems žygio dalyviams didelius atlaidus ir nuodėmių atleidimą kad ir už didžiausius nusikalti­mus. Be to, išsiųsti į Žemaičių žemę žvalgai slapukai vykdė vadų įsakymus ir skverbėsi pajūriu vis tolyn, vis gilyn, čia priartėdami prie jūros, čia vėl nuo jos nutoldami. Nagrinėjo jie ir pačios jūros įlankas, ieškodami tinkamų vietų laivams priplaukti ir įguloms išsikelti. Žvalgai savo duo­menis tuojau pranešdavo į Memelį ar į Grobiną, o iš ten jau — į Rygą ar į Marienburgą.

Pagaliau, kai buvo surinktos visos reikalingos žinios, patikrinti svar­biausieji duomenys ir atvyko iš Europos svečių, vienas dalinys išžygiavo pajūriu iš Memelio tvirtovės, kitas iš Grobino pilies. Abu daliniai turėjo susitikti pusiaukelėje. Dalinį iš Grobino pilies vedė buvęs kalavijuočių riteris Zegė, pasižymėjęs karuose su estais, lybiais ir žemgaliais. Kartu su juo žygiavo nemaža svetimšalių riterių ir daug neofitų didikų su savo žmonėmis. Jais Zegė nors ir nelabai pasitikėjo, bet vedėsi su savimi į ka­rą, norėdamas juos pirmuosius pasiųsti į mūšį prieš žemaičius.

Dalinio priešakyje pagal kapitulos įsakymą skverbėsi trys eilės žvalgų, dvidešimt pėdų atstumo žmogus nuo žmogaus, taip, kad matytų vienas kitą. Iš patyrimo vokiečiai žinojo, kad kovoje su žemaičiais reikia ne tiek drąsos ir patvarumo, kiek atsargumo. Jau kiek žygių buvo daryta susisiekti Žemaičių pajūriu vieniems su kitais, bet vis veltui. Tik dabar, susijungus abiem ordinam ir vieniems pradėjus žygį iš Memelio, kitiems iš Grobino, nepasisekti negalėjo. Taip bent samprotavo Rygoje ir Marien­burge kapitulos vyresnieji, o ir pats magistras neabejojo ir tik laukė žy­gūnų pranešimų. Skverbėsi Zegė patylomis: netriukšmavo, nekirto miškų, negiedojo pergalės giesmių. Dėjosi draugiškai nusiteikęs ir vietos gyventojams, nors tų gyventojų per trijų dienų žygį nebuvo sutikęs nė vieno žmogaus. Tie­sa, pajūryje užeidavo jis žvejų pirkelių, kiemionių ūkelių, bet nei žmonių, nei gyvulių ar naminių paukščių niekur nesimatė, nors pėdsakai ir rodė, kad čia neseniai jų būta. Retai kur pajūry užtikdavo kokį supuvusį laive­lį ar valtelę, ar padžiautus suplyšusius tinklus. Jo skvarbios akys aprėp­davo tolimas smėlio nerijas, o įtemptos ausys gaudydavo per jūros bangų šnarėjimą miško garsus. Žygiavo tik dieną ir tai su didžiausiu atsargumu. Naktį nedegdavo laužų, dažnai keisdavo sargybas ir būdravo miegodami. Susikėlę anksti rytą ar vakare prieš guldami, rožančių kalbėdavo tylo­mis, o kai visi drauge atsakinėdavo ora ar orate pro nobis, tary­tum paliestas širšių lizdas subirbdavo ir šiugždus kuždesys nuošdavo per mišką.

Jau tris dienas žygiavo Zegė Žemaičių pajūriu ir dar nebuvo pasigavęs sau belaisvio, kad nurodytų jam slaptąjį per miškus kelią, kuriuo susi­siekdavo vietiniai gyventojai. Žygiuoti pačiu pajūriu per smėlio kopas buvo pavojinga, kad žvejai nepastebėtų jų iš jūros ar iš tolimesniųjų pakrantės vietų. Skverbtis miškais trukdė tankumynai, per kuriuos kartais kirviais prireikdavo skinti sau kelią. Nemažai lėtino žygį ir klampios ba­los, raistai ir dažni upokšniai, per kuriuos reikėdavo jei ne tiltus tiesti, tai iš medžių šakų ir kamienų brastas daryti. Kartais išeidavo Zegė į pajū­rį, įlipdavo į aukštesnę kopą ir žvalgydavos į tolimas pakrantes, kurios, apaugusios medžiais, tarytum subrisdavo į pačią jūrą ar iš jos iškildavo. Tuščia būdavo jūra, ir niekur nesimatė nei laivo, nei valtelės, tik kopose vėjas siautė, nešiojo smiltis, blaškė, lingavo šiurkščius viksvynus, ir bėgo, skubėjo prie kranto baltakartės bangos. Pribėgusios jos papuškėdavo į krantą, šnarėdamos išsiliedavo paplūdimy ir apsiputojusios nenoromis traukdavosi atgal į jūrą. Traukdavosi nusivylusios ir murmėdamos, tary­tum pavargusios tokius plotus atkeliavusios.

