Nuo Gargždų iki Lapių – tai A. Pleškio kelionių ir kraštotyros pasakojimas, publikuotas 1927 m. žurnale „Trimitas“ (nr. 11, 12 ir 13), vedantis skaitytoją Minijos slėniais, piliakalnių viršūnėmis ir legendomis apipintais Žemaitijos kaimais.
Autorius ne tik aprašo Minijos didybę – jos sraunius vandenis, skardžius krantus ir pavasario potvynių šėlsmą – bet ir atveria senosios žemės atmintį: Gargždų, Sausdegimų (Gerduvėnų) piliakalnius, Gerduvėnų ir Kvietinių kapines, pasakojimus apie nugrimzdusias bažnyčias ir „baidyklių“ vietas. Tai gyvas krašto paveikslas, kuriame susilieja gamtos grožis, istorijos ženklai ir liaudies vaizduotė, išsaugojusi senųjų laikų aidą iki mūsų dienų.
Nuo Gargždų iki Lapių
Minija. Daug Žemaitijoje yra gražių, stačiais krantais, plačiomis lankomis, kaip krištolas tyru, sriauniu vandenėliu upelių. Vieni jų teka banguodami lygiais kloniais, per tamsias girias, pro garbingus piliakalnius, pro šventuosius sentėvių kapus, gilyn Nemunėlin; kiti banguojančion skaistveidėn Baltijos jūron ir užburton Kuršių marėn. Tačiau tarp jų visų visų gražiausiais, visų skardingiausiais krantais, visų plačiausiomis, nusagstytomis bedugniais liūnais, lankomis, visų stačiausiomis, pilnomis „baidyklių“ raguvomis, visų sriauniausiu ir gryniausiu vandenėliu yra Minija. Ji banguoja pražūtingus verpetus sukdama, kuriuose maudosi auksaplaukės deivės – undinės, Kuršių marėsna.
Pavasario ir rudens laiku, kuomet gaususis lietutis pradeda vilgyti savo sidabriniais lašais šventąją močiutę žemelę, tuomet ji tiesiog baisi pasidaro: iki šiol jos sraunusis vandenėlis, ramiai tekėjęs kietu smiltingu vagos dugnu, labai ūmai pradeda kilti. Vieną dieną Minija užlieja plačias lygiąsias lankas, pasidarydama milžinišku, ištįsusiu, viską naikinančiu, putojančiu ežeru. Dabar ji pradeda savo baisųjį darbą: griauna, ardo smiltingus krantus, rauna medžius su šaknimis, griauna malūnus, daužo, skaldo tiltus ir neša su savim vargšų samanotas bakužes. Išaušus gi visiškam pavasariui, pradėjus linksmai šypsotis skaistveidei saulutei, Minija visai aprimsta: grįžta vagon ir pradeda sapnuoti savo gražųjį sapną. Jos plačiosios lankos, statūs, aukšti, skardingi krantai pasipuošia žalumynais ir kvepiančiais gėlių žiedais, kurie savo kvapu pripildo orą. Kaip malonu ir gera sėdėti tylųjį vakarą, nuėjus saulutei naktinin poilsin, ant jos smiltingos, karklais apaugusios pakrantės; kvėpuoti gėlių perpildytu kvapu oru, klausytis dieviškai žavingų lakštingalos dainų, kur iš kiekvieno krūmelio tūkstančiai stebuklingų melodijų pakyla į erdves. Tuomet širdžiai ir sielai pasidaro taip ramu, taip gera, taip malonu, taip saldu, kad iš šio žemiško rojaus, svajonėse paskendęs, nuskrendi į užburtąjį dausų pasaulį. Nė just nepapajunti, kaip šiam rojuj trumpa pavasario naktis pralekia kaip sapnas, kaip lakūnas paukštis. Pradeda kilti saulutė, pradeda rimti lakštingalų dainos ir pradeda nykti gėlių kvapas. Bet tas viskas nemažina akiai gamtos grožio: taip pat tebežaliuoja plačiosios, lygiosios lankos, taip pat tebežydi stačiuose, aukštuose, kai kur ąžuolais ir skroblais apaugusiuose krantuose gėlės, taip pat tebesiūbuoja pakrantėj sužėlę karklai. Tik aukštieji Minijos krantai ne greitai teleidžia skaidriems saulutės spinduliams pabučiuoti žemai nusileidusių žaliųjų lankų.
