L. Noreika "Palanga" // Vairas 1914 m. nr. 12, p. 2-6;
Palanga senai garsi ir žinoma yra ir vietos valstiečiui Žemaičiui, ir išlepintam bajorui dvarininkui, ir svetimtaučiui, ypač lenkui, tik kiekvienam vis kitaip. Vieniems ji yra atminimais brangi, buvo ir yra plačiai apylinkei vieta, kurioje buvo tik vienintelė lengviau pasiekiama vidurinė mokykla, kitiems — vasaros poilsio vieta, kur galima, per žiemą dirbus, atsigauti, jūroje pasimaudyti, pasigydyti, nervai nuraminti ir šiaip sau linksmai pabūti.
Palanga jau gilioje senovėje yra buvusi brangi lietuviams vietelė. Ten, sako raštai, senovėje buvusi garsi lietuvių šventavietė, kurioje rusėjusi šventa, amžina ugnis, pačiu gražiųjų ir skaisčiųjų dievams atsidavusiu lietuvaičiu saugojama ir jų rankų kurstoma. Kokių dievų garbei ta šventoji ugnis yra degusi, pasakyti sunku, nes kol kas nėra dar kaip reikiant ištirta; daugelis sako ten buvusi kažkokios deivės Praurimos bažnyčia; ir buvusi ji ar tik ne tame pačiame kalne, kurs dabar yra Birutos vadinamas.
Birutos vardą kalnas galėjo ingauti dvejaip: ar 1-a nuo to, kad tame kalne tikrai yra buvusi ta dievų šventykla, kurioje Biruta, jauna būdama, tarnavo dievams, ar 2-a nuo to, kad ji ten galėjo būti palaidota.
Birutos legenda, tur būti, kuone visiems yra žinoma, vis dėlto ją čia kad ir trumpai pakartosime. Sako, senovėje apie Palangą ar pačioje Palangoje gyvenęs turtingas ir žymus Žemaičiu bajoras Vidmantas. Jam buvusi dideliai graži duktė Biruta, kurią jis lig jaunitelaitę mergaitę pažadėjęs dievams šventosios ugnies kurstyti. Vieną kartą kunigaikštis Kęstutis, ar kryžeivius mušęs grįždamas, ar apie Palangą medžiodamas, tur būti, išgirdęs apie Birutos gražumą ir grakštumą, užjojęs prie Vidmanto jos pamatyti. Ji jam taip patikusi, jis ją taip pamilęs, kad tuojau panorėjęs turėti ją už pačią. Biruta, būdama dievams pažadėta ir tarnaudama jiems, nesutikusi ir spyrusis, bet Kęstutis ėmęs ir išsivežęs ją varu į Trakus. Taip Biruta tapusi vieno garsingiausiųjų Lietuvos galiūnų — Kęstučio žmona, kito, jo sūnaus Vytauto, motina. Kaip Kęstutis, taip ir Biruta lig pat amžiaus galo išbuvo stabmeldžiai, Lietuvos, jos dievų ir jos senosios religijos gynėjai. Kęstučiui žuvus, Vytautas, sako, buvęs pastatydinęs Birutai jos gimtinėje Palangoje rūmus, kuriuose ji ir nukaršusi. Ji buvusi senovės lietuvių apeigomis sudeginta, ir jos pelenai palaidoti žemėje, o toje vietoje buvęs tyčia supiltas didokas kalnas. Nuo to tatai jis ir buvęs pramintas Birutos. Žemaičiuose, jeigu kas kur eidamas ilgai ruošiasi, tokiam yra sakoma: ”kur taip eisi, ar į Birutos daubą kūlių (akmenų) krauti”. Tat patvirtina, kad ten senovėje yra buvę kažkas dirbama, tur būti, Birutos kapas akmenimis grendamas ir pilamas.
Palanga yra Baltijos pajūryje, tame siaurame kylio gale, kurs senovėje bebuvo likęs įsispraudęs į kryžeivių ir kardininkų Ordenų užkariautų žemių tarpą ir kuriuo Lietuva per Žemaičius besusisiekdavo su jūra. Tas kylis, perkirsdamas vokiečiams kelią ir nesuleisdamas jų žemių, šarvotiems vienuoliams buvo labai nepatogus. Tad dėl Žemaičių ir, rasi, ypač dėl to kylio yra buvę daug kovų lietuvių su vokiečiais. Didieji Lietuvos kunigaikščiai dažnai nebeapsigindami užleisdavo tą kraštą Ordenui, bet atkaklūs žemaičiai niekuomet to nenorėdavo pripažinti ir tol nepasiduodavo, kol vėl neatgaudavo savarankumo ir kol Lietuvos valdovai vėl nepripažindavo jų savo kraštu. Paskutini kartą 1409 metais žemaičiai, neapsikęsdami vokiečių jungu, surinko gana didelę kariuomenę ir ties Palanga sudaužė vokiečius į čežinąs. Taip atsikratę jais žemaičiai paskelbė norį tik Vytauto klausyti, bet ne kryžeivių. Palanga, kaip sakėme, buvo tame siaurame Žemaičių pašalyje, kurs ir po 1422 metų tarybų bebuvo likęs Žemaičiams; buvo tad ji vienintelis Lietuvai jūrų miestas, kuriame galėjo būti uostas. Jis ten ir buvo, bet kame tikroji uosto vieta, dabar sunku bepasakyti. Netol dabarčiaus Palangos, einant pajūrin ant Liepojos, yra antras piltas kalnas. Vokiečių ir olandų jūrininkai vadindavo jį Hollandische Mūtze, žemaičius esu girdėjęs ji vadinant Karuoniu kalnu. Ties juo senovėje yra buvusi gyvenama vieta, vardu Senasis Uostas. Dar toliau ant Liepojos, apie 10 —12 varstų nuo Palangos, teka Šventoji upė, kuri skiria Žemaičius nuo Kuršo. Prie jos jūros intakos taip pat yra buvęs uostas. Ar jis buvo kitas, ar tas pats Palangos? Radvilų 1613 metais išleistame žemėlapyje ta vieta yra Šventąja pavadinta. Jeigu jau tada ji taip buvo vadinama, tad ir niekuomet ji, tur būti, nebus buvusi Palangos vardo turėjusi — Šventoji ir Palanga greičiau bus buvusi dvi atskiri vieti, rasi, ir du atskiru uostu. Palangos uostas jau 1466 metais yra minimas senovės raštuose. Čia atplaukdavo nedideli laivai, daugiausia olandų, ir veždavo į svečias šalis Žemaičių javus, linus, kanapius ir kitokius augalus. Vienas anglų prekijas Horst’as buvo net įsteigęs čia 1685 metais prekybos bendrovę. Tačiau, užėjus Švedų karui, viskas žuvo. Karolis XII, Rygos prekijų prašomas, 1701 m. liepė uostą užversti akmenimis ir išgriauti. Prekijai vieni išsidangino į Liepoją, kiti į Ventpilj. Palangos prekyba žuvo visai.
Tiesa, dabartinio Palangos valdytojo gr. F. Tiškevičiaus tėvas norėjo ją atgaivinti. Jis buvo padirbinęs Palangos jūroje, netol Ranžos upelio intakus, didelį, ilgą medini tiltą su užlenktu galu, prie kurio atplaukdavo ir sustodavo nedidelis jo paties laivas. Palangos prekyba truputi buvo pradėjusi gauties. Per 10 mylių ir toliau dar žemaičiai atmena, kaip seniau važiuodavę į Palangą druskos, geležies ir kitokių daiktų parsivežti. Ten pirkties būdavę kur kas pigiau, negu kitur kame.
Iš gr. Tiškevičių plytų degyklos aplink senąjį jo sodą lig tilto ir tiltu lig pat jo galo ėjo mažas geležies keliukas, arklių traukiamas, kuriuo iš degyklos veždavo ir kraudavo į aną laivą plytas. Antra to keliuko šaka ėjo Ranžos paupiu, buvusios, kaip sako, švedų stovyklos viduriu ir senuoju sodu lig Tiškevičiaus arklidžių ir sandėlių, netol Ranžos upės tilto ant Liepojos-Klaipėdos kelio. Jūros dugnas apie Palangą yra labai slesnas ir smiltingas, vilnys greitai prinešė