Klaikiai atrodė Zegei ir pati jūra, ir jos pakrantėmis nusitiesę miškai, kuriems, regėjos, galo nėra ir nebus.

Pagal susitarimą su Memelio tvirtovės įgulos vadu Zegė buvo pasiun­tęs jūra valtį, kad žvalgai sužinotų ir praneštų jam, kaip toli yra įsiskverbę pajūriu ir memeliečiai, bet jūreiviai vis negrįžo. Be žinios dingo ir kiti du žygūnai, sausuma išėję.

Zegė pradėjo nerimauti ir sulėtino žygį.

***

Kopose, tarp Palangos ir Šventosios upės žiočių, prie Naglio kalno, buvo didelis kaimas. Tame kaime gyveno pasenęs žvejys Rytis. Jis turėjo jau nebe jauną, bet dar stiprią žmoną, trylika sūnų ir vieną gražuolę dukterį Ritą. Tėvai ir broliai davė jai Ritos vardą, nes ji gimė vieną gražų pavasario rytą, kai patekė­jusi saulutė žaidė savo pirmutiniais spinduliais ramiame jūros plote kaip mirgančiame akivare, o dangus rytuose buvo toks rausvas, vaiskūs ir skaidrus kaip pačios naujagimės kūnelis.

Senis Rytis žvejojo jūroje žuvis, jo pati adė tinklus, gamino visai šei­mynai valgį ir, dukrelės padedama, ruošėsi apie namus. Trylika Ryčio sūnų medžiojo miškuose, žvejojo jūroje, ir visi mankštinosi pajūrio ko­pose — pratinosi kariauti. Vyresnysis sūnus Beržas buvo toks stiprus ir turėjo tokią taiklią akį ir kietą ranką, kad iš lanko pataikydavo į skren­dančią žuvėdrą, o miške ąžuoline buože taškydavo kelmus kaip kryžiaus karių makaules. Jaunesnysis sūnus Uoselis, nors pats be brolių pagalbos dar ir ant žirgo užsėsti nemokėjo, bet ir jis jau pratinosi kariauti ir iš savo vaikiško lanko pataikydavo į pajūry užsižiopsojusią varną. Ritelė, pabai­gusi, namų ruošos darbus, rinkdavo pajūry gintarą, uogaudavo, grybau­davo miškuose ir su kitomis kaimo mergelėmis dainuodavo dainas daine­les. Vakarais kaimo jaunimas susirinkdavo pajūry ir eidavo ratelių.

Žemaičių pajūry nuo amžių buvo saugu, ir joks priešas nedrumsdavo žvejų ir kiemionių ramaus gyvenimo. Tik retkarčiais įsisiautusi jūra išmesdavo į krantą žvejų laivelius, sutraukydavo tinklus, o vėjas kopose nešiodavo smėlį ir iki langų užpustydavo jų trobeles.

Bet vieną kartą atšuoliavo į Pajūrio kaimą vytis ir pranešė, kad pajū­riu nuo Grobino ir Memelio atžygiuojančios kryžiaus karių tytveikos, ir įsakė, kad visi vyrai tuojau balnotų žirgus, ginkluotųsi buožėmis, kalavi­jais ir trauktų skubėtų vieni pajūriu į pietus, kiti į šiaurę priešams kelio pastoti. Sujudo sukruto Pajūrio kaimo vyrai — žvejai ir kiemionys. Vieni skubiai ištraukė iš jūros tinklus, kiti paliko savo neįdirbtus laukus, ir visi išjojo į karą. Išjojo į žygį ir visi vyresnieji Ryčių sūnūs. Praėjo diena, kita ir trečia, bet joks kryžiaus karys pajūry nesirodė. Išjoję vyrai taip pat nesiuntė namiškiams jokių žinių. Nusiminė seniai, pritilo vaikai, nuliūdo mergelės moterėlės, nes ne viena jų buvo išlydėju­si karan vyrą, tėvą, brolelį ar mylimąjį bernelį. Mergelės, palikusios vie­nos, nebėjo vakarais pajūry ratelių, nebeskambėjo šile jų dainų dainelių aidas, ir nebevaikščiojo jos miškan uogelių rinkti ar grybauti. Pritilo ir pats miškas, ir regėjos, kad ir jis laukia kažin ko baisaus, staigaus ir ne­tikėto. Tik Palangoje, Mildos šventovėje, dieną naktį ruseno šventoji ugnelė ir vaidilutės garbino galinguosius dievus ir meldė jų pagalbos savo kariams prieš piktus kryžiuočius.