Gargždų piliakalnis. Minijai peržengiant buvusią vokiečių–rusų sieną, beveik prie pat tos sienos, dešiniajame jos krante, stovi su dviem tūkstančiais gyventojų Gargždų miestelis. Gargždus su kairiuoju Minijos krantu jungia 1925 m. pastatytas geležies betono tiltas. Jeigu tą tiltą peržengę nekeliausime plentu Vėžaičių linkui, bet tuoj po kaire pasuksime į lygiąsias Minijos lankas, tai pirmiausiai kris į akis apaugęs aukščiausiais skroblais ir ąžuolais kairysis krantas. Iš to kranto du mažu iš laukų tekančių upokšnių išrėžia nelabai didelį, taip pat ąžuolais ir skroblais apaugusį kalniuką. Tas kalniukas tai ir bus Gargždų piliakalnis. Piliakalnio šlaitai tų dviejų upokšnių labai statūs ir vasaros metu, dėl tų upokšnių smuklingumo, beveik neprieinami darosi. Kiek nuolaidesnis šlaitas yra Minijos pusėn. Nuo laukų pusės tą piliakalnį saugo du nelabai aukšti pylimai. Netoli tų pylimų, trinkinant kojomis į žemę, darosi kažkoks nepaprastas bildesys. Iš to bildesio galima spėti, kad piliakalnio vidus yra tuščias. Senieji žmonės pasakoja, kad jiems dar atmenant rytinėje piliakalnio pusėje buvęs plytomis mūrytas urvas, kuris vedęs piliakalnio vidun. Viduje gi esą paslėpti neišmatuojami turtai, kuriuos saugojąs tos pilies ponaitis su juoda skrybėlaite – vokietukas. Prieš karą tą piliakalnį buvęs pradėjęs kasinėti kažkoks Gargždų kunigas. Bet tą jo kasinėjimą rusų valdžia uždraudusi. To kasinėjimo žymės dar ir šiandien tebėra matomos. Žmonės tą piliakalnį laiko „baidyklių“ (vaiduoklių) vieta, kurioje labai dažnai baido. Vieną tokių baidymų teko ir man girdėti.
Kartą ankstų migloto pavasario rytmetį iš Gargždų miestelio kažkokiam žmogui prisėjo eiti per tą piliakalnį. Priėjęs prie jo, pamatęs nepaprastą reginį: tame kalne ėjusi tarp dviejų kariuomenių labai smarki kova – raiti, pėsti bėgioja, laksto, kapojasi kardais ir badosi durtuvais. Tik visi tie kareiviai buvę permatomi ir panašūs į šešėlius. Baisiausiai persigandęs, kiek tik jėgų turėdamas, žmogutis nudūmęs atgal į Gargždus.
Istorijoje Gargždai yra minimi kaip stipri pilis, kurią Algirdo laikais nedidelis žemaičių būrys kelis kartus narsiai apgynęs nuo kryžiuočių užpuolimo. Iš labai primityviškos piliakalnio statybos technikos galima spėti, kad jis yra daug senesnis neg Algirdo laikų. Galimas dalykas, kad pačioje pradžioje jis buvęs supiltas ne apsiginti, bet pasislėpti nuo priešų.
