Baidarės, lietus ir sielos laisvė

Nuotrauka: Rašės upelis. Upelyje matyti skautų baidarės ir skautai. Bendras vaizdas iš toliau. 1935-08-23 © Vytauto Didžiojo karo muziejus

Baidarės tampa kukliais mūsų namais, sparnais ir tiltu į kitokį pasaulį – laukinę gamtą, širdį glostančius kaimų vaizdus ir ežerų tylą. Kiekvienas irklo mostas artina prie nuotykio, kiekvienas krantinės sustojimas dovanoja nepažintą veidą Lietuvos, kur svetingumas, paprastumas ir švelni gamtos didybė įsirėžia atmintyje ilgam. Tokia kelionė – ne tik maršrutas vandeniu, bet ir vidinis išgyvenimas, grąžinantis prie esmės: prie žmogaus ryšio su žeme, žmonėmis ir pačiu savimi.

Baidarės, lietus ir sielos laisvė

Sekmadienio rytas. Saulutė dar netekėjus, di­delis sunkvežimis Malėtuose, nusileidęs nuo kalno, sustojo ties ežerėlio krantu. Nuo jo nuimtos dvi bai­darės, paleistos į vandenį energingai nėrė Siesarties upeliu to pat vardo ežero link.

— Valio! mes laisvi, kaip greitosios žuvėdros galime nerti pirmyn tarp upės švendrių į nežinomo­jo ežero platybes.

Užpakaly pasiliko dulkėtas plentas, įkaitęs Kau­nas, varginančios studijos ir pavasario egzaminai. Mes keturi: du Korporacijos „Vilnijos“, du Studentų šaulių Sajungos nariai, norime užmiršti visa, ištirpti gamtoje. Nuo šiandien mes jau nebe studentai, o tik vandens paukščiai, nelyginant narai. Mūsų namai — mažučiai laiveliai — baidarės.

Pirmasis rytas pasveikina mus apsiniaukęs, krinta rasa; vėsinąs lietutis išsklaido paskutinius miego likučius po nemiegotos sunkvežimyje praleis­tos nakties.

— Ne, lietus mūsų nesulaikys dulkėtame mies­telyje. Irklo mostai darosi energingesni ir savotiš­kai ritmingi.

Koks grožis! Vingiuotas Siesarties upeliukas, lyg snaudžia pievose padrikęs. Toliau matyti miš­kas, o čia pat, ties mumis, tyliame, beveik stovin­čiame vandenyje baltosios lelijos. Vanduo skaidrus, matyti dugnas, saulutė pro miglas, vos pakilusi, lyg bando šypsotis. Jaučiame, kad čia pat, kur netoli, turi būti ežeras, bet jo, per gausingą upės augmeniją nematome. Kaip keista, ant kranto stovįs žmogus jau seniai būtų pamatęs ežerą, bet mes, sėdime taip ramiai prie vandens, kad ajarai juodgalviai ir mel­dai mums atrodo, kaip didžiulis miškas.

Dar vienas upės vingis ir prieš mus atsiveria ežero platumas. Toli anam krante matytis kaimelis, kiti krantai tamsaus, vandenin žvelgiančio miško gaubiami. Po mumis — juoda ežero gelmė, aplin­kui nieko gyvo nematyti.

— Kas būtų, jei baidarė apsiverstų ar prakiurtų, ji tokia lengvutė, maža, o ežeras didelis, niaurus — skverbiasi nepasitikėjimo pilnos mintys į nepatyru­sių baidarininkų galvas. Bet viskas vyksta laimin­gai. Baidarės upeliuko krantų ir vingių nevaržomos greitai neria ežeru į priekį.

— Kaimas artėja, jau matyti ganyklon genama banda, žmonės, štai jau ir krantas čia pat.

— Laba diena, koks čia kaimas? — teiraujamės.

— Ar iš tolo, iš kur plaukiate, klausinėja mus žmonės.

— Į Dusetas! Į Kauną!

Nustemba: — Toks tolimas kelias, laiveliai ma­žučiai ir nebijote!

— Kaip čia į Siesarties ežerą patekus? — klau­siame ir plaukiame į nurodytą ežero įlanką, tarp meldų lengvai atrandame upės vagą, o iš jos paten­kame į Siesarties ežerą ilgą, vingiuotą, tarp kalnų išsidriekusį.

Saulutė danguje nušvitusi šypsosi, o vanduo po mumis toks giedras, į save viliote vilioja.

— Stojam ir maudomės, — pasiūlė kažin katras. Visi pritarė. Nepraėjo ir kelios minutės, kai baida­rės buvo paliktos prie kranto, ir visas ketvertas at­sidūrė vandenyje.

Bet ilgai gaišti nesinori, po darbingai praleisto ryto, visi išalkę ir sausa duona su dešra nesitenkina, norisi pieno ar ko karšto užkąsti.