Vaikščiojo nuliūdusi ir Ryčių Rita. Ir jai nuliūdimas širdį spaudė, nes ir ji buvo išlydėjusi karan savo mylimąjį bernelį.

Vieną kartą išėjo ji miškan pati viena širdelės nuraminti, paukštužėlių čiulbėjimo pasiklausyti, uogelių pasirinkti ir savo mergautinėmis godomis pasiguosti. Ėjo ėjo iš eglyno į pušyną, iš pušyno į beržyną. Visur liūdnai čiulba paukšteliai, klaikiai ošia medžiai, o uogų kaip nėra, taip nėra, tik kur-ne-kur vienas kitas uogienojas, bet ir tas be uogų. Perėjo girią ir rais­tą perbrido, o uogų vis nėra.

„Kas per stebuklai? — stebisi Ritelė.— Ar miško monai, ar kokie paukščiai visas uogeles išrinko!”

Ir pasuko ji miško takeliu į patį šnabždyną. Pasuko ir nustebo — egi uogų kaip paberta: ir žemuogių, ir mėlynių, ir bruknių, ir spanguolių, ir gervuogių, o avietės tai pačios taip ir prašosi į burną. Nebežino Ritelė, kokias ir berinkti. Ir visos kaip tik vienu laiku ir prisirpusios, visos ir didelės: tos juodos, tos mėlynos, o tos melsvai pilkos, raudonos, violeti­nės su atlasiniu atspalviu, it dulsvu iželiu aptrauktos, o jau saldumas, ska­numas, tai ir liežuvį nurytum…

Renka jas Ritelė, renka, tik girdi, kaip šnabždyne kažin kas kadgi gražiai tirlirliuoja, kadgi švelniai dūdelę pučia, net jai širdelė besiklau­sant apsalo. Užsiklausė Ritelė ir užmiršo ir uogas rinkti, ir kad ji taip toli nuo savo namelių, ir kad pati viena. Užsimiršo, o šnabždyne kažin kas vis tirlirliuoja ir tirlirliuoja, vis pučia dūdelę ir pučia…

„Gal koks piemenėlis”,— pamanė Ritelė, bet nenusiramino. Norėtų ji ir uogas rinkti, ir piemenėlį pamatyti, ir namolio grįžti, bet ir pati nežino, kas jai pasidarė, tarytum kas apkerėjęs būtų. Pasidrąsino mergelė, dar žengė žingsnį į šnabždyną, pakėlė eglės šaką ir nusigando: žmogus ne žmogus, kelmas ne kelmas — po egle sėdi miškinis monas, toksai gi ne­gražus, toksai gi senas: raukšlėtu veidu, susivėlusiais plaukais, nukaru­siais antakiais, visas plaukuotas, samanomis apaugęs, o jo pirštai tai tik bėgioja po dūdelės vamzdelį, o akutės mėlynos kaip valko. Žiūri Ritelė ir negali nei atsistebėti, nei atsitraukt, nei šaka moną pridengti: nors ir baisus, bet patrauklus. Ir šypsosi kaip vaikas.

– Kas tu esi? — vos atgaudama kvapą, sušnibždėjo Ritelė ir pridėjo ranką prie savo širdelės.

– Aš esu Miškinis, šių girių, raistų, pelkių ir viso pajūrio valdovas,— atitraukęs nuo lūpų vamzdelį, atsakė jai miško monas ir vėl užtirlirliavo.

Ritelė kiek palaukė ir jau drąsiau paklausė:

– O ką tu čia veiki?

– Aš girią saugau. Pajūrį nuo piktų kryžiaus karių saugau.

– Tai tu ne vienas?

– Aš vienas, bet turiu daug pavaldinių.

– O kas tie tavo pavaldiniai?

– Visi miško žvėrys žvėreliai, paukščiai paukšteliai. Aš ir juos visus saugau.

– Kaipgi tu vienas visa gali išsaugoti?

– Aš galingas: aš tildau jūrą, tramdau jos bangas, pažaboju vėjus ir seku, kad joks priešas į mano valdas neįsibrautų.

– Kaipgi tu saugai, kad mūsų pajūrin jau braunasi piktieji kryžiuo­čiai. Jie neša mums vargą, vergiją ir brukte bruka mums savo dievą gar­binti! Jie ryt poryt pasieks ir mus, ir tavo valdas.

– Į mano valdas nuo amžių dar joks priešas ir savo kojos nėra įkėlęs!

