J. Martijonaitis „Padavimas apie Krokų Lanką“ // www.silaineskrastas.lt – 2016 08 30
Nerasi mūsų tėviškėje kalnelio, nei upelio ir nei miškelio, apie kurį seni žmonės nebūtų žinoję visokiausių pasakojimų. Kaip gėlės mūsų pavasarį mūsų darželius puošdavo, taip puošdavo padavimai ir pasakos kiekvieną vietovę mūsų gimtajame krašte. Seneliai ir senelės žinojo visokių nusidavimų iš netolimos praeities, bet daug, daug žinojo ir iš žilos senovės. Niekas jų nebuvo parašęs, jos ėjo iš lūpų į lūpas, senukas pasakojo vaikams, ošie, sulaukę senatvės, vėl savo vaikams. Todėl nežinome šiandien, kas jas išgalvojo; jos yra brangus turtas, sukrautas visų tų senelių, kurie šiandien ilsisi tėviškės žemelėje.
Didingas mūsų upių tėvas Nemunas, pratekėjęs pro Ragainę, Rambyną ir Mažosios Lietuvos sostinę Tilžę, prieš gražųjį Rusnės kaimą, kur žiloje senovėje būta visų lietuvininkų dievų šventovės, išsišakoja į keturias šakas: Atmatą, Pakalnę, Vorusnę ir Skirvytę. Pati didžiausia šaka Atmata, dideliu vingiu apjuosusi plačias Pakalnės ir pamario pievas, už Uosto dvaro savo vandenimis įteka į Kuršių Mares. Dešinėje pusėje kiekvieno, kas Atmatos upe garlaiviu keliaudavo į Klaipėdą, Nidą arba į Juodkrantę, akis vilioti viliodavo platūs Krokų Lankos vandenys. Tolkų Ragas skiria Atmatą nuo Krokų Lankos, o Trušių Galo pievos nuo Minijos upės, bet tarp minėto rago ir tų pievų yra Duobelė, gili to ežero ištaka į Atmatos žiotis. Ties Duobele pievos vadinamos Plikiais. Seniau čia būtų daug mažų balų, tame krašte vadinamų žiogiu.Bet 1916 – 1918 m gilinant Atmatos vagą, dauguma tų Plikių žiogių buvo užpilti, tik toliau esantieji yra likę. Jų tarpe yra ir vienas mažas žiogys, vadinamas Pilaite. Kad čia tikrai pilies būta, liudija vien vardas, bet ir akmens ir mūrų likučiai, kuriuos senų žmonių liudijimu skaidriame vandenyje galima matyti. Ir tikra tiesa, savo akimis mačiau tą vietą ir irklu galėjau tuos akmenis paliesti.tas pats senelis, kurs man tą vietą rodė, žinojo tokį padavimą pasakoti:
Senai, senai, kada Rusnės saloje buvo dievų šventovė, kurioje gyveno Krivių Krivaitis ir vaidilutės gintaru kūreno šventąją ugnį ir iš visos Lietuvos ir kitų tolimų kraštų žmonės nešė aukas, toje vietoje, kur šiandie yra Muižė, buvęs didelis dvaras. Tame dvare gyvenęs turtingas bajoras, kuriam priklausė visas kraštas nuo Atmatos ligi Priekulės, nuo Ventės ragi ligi Šilutės. Tuokart vietoje Krokų Lankos buvusios plačios pievos, kuriose ganėsi to bajoro didelės galvijų bandos. Bet didžiausius turtus semdavęs tas bajoras iš marių.Ne lydekas ir kitas žuvis jis marių gelmėse žvejodavęs, bet gintarą, skaidrųjį gintarą, senovėje brangesnį už auksą. Iš tolimiausių kraštų atvykdavę ramūs pirkliai ir mainydavę gintarą į auksą, sidabrą, šilkus ir kitas brangias prekes. Dvaro pilis buvusi pilna turtų, skrynių skrynios lūžte lūždavo auksu, sidabru ir brangių akmenų. Joks bajoras negalėjo savo turtais lygintis su Muižės dvaru. Taip gyvenęs tas bajoras turtuose ir buvęs laiminas. Turėjęs penkis sūnus, kurių vyriausias vardu Kriokys. Taip pat buvusi ir duktė, visų vaikų jauniausia.