— Netoli yra Jočių kaimas — pareiškė viena dalyvių, ten labai malonūs žmonės, man jau teko ten vieną kartą būti…

Štai priešais ir Jočių kaimas, dar vienasėdžiais neišskirstytas, ant kalnelio sukurtos sodybos. Pakalnėj trys pirtys viena šalia kitos, ir tiesiai prieš mus, prie pat kranto viena trobelė ir jaukus svirnelis, į ežerą nusvirusių beržų padabinti. Čia vaikščioja žmonės, viena moteriškė net akis nuo saulės prisiden­gus žiūri į mus:

— Tos pačios! Dvi tikrai tos pačios, kur pernai automobiliu buvo atvažiavusios!

Vos spėjome išlipti į krantą, tuoj buvome apka­bintos ir išbučiuotos, visi buvome priimti, kaip se­ni malonūs bičiuliai.

Apsidairėme po apylinkę. Kaimelis atrodė ne­didelis. Laukai smėlingi, todėl ir išteklius nekoks. Į pienines pieno niekas negabena — nedaug teturi. Maža ką turi parduoti — maža tenka ir pirkti. Daugumas ūkininkų net grūdų į malūną neveža malti, namie susimala. Bet žmonės — širdingi, kal­būs. Kaimo jaunimas valtele nusiyrė į kitą krantą uogauti, o mūsų šeimininkai, baidarėmis pavėžinti, linksmai šnekučiavo.

Taip paviešėję: pamiegoję porą valandų šiene, užkandę kiaušinienės su gardžia namine maltų grū­dų duona, atsilyginę ir atsisveikinę su šeimininkais, traukiame toliau.

Dabar mūsų tikslas pasiekti Lakajų ežerus, ku­rie, kaip du milžinai broliai, tyso šalia vienas kito, siauro, ilgo, miškingo kalnelio perskirti. Jie esą, pa­vadinti Juodaisiais ir Baltaisiais dėl to, kad sudarą du priešingumu.

Atsistojus jų tarpe ir pažvelgus į abu vienas jų, kada vėjas sukeldamas bangas vagoja ežero pa­viršių esąs šviesus, saulės apšviestas, o antrasis, tarp miškų pasislėpęs, tamsus ir paslaptingas.

Štai ir mes jau čia, skubame gražiojo reginio išvysti. Ilgu, keliolikos kilometrų ilgumo, Baltųjų Lakajų ežeru atsiiriame į tą vietą, kur turime Juoduosius Lakajus pamatyti, diena jau linksta į va­karą ir vėjas vis didėja. Ežeras ima blaškytis, lyg nerimdamas savo rėmuose, rodosi, iš krantų nori iš­siveržti, taip neramiai ėmė šniokšti, putoti. Lakajai vieni iš gilesnių Lietuvos ežerų.

Juodieji šiandien tikrai juodi, pro kalno ir miš­ko viršūnes jų jau nebeapšviečia leistis besirengianti saulė ir sutrukdytas vėjas taip laisvai nesiaučia. Ežeras snaudžia. Tylus, niaurus, jis, rodosi, susi­mąstęs, pasinėręs pats savyje, kažkokią paslaptį sle­pia. Kas būtų jei jis staiga supykęs pakiltų ir imtų grasyti?.. O senovėje, sako, ežerai netikėtai juodu debesiu atlėkę užguldavo kokią vietą… Ką žinai, gal ir šitas kokią klastą rengia… čia taip aplinkui nejau­ku, žmogaus nei pėdsako nematyti, aplinkui tik miš­kas. Čia gal ir miškų dvasios nė kieno neišbaidytos slapčiomis kuždasi?!.

Ilgai svajoti netenka, lig vakaro reikia pasiekti žmonių gyvenamas krantas, o tam reikia persikelti per įsisiūbavusį Baltųjų Lakajų ežerą, toj vietoj po­ros ar trejeto kilometrų platumo. Bangos įsivariu­sios išilgai ežerą, šiandien tikrai didelės, ir, neduok Dieve, baidarę skersą ant bangos pastatyti, todėl tenka varytis pavėjui pirmyn, truputį įstrižuoti, o paskiau varytis taip pat atgal prieš vėją.

Dvi baidarės nusistūmė nuo kranto ir pasinėrė bangose. Baidarės didesnė dalis pasinėrus vandeny­je, todėl jei ją pastatai nosimi į bangas, ji mažai linguojasi tik kerta bangas, beveik patį jos viršų siekiančias.

Mūsų baidarės, viena mažytė, lengvutė, fanerinė turėjo brezentu uždengiamą viršų, antroji balta, ge­rokai didesnė, sunkesnė — drobinė, nors neturėjo iš viršaus jokio uždengimo, būdama masyvesnė ir ma­žiau vikri, mažiau bijojo ir bangų.

Leidomės toliau. Pradžioje bangos, salos sulai­kytos, nors smarkios, nebuvo pavojingos, bet juo toliau nuo kranto jos didėjo ir vis labiau niršdamos, vis pikčiau laižė baidarės viršutines briaunas.

— Kur jūs plaukiate! Laikykimės arčiau vieni kitų, — šaukėme baltajai baidarei. — Mes negali­me taip smarkiai sukti, duokite daugiau į dešinę… Bet baltoji baidarė mūsų žodžių jau negirdėjo. Vėjas ir ūžiančios bangos mus išskyrė! — Kaip einasi baltajai baidarei? Ar ne per daug ji drąsiai leidžiasi skersai ežerą? Baidarė dar ne­išbandyta, jei kas atsitiktų, mes negalėtume nieko padėti, nes vienas suktelėjimas į kairę gali viską pražudyti,

— Duok vairą labiau į dešinę — šaukia mano bendrakelionis, sėdėjęs pirmgalyje — čia bangos la­bai pavojingos, jau pila baidarę!