Kiek tolėliau nuo piliakalnio, tik jau dešiniajame Minijos krante, atkalnėse, yra aiškiausiai matomi buvę žmonių rėžiai. Nors nuo neatmenamų laikų tą žemę valdo Gargždų dvaras, kuris leido tuos rėžius pavirsti pieva ir užaugti storiausiais medžiais, kaip dvaras tuos žmonių rėžius įgijęs, niekas nebeatmena. Galbūt baudžiavos laikais yra buvę išmėčioti vargšai baudžiauninkai iš gimtųjų trobelių, ar galbūt maro laikais, išmirus žmonėms, jų žemes pasisavino koks ateivis dvarininkas.
Gerduvėnai ir Kvietiniai Už keturių kilometrų nuo Gargždų, kairiajame Minijos krante, ant kalno, yra Gerduvėnų kaimas, o dešiniajame – Kvietinių. Pakalnėje tarp tų kaimų, abiejose Minijos pusėse, guli dveji kapai: vieni Gerduvėnų, antri Kvietinių. Pirmieji nedideli, parkanėliais aptverti, o antrieji kur kas didesni – kūlių volu (akmenų tvora) apvesti, su gražiais vartais ir daugybe puikių medinių kryžių pristatyti. Už Kvietinių kapų kiek į rytus stūkso smilčio kalvos. Žmonės pasakoja, kad kadaise tose kalvose buvusi bažnyčia, bet vėliau nugrimzdusi žemėn ir dabar tik retkarčiais beiškylanti į viršų. Kai kam ją esą tekę net matyti iškilusią.
Vienas Kvietinių kaimo ūkininkas gyvenęs ant pat kalno krašto. Velykų šeštadienio vakarą, besišeriant jo žmonai gyvulius, išbėgę jaučiai. Išėjusi ji jaučių parsivaryti ir pradėjus leistis pakalnėn, netoli tų kapų pamačiusi puikiausią bažnyčią. Aplink tą bažnyčią su vėliavomis, baldakimu ir kunigų ėjusi procesija. Tas niekad šioj vietoj nematytas reginys labai ją nustebinęs. Persigandus moterėlė greit parbėgo namo. Bet kuomet ji vėl išėjusi žiūrėti savo jaučių, tai jau bažnyčios nemačiusi, o jaučius sutikusi į kalną belipant.
Kalbant apie Kvietinius, tenka papasakoti dar vieną girdėtą pasakojimą – atsitikimą ar pasaką. Seniau šitam kaime, ant nedidelės kalvelės, gyvenęs „trobelninkėlis“ arba, kaip dabar vadinama, sklypininkas Vasiliauskas. Jo troboje, atėjus nakties dvyliktai valandai, neapsakomai baidydavęsi. Kiekvienam, kas tik būdavęs iki to laiko neužmigęs – vienas gulėdavęs ar dviese gulėdavęs – visada kažkas šalta geležine ranka per veidą braukdavęs. Kas būdavęs užmigęs, tam nieko nedarydavę. Kiek tas žmogelis nevargęs, ką nedaręs – ir šventu vandeniu šlakstęs, ir kunigą kelis kartus vežęs šventinti – bet niekas negelbėję. Kaip baidę, taip ir baidę. Galų gale buvęs priverstas trobelę nugriauti ir žemelę kitam parduoti. Naujasis gyventojas vėl toje pačioje kalvoje pasistatęs trobelę, bet jo jau šaltoji geležinė ranka nebaidžiusi. Greta trobelės, toje kalvoje, naujasis gyventojas kasęs šulinį ir radęs kelis anglies ir pelenų sluoksnius.
Sausdegimų piliakalnis. Už penkių kilometrų nuo Gargždų, beveik pačioje Minijos ir Gerdaujos santakoje, stūkso mažais krūmeliais apaugęs Sausdegimų piliakalnis. Prieš karą tas piliakalnis buvo apaugęs labai storais medžiais, bet okupacijos metu vokiečiai tuos medžius iškirto ir į savo apkasus, kaip žiurkės urvan lašinius, suvilko. Dar ir dabar kelmai žmogaus ūgio aukštumo teberiokso. Ūkininkai, žiūrėdami į šias okupacijos liekanas, vienas kitam su šypsena sako, kad vokiečiai, kaip vilkai sustingusio stuburkaulio, dėl to negalėję susilenkti ir žmoniškai ties žeme medžių kirsti.