– Bet dabar tai jau tikrai įkels. Mūsų kaimo berneliai, o ir mano broleliai, visi išjojo jiems kelio pastoti — vieni pajūriu į šiaurę, kiti į pietus… Tai ko gi tu jiems nepadedi ir priešui kelio nepastoji, kad esi toks galingas?!

– O kam jūsų berneliai kerta mano miškus, medžioja paukščius, žvė­ris, ardo jų olas, lizdus, su žemėmis rauna grybus, trypia uogienojus?.. Už tai aš jiems ir nenoriu padėti!

– Padėk jiems, Miškini, aš jų paprašysiu, ir jie daugiau nebesauvaIiaus.

– O ar jie tavęs paklausys?

– Paklausys, Miškini, paklausys, tik tu padėk jiems dabar.

– Gerai, aš padėsiu, tik kad neturiu kam palikti savo namų ir lobių saugoti.

– O kurgi tie tavo namai ir lobiai?

– Mano namai — tai visa giria, visi raistai, visi miškai, pajūris ir kopos. O mano lobiai — tai gintaro klodai, giliai giliai po Naglio kalnu pakasti…

– Tai tu vienas ir tiek daug valdai?

– Vienas kaip pirštas.

– Tai kam tau vienam tiek daug?

– Aš neturiu su kuo savo valdomis ir turtais pasidalyti.

– Argi maža mūsų pajūry beturčių, našlių, našlaičių?

– Jiems duosi tiek, jie panorės dar daugiau, panorės visa. Prasidės vaidai, pavydas, neapykanta, muštynės, žudynės. Mano valdos ir turtai juos dar nelaimingesnius padarytų. Jūsų žmogui niekuomet negana to, ką jis turi. Kas mano, tai ir visų!

– O ar tu neturi nei žmonos, nei vaikų?

– Sakau tau, mergele, aš vienas kaip pirštas,— pakratė galvą miški­nis monas.

– O ar tau nenuobodu vienam?

– Labai nuobodu, mergele, labai, bet aš dūdele savo širdelę raminu ir visus miško gyventojus linksminu… O tau ar patinka mano dūdelė?

– Labai… Bet tu gi toks senas, net samanomis apaugęs, o neturi net žmonos, nei vaikų.

– Aš tik amžiumi senas, bet savo siela visuomet jaunas: aš gyvenu šaltinio vandenėliu, miško kvapais, paukščių balsais ir savo dūdele.

Ritelė pagalvojo ir vėl paklausė:

– Miško Miškini, tai ar padėtum tu dabar musų berneliams ir mano broleliams kryžiaus karius iš mūsų pajūrio išvyti ir mūsų tėviškėlę ap­ginti?

– Padėčiau, mergele, padėčiau, tik kad aš neturiu kam palikti savo namų pasaugoti.

Ritelė pamąstė, pagalvojo ir paklausė:

– O ar aš negalėčiau?

– Galėtum, mergele, galėtum, jei už manęs ištekėtum!

Rita krūptelėjo, susiėmė už širdies, norėjo bėgti, bet susilaikė ir pagal­vojo: „Juk jis išgelbėtų mūsų tėviškėlę, mūsų bernelius, mano brolelius ir visą pajūrį išgelbėtų…” Pagalvojo ir paklausė:

– O ar be to negalima?

– Ne, negalima, aš tik savo žmonelei patikėsiu savo lobius ir valdas! Ritelė nusiminė ir atatupsta žengė žingsnį atgal.

– Ko nusigandai, mergele? Nors aš iš pažiūros ir negražus, bet siela mano graži ir skaisti… Aš tave, mergele, visą gyvenimą ant rankų nešio­čiau, tau dieną naktį daineles giesmeles tirlirliuočiau. Eglės, pušys mums pasakas sektų, paukšteliai čiulbėtų, lakštingalos suoktų. Aš kas naktį tavo patalą kvapniomis samanėlėmis iškločiau, gintarais išpuoščiau, gėlėmis iš­dabinčiau, eglių, pušų sakais tau smilkyčiau, jūrų putele tave prausčiau, skaidriu šaltinio vandenėliu girdyčiau ir visą gyvenimą džiaugsmu su ta­vimi netverčiau…

Ritelei susisuko galva. Jos širdelė pradėjo tankiai plakti. Ji prisiminė savo bernelį. Nors žodelio su juo dar ir nebuvo kalbėjusi, bet jis jai už visus kitus buvo meilesnis ir gražesnis.

– Kas tau, gražuole? — paklausė susirūpinęs miškinis monas.

– Aš turiu namolio skubėti.

– Palauk, mergele, aš tau dar patirliuosiu,— ir miškinis monas savo ilga plaukuota ranka švelniai sulaikė ją už rankutės ir užtirlirliavo savo dūdele.