— Negalima, žiūrėk kur krantas, lig ano užsu­kimo turime būtinai ežerą perplaukti, jei duosiu daugiau į dešinę, galime patekti į tą vietą, kur susi­eina abu ežerai, o ten gali būti dar blogiau.

— Ties manimi jau sunkiasi pro brezentą van­duo.

— Irkime ne tokiais dideliais mostais, laivas eis lygiau.

—Viens du, viens du…

— Bandykime pagreitinti tempą!

— Tik takto nepameskim…

Abiejų akys įsmeigtos į krantą ir į bangas. Mū­sų baltoji baidarė mažai matyti. Ji kažkur ten toli, jau arti kranto rodosi, bet štai ir mums jau ima lengvėti. Atsidūrėme už kyšulio ir bangos čia staiga sumažėjo. Dar keletą mostų, ir atsiduriame beveik stovinčiame vandenyje. Tik dabar pasijuntame esą nuvargę, degančiais veidais.

Atgavę kvapą, pakraščiais nusiyrėme ligi mūsų baltosios baidarės, ji irgi laimingai persikėlė.

Dabar mūsų kelias ėjo įlanka, o paskiau mažu upeliuku į Rošos ežerą,- kur rengėmės nakvynės su­stoti. Bet pirmiausia reikėjo atrasti upeliuką, štai įlankos galas, o upeliuko nematyti, tik ajarais ap­žėlusi pakrantė. — Nejaugi nėra? Nejaugi teks grįž­ti atgal į piktąjį šniokščiantį ežerą!

— štai jis čia, — suriko iš baltosios baidarės, — pasislėpęs tarp žolių.

— Bet koks mažytis, seklus! — Pirmoji pažin­tis visai liūdna. Tenka išlipti ir baidares traukti, bet, laimė, neilgai, tokios seklios buvo tik upeliuko žio­tys, toliau pasidarė kiek giliau, vėl susėdome plauk­ti, tačiau upeliukas buvo siauras, teko tik stumtis. Neilgai trukus srovė ėmė silpnėti, vanduo gilėti. At­sidūrėme priešais neperžvelgiamą juodgalvių ir mel­dų mišką. Neriame tiesiai pirmyn, augmenija truk­do, negalim pasiirti, tenka įsikibus į žoles pamažu stumtis. Bet štai jau išnertame, priešais darosi erdviau.

— Valio, tai jau tur būt Rošos ežeras! — džiau­giamės.

— Rošos? Ne. Negali būti. Rošos ežeras turi būti gana didelis, ties juo ir žmonės gyvena, o čia aplinkui bala ir toliau miškas!.. Ežeriukas nedidelis, greitai atsiduriame kitame jo krante ir smeigiame baidarės smaigaliu į meldų tankmę, kur tikime rasti įtekantį upeliuką, bet, de­ja, atsidūrėme į linkstantį liūną.

— Atgal!

— Negalime, jau sėdime.

— Tai stumtis. 

— Neina. Irklas smunka nerasdamas nieko kie­to, o baidarė nei iš vietos.

— Sėdim! aiškiai sėdim. — Baltoji baidarė stok! neplaukit prie musų, jums bus dar liūdniau.

Po ilgo kasimosi išsivadavome iš nelaisvės. Dabar apsidairėme. Vanduo visame ežerėlyje buvo negilus, metras, pusantro, o kai kur ir dar mažiau galėjo būti, po juo buvo geltonos, susipynusios, dum­ble augančios žolės dugnas. Pabandėme to dugno kietumą. Irklas, vos kliuvęs, niekeno netruk­domas smigo gilyn…

Apsidairėme aplinkui, krantai nors buvo gražiai žali — buvo tik liūnas, į juos išlipti negali… Atsiradome, vadinasi užaugančiame miško ežerėlyje, ku­ris nei smulkiuose žemėlapiukuose nebuvo pažymėtas.

— Kas reiktų daryti, jei staiga baltoji drobinė baidarė ant šakos užvažiavusi prasidurtų?! Vanduo imtu pamažu sunktis, baidarė grimstų vis gilyn, o mes bejėgiai būtume jai padėti, nes trečio žmogaus svorio ir lengvoji fanerinė nepakeltų, o žmogui plaukte plaukti į krantą — neįmanoma, susipins žo­lėse, nepaplauks, o pagaliau ir krantas nieko geres­nio nežada.

Saulutė jau nusileidus, o geltonas vandens at­spalvis nekelia jokio pasitikėjimo.

— Atgal plaukti nesinori, — galvojo balsu vie­nas keleivių.

— Tad lieka tik viena išeitis: priekin! — pridū­rė kiti.

— Taip varykimės, — buvo nutarta, — atsar­giai, bet energingai.