Iš pietų šitą kalvą su Gerduvėnų kaimo laukais jungia siauras žemės ruožas, kuris tolyn eidamas pamažu leidžiasi, kol susilygina su paviršiumi. Kalno šlaitai ne iš visų pusių vienodai statūs: Minijos pusėn ne taip statūs, bet Gerdaujos – beveik kaip siena, ir jei nebūtų apaugęs krūmais, vargiai būtų užlipamas. Iš viso ko matyti, kad piliakalnis labai senas, nes daugiau panašus į savaime atsiradusį negu žmonių supiltą. Piliakalnis daugiau, matyt, buvo skiriamas apsigynimo tikslams, bene nuo priešų slėptis, dėl to, kad yra aukštesnis už žemės paviršių.
Žmonės pasakoja, kad šventadieniais, dvyliktą valandą dieną, ant kalno viršaus išeinąs pypkę rūkydamas senis. O nakties dvyliktą labai dažnai kažkas nuo to kalno, su didžiausiu trenksmu, nuriedąs į akmenuotąją Gerdaują.
Didysis Dyklius. Už kilometro nuo minėto Sausdegimų piliakalnio, arba Minijos ir Žvelsos santakoje, ant to paties Minijos kranto, niūro milžiniškas, pasakingas Didysis Dyklius. Kiekvienam, kam tik tenka jį pirmą kartą matyti, pasirodo labai įstabus esąs. Bet apžiūrėjus arčiau – dar įstabesnis. Tai milžiniško didumo piliakalnis. Jo paviršius, neskaitant šlaitų, gali siekti iki dvidešimt hektarų. Išvaizda yra beveik trikampio pavidalo: vakarinio šono ilgis gali siekti tūkstantį metrų, pietinis galas – apie penkis šimtus, rytinis šonas – apie septynis šimtus, ir šiaurinis galas – apie penkiasdešimtis metrų. Jo šlaitai be galo statūs. Tik šiaurinis galas kiek nuolaidesnis, kuris siekia Žvelsos upelio kairįjį krantą ir yra įvažiuojamas net arkliais. Jeigu jis yra žmonių, o ne gamtos padaras, tai prie jo reikėjo ne mažiau darbo padėti, kaip ir prie didžiosios Cheopso piramidės.
Rytuose nuo lygiųjų laukų Dyklių skiria visai menkutis upeliukas, sudarydamas giliausią daubą. Tas upeliukas ties pietiniu galu virsta nepereinama bala, kuri vadinasi Pleškiai. Iš vakarų pusės jį daro neprieinamą Minija ir prie pat jo šlaito tyvuliuojantys šaltiniuoti smuklynai. Tik visų lengviausiai prieinama yra iš šiaurrytinės kertės, kur visai menku tarpekliu tėra atskirtas nuo lygiųjų laukų. Pats kalnas ir jo šlaitai apaugę nedideliais, bet tankiais, kaip kanapynas, medeliais. Kiek anksčiau tas visas kalnas buvęs apaugęs nepereinama giria, kuri prieš pat karą nukirsta.
Kai kurie senieji aplinkiniai gyventojai pasakoja, kad kadaise nuo Dykliaus buvę draudžiama net mažiausias medelis nukirsti. Iš to būtų galima spėti, kad tame kalne gilioje senovėje turėjo būti senovės lietuvių šventykla. Bet kažin ar taip?
Beveik iš pačios kalno viršūnės vidurio išteka nedidelis upeliukas, arba, geriau sakant, šaltinis, kuris kiek seniau ir didžiausiais speigais neužšaldavęs, bet dabar jau užšąląs. Tas šaltinis teka rytų pusėn, išrėždamas šlaite giliausią tarpeklį.
