Naktis Trakų pilyje – taip pavadintas pulkininko leitenanto Petro Tarasenkos straipsnis, publikuotas 1928 m. žurnale Karys. Tai ne vien istorinis pasakojimas apie Trakų salos pilis, bet ir jautri, beveik regėjimą primenanti kelionė į Lietuvos praeitį, kurioje pilies griuvėsiuose atgyja didžiųjų kunigaikščių laikai, kovos su kryžiuočiais ir valstybės didybės akimirkos.
Autorius pasitelkia ypatingą literatūrinę formą – vienos vasaros nakties patirtį Trakų pilies saloje. Nakties tyloje, tarp griuvėsių ir ežero bangų, prieš skaitytojo akis tarsi iškyla praeities šešėliai: Gediminas, statantis pilį, Kęstutis su Birutė, jaunasis Vytautas Didysis, taip pat tragiški Lietuvos istorijos įvykiai – valdovų kovos, išdavystės ir valstybės likimą nulėmusios dramos.
Šiame tekste Trakai atsiveria ne tik kaip istorinis paminklas, bet kaip gyva tautos atminties vieta, kur praeitis ir dabartis susitinka vienoje erdvėje. Tarasenkos pasakojime pilies griuvėsiai tampa simboliniu tiltu tarp senųjų Lietuvos karžygių ir tarpukario kartos, kuri ką tik buvo atgavusi valstybės laisvę ir vėl ieškojo ryšio su savo didinga istorija.
Naktis Trakų pilyje
Myliu aš dar gyvas senovės liekanas: išdidžius piliakalnius, ramius ir tylius milžinkapius, primirštus, samanomis apaugusius akmenis-aukurus, majestotingus pilių griuvėsius ir kitus. Mėgstu lankyti juos vasaros naktimis. Tuomet ties senovės paminklais atgyja ir pati senovė. Ties jais tuomet yra karžygių vėlės ir praeitis kalbasi su lankytojais. Taip jauku tuomet su jais, nes čia užmirštami gyvenimo vargai, siela skrenda į tolimąją praeitį ir kartu su prisikėlusiais praeities milžinais vėl iš naujo pergyveni jų gyvenimą, džiaugiesi jų džiaugsmais, liūdi jų liūdesiais, kartu su jais dalyvauji ir baisiose kautynėse, ir linksmose puotose.
Rytais atėjus pranyksta nakties paslaptys, dingsta kažkur senovės milžinai, bet matyti vaizdai jau pasilieka ir žadina gilius tėvynės ir jos praeities meilės jausmus.
Daugiausia įspūdžių man paliko viena vasaros naktis Trakų pilies griuvėsiuose. Tas buvo seniai, dar prieš didįjį karą. Daug kas jau pasikeitė nuo to laiko, bet dar gyva atmintyje toji naktis, dar gyvi yra mano širdyje pažinti tuomet tėvynės praeities milžinai, dar ir šiandien jie žadina mano kilniausius tėvynės meilės jausmus.
Su kuprine ant nugaros, lazda rankoje ilgai keliavome po Lietuvą, lankydami įvairius jos senovės paminklus, kol pagaliau pasiekėme Trakus.
Viena ilga gatvė – tai mažas Trakų miestas. Suspausti iš visų pusių ežerais, Trakai su savo pakrypusiais namais, vargingais gyventojais daro nejaukų įspūdį. Bet ne visuomet Trakai buvo tokiu visų primirštu ir apleistu miesteliu. Matė Trakai ir gražesnes dienas, kada jie turėjo didelę reikšmę Lietuvos gyvenimui. Čia gimė Lietuvos valstybės gyvenimas, čia pradėjo kurtis Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė, su Trakais pynėsi jos žydėjimo dienos, čia tragiškai baigėsi jos senovė ir istorija.
Viskas praėjo: sugriuvo galingos pilys, seniai jau guli kapuose didvyriai, apsnūdo, pavargo ir patys Trakai; tik ežero bangos patylomis šnekučiuoja apie garbingą praeitį ir su nusvirusiomis į vandenį medžių šakomis piktai ūžia. Kasmet, netikėtai audros užklupti, ant plataus ežero lygmės žūna žvejai. Bet niekas nepyksta dėl tų ežero reikalaujamų baisių aukų, visi yra prie to pripratę.
Tačiau ne vien tik savo žavingumu ir piktumu pasižymi platus Trakų ežeras, vietoje vadinamas Galvės, Skaistės, Bražuolės vardais. Jo garsenybė yra viena iš daugelio esančių jame salų – Pilies sala.
Jaunas žvejys žydelis karaimas, pasakodamas apie neišmatuojamą ežero gilumą, apie tai, kad jis reikalauja kasmet baisių aukų, savo mažu laiveliu perkėlė mus į Pilies salą, kuri dar iš tolo žavėjo mus aukštai kylančiais viršum medžių viršūnių bokštų ir sienų griuvėsiais.