Ritelei ir visai apsvaigo galvelė. Užmiršo ir ką galvojusi apie savo bernelį.

– Tai nesutinki mano žmonele būti? — nustojęs tirlirliuoti, paklausė Miškinis.

Ritelė vėl pakratė galvą, bet pagalvojo ir paklausė:

– O ar tu tikrai apginsi mūsų pajūrį nuo piktų kryžiaus karių, ar mano broleliams ir mūsų berneliams kariauti padėsi?

– Tikrai, mergele, tikrai.

Ritelė sumetė pagudrauti:

– O kas gi mus čia sutuoks?

– Tetervinas sutuoks, gervė pagros, paukšteliai pagiedos, o žvėreliai pašoks.

– O iš kur mes paimsim pajaunių, pamergių, svotų. Kas bus svočia? Kas piršlys?

– Pajauniais pabus garnys riestakaklis su geniu margasparniu, pamergiais dvi stirnutes jaunutes pakviesime, pelėdą svočia paprašysime, strazdas giesmininkas mus supirš, o svotais pabus stumbras riestaragis ir elnias baužys beragis.

Kad kaip nors galėtų išsisukti nuo tokių sutuoktuvių ir vestuvių, Rite­lė vėl paklausė:

– Miškini, bet kaipgi taip bus: aš žmogus, o tu gi miško dvasia?! Tu gal tik juokauji?

– Ne, mergele, aš nejuokauju: meilė yra tokia galinga ir stebuklinga gamtos dovana, kad visi padarai padarėliai mylisi — ir mašalai ir žuve­lės, ir plėšrūs žvėrys ir nekaltos stirnelės, ir visi dievai turi sau žmonas, ir visi dėl meilės galvas deda… Tai kas, kad aš dvasia, o tu žmogus. Mano dūdelė nei dvasia, nei žmogus, o vienok ir ji kaip gražiai apie meilę kalba ir visų mylinčiųjų širdis jaudina! Meilė amžina — ji niekuo­met ir nemiršta!

– Palauk, Miškini, duok man dar pagalvoti: tu dvasia, o kalbi ir sam­protauji kaip žmogus.

– Pagalvok, mergele, pagalvok. Štai prigulk čia ant samanėlių, pa­galvok, pailsėk, o aš bėgsiu, tuojau vėjus sukelsiu, marias sujudinsiu, tūkstančius medžių palaušiu, visas upes upokšnius užtvenksiu, visus ke­lius kryžiaus kariams pastosiu ir tavo broleliams ir berneliams ginti tė­viškėlę padėsiu. Aš bėgu,— ir miškinis monas taip pasipurtė, kad net šimtametės pušys sudrebėjo.

– Oje, Miškini, koks tu baisus! — ir nusigandusi, ir nudžiugusi tik ištarė Ritelė ir klastelėjo po egle į minkštas samanėles.

– Aš nebaisus, aš galingas. Prigulk čia, mano vietoje prigulk, mer­gele, o aš bėgu. Greit sulakstysiu, savo padarysiu ir tuojau atgal prie tavęs sugrįšiu, — ir miško monas, pridengęs Ritelę skarota eglės šaka, nuūžė, nutraškėjo, nubraškėjo per mišką.

Ritelė prigulė ant samanėlių tik pailsėti, bet ir pati nepajuto, kaip ap­svaigo, apsnūdo ir užmigo.

***

Ir penktą naktį nakvojo Zegė su savo daliniu nepasi­baigiančiame miške, nesulaukęs pasiųstų žvalgų ir ne­pasigavęs belaisvio, kuris parodytų kelią. Penktoji naktis buvo ypač nerami: nors didelio vėjo, regėjos, ir nebuvo, bet miške medžiai traškėjo, braškėjo kaip per didžiausią audrą. Kopose viesulas siautė ir nešiojo smiltis, supildamas naujus smėlio kalnus. Jūra šniokšdama puolė krantą, o jos įsiutusios bangos, regėjos, nori persiristi per kopas ir užlieti stovyklą. Į rytą vėjas aptilo, išsiblaivė dangus, o kai patekėjo saulutė, dalinys skverbėsi toliau.

O žvalgai vis negrįžo nei vieni, nei kiti.

Zegė dar labiau sulėtino žygį ir dar tankiau suglaudė sargybas.

Po pusdienio kelionės sargybiniai priėjo didelę upę ir tuojau pranešė dalinio vadui.

– Ką jūs, upė?! Iš kur čia gali atsirasti upė? Čia jokių didelių upių nėra ir būti negali, — suniekino juos vadas.