Dykliaus pietvakariniame šlaitų kampe yra nedideli, visai apleisti, su išvirtusiais ir baigiančiais pūti kryžiais, kapai. Kiek į pietus nuo šiaurrytinio kampo, pačioje dauboje, antroje upeliuko pusėje, yra, galbūt, akmens kultūros laikmečio, iš didžiausių akmenų sukrautas, kokių dviejų metrų aukštumo, kurhanas. Nuo to kurhano, už kokių trijų šimtų metrų tolumo į šiaurės rytus, yra kiti didesni ir ne taip apleisti Rodaičių kapai, kuriuose vokiečių okupacijos laikais yra palaidoti du žmonės.
Senieji pasakoja, kad kažkur raštuose Dyklius esąs pažymėtas nepaprastai aukštu kalnu, kuris net debesis skleidžiąs.
Kiti vėl pasakoja, kad Dykliuje esą druskos. Rodaičių kaime gyvenęs net vienas ūkininkas, kuris visuomet jos iš Dykliaus parsinešdavęs. Tą druską jis radęs taip: pirmąją Velykų dieną jo šeimyna visiškai pritrūkusi druskos, kad net pietums išvirti nebeužtekę. Pas kaimynus nedrįsę eiti pasiskolinti. Dėl to pats kas pasiėmęs maišiuką ir išėjęs į Gargždus parsinešti. Jam reikėjo eiti per Dykliaus kalną. Ir kaip tik jis į Dyklių įlipęs, tuoj sutikęs nepažįstamą žmogų. Tas jo paklausęs, kur jis šventą dieną einąs? Juk visi, grįžę iš Velykų, ilsisi namuose. Šis tuoj ir apsakęs jam visą savo bėdą. Nepažįstamajam pagailę vargšo žmogelio: kiek jį pavedęs, atvertęs velėną ir parodęs puikiausios baltos druskos. Tik prisaikinęs, kad niekam neturįs pasakyti, net savo žmonai ir vaikams, iš kur jis ėmė druską. Jeigu jis kam pasakytų ir iš to sužinotų valdžia, tai čia atidarytų katorgą. Po to baisiausiai suūžęs visas Dyklius ir nepažįstamasis vienu akimirksniu pražuvęs.
Aplinkiniams kaimynams būdavę labai įdomu sužinoti, iš kur jis nešąs tą druską. Dėl to jie labai dažnai jį sekdavę. Bet kaip tik jis įlipdavęs į Dyklių, tuoj pražūdavęs iš akių. Kai jis gulėjęs mirties patale, net vaikams ir žmonai nepasakęs, kame druskos esama. Taip ir iki šiai dienai nežinoma, kurioje vietoje Dykliuje druskos yra.
Viena senutė pasakojo, kad labai seniai toje vietoje, kur Dykliuje ištrykšta minėtasis šaltinis, esanti nugrimzdusi bažnyčia, kurios bokštas dar gana ilgą laiką kyšojęs viršuje. Tą bokštą kam nors judinant, judėdavęs net visas Dyklius.
Dar teko girdėti, kad būk esą pačiame Dykliuje nepaprastai dideli, puikūs ir turtingi rūmai, kuriuose gyveną senovės Dykliaus valdovai. Apie tuos valdovus ir jų rūmus teko girdėti tokį pasakojimą.
Kartą Žvelsėnų kaimo ūkininkei Stalmokienei prisiėję šieno laike grįžti iš Gargždų namo. Netoli Dykliaus pamačiusi, kad nuo tos pusės atvažiuoja karietoje nepažįstami ponai. Atvažiavę ties ja, sustoję ir ėmę prašyti, kad ji važiuotų su jais drauge pas jų ponią ir priimtų iš jos ateinantį šin pasaulin kūdikį. Stalmokienė iš pradžių išsikalbinėjusi, bet matydama, kad jie yra labai keisti, sutikusi.