Su ypatinga nuotaika išlipome mes ant salos kranto ir, kol dar šviesu, skubėjome ją apžiūrėti.
Didoka, per 2 ha sala, seniau, matyti, visa buvo apsupta siena, ant kurios kampų stovėjo aukšti sargybų bokštai; nuo dvejų dar užsiliko ir griuvėsiai.
Plačiame siena aptvertame kieme – dideli trijų aukštų pilies rūmai su aukštu bokštu viename šone; nuo jų liko tik vieni griuvėsiai.
Su liūdesiu žiūri į tos garbingos praeities liekanas, ir nelinksmos mintys skraido galvoje: kaip viskas pasaulyje keičiasi, nieko nėra pastovaus ir amžino.
Senovėje čia virė vertė gyvenimas; kiekviena pilies diena turėjo savo istoriją, o dabar vietoje išdidžių rūmų ir bokštų – tik griuvėsiai, o vietoje gyvenimo – kapų tyla ir ramumas. Daug plytų ir akmenų jau išgriuvo iš sienų, kiti dar vos laikosi ir, rodos, kad tuojau irgi turės sugriūti. Visa sala tankiai užaugo medžiais ir krūmais, kurie išlygino visas duobes ir nelygumus ir užlipo ant griuvėsių, pasilenkė ir ant ežero lygmės.
Jau pavakarys… Nuo aukštų pilies sienų griuvėsių, nuo medžių viršūnių kas kartas tolyn slenka šešėliai, jungiasi ir pinasi vienas su kitu, tirštėja ir apgaubia visą salą.
Kupini liūdesio ir gailesio, nenorime grįžti atgal, nes siela ieško ramybės, ir todėl, atleidę žvejį, paliekame nakvoti saloje.
Sutemo… Nurimo diena; nakties tamsoje pasigirdo nauji balsai ir prasidėjo naujas paslaptingas nakties gyvenimas.
Sužibo degtukas ir, minutei praslinkus, šviesi liepsna pasikėlė viršum laužo žabų. Nusigandę šviesos, kiek pasitraukėme nuo ugnies, bet greitai vėl pasidarė tamsa, ir ji, kaip tamsi uždanga, paslėpė pilies sienas ir medžius.
Tyla. Kažkas baisiai suriko, lyg suverkė, lyg juokėsi… Šiurpulys perėjo kūną, tankiai plaka širdis… Taip ir rodos, kad tuojau pilies sienos angoje pasirodys kažkas nežinomas ir kažką pasakys… Bet dar vienas riksmas – ir nurimsta širdis. Suriko apuokas.
Gaila, kad gamtoje daug kas yra taip paprasta, daug kas žinoma ir nėra stebuklų… Tačiau pilies saloje ypatinga nuotaika, čia nakties tamsumoje kažkas yra paslaptingo, nežinomo…
Tai vis amžinai gyvi mūsų garbingos praeities didvyriai, kurie nakties tamsoje atsikelia iš savo kapų ir lankosi savo buvusioje buveinėje, čia jie iš naujo pergyvena visą savo praeitį…
Šviesi saulėta diena. Mėlynos ežero bangos veja viena kitą, bučiuojasi su palinkusiomis medžių šakomis ir, pasiekusios krantą, nyksta. Nematyti nė vieno žmogaus – tik vanduo ir miškas. Akies mirksniu matai, kaip slenka dienos ir metai, matai, kaip griūna aukšti medžiai, o jų vietoje iš silpnų daigų išauga nauji, bet vis dar nematai šios augmenų ir vandens karalijos valdovo – žmogaus.
Kiek čia jau praslinko tylos ir ramumo metų – nei suskaityti, nei pažinti negalima…
Tik kai kada išjoja iš miško tankumynų ant ežero kranto augalotų, žvėrių kailiais apsirėdžiusių žmonių būrelis. Jų priekyje, ant nesulaikomo žirgo, kupinas judesio ir energijos vadas. Sustojęs ties ežeru, vadas apsidairo, pamąsto ir mosteli ranka. Po to ženklo pasirodo iš miško gilumos dar daugiau žmonių ir imasi darbo: griūna medžiai, auga pilamas kalnas, o ant jo ypatingu greitumu kyla sienos. Pagaliau užbaigtas ir darbas, ir ten, kur pirmiau ūžė miškas ir bangavo ežeras, dabar stovi stipri pilis… Ilsėjosi ir džiaugėsi savo darbu darbininkai, bet neramus jų vadas nerimsta: tai pasirodo pilyje trumpam laikui, tai vėl kažkur dingsta.