Bet žvalgai tvirtino savo:

– Upė, narsusis vade. Didelė ir plati upė: per ją nei raitas perjosi, nei pėsčias pereisi, nei plaustu perplauksi, o apie tilto pastatymą ir kalbos negali būti.

– Dėl ko? — stebėjosi vadas.

– Upė patvinusi, apsėmusi abu miškingus krantus ir vis dar plečiasi.

– O paplūdimiu ar mes nepereisime?

– Ir paplūdimys užlietas — bangos ritasi stačiai per kopas. Reikia pa­laukti, vade, kolei nurims jūra.

Kai Zegė su keliais riteriais apžiūrėjo tą „upę”, jis ne tiek nustebo, kiek nusigando: pasirodė, tai ne upė, o pačiame paplūdimy užtvenktas upokšnis! Upokšnis patvinęs ir susiliejęs su jūra! Ypač stebino ir baugino dalinio vadą tai, kad tokią užtvanką per dvi tris dienas tegalėjo padaryti tik daugelis susitelkusių žmonių!

„Bet kur dabar visi tie žmonės?” — pagalvojo Zegė, ir jam pasidarė baisu. Baisu ir žmonių, ir pagonių dievų, ir tų miško dvasių, kurios iš­smaugdavo žemaičių giriose didelius jų kariaunos būrius. Ir regisi Zegei, kad jau iš visų pusių sėlina prie jo dalinio miško dvasios ir pagonių dievai ir tuojau išsmaugs visus jo karius, neleidę jam nei į kovos lauką išeiti, nei gretų išrikiuoti. Jis greit sumetė, kas daryti, ir įsakė daliniui grįžti atgal. Bet dalinys, ištroškęs karo grobio, pasipriešino, atsisakė tuščiomis trauktis atgal ir pareikalavo, kad vadas vestų jį į žemaičių gyvenamas vietas pa­siplėšti. Pasipriešino ir riteriai, ir neofitai, priešinosi net ir savieji broliai ir knechtai; kad numalšintų maištą, Zegė keletą jų net pakorė, bet ir tai nieko nepadėjo. Naktį gobšūs neofitai su savo didikais atsiskyrė nuo da­linio ir miškais patraukė toliau nuo jūros į turtingas žemaičių gyvenvie­tes. Zegė su savo ištikimais riteriais, broliais ir knechtais skubiai pasuko atgal. Traukėsi tuo pačiu keliu, kuriuo ir atžygiavo, bet po pusdienio ke­lionės vėl priėjo didelę „upę” ir dar labiau nustebo. Žygiuodami pirmyn, jie per tą upokšnį buvo nutiesę keletą tiltelių ir medžių šakomis iškloję prietilčius, bet dabar viso to jų darbo nė žymės nebeliko: visa buvo van­deniu užlieta — pasirodė ir šis upokšnis buvo užtvenktas, išsiliejęs iš krantų ir vis dar didėjo. Zegė pamatė apsuptas esąs iš visų keturių pusių: iš trijų — vandens, o iš ketvirtos — miškų, kuriuose, regėjos jam, knibž­dėte knibždėjo žemaičiai ir tik laukė jo pražūties.

Vado įsakymu visi puolė užtvanką ardyti, bet tuo metu užgriuvo juos iš miško žemaičiai ir visus išklojo. Nesugrįžo į Grobiną su grobiu ar be grobio ir neofitai su savo didikais vadais. Ir iš Memelio tvirtovės išsiųstas dalinys be žinios dingo Žemaičių pa­jūry. Ir nei vienas riteris, brolis ar knechtas nesugrįžo nei į Memelį, nei į Grobiną ir neišdavė baisiųjų Žemaičių pajūrio girių paslapčių.

***

Atbudo Ritelė ant Miškinio rankų. Monas žiūrėjo į jos skaisčius veidelius ir negalėjo savo karaliene atsigėrėti. Pirmutinis Ritelės klausimas buvo:

– O kaip mano tėviškėlė?

– Tavo tėviškėlė, brangioji karaliene, laisva: kryžiaus karių lavonais visas pajūris nuklotas.

– O gerieji dievai! — tik ištarė Ritelė ir pakėlė į dangų savo šviesias dėkingas akutes. Atsikėlusi ji paklausė:

– O kur aš esu?

– Miške, savo karalijoj, savo karališkuose namuose, mano mylimoji.

– Miške? — atsiduso Ritelė.

– Miške, miške tarp savųjų paukštelių, žvėrelių. Tu esi jų skaisčioji karalienė. Girdi, kaip jie tau kliauga?

– Girdžiu.

– O ar tau nebuvo baisu, kai aš vėjus sukėliau, vandenis sujudinau, bangoms per kopas ristis įsakiau ir tūkstančius medžių miške palaužiau?

