Pėdsakai
straipsniuose, legendose, tautosakoje
Čia kaupiami ir nuolat pildomi VietosDvasia.lt straipsniai ir pasakojimai apie Lietuvos vietas – piliakalnius ir senąsias šventvietes, akmenis ir kapinynus, dvarvietes, kaimus ir miestelius. Čia rasite archeologinių paminklų aprašymus, vietos istoriją, gyvąsias legendas, padavimus, tautosakos fragmentus, o taip pat – šiuolaikinius pasakojimus, padedančius naujai pažvelgti į mūsų krašto kultūrinį ir dvasinį paveldą. Šis puslapis veikia kaip gyvas Lietuvos atminties archyvas, kuriame susipina moksliniai faktai, vietos žmonių liudijimai ir mitologinis baltų pasaulėvaizdis.
Bokšto gatvės padavimas arba „Siaubūnas” – tai viena įspūdingiausių Vilniaus legendų, siekianti laikus, kai Neries ir Vilnios slėnius dar gaubė šimtamečiai ąžuolynai, o žmonių gyvenimą lydėjo dievų malonė ar rūstybė. Senieji vilniečiai pasakojo, kad prie stataus kalno urve įsikūręs slibinas savo žvilgsniu pražudydavo visus, kurie išdrįsdavo prie jo priartėti. Baimės…
Peržiūrėti daugiau
Žemės atmintis slypi ne tik istorijos vadovėliuose, bet ir nebyliose kalvose, akmenyse, senolių pasakojimuose. Kaip ir daugelyje Lietuvos vietų, taip ir Žemaitijoje bei Dzūkijoje piliakalniai ir šventi akmenys vis dar saugo senosios pasaulėjautos atgarsius. Nors modernioji kultūra vis sparčiau keičia peizažą ir trina senųjų kartų atmintį, kai kur dar išlieka…
Peržiūrėti daugiau
Akmenų religija – tai vienas iš giliausių senosios baltų pasaulėjautos sluoksnių, siekiančių dar priešistorinius laikus. Įsivaizduokime laikus, kai akmuo buvo ne tik gamtos stichijų dalis, bet ir gyvosios žemės liudytojas, šventybės nešėjas. Milžiniški rieduliai, išblaškyti po Lietuvos laukus ir girias, mūsų protėviams nebuvo tik gamtos kūriniai – jie tapo aukurais…
Peržiūrėti daugiau
Neries pakrantėse, tarp saulės įkaitintų smėlynų, senų pušynų ir lėtai Neries vaga tekančio vandens, slypi užmirštos praeities atodangos – pirmykštės kultūros žmonių gyvenvietės, arba, kaip jas vadina autorius – „sėdybos“. Tai Petro Tarasenkos, vieno žymiausių Lietuvos archeologų ir muziejininkų, 1924 m. publikuotas straipsnis, kuris šiandien tampa ne tik moksliniu, bet…
Peržiūrėti daugiau
Dubysos žiotys – tai ne tik dviejų upių susiliejimo vieta, bet ir istorinės atminties šerdis, kurią dar 1939 m. straipsnyje „XX amžius“ laikraštyje įtaigiai aprašė istorikas Zenonas Ivinskis. Remdamasis šaltiniais, pasakojimais ir kryžiuočių kronikomis, jis rekonstruoja vieną svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės diplomatinės istorijos vietų – Salą (Sallinwerder), kur 1398 m….
Peržiūrėti daugiau
Velnio krėslas – tai ne šiaip akmuo, o pragariškų galių liudininkas Linkuvos apylinkėse. Pasakojama, kad kadaise čia, tarp Titonių ir Gailionių kaimų plytėjusioje baisioje Velniobaloje, gyveno iš pragaro ištremtas velnias su savo ragana. Tamsiose pelkėse virė šiurpios puotos, susirinkdavo pragaro pabaisos, o velnias sėdėdavo ant milžiniško akmens – Velnio krėslo….
Peržiūrėti daugiau
Legendomis apipintas Platelių kraštas nuo seno žadina vaizduotę ir vilioja pasinerti į paslaptingą Žemaitijos glėbį. Tai žemė, kur kiekviena kalva, giraitė ar akmuo mena senovės atgarsius, kur šimtmečius sklandė padavimai apie protėvių kovas, aukurus ir dievų garbinimą. Šiose apylinkėse tyliai alsuoja ir istorijos dvasia, ir gamtos didybė — nuo tviskančio…
Peržiūrėti daugiau
Nuotrauka: Gedimino kapas Veliuonoje. Nespalvotas, horizontalios kompozicijos atvirukas, spausdintas iš fotografijos. Jame nufotografuotas Veliuonos piliakalnis, vadinamas Gedimino kapu. Viršuje, kairėje pusėje, išspausdinta antraštė: „Gedimino kapas Veliuonoje“. Spaudos būdas: atviruko – giliaspaudis, teksto – iškiliaspaudis. ~ 1911 m. © Kretingos muziejus Veliuona ir Gedimino kalnas – tai viena iš tų Lietuvos…
Peržiūrėti daugiau
Nuotrauka: Švėkšnos turgaus aikštės vaizdas, sutinkant atvykstantį LR prezidentą Antaną Smetoną 1928 m. Foto atviruke matosi šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia, naujai pastatyta Švėkšnos „Saulės” gimnazija, specialiai sukurta instaliacija – Gedimino stulpai. © Šilutės Hugo Šojaus muziejus Švėkšnos valsčiaus senovės liekanos – tai gyvas praeities atspindys, kurį dar 1924 m. spaudoje…
Peržiūrėti daugiau
Nuotraukoje Ugnumas – vieta kur prižiūrima ugnies sergėtojų, liepsnoja amžinoji ugnis. Raudonkalnis, šalia Šatrijos Žemaičių kultūros pėdsakai dažnai slypi ne vien piliakalniuose ar senkapiuose, bet ir tautos dvasios užkaboriuose – ten, kur žodžiai tampa liudijimu. Šis straipsnis – tai tarsi šimtametė širdies išpažintis, laiškas, parašytas beveik prieš šimtmetį ir 1924-aisias…
Peržiūrėti daugiau
Nuotrauka: Rašės upelis. Upelyje matyti skautų baidarės ir skautai. Bendras vaizdas iš toliau. 1935-08-23 © Vytauto Didžiojo karo muziejus Baidarės tampa kukliais mūsų namais, sparnais ir tiltu į kitokį pasaulį – laukinę gamtą, širdį glostančius kaimų vaizdus ir ežerų tylą. Kiekvienas irklo mostas artina prie nuotykio, kiekvienas krantinės sustojimas dovanoja…
Peržiūrėti daugiau
Šakiai – tai zanavykų krašto širdis, menanti pirmąją pilį, dvarus, tautinio atgimimo šviesuolius ir sudėtingus istorijos vingius. Kelionė per šį miestą – tarsi pasivaikščiojimas per laiką: nuo čia veikusio Nemuno kelto ir gluosnių alėjų iki Varpininko Kudirkos namų. Čia tylūs kapai pasakoja apie praeities žmones, kurie savo gyvenimais formavo šio…
Peržiūrėti daugiau