Yra kuo ir susirūpinti… Kas naktį vis tankiau ir tankiau gaisrų pašvaistėmis raudonuoja vakaruose dangus, vis aiškiau girdėti mirštančių vyrų dejavimai, moterų ir vaikų verksmai, kuriuos pikti Lietuvos priešai kryžiuočiai varo vergovėn į savo pilis. Padrąsinti lengvais nugalėjimais, kryžiuočiai kas kartas vis giliau į Lietuvą veržiasi: puola ramius gyventojus, degina jų kaimus, plėšia jų turtus, vienus išžudo, o kitus varo vergovėn.
Kerštu dega vado akys, todėl jis ir nerimsta. Visas pasiryžęs ginti tėvynės ramumą, vadas įsako įkurti ant ežero kranto Trakų pilį, o ten toliau, ant aukšto Panerio kalno, įkuria dar naują galingą pilį – Vilnių. Taip galingas kunigaikštis Gediminas darbuose ir kovoje praleidžia visą savo gyvenimą, kol pagaliau jį, kritusį kovoje, pro jo įkurtus Trakus veža į Vilnių – jo brangų kūną…
Štai plačiame Trakų pilies kieme naujas karžygys: šviesiomis akimis, barzdočius, nušokęs nuo žirgo, padeda nulipti nuo žirgo šviesiaplaukei gražuolei ir šauksmų lydimas veda ją į aukštus pilies rūmus. Tai kunigaikštis Kęstutis nuo Baltijos jūros, iš Palangos, atvežė sau gyvenimo draugę vaidelutę Birutę. Ilgai pilies šeimininkės skaistus veidelis rodosi pilies lango angoje: tai džiaugiasi ji savo mylimojo sūnaus Vytauto vaikiškais žaidimais plačiame pilies kieme, tai ašaromis paplūsta jos žydrios akys, kad nebegrįžta iš kovos su kryžiuočiais jos mylimas vyras. Nutilsta, valdovui į karą išvykus, ir pilies gyvenimas, bet neilgam, nes vėl jie grįžta laimingi iš tamsių Malburgo pilies rūsių, grįžta į savo gūžtelę Kęstutis ir ruošiasi naujiems žygiams.
Kunigaikščio Kęstučio įsakymu 1348 m. ant medžiais apaugusios salos išauga Trakuose nauja, dar stipresnė pilis.
Gražiai spindėjo ežere aukštos pilies sienos ir bokštai, linksma buvo jos viduje, bet baisi ji buvo priešams, kurie ne kartą ties ja būdavo sumušti, o paimti kovoje belaisviai laikomi jos rūsiuose. Tokių belaisvių tarpe 1379 m. buvo ir garsus Žemaičių naikintojas, kryžiuočių komtūras Jonas Surbachas, kurį pilies įgula, norėdama jam atkeršyti už visas jo padarytas skriaudas, norėjo gyvą sudeginti savo dievų garbei. Būdamas tikras riteris, kunigaikštis Kęstutis nepasielgė taip, kaip elgėsi su juo pačiu, bet savo aršiausiam priešui dovanojo gyvastį ir paleido jį pas savuosius.
Kartais geležimis šarvuoti kryžiuočiai būdavo Trakuose ir svečiais. Taip čia 1379 m. atvyko pats kryžiuočių magistras Viurichas Kniprodė, kuris čia ir pasirašė taikos sutartį. Tačiau toji sutartis liko parašyta tik ant ramios ežero lygmės, o kada ji subangavo, sutartis iširo.
Klastingas brolvaikis Jogaila, neapkęsdamas savo dėdės, sumanė atimti iš jo tėvų palikimą ir pačiam valdyti Trakus. Tuo reikalu 1381 m. Jogaila pašaukė sau talkon kryžiuočius ir su jų pagalba užėmė Trakus. Sužinojęs apie skriaudą kunigaikštis Kęstutis, tuo laiku tvarkęs Žemaičių gynimą, grįžo į Trakus, kad atgautų savo tėvo palikimą. Pakvietęs lyg pasitarimams į savo stovyklą, Jogaila suėmė Kęstutį ir Vytautą ir uždarė juos į tamsius tolimos Krėvos pilies rūsius, kur Jogailos budeliai pasmaugė kunigaikštį Kęstutį, gi Vytautui pasisekė iš jos pabėgti.
Po ilgos kovos atgavęs savo tėvų žemę, Vytautas, likęs kunigaikščiu, nors ir gyvendavo Vilniuje, bet labai mylėjo ir savo jaunystės bei gimimo vietą Trakus ir čia ilgai viešėdavo. Čia 1430 m., ruošdamas užsidėti karališką karūną, su tikru lietuvišku vaišingumu vaišino į tas iškilmes susirinkusius svečius. Septynias savaites susirinkusieji iš visų kraštų aukštos kilmės svečiai linksminosi Trakų pilyje, garbindami jos valdovą ir linkėdami jam naujos laimės. Tačiau klastingos lenkų politikos dėka neteko D. L. K. Vytautui susilaukti karališkos karūnos. Mirė garsusis Lietuvos didvyris. Aštuonias dienas jo kūnas buvo laikomas Trakų pilyje, kur ėjo visi pagerbti jį dėl jo nuopelnų, ir tik po to jis buvo nuvežtas į Vilnių, kur ir buvo katedros rūsyje palaidotas.