Sėdusi prie jų karieton, ir visi drauge nudardėję atgal į Dyklių. Įvažiavus į Dyklių, išsėdę iš karietos ir nuėję pėsti ilgu, tamsiu koridoriumi. Iš to koridoriaus atsidūrę labai puikioje, beveik vienu auksu blizgančioje salėje. Perėję tą salę, įėję į kitą, dar puikesnį kambarį, kuriame gyvenusi pati tų rūmų ponia – valdovė. Bet vaikas jau buvęs gimęs ir dėl to Stalmokienė buvusi nebereikalinga. Tik už jos sutikimą patarnauti ją pavaišinę gardžiausiais valgiais ir leidę, išeinant iš rūmų, iš stovinčios prie tų rūmų angos su auksu statinės pasiimti kiek norinti aukso. Jai einant per didžiąją salę į koridorių, prie jos priėjęs vienas iš važiavusiųjų su ja ponų ir perspėjęs ją, kad ji, išeidama iš rūmų, pasiimtų ne aukso, bet iš šale stovinčios kitos statinės anglių. Kaip jai patarė, taip ji ir padariusi. Netoli namų pažiūrėjusi, ką skreitė nešasi, nustebo: vietoje anglių pamačiusi auksą. Nuo to laiko Stalmokai visoj apylinkėj tapę turtingiausiais ūkininkais.
Grybinės piliakalnis. Netoli Žvelsėnų kaimo, dešiniajame Minijos krante, ties ūkininko Paminėjo Grykšo sodyba, stūkso nedidelis, krūmais apaugęs Grybinės piliakalnis. Minijos pusėn jo šlaitai be galo statūs ir aukšti. Iš priešingos pusės šlaitų beveik nėra, nes kažkoks Gargždų kunigas, norėdamas ištirti, kas piliakalnyje yra, jo krantus nukasė. Bet tą jo kasinėjimą rusų valdžia uždraudusi.
Apie tą kalną yra užsilikęs toks padavimas. Labai seniai kažkokie priešai nukariavę tą piliakalnį ir patys jame apsigyvenę. Gyvendami piliakalnyje, jie nežmoniškai skriaudę aplinkinius gyventojus: atiminėdavę iš jų turtą, savo arkliais nuganydavę javus, pievas ir laukus. Dėl to ne kartą juos žemaičiai mėginę iš tenai išguiti. Tačiau jiems nieko nepadarydavę. Kai tik priešai pamatydavę prisiartinant žemaičius, tuoj visi sulįsdavę urvu į tą kalną, užsirakindavę duris ir nė vieno neįsileisdavę. Urvas buvęs labai siauras, kad juo tik po vieną žmogų tegalėdavę lįsti. Kai tik koks drąsesnis žemaitis mėgindavęs lįsti, tuoj jį priešai nukaudavę ir negyvą išmesdavę.
Galų gale vienas gudruolis žemaitis sugalvojęs tokį būdą, kuriuo pasinaudojus būtų galima savo priešus išnaikinti. Tuoj žemaičiai ir pasinaudoję. Surinkę kelias dešimtis pačių geriausiųjų žemaitukų eržilų, atvedę ir paleidę prie jų priešų arklių, kurie ties tuo kalnu ganėsi. Patys žemaičiai pasislėpę antroje to kalno pusėje. Geri žemaičių eržilukai tuoj pradėję kelti triukšmą su priešų arkliais. Priešai, išgirdę, kad kažkas dedasi tarp jų arklių, išlindę keli pažiūrėti. Bet pamatę, kad joks pavojus nė iš kur negresia, išlindę ir kiti. Tuo tarpu pasislėpusieji žemaičiai puolę juos ties kalnu iš abiejų pusių ir visus iki vieno išmušė. Jų arklius ir kitas gėrybes pasiėmė sau.