Po ilgų ieškojimų atradome upeliuko vagą, pra­džią prižėlusią, paskiau ji darėsi vis sriaunesnė, negi­li, atsirado kietas dugnas. Mūsų mažytis upeliukas tekėjo dabar per pelkėtą mišką. Bet dabar naujos bėdos, upeliuko dugne radosi daug pasislėpusių ša­kų, medžių šaknų ir net ištisų rąstų. Drobinei bai­darei tai žūtis, o ypač prietemoje. Pirmoji neria fa­nerinė, lyg žvalgybą darydama.

— Pavojus! Laikykitės dešinės, kairėje baslys po vandeniu! — sušunka iš pirmosios ir vėl girdėti tik tylus vandens pliuškėjimas. Visi skubame, reikia iš tų pelkynų ligi sutemos išsikapstyti.

Pagaliau ir Rošos ežeras. Pasiklausinėję, susto­jam ties nurodytu kyšuliu. Išlipame. Nuo kranto pūstelėjo šilima. Į miškelį pasiųstas žvalgas pranešė:

— Sodybos esama!

Buvo jau visai tamsu, tad nakvynės prašyti nuėjo visas trejetas. Pasilikau viena baidarių ir daik­tų saugoti. Apčiupinėjusi už juostos revolverį, ėmiau tvarkytis.

Daiktai reikėjo iš baidarių išimti, palaidi sukišti į kuprines, o baidares ištraukti į krantą ir apversti. Neilgai teko laukti. Tai būta Petrulių dvaro sodybos. Jie maloniai pakvietė vakarienės ir nakvynės. Atsi­duriam šviesiam kambary, prieš mus daug besišyp­sančių veidų.

— Kas jūs? — suriko iš už stalo jaunų būreliu, — baidarininkai?

— Taip, mes plaukiame baidarėmis iš Malėtų…

— Valio, — nedavė mums pabaigti, — mes taip pat baidarininkai! Sveiki!

Malonus susitikimas sukėlė daug kalbų, bendri įspūdžiai, pergyvenimai:

— Koks jūsų maršrutas?

— O jūsų?

Deja, paaiškėjo, kad mūsų keliai tik kryžiavosi. Jų maršrutas buvo trumpesnis, ėjo pavandeniui, tuo tarpu mes turėjome ežerais ir mažais upeliukais kapstytis prieš vandenį dar ligi Duseto ežero, o jau iš ten šventąja žemyn.

Mūsų šeimininkai nepaprastai malonūs, priėmė, kaip seniai lauktus svečius.

Rytmetį apžiūrėjome ūkį. Apylinkė buvo nepa­prastai graži. Sodyba stovi tarpe trijų ežerų, kurių du siekia kiemą, bet ūkininkauti bloga. Laukai le­kiančio smėlio, vien lubinu sulaikomi, tačiau ir eže­rai duoda naudos: pasinaudojant jų vandens pavir­šiaus aukštumo skirtumu, namuose įtaisytas van­dentiekis ir fontanas.

Atsisveikinę su šeimininkais ir naujaisiais pa­žįstamais baidarininkais, leidomės toliau, bet šiuo kartu sausuma. Baidarės ir daiktai ant pečių, į kal­ną per kaimą, o paskiau miško takeliu į kitą ežerą, tačiau negalima pasakyti, kad baidarininkai tokį ke­liavimo būdą mėgtų… po to pečiai pasidaro per daug lankstūs ir dar ilgai skaudūs… Laimė, tačiau, sausu­mos kelias nebuvo ilgas gal kilometro ar pusantro, paskiau buvo ežeras ir vėl upeliukas tik šiuo kartu nežmoniškas, gilumo pakankamai gilus, bet vingiuo­tas; kilpų kilpomis jis sukinėjosi telinguojančia pie­va, tekėdamas priekin, čia vėl atgal sugrįždamas. Jo vingiai ir pasisukimai tokie smailūs, kad kartais niekaip negalėjai baidarės susukti, kuri, nosimi ir galu įkliuvusi į velėną, nėjo nei priekin, nei atgal.

Taip pavargę keletą valandų atsidūrėme nen­dryne, per kurį upeliukas plačiau išsiliejo ir pasidarė nebegilus, reikėjo kaip nors kastis, bet išlipti beveik neįmanoma tik susipynusiomis švendrių šaknimis galėjai įbristi, o jei koją pro šalį pataikei, vėl dugno nėra. Bet visi vargai turi pabaigą, taip ir mūsų upe­liukas, po sugaišto pusdienio įtekėjo į ežerą. Ežero vandeniu baidarės greitai slysta, besistengdamos at­gauti sugaištą laiką.

Priplaukėme kitą ežero krantą, kaimą. Nauja nakvynė, šiuo kartu kvepiančiame šiene, kluone. Ry­tų Lietuvos kluonai gana savotiški, jie visada dideli ir suima visą laukų derlių ir šieną.

Žemė ežerų krašte — visur menkoka. Daug žmo­nių verčiasi žvejyba, o kai kurie kaimai ir darbais iš šalies, ypač miškuose.

Žmonės ypatingai vaišingi, širdingi. Kad pakal­binsi ką — rodosi senas pažįstamas ar bičiulis. Taip mielai kalba, o pakalbėti malonu, ypač vakare, kada nebereikia niekur skubėti.