Baisią tragediją pergyveno Trakų pilis 1440 m. Trakus paveldėjęs D. L. K. Vytauto brolis Zigmantas įvairiais būdais stengėsi atsikratyti nuo lenkų siūlomos draugystės, bet lenkams parsidavusieji bajorai vieną naktį atgabeno į pilį 300 vežimų šieno, kuriuose buvo paslėpti jiems ištikimi kariai. Išlindę iš šieno, išgamų bajorų vedami, jie puolė pilį ir nužudė besimeldžiantį Zigmantą ir puolusį ginti savo kunigaikštį tarną.
Nuo to laiko nustojo Trakai savo reikšmės. Nors kai kurį laiką čia dar gyveno Lietuvą mylintis Kazimieras Jogailaitis, bet jau senos reikšmės Trakai nebeturėjo, o vėliau Trakų pilyje buvo laikomi lenkams neištikimi Lietuvos bajorai. Per karą su rusais 1655 m. rusai paėmė Trakus ir sudegino pilį; nuo to laiko ji jau nebuvo atstatoma, bet palikta likimui – gamta ir žmonės visą laiką ją ardo.
Gyva ir artima nakties tamsumoje senovė, gyvi praeities milžinai. Štai Gediminas tvarko pilies statymo darbus, štai kiek šlubuojantis Kęstutis apeina pilies sargybas, paskui jį – skaistaveidė Birutė. Štai linksmai svečių tarpe puotauja Vytautas, dejuoja, krauju paplūdęs, Zigmantas, slenka vienas po kito lenkų budelių nužudyti pilies rūsiuose tikri Lietuvos sūnūs…
Vėlu, gyvi praeities vaizdai neleidžia užmigti, tyliai slenka jie vienas po kito, ir kartu su senovės milžinais jų gyvenimu gyveni ir pats, džiaugiesi jų džiaugsmais, liūdi jų liūdesiais, degi kerštu prieš tėvynės priešus ir išdavikus, todėl kartu dalyvauji ir baisioje kovoje, ir linksmame pokylyje.
Dar nuo pilies sienų nukrito akmuo… Ryto šviesoje sujudo praeities vaizdai, pranyko visi giliuose pilies požemiuose…
Brėkšta, štai girdėti ir žvejo irklavimas. Sudie nuostabioms pilies sienoms, bet negaliu atsisveikinti su josios paslaptimis, su josios garbingų gyventojų praeitimi, nakties tamsumoje pažintais šešėliais… Daug liūdesio paliko jie mano sieloje, bet kartu jie uždegė širdyje ir vilties žiburėlį, kad jų nemirtingi žygiai, jų kentėjimai, kovos, darbai nenuėjo veltui ir kad, nors dar vargsta po svetimu jungu tėvynė, bet jos laukia graži ateitis.
O toji graži ateitis buvo jau nebetoli. Praslinko keleri metai ir, sužadinti senovės milžinų dvasios, tikri Lietuvos sūnūs su ginklu rankose atgavo jos laisvę, vėl sukūrė nepriklausomą Lietuvos valstybę ir vėl užvaldė Trakus ir Vilnių, bet neilgam, nes jėga ir klasta lenkai juos išplėšė iš mūsų. Nerimsta dar ir dabar tarp senų Trakų pilies sienų praeities milžinų vėlės, kas naktį atgimsta ir šaukiasi savųjų, tikrųjų šalies šeimininkų.
Neilgai jau beliko bočių šešėliams mūsų laukti, dar viena kita laisvos tautos pastanga ir Lietuvai vėl grįš Trakai, Vilnius, Gardinas ir kita mūsų tėvų žemelė, o kartu ir laimė, kurią saugo mums Trakuose jos praeities milžinai. Daug turtų yra pilies požemiuose ir ežero gilumoje, bet paimti juos niekam nepasiseka: įeina drąsuoliai į požemį, audra užgesina šviesą ir kažkieno šalta ranka sulaiko narsuolius. Iš gilių ežero gelmių pasikelia kartais dėžė su turtu, bet paimti ją irgi nepavyksta. Ir tik tikrieji šalies šeimininkai, atsiėmę Trakus, galėtų paimti tuos nesuskaitomus turtus.
Pulk. leit. P. Tarasenka „Naktis Trakų pilyje” // karys 1928 m., nr. 8, p. 127-129