Tuo metu iš šiaurės į mūsų kraštą atsibastę šarvais apsirengę žmonės, baltais apsiaustais su raudonais kalavijų ženklais. Ar tai pirkiai jiems papasakoję, ar iš kitų sužinoję jie apie Muižės dvaro turtus: vieną vasaros dieną didžiausiu būriu užpuolę jie Muižės dvarą. Bajoras ir jo sūnūs su bernais tvėrėsi ginklų ir kovojo kaip liūtai, bet priešų buvo per daug; vienas po kito gynėjai žuvę nuo daugelio priešų kardų. Išlikęs tik vienas Kriokys. Kada jis matęs kovą pralaimėtą, jis pagriebęs mažą sesutę, įšokęs su keliais tarnais į laivą ir pabėgęs į miškelį, kur tuomet buvusi jų maža pilaitė. Iš čia manęs, priešams pasitraukus sugrįžti į tėviškės dvarą. Po kiek laiko ir sugrįžęs, bet nieko neberadęs. Turtai buvę išplėšti ir dvaras ligi pamatų sudegintas. Tokiu būdu likęs jis su seserim pilaitėje gyventi. Maitinosi žvejodamas ir iš medžioklės.
Muižės turtų suvilioti plūdo mūsų kraštą kryžiuočiai, sugriovę šventosios pilį Ventės rage ir užpuolė Rusnės šventovę. Krivių Krivaitis stebuklingai išbėgęs ir šventąją ugnį uždegęs Rambyno kalne. Kitus kunigus kryžiuočiai pakorę netoli tos vietos, kur dabar Uosto dvaras, prie upelio, kurį žmonės vėliau pavadinę Kartupe. Apie Krioklio pilaitę kryžiuočiai nieko nežinoję. Tik retkarčiais pasirodydavo jis su savo narsiu būreliu ir keršydavo, kur galėdamas už tėviškę. Kiek jie stengdavosi, niekaip negalėdavę surasti jo slėptuvės. Kriokys kaip monas pasirodydavo ir vėl išnykdavo.
Taip būtų galėjęs dar daug metų gyventi, jei nebūtų ištikusi nelaimė. Sesuo buvo jau užaugusi. Jai pasidarė, vienai nuo pasaulio atskirtai, nuobodu. Nors brolis ją ir mylėjo ir saugojo kaip savo akį, ir buvo jai uždraudęs išeiti iš Plikių, vieną vasaros dieną bajoraitė sėdo į laivelį ir nusiyrė iš balų į pamarį. Ar likimas ar nelaimė norėjo: sutiko ten jauną, gražų bernelį ir pamilo iš pirmo žvilgsnio. Bernelis ją užkalbino. Vienas žodis sekė kitą, ir užsidegė jauna širdis meile. Pamiršo brolio meilę, jo griežtą draudimą, išnyko kūdikystės žiaurūs pergyvenimai. Tik vieno tetroško: būti su berneliu ir niekad nebeatsiskirti. O tai buvo jaunas kryžiuotis, nesenai į mūsų kraštą atvykęs. Ne tą vieną kartą juodu susitiko: mergaitė laukė, kad brolis išvyktų į medžioklę ar žygį – tuoj sėsdavo į laivelį ir irdavosi į susitikimo vietą. Ir jaunuolis įsimylėjo. Tą pastebėjo jo viršininkai ir pradėjo jį sekti. Susekė ir nusekė bajoraitę iki pilies.
Praėjo ruduo, ir kada žiemą upes ir balas uždengė storu ledu, prie pilaitės pasirodė kryžiuočių būrys, jų tarpe ir bajoraitės mylimasis.
Kriokys tuoj suprato, kad tik per išdavimą jo slėptuvė surasta. Sušaukęs visus tarnus pradėjo tardyti. Štai, iš pilies palaidais plaukais atbėga bajoraitė, parpuolusi apkabina brolio kojas ir graudžiu balsu skundžia savo neklusnumą, savo meilę svetimam berneliui.
Kryžiuočiai nekantriai beldžiasi į vartus, reikalauja geruoju įsileisti.
Kriokys negirdi beldimo, jis rūstus. Širdį veria mylimos sesers nedalia, krūtinėje dega sena keršto ugnis. Žino jis, kad jie žuvę. Nėra prasmės geruoju pasiduoti, vis tiek su juo ir su jo tarnais taip padarys, kai padarė su kunigais, o sesers laukia gėdingas nelaisvės gyvenimas. Ji būtų to užsipelniusi. Broliška širdis nori jai atleisti, bet prisimena tėviškę. Baisus jo balsas perrėkia triukšmą – Uždekite pilį iš visų pusių! O tu eik į bokštą! – liepia jis seseriai. Jo balsas toks baisus, kad niekas nedrįsta paprieštarauti.