Niekaip negaliu užmiršti vienos senutės. Taip ir stojasi prieš akis vaizdas.

Šiltas šeštadienio vakaras. Begabendami baida­res sausuma užgaišome, sutemo, kol reikiamą kaimą pasiekėme, o kaimas besąs išskirstytas vienasėdžiais. Pasirinkome arčiausiai vandens stovinčią sodybą ir važiuojame. Dvejetas nuėjo į paežerį baidarių ir daik­tų iškraustyti, o mes su drauge — nakvynės prašyti.

— Labas vakaras, ar yra čia kur šeimininkas, klausiame sutiktą piemenuką.

— šeimininkas? šeimininkas senai miręs.

— O šeimininkė?

— šeimininkė nuėjo į pirtį!

— Ar senai nuėjo, ar greitai grįš?

— Ką tik nuėjo.

Nusiminėme. Jei ilgai reiks laukti, bus vėlu ki­tur ieškoti, o pagaliau ir baidarės iškrautos. Taip mums bekalbant čia pat sukinėjosi mažiukas vaikas, jis nubėgo pakalnėn link miškelio ir vėl grįžo. Iš ten, kur buvo nubėgęs vaikiūkštis, pasigirdo balsas:

— Viešnelės, viešnelės, ateikit čia!

— Tai šeimininkė vadina, — paaiškino pieme­nukas.

Tvaksinčiomis širdimis, nusileidome takeliu upeliuko slėnin, ten stovėjo pirtelė, atdaros durys, viduj kūrenas ugnis, tarp garų matyti sena mote­riškė ir maža mergytė.

Nustebusios pasveikiname.

— Sveikos, sveikos, — atsakė šeimininkė. — Ar iš tolo keliaujate?

— Iš Kauno! — suplojo rankomis. — Ir mano duktė yra Kaune — būsit giminės! Prašom, pra­šom, kurgi neduosi nakvynės tokiom gražiom pane­lėm! Prašom, pasidėkit daiktus ir ateikit pirtin. Vandens karšto yra daug, piemenukas kūreno, ne­mokėjo — per daug prikūrė. Prašom, ateikit, karšto vandens užteks…

Jos vaišingumui, rodosi, galo nebuvo, pasijuto­me jos mylimos dukros besančios.

Mūsų šeimininkė senutė septyniasdešimties me­tų, energinga namų galva, visą ūkį laiko savo ran­kose.

— Vieną dukterį išleidau Kaunan — ištekėjo, kitos mirusios, vaikučius auginu, žentas toks neti­kęs, savo ūkį praleido ir savo vaikų turtą praleistų, jei duočiau… Vaikus pati auginu. Jiems dirbu, jiems vargstu. Vyriškam darbui samdausi darbininkų, o kartais ir pati išeinu pjautuvu rugių kirsti.

— Galėčiau, — sako, — Kaune pas dukterį gy­venti, kviečia, bet gailiuosi našlaičius anūkus pa­likti.

Taip slinko dienos, nešdamos naujų įspūdžių, naujų reginių ir vaizdų. Vienas didesnis persikėli­mas sausuma arkliais, keletas mažu per kalnelį ar šalia išdžiūvusio upeliuko (o tai būva visai liūdna, nes tik ši vasara tokia sausa). Ežerų galybė: vieni jų dideli, kiti mažučiai, vienų gardus vanduo, kitų rusvas, kvepiąs dumblu, tirštas, lyg arbata. Vieni jų gilūs, staigiais kalnuotais krantais, kiti pelkėti.

Ežeras su ežeru susijungdami krypsta vis la­biau į rytus. Artėja administracijos linija, širdyje darosi neramu — ilgu, liūdna, kalbos ir juokai pri­tilo. Nors gerokai nuvargę, išalkę ir ištroškę, nes saulė nemielaširdingai kepino, o ežeriukai pasitaikė tą dieną pelkėti ir vanduo nei gerti, nei maudytis netiko. Varėmės priekin.

— Kaip bus, taip, bet atsigerti ir pavalgyti reikia.

Sustojome ties viena sodyba.

— Tai apskrities viršininko dvaras, — paaiš­kino žmonės.

— Na, — atsidusome lengviau, — vis lietuvis, pas savus nepražūsi!

Einame. Po ilgo teiravimosi suradome šeimi­ninkę, prašome pieno.

— Išmašinuotas, — trumpai atsakė. — Tai gal rūgštaus ar pagaliau ir mašinuoto… — bet jos jau nebėra, pasilikome tuščioje prieme­nėje.

— Nieko neveiksi, tenka varytis toliau neval­gius. — Netoli paplaukę pamatėme senutę ant kranto:

— Ar nebūtų galima čia kur pieno gauti atsi­gerti, — klausiame.

— Galima, galima, kodėl ne, — ir nusiskubino namon atnešti.