Geležinis žmogus. Vienas Gargždų miestelio gyventojas pas vieną Genaičių kaimo ūkininką turėjo pasisodinęs bulvių. Rudenį bulves nukasęs ir, esant blogam keliui, nenorėjęs namo vežti. Dėl to manęs čia pat iškasti rūsį ir į jį supilti bulves iki žiemos, kol atsiras geras kelias. Bekasdamas rūsiui duobę, užtikęs nepaprastą radinį: sugeležėjusį ar suakmenėjusį žmogų. Tas žmogus buvęs panašus neva į akmenį, neva į geležį. Jo rankos buvusios labai didelės ir sukumpusiais pirštais. Galva taip pat labai didelė, o joje raudonos akys taip ir raudonavę. Žmogelį tas radinys taip išgąsdinęs, kad jis, atsipeikėjęs, duobę vėl užvertęs.
Jei tasai žmogelis iš tikrųjų geležinį žmogų iškasė, tai greičiausia galėjo būti ne kas kita, kaip tik senovės lietuvių kareivio ar kryžiuočių riterio šarvai.
Žvelsa. Daug Minijon įteka sraunių, skardingais krantais upelių, šniokštančių kaip auksas tyrų vandenėlių. Bet tarp visų jų visų skardingiausiais krantais, apaugusiais ilgaliemeniais medžiais, visų srauniausiu ir gryniausiu vandenėliu įteka Žvelsa. Jos dugnas priverstas didžiausių akmenų, pro kuriuos besiverždamas sraunusis vandenėlis sudaro neapsakomą šniokštimą. Ypač tas šniokštimas įspūdingas, kai saulutė auksakasė, pabučiavusi juodąją žemelę, nueina naktinio poilsio. Kai lakštingalų dainos pripildo daubas, apsuptas stačiausiais skardžiais, kuriuos dengia baltosios ievos, tankieji lazdynai ir tamsūs prie šaltinių augą alksniai. Tarp tų medžių ir krūmų, lapelius išskleidusios, žydi dieviškai kvepiančios melsvos žibutės, geltonieji lukštai ir kitos Anapilio gėlės. Dar neužgesus raudonoms vakaro šviesoms, pirmosios žvaigždės pasirodo mėlynajame danguje. Užmiega pavargę žmonės, nurimsta pasaulis. Tik nerimsta viena, visuomet gyva, Žvelsa. Bet dar lyg tyčia pradeda skurdžiau, liūdniau šniokšti. Lakštingalos pradeda aiškesnę, širdžiai meilės įkvėpiančią dainą, kuri nerimstančią žmogaus sielą ramina… Kažkur toli girdėtis melodinga jaunimo daina, kuri, susiliejusi su skardžiu upelio šniokštimu ir širdį raminančiu lakštingalų aidesiu, virsta dangaus angelų pasaulį raminančia melodija, kuri lyg iš erdvių plaukia vargo pasaulin į samanotas vargšų bakužes. Pusiaunaktis… Rimsta jaunimas, rimsta lakštingalų dainos. Tik nerimsta amžinai gyva, šniokščianti Žvelsa. Nurimus visam pasauliui, ji pradeda sakyti žilagalviams piliakalniams, šventiems sentėvių kapams ir šimtamečiams prie jos kranto augantiems ąžuolams savo nesibaigiamą pasaką apie garbingą praėjusią senovę, apie didžius prabočių žygius, apie jų kilnumą, dorą ir drąsą.
Subrėškus pirmiesiems auksiniams aušros spinduliams, Žvelsa baigia pasaką ir pradeda dainą. Pabunda lakštingalos ir savo dieviška melodija žadina kitus čiulbuonėlius paukštelius pasitikti auksakasės saulės. Saulė, praskleidusi naktinį patalą, pabučiavusi medžių viršūnes, aukso spinduliais nušviečia žemę, Žvelsos stačiuosius šlaitus ir juose baltžiedes ievas, laibuosius lazdynus, dieviškai kvepiančias melsvas žibutes, geltonuosius lukštus ir kitas gėles. Šlaituose, kaitriųjų saulės spindulių, pradeda nykti nuo medžių lapelių ir gėlių žiedelių sidabriniai rasos lašai. Tik Žvelsos daubose tebelinguoja tiršti rūkai, kuriuose dėl šlaitų statumo saulės spinduliai negreit teįstengia išvaikyti.
