Pėdsakai

Pašušvys, Šaulių p. Paaiškinu senovinių daiktų radinį, kuri per Jūsų Redakciją busiunčiau į Lietuvių Mokslo Draugijos muziejų. Tie 9 daiktai netyčiomis rasti Pašušvio bažnyčios šventoriuje. Buvo ten pailgas pylimukas. Jį prisireikė nukasti, šventoriaus mūro pamatui kasant griovį. Šisai pylimas, matyt, gilios senovės laiku padarytas ne kam kitam tik apsigynimui, nes…

Vilniaus miesto viduryje yra kalnas, Bokštakalniu vadinamas užtai, kad nuo seniausių laikų, kai dar Vilniaus miesto nebuvo, tai čia buvo kaimas, o prie jo išmūryta tvirtovė su bokštu, nuo ko toji vieta ir pavadinta Bakštakalniu. Ant tos vietas dabar pravoslavų vaikams yra prieglauda, atimta nuo katalikų, ir daržai, netoli Našlaičių…

Nemunas, tas musų upių milžins su žaliuojančiais krantais, žmogų savęspi traukte traukia. Nevienas tėvynainis, už priedermę sau laiko, vasaros laike, garlaiviu pavažinėti, nuo Kauno Jurbarko linkon. Čia regi, abiejose upės pusėse, lapuočius medžius savo grožybėje žaliuojant, ten brangios vietos – pilkalniai riogso, kitur bažnyčios bokštas, tartum aukštyn kyla, bei baltosios…

Iš lietuvių inteligentų nemaža atsiras tokių, kurie yra matę garsias savo grožybėmis vietas tolimo Kaukazo ir Krymo, kurie yra buvę užsienyj, viešėję Ryme, Neapolyj, Paryžiuje, išvažinėję visą Europą, bet ar daug rasis tokių, kurie butų aplankę nors gražiausias mūsų mažos Tėvynės-Lietuvos kerčias? Savo kūdykybėje beveik kiekvienas is mus didele atidžia…

Salantų parakvijoj, ties upaliu Salantu, yra senų dienų pilė. Apie karę, pas tą kalną atsitikusią, šiuos dalykus girdėjau. Kryžokai, norėdami iš Prūsų į Kuršą pereiti, vieną kartą išrinko nepaprastą sau kelią. Nuo Kretingos į Salantus, tuokart Skilandžiais vadinamus, nebuvo kasto kelio. Reikalui atsitikus, žmonės važiavo per girias ir balas, kurių…

Mūsų gadynės Kaltinėnų parakvijoj yra du didžiu kalnu, kuriuodu, kaipo greta riogsančiu, vadinas Medžiogalis, nes lygiai su tais kalnais senovėj bengės medė, arba krūmas. Vokiečiai knygose savo užrašė Medwegalen Vienas kalnas yra aukštesnis už visus Žemaičių kalnus; sako, per stiklo trūbus žmogų, ant to kalno stovintį, galint matyti Rygos miesto…

Uteniui didžiu kunigaikščiu esant, Prūsų kryžokai savo antpultėmis didžiai įkyrėjo žemaičiams, todėl ir tie kaip įmanydami steigės jiems atmonyti. Metuose 1285 jaunas ponaitis Girdilis, turtingų tėvų sūnus, ynas žemaitis, šiaip apsivertė. Nuvažiavo į Prūsų miestą Ragainę, pasisakė norįs kataliku būti ir išmokti jos įstatymų. Vokiečiai priėmė jį žmoniškai, kunigui Ragainės…

Metuose 1315 mistras kryžokų Enrikas prieš Gramyčias ryžos siųsti stiprią kariauną į Žemaičius ir užimti pilę Girgždutę. Vokiečiai, negalėdami vardo tos pilės išrunguoti, praminė ir savo knygose įrašė Surdita. Prūsuose buvojau daug žemaičių krikštytų, kurie, pajutę vokiečius prie Girgždutės keliausiančius, pranešė žemaičių vyresnybei, kuri, žinią gavusi, nebsnaudė. Visų pirma susitiko…

Metuose 1314 kryžokų viršininkas Plockas, surinkęs būrį kareivių, išsiuntė į Žemaičius, į Varnių pavietą. Ties šios dienos Taurage persikėlė kareiviai per upę Jūrą, krūmais pagal traukė į Šilalę. Nuo žemaičių su visu neužkabinti, atėjo pas ežerą Lūkstą. Nakčiai užšokus, vokiečiai apsistojo, sukūrė ugnis, išsivirė valgius, pastatė sau šatrus ir sugulė….

Labai senoj gadynėj Žemaičių miestelyj Ariogaloj gyveno didis ponas ir kunigaikštis, vardu Liutavoras, kuriam kad gimė derlingas sūnus, praminė jį vardu Utenis. Ir tėvas, ir sūnus buvo pagoniu, todėl krikšto nereikalavo. Paaugęs Utenis pastatė naują miestą, kurį nuo savo vardo Utena praminė. Išsidirbo sau gražius rūmus ir padoriai gyveno. Vedė…

Senovėj upė Vilija vadinos Neris. Kalnai netoli nuo Vilniaus, ties ta upe esantys, lig šiolei yra vadinami Paneriais. Lenkų gadynėj tie kalnai buvo užaugę su traškančiomis giriomis; gyveno juose briedžiai, šernai, meškos, kiti medės paukščiai ir žmogžudžiai. Tų taip apsčiai buvo, jogei su vyresnybė pagaliau su žalnieriais negalėjo jų išieškoti…

Didžiai seniai žemaičiai ant aukšto sauso kalno išsipylė sau pilę ant upalio Tenžės ir tankiai gebėjo ant jo melstis, bet niekuomet nelaikė ten įgulos, todėl gudai, jūra pagal atplaukę, leidos į kraštą, atrado pilę ir užėmė. O kad žemaičiai neiškrapštytų, išmūrijo sau ant kalno aukštą bokštą, kuriame laikė įgulą, ir…