Gavę rūgštaus pieno ir duonos, kurių šeiminin­kė varžėsi mums duoti dėl juodumo, susėdę ant di­delės žuvų dėžės, įmerktos šalia kranto, gardžiai pietavome. Čia buvo taip jauku ir sava, aplinkui su­kinėjosi juodas šunytis, čia pat rėpliojo vaikas. Ant kranto susirinko būrelis žmonių — kalbėjomės, čia ir pasienio policijos sargybinis Įspėjo:

— žiūrėkit, kad neperplauktumėte sienos, čia už pasukimo bus Linkmenys; visas miestelis lenkų; mūsų pusėj tik keletas trobų…

Plaukiame. Viskas tikrai taip, kaip sakyta, tad vėl tenka kraustytis sausuma, nes visas ežeras į aną pusę pasuka.

Kelias šakojasi. Vienas pro kapines pasuka į vakarus, juo mes turėsime važiuoti, bet ne jis vi­lioja. Ak, kaip norėtųsi pasukti tuo rytų keliu, kurį dvi sargybinių būdelės saugoja, koks jis savas ir… uždraustas.

— Ar ilgai dar taip truks?! — kniečia sieloje nerami mintis. — Kaip ilgai kentėsime, leisime sve­timiesiems mūsų šventųjų žemę trypti!..

Štai anapus užleistos ant kelio karties, iš bū­delės išeina lenkų kareivių sargybos pamaina. Len­kų, tikrų lenkų, atgabentų iš Krokuvos, Poznanės mūsų kraštui lenkinti, o vietos žmonės visi lietu­viai.

Viso Linkmenų miestelio žemės mūsų pusėj ir rėžiais tebėra dirbamos. Norėdami į laukus patekti žmonės turi „przepustkas“ išsiimti, žemės dabar jau viensėdžiais išskirstytos, tik lenkai neduoda tro­besių išsinešti.

Žmonės kaitrioje saulėje pluša laukuose — sku­ba šių metų šykštoką derlių sudoroti. Užkalbinsi „Padėk Dieve“, visi mielai atsako: „Dėkui, dėkui“. Sustojus pasikalbėti, kiekvienas mielai kalbasi..

— Mes taip norėtume anon pusėn patekti, — guodžiasi mūsų vilniečiai, — ten mūsų tėviške, ten gimę, augę, ten mokslus ėję, o dabar! nebegalime nei kojos įkelti!

— Eikšekit su mumis, — lyg juokaudami at­sako žmonės, — mes parnešim, galėsite patekti į Vilnių!

Mūsų baidarės, arkliuko vežamos, jau atsidūrė ant kalno, turėjome pridėti ir mes žingsnio.

Nuo kalno atsivėrė platus reginys — ežerai, miškai ir kaimai. Koks skirtumas. Lig tol mes į visa žiūrėjome iš apačios ir sodybas matėme iš van­dens pusės, pirmos visada krito į akis pirtys, kurių buvo pilna Paežeriais ir paupiais, nes kiekvienas ūkininkas turi savo pirtį.

Bet štai ir mūsų ežeras. Dabar skubame į Kir­deikius. Kirdeikiai — mažas miestelis, bet ten gy- vena senas lietuvis veikėjas, mūsų vilniečių geras bičiulis, klebonas. Ten tikime galėsią sustoti, mies­telyje šio to nusipirkti, o svarbiausia, susiremon­tuoti baltąją baidarę, kuri po daugelio vargų ėmė nepakenčiamai leisti vandenį, nors jau keletą kartų bandėme tepti dažais — nieko nepadėjo. Reikėjo pagrindinio remonto ir gero išdžiovinimo.

Kitą rytą pasisekė atrasti ir slaptąsias skyles, pridariusias daug vargo. Uždėta pleisterio, o kur drobės lopai, be to geras sluoksnis baltų aliejinių dažų, greitai pataisė baidarę, kuri po remonto, ilgai nebeleido vandens.

Šeimininko vaišingumas mus sužavėjo. Vakare, prie vakarienės jis papasakojo visą eilę atsitikimų iš pasienio, gyvenimo, sunkių darbų, sąlygų, lenkų daromų šunybių. Paskiau, bedžiūstant mūsų baida­rei, savo laivu parodė gražiąsias apylinkės vietas; o Kirdeikių, tikrai žavingų esama.

Kirdeikių piliakalnis, apaugęs pušaitėm, rimtas žvalgosi tarp ežerų. Ten senovėje matytis pilaitės būta, dar ir dabar atkrantyje gali rasti deginto mo­lio. Nuo vieno kalnelio suskaitėm devynis ežerus. Paplaukę kiek toliau, atsidūrėme ties didžiulių Palūšės ežeru. Jo tik viena pusė Lietuvai pri­klauso. Nuo kalno, ten toliau, vakaro miglose vos gali įžiūrėti lenkų okupuotos Palūšės miestelio bokš­tus. Pro ten, sako, gali ežerais, o paskiau upe Žeimena Vilniun nuplaukti… Ten prieš karą ir sielius plukdydavę, tik dabar tas kraštas, lyg atkirstas ranka, apmiręs, kai gyvame, kūne arterijos nustojo veikusios.

Atsisveikinę mūsų šeimininką, naujomis jėgo­mis nėrėme į miškus tamsiais ežerais, pro upeliuku išgriautus atkrančius, vandenin nusvirusius medžius. Pagaliau pasiekėme Balošykštę, o iš ten Balošą.