– Dėl tėviškėlės aš visa pakelsiu, visa iškentėsiu,— tyliai tyliai atsa­kė jam Ritelė ir visa išbalo.

– Kas tau, mano brangioji, mano mylimoji mergele? — paklausė Miš­kinis.

– Man silpna ir trošku,— vos beištarė Ritelė.

– Gal tu nenori savo pažado tesėti: kas savo žodžio nelaiko, to menkas likimas laukia.

– Argi aš tau ką žadėjau?

– Žadėjai, mergele, žadėjai. Dėl tėviškėlės žadėjai ir dėl savo brolių bernelių žadėjai.

– Tai gal tik per sapną?

Ir sapnas — gyvenimas.

Ritelė daugiau jam nebesipriešino ir nieko nebesakė. Ji lyg apalpo.

– Tai eisime, mergele, ir susituoksime,— pakvietė ją miškinis monas ir paaiškino: — Aš savo padariau, o dabar tu atlik savo.

– Kur eisime?

– O čia pat, prie šaltinėlio… Aš tuojau sušauksiu visus paukštelius, sukviesiu miško žvėrelius. Tuojau atlėks tetervinas, gervė ir gandras. At­skubės pajauniai, pamergiai su svočia. O kaipgi aš pasirodysiu prie tavo svečių su kasdieniška suknele? — nusiminusi paklausė Ritelė.

– Laumės tuojau aprengs tave plonų ploniausiomis, iš voratinklių gijų išaustomis drobelėmis.

– Ir naujų vyželių neturiu.

– Vyželes nupins tau iš baltųjų beržo tošelių, — ir miškinis monas, įspraudęs sau į burną du pirštus, sušvilpė. Tik sušvilpė, ir tuojau pasirodė laumės, nusivedė Ritelę po skarota egle ir ten aprengė aprėdė ją nuosta­baus gražumo, dyvino plonumo ir pasakiško baltumo, it brangiausiais žemčiūgais nusagstyta, ryto raselės užgauta, vestuvine suknele! Čia pat apmovė jos kojeles baltomis tošinėmis kurpaitėmis ir įteikė jai į rankas gražiausių miško gėlių puokštę. Ant kaklo Ritelei pakabino skaisčiausio gintaro karolius, o ant baltų rankelių užmovė aukso žiedelį. Atskubėjusi mėlynoji balandėlė atnešė rūtų vainikėlį ir uždėjo jaunamartėlei ant gal­velės. Ritelė pažvelgė į šaltinėlį ir pati savęs nepažino. Kai laumės tokią išpuoštą išpaikytą Ritelę privedė prie Miškinio, jis džiaugsmu netvėrė…

Pradėjo rinktis ir svečiai. Tipu-tapu, tipu-tapu atžygiavo su savo drau­ge gerve gandras ilgu snapu, atskrido tetervinas, atskubėjo pajauniai, pa­mergiai, svotai. Atplasnojo svočia pelėda su pyragais. Atliuoksėjo kiškis storalūpis. Atšuoliavo vilkas su savo alkana vilke. Voveraitė atnešė jaunavedžiams dovanų — pilną tošinę riešutų, kėkštas gilelių, o lokys Meš­kėnas patapšnojo savo bičiuliui Miškiniui letena per petį ir pagyrė jo skonį. Atbėgo atskubėjo iš savo miesto ir ta greitutė skruzdėlytė mažutė ir atnešė dovanų kvepiantį kankorėžio grūdelį. Kiek pavėluotai atslim­pino lapė didžuodegė ir tik sukasi sukasi apie jaunavedžius ir vis, pa­žiūrėjusi į teterviną, laižosi, o piršlys melagis strazdas giesmininkas tik giriasi giriasi ir, nenusėdėdamas vietoje, tik purpsi ir šokinėja nuo šakelės ant šakelės ir vis pokštus krečia ir meluoja. Kai ant medžių šakų sutūpė paukšteliai ir ant dirvono susirinko miško žvėrys ir žvėreliai, tuomet Miškinis švelniai paėmė už parankės savo mergelę, o gandras privedė juos prie didelio akmens, iš po kurio tryško tyro vandens šaltinėlis. Medžiuose, šarkos diriguojamas, tuojau pragydo paukščių choras. Jungtuvės truko neilgai. Tetervinas laumės juosta suri­šo jaunavedžių rankas, apvedė apie akmenį, davė atsigerti vandens iš šaltinėlio, pamosavo skarota eglės šakele, nuoširdžiai juos palaimino — paburbuliavo, gandras paklegeno, gervė pagargaliavo, o luputis kuoduo­tis pašlakstė pabarstė juos nuo medžio šakos sidabrine rasele… Tuo su­tuoktuvių apeigos ir buvo baigtos. Tuomet dvi laumės nuėmė nuo jau­namartės galvos rūtų vainikėlį ir uždėjo jai baltą nuometėlį… Šarka ūmai vinkstelėjo uodega dešinėn, kairėn, mostelėjo sparneliais, ir paukščių choras užtraukė povestuvinį maršą. Visi puolė jaunavedžius sveikinti, kas su dovanomis, linkėjimais, pagyromis, pasigėrėjimais, o gegutė rai­boji užkukavo jiems dvylika sūnų ir dvylika dukterų. Ant dirvono miško žvėreliai, lokio diriguojami, pasileido šokti trypti ir linksmintis, kaip ku­ris išmano. Tik staiga — karr! karr! — pradėjo karkti varna, paragavusi šaltinio vandenėlio.