Lapių dvaras, piliakalnis ir kapai. Už dviejų kilometrų nuo Žvelsos ir Minijos santakos, dešiniajame Žvelsos krante, kalne yra Lapių dvaras. Seniau tas dvaras buvęs puikiausias iš visų apylinkės dvarų. Dabar parceliuojamas, baigia nykti, virsta vėl kaimu. Žmonės pasakoja, kad seniau tas dvaras tebuvęs visai menkas ir tepadidėjęs tik tuomet, kai Lapių kaimo ūkininkus rusai iškraustė iš jų ūkių ir jų žemes prijungė prie dvaro.
Ties tuo dvaru pakalnėje, dešiniajame Žvelsos krante, prie pat Lankučio brastvos stūkso smailia viršūne, nedideliais medeliais apaugęs, kokio pustrečio metro aukštumo kurhanas.
Greta to kurhano rytinėje pusėje yra beveik visai nežymūs Lapių kapai. Šiandien juose išliko tik vienas vienintelis kapų paminklas – kryžiaus stiebas. Bet ir to tik stiebas. Gerai peržiūrėjus, galima čia rasti ir daugiau kapų žymių, ypač kryžių: vietose prikrauta daug akmenų.
Kiek tolėliau nuo kapų į rytus, kairiajame Žvelsos krante, stūkso antras kurhanas. Tą kurhaną iš vienos pusės Žvelsa jau pradeda ardyti, ir kas metai nuo jo šlaito vis naujas žemės sluoksnis nuslenka.
Nuo šito kurhano, kokio pusės kilometro atstume dešiniajame Žvelsos krante, stūkso gana didelis, nedideliais medeliais apaugęs Lapių piliakalnis. Iš trijų pusių šlaitai labai statūs. Tiktai rytinis nuolaidesnis ir, tęsdamasis, sudaro beveik tokio pat platumo, tik žemesnį, antrą piliakalnį. Šis paskutinis gali būti kaip ir prieangis įeiti į aukštesnįjį piliakalnį. Aukštesniajame piliakalnyje, šiaurės rytiniame kampe, yra giloka duobė. Žmonės pasakoja, kad seniau toje duobėje dar buvę žymu mūro. Jie sako, kad tame kalne esąs nugrimzdęs dvaras. Daugiau padavimų neteko girdėti. Iš piliakalnio statybos galima spėti jį esant labai seną. Supiltas jis turbūt ne apsigynimui, bet pasislėpimui nuo priešų, nes jis yra kiek žemesnis už Žvelsos šlaitus.
Antroje Žvelsos ir Trumpės santakos pusėje stūkso labai didelis pailgas kurhanas, ar gal kapų kalnas. Apie jį jokių pasakų ir padavimų neteko girdėti.
Trumpės aukštupin, gal kilometro atstume, yra ketvirtas, vėl kiek pailgas kurhanas. O už to kurhano, abiejose Trumpės pusėse, prie kelio Pažvelsy guli dar du nedideli, bet visai apleisti Trumpėnų kapų kalniukai. Vienas medžiais apaugęs, antras beveik visai plikas. Kryžių juose kaip ir nebėra, neskaitant išvirtusiųjų. Ir už kelių dešimčių metų vargiai ar kas begalės pažinti, kad tuose kalniukuose yra buvę mūsų tėvų kapai.
Tiek apie archeologinius nuo Gargždų lig Lapių paminklus. Būtų gera, kad minėtuosius piliakalnius apžiūrėtų geresnis šių dalykų žinovas. Nes mano spėjamieji kurhanai gali kartais pasirodyti paprasti gamtos padarai, o ne mūsų garbingų prabočių kapai.
A. Pleškys „Nuo Gargždų iki Lapių” // Trimitas 1927 m. nr. 11, p. 337-338, nr. 12, p. 369-370, nr. 13, p. 404-405, nr. 14, p. 432-434, nr. 15, p. 477-480