Prieš mus tvyksoja puikus didžiulis ežeras. Vos išlindome iš už miško, pūstelėjo nevaržomas vėjas. Toli toli anam krante juoduoja miškas ir vos įžiū­rimos, lyg musių palikti taškai, trobelės. Priešais pusiasalis, dešinėje įlanka, ties ja kaimas. Čia, kur nors netoli, turi būti ir musų upeliukas ir laimė, kad jis čia, kad nereikia leistis į ežero vidų, o eže­ras šiandien tikrai piktas, neramus. Danguje ren­kasi juodi debesys, vėjas didėja, o ežero vanduo, pasišiaušęs, atrodo visai nevaišingas.

Lietus pradeda lyti —reikia sustoti. Patenka­me į Šuminu kaimą. Kaimelis nedidžiausias, bet įdomus savo senumu ir švarumu. Kiemai švarūs, aplink daržines nei piktžolės, nei dilgėlės nepama­tysi — rodosi brangūs gazonai būtų ką tik nu­plauti.

Kaimas pakilęs ant kalnelio, Balošo ežero iš dviejų pusių skalaujamo, žvelgia į jį savo langais.

Ir čia tie patys smėlynai, tie patys kalbūs žmo­nės. Lengvai suradę nakvynę, nustojus lyti, ėjome apsižvalgyti, žmonės, lietaus iš laukų parvyti, šne­kučiavo kiemuose.

— Ar negalėtume pamatyti, kaip plaukiate, — kukliai, bet draugiškai prašė šeimininkas, — taip norėtume pabandyti, ten pakrantėje jau visas ba­riukas laukia…

— Prašom, mielai! — atsakėme.

Nueiname prie kranto, ten jau tikrai jaunimo besama. Kol laivelius įstūmėme į vandenį, susirinko beveik visi kaimo gyventojai, seni ir jauni. Kiek čia gyvumo, kalbų, juokų.

— Iš ko jie padaryti, — domisi, čiupinėja.

— Iš drobės! Na tik pamanykit!.. — Toks mažutis laivelis, — stebisi senutė, — aš kaip gyva į jį nelipčiau, nors aukso tiek, kiek aš pati, man duotų! štai ko susilaukėme!..

—- Varusia, Varusia, tu dabar tikrai nebežino­si, kur buvusi, — šaukia nuo kranto klegėdamas jaunimas baidare plaukiančiai merginai. Vienas vy­rukų iš džiaugsmo net ant vienos kojos ėmė šoki­nėti. — Tu dabar savo mamos vardą užmiršai!..

— Neužmiršau, neužmiršau! — drąsiai, bet labai rimtai nusiteikusi, atsakė plaukiančioji, besi­stengdama irtis į taktą.

Gal ilgai, ligi sutemos būtų trukusi ši plauki­mo šventė Šuminu kaime, jei užėjęs naujas debe­sėlis nebūtų išvaikęs.

Kitą rytą prasidėjo fotografavimas. Nutraukus šeimininkus, atsirado daugiau kandidatų. Į tą iškil­mingą apeigą vėl susirinko visas kaimas į centrinį eigulio kiemą,

— Eikit prie darbo, — atsiliepė kažkas iš būrelio vyrų, sėdėjusių ant tvoros.

— Tai, darbas nepabėgs, o svečiai išvažiuos ne kasdien tokių susilaukiame!.. — atsiliepė kita ir niekas iš sėdėjusių nei nekrustelėjo.

— Mes svečiai, — pagalvojau. Ir tikrai pasijutome esą viso kaimo svečiai.

Taip susibičiuliavus, nemiela buvo ir skirtis, ir jaunimas nedrąsiai kalbino:

— Ot, kad tai šeštadienio vakarą — pašoktume.

Mums išvažiuojant ligi pat upeliuko žiočių sekė išlydinčiųjų žvilgsniai.

Laikas greitai ėjo. Ne viena naktis dar teko praleist šiene, ne vieno ežero — Stirnių, Eisetų ir kitų, ilgį išmatuoti, ne vieno seklaus upeliuko dug­no akmenis suskaičiuoti, ligi pasiekėme Dusetų eže­rą, o iš jo patekome į šventąją.

Šventoji.

Šventoji žavinga, jos aukštupy daug ežerų, o vanduo po saulutės laidos tylus kaip veidrodis, tik nuo pirmutinės baidarės driekiasi ilgi bangelių ūsai. Taip ramu aplinkui ir daina lyg pati veržiasi iš krū­tinės, tyliai skambėdama vandens paviršiuje, kur žydi baltosios lelijos.

Išplaukus iš ežerų krašto, Šventoji aukštupy siaura, rami, vingiuota, žemiau darosi sriaunesnė, dažnai ir seklesnė, ji išsirausią kas kartas vis gi­lesnę vagą. Dabar aukšti atkrančiai mus atskiria nuo sodybų ir viso pasaulio. Mes matome aukštus atkrančius, mišką ir upę ligi pirmo jos užsukimo. Mūsų nauji bičiuliai — tai mirkstančios vandenyje, dienos kaitrai užėjus, gyvulių bandos ir snaudžią piemenys.