Niekas nestovi ant pilies mūrų, niekas negina pilies. Atrodo, kad pilis be gynėjų. Bet štai, už mūrų dūmų kamuoliai, ir sausų malkų traškėjimas. Supranta priešai, ką tai reiškia. Su dideliu įnirtimu laužia jie vartus. Ne žmonės jiems rūpi, bet bajoro turtai, kuriuos jis slepia savo pilyje. Vartai ne paprasti medžio bet šimtamečių ąžuolų – nelengva juos išlaužti.
Pilis liepsnose, tik žemas mūrinis bokštas kyšo iš ugningų liežuvių. Dega ąžuoliniai bokšteliai virš vartų, dega ąžuolinės mūrų sienos. Ledas pradeda puolikams po kojų tirpti. Su dideliu įniršimu laužia jie vartus.
Vartai lūžta ne tiek nuo priešų rankų, kiek nuo gynėjų padegtos ugnies. Įvirsta visas būrys į kiemą. Bet kiemas tuščias – nei vieno gynėjo. Šiurpas krato nugalėtojus. Jie jaučia, kad čia kažkas negerai. Žegnojasi. Visi žvelgia į bokštą. Štai – jo viršūnėje tas, kurį tiek metų sekiojo, kurio nekentė. Bet nei vienas nedrįsta sviesti arba paleisti strėlę į tą, kurs jiems tiek keršijęs.Kaip žaibo trenkti stovi kryžiuočiai išgąstingomis akimis. Aplinkui treška ugnis, jos kaitra varyti varo pergalėtojus arčiau bokšto. Mūrai, perdegus sijoms, pradeda griūti. Bet gaisras nemažėja, o jo liežuviai kaip žalčiai raivos žeme ir artinasi prie bokšto ir užpuolikų. Kelio atgal nebėra, nes kaitra ištirpino ledą. Per vėlai suprato grobikai, kad ta pilis ne ant žemės statyta. Baisus klyksmas perskrodžia lygumas. Ir vėl vis žvelgia į bokšto viršūnę, lyg iš čia turėtų ateiti pagalba. Po to seka nieko nelemianti tyla.
Ant bokšto ištikimų tarnų tarpe stovi Kriokys ir palaidais plaukais, kaip vaidilutė, išblyškusi jo sesuo. Ji kelia dangun savo baltas rankas ir pasigirst graudus jos balsas:
Dievai, dievai, aš pardaviau brolį ir tėvų žemę! Neverta aš, kad žemė mane nešiotų, kad saulė man spindėtų! Atsiverk, žeme, kad į tave aš prasmegčiau! Po to pasigirdo galingas brolio balsas, stiprus kaip trimitas lėkė jis per lankos lygumas, atsimušė tolimame miške ir grįžęs aidu atkartojo keleriopai:
Smek į žemę pilie, išdavikės parduota, negynus savo sūnų. Prakeikiu, jumis, jūs lankos, kad leidote priešo kojoms vaikščioti. Atsiverk tu žeme! Praryk, praryk!
Vos buvo tie žodžiai ištarti, sudrebėjo bokštas ir susvyravęs prasmego į balą, palaidodamas Kriokius su tarnais ir kieme svylančiais kryžiuočius. Tik keli jų pliki galėjo išplaukti ir parnešti baisią žinią apie išgąstingą pilaitės žuvimą.
Todėl, kad jie pliki iš šio žygio grįžo, ir žmonės juos plikus buvo matę, nuo tos dienos buvo ta vieta pavadinta Plikiais.
Pamanysite, kad ne visas Kriokio prakeiksmas išsipildė – išsipildė.
Daug metų po pilaitės paskendimo, (žmonės jau nieko nežinojo apie Kriokį) vienos vasaros pačiame šienapjūtėje lankos buvo pilnos žmonių: vieni pjovė šieną, kiti grėbė. Nežinia iš kur pasigirdo galingas balsas per visą lanką šaukė:
– Bėkite, gelbėkitės, gelbėkitės!
Tuo pačiu metu pradėjo viduryje lankos milžiniška kiaulė knisti. Čia, kur kiaulė kniso, žemė griuvo, griuvo, kol visos gražios lankos prapuolė. Vietoje žaliuojančių pievų nuo to laiko tyvuliuoja platūs vandenys. Bet Kriokų lankos vardas yra likęs ligi šių dienų.