– Karrtu! Karrtu! — pradėjo šaukti visi žvėrys žvėreliai ir medžiuose sutūpę paukšteliai.

Gervė ir gandras pastūmėjo jaunavedžius vieną prie kito. Tuomet Miš­kinis švelniai apkabino savo jauną žmonelę už liemenėlio ir norėjo ją pa­bučiuoti į rožines lūputes, bet jaunamartė, pamačiusi arti savo veidelio gaurais apžėlusį, raukšlių išvagotą jaunikio veidą su nukarusiais antakiais, susivėlusiais plaukais ir smailiomis kaip ragai ausimis, krūptelėjo, pasi­tempė, suspurdėjo, atsilošė, ir iš didelio išgąsčio sprogo jos širdelė.

Visi aiktelėjo.

Baisu, kas tuo akimirksniu pasidarė žaliojoje miško aikštelėje prie šaltinėlio: lapė tuojau griebė teterviną ir su juo dingo krūmuose; vilkas su alkana vilke puolė stirneles, vanagas — laukines višteles, pelėda užsė­do kiškį piškį ir nujojo ant jo per dirvoną. Išbėgiojo žvėreliai, medžių šakose išsislapstė paukšteliai, o Miškinis sugriebė nebe gyvą Ritelę į glė­bį, pripuolė su ja prie šaltinėlio, vilgė, šlakstė šaltu vandenėliu jos veide­lius, trynė gintaro gabalėliu akutes, smilkinėlius, bučiavo ją, vaitojo, gla­monėjo, ant rankų supo, po mišką nešiojo, žadino, šaukė, bet savo mylimo­sios žmonelės, miškų karalienės, iš amžino miego nebeprikėlė.

Tris dienas ir tris naktis verkė Miškinis savo mirusios karalienės. Tran­kėsi po mišką, laužė medžius, spardė kelmus… Pagaliau ketvirtą naktį nunešė Ritos palaikus ant Naglio kalno, iškasė gilią, iki gintaro klodų, duobę, išklojo ją gėlėmis, šviečiančiais puiriais apdėjo ir su rauda palai­dojo…

Sugrįžę iš žygio Ritutės broleliai ilgai ieškojo savo sesutės po miškus, po girias, bet niekur jos nei gyvos, nei mirusios nerado… O Miškinis kas­nakt padėdavo ant Ritelės kapo tai miško gėlių, tai kvapių eglėšakių. Trumpomis vasaros naktimis iki aušros tirlirliuodavo jai liūdnas daineles giesmeles, kitą kartą tokias gi graudžias, kad paplūdimy apsinakvoję kir­liai pradėdavo verkti.

Ir taip miškinis monas ilgus amžius lankė Ritelės kapą, puošė jį gėlė­mis, eglėšakiais, apsodino išlakiomis pušaitėmis ir vis, prisimindamas savo žmonelę, mylimą miškų karalienę, kaip savo akį saugojo miškus ir visą Naglio kalno apylinkę. O per tą laiką, per du šimtus metų, nemindžiojo Žemaičių pajūrio nė viena svetima nedrauginga žmogaus koja… Vėliau daug daug kas Žemaičių pajūry pasikeitė: nebeliko šilų, pra­retėjo miškai, išnyko didieji žvėrys ir paukščiai, tik drumzlinai žalsvoji jūra, kaip ir senovėje, vis gena ir gena į krantą savo baltakartes bangas, vis nerami, vis ūžia, ošia, šnara, šniokščia, o jai pritaria Naglio kalne ant Ryčių dukters kapo išaugusios pušaitės ir, vėjelio šiušenamos, per amžius seka pasaką apie legendarinius Naglį, Neringą, apie Miškinio žmoną, miš­kų karalienę Ritą, ir apie buvusią Palangos šventovės vaidilutę kunigaikš­tienę Birutę.

Antanas Vienuolis „Padavimai ir legendos” 1956 m.