Mūsų nauji priešai — malūnai. – Jų šventoji pilna. Jie igrįsta ir nuvargina, kai per užtvankas, dažniausiai stačiu atskardžiu, tenka baidares sau­suma danginti.                                          –

Didžiausias šventosios įdomumas — rėvos. Gir­di, iš tolo upė „graina“, kaip išsireiškė vienas žve­jys. Priplauki arčiau, vanduo viesulais veržiasi prie­kin akmenuotu dugnu. Kur akmenys smulkučiai — maloniai nučiuoži lyg rogutėmis nuo kalno į kunku­liuojantį, verdantį vandenį išmuštoje upės dugne duobėje. Bet jei tokioje rėvoje pasitaiko didelių ak­menų — tenka žiūrėti, nes su jais pažintis baidarei nėra maloni.

Miesteliai: Dusetos, Užpaliai, Anykščiai, paga­liau ir Ukmergė pasilieka užpakaly. Jie mums tik tiek įdomūs, kiek ten galime apsipirkti, nes kai­muose su produktais darosi sunkiau. Žemės čia ge­resnės, žmonės čia turtingiau, bet nepasakytume: švariau, gyvena. Pienas išvežamas į pieninę, taigi pakeleivingiems badas.

Kelionę ypatingai trukdė kilęs vakarų pietų vėjas. Jis buvo toks stiprus, kad neiriamą baidarę varė prieš srovę. Reikėjo kiekvieną pėdą sunkiai atkovoti, įrėmęs taip smarkiai, kad vakare atsigu­lus skaudėjo visi raumenys.

Arčiau žemupio šventosios klonis ėmė platėti, ties upe vėl atsirado sodybos. Įtekėję upeliukai pa­daugino vandens, taigi nebereikėjo tiek kovoti su seklumomis, šventoji mums dabar atrodė didelė upė.

Į Nerį.

Jau artinomės į Nerį, tad turėjome kažin ką naujo išvysti ir tikrai nustebome pamatę: koks platumas! Kokia erdvė! Du kloniai susijungė. Iš kairės atplaukianti Neris tviksėjo saulės šviesoje, pagavo mus ir greitai nešė žemyn.

Priešais didžiuliai akmenys.

— Kairiau, duok kairiau! — Laimingai, tas jau pasiliko! Į dešinę, grei­čiau į dešinę!

Triokšt, pokšt!., sudejavo baidarė, praslydusi pro antrą, užšokusi ant trečio akmens, vienu kran­tu ji staiga pasviro, paskiau atsitiesė ir ėmė lėtai suktis vietoje.

— Sėdime!

Aplinkui dviejų subėgančių upių verpetas ir akmenys. Dugno po mumis kaip ir nėra, bent mes jo irklu nesiekiame. Mes sėdime ir negalime pasi­judinti, nes baidarė gali pavirsti ar prasidurti dugną.

— Skylės dar nėr?

— Baidarėj vandens dar nematyti, — atsako paskutinysis.

Po ilgo vargo išsivadavome ir, sykį pažinę Ne­ries temperamentą, akyliau stebėjome verpetus ir slaptus akmenis.

Arčiau prie Kauno.

Štai Jonuva. Iš vandens pusės ji visai neįdo­mi… tik skautai labai malonūs, patiltėj jų dvejetas, mums bepietaujant, maloniai užkalbino ir pa­pasakojo visas vietos naujienas.

Už Jonuvos netrukus Kaunas. Jis senas pažįs­tamas, vasarą tuščias. Pargrįžę namon kiekvienas mes džiaugiamės šiltų pietų gardumu, lovų pato­gumu ir visomis kitomis civilizacijos dovanomis, bet drauge ir ilgimės gražiųjų valandų.

Aštuoniolika dienų sugaišta kelyje! Tačiau grįžome sustiprėję, užsigrūdinę ir saulėje įdegę. Kiekvienas savo sieloje mes sukaupėme pinigais neperkamo, vagiui neprieinamo turto — mes ar­čiau pažinome savo kraštą, gamtą, grožį ir žmones. Užtenka užsimerkti, ir vaizduotėje kyla matyti pa­veikslai, reikia tik prisiminti, ir prieš akis stojasi naujų bičiulių matyti veidai.

Nuo šios valandos dar labiau pamilau savo kraštą ir ne tai, kad labiau pamilau, mylėjau ir pir­ma, bet dabar aš kažin kaip vis geriau pradedu jį suprasti, ne vien protu, bet širdimi jausti.

Man prisimena vieno mūsų visuomenės vyro mintis: „Mes Lietuvoje dar iš seno papratimo visa svetimu plačiu mastu matuojame, bet jau laikas susiprasti ir savaip — lietuviškai — ūkiškai tvar­kytis“. Tikrai – tai auksinė mintis, dabar dar ryš­kiau pajutau jos gilią prasmę. Pažinkime patys save, savo žmones, savo kraš­tą ir ne fantazija, bet tikru pažinimu paremkime savo darbus.

Em. Putvytė „Gražiaisiais Rytų Lietuvos vandenimis” // Trimitas 1936 m., nr. 34, p. 816-817; nr. 35, p. 836-837; nr. 36. p. 862; nr. 37, p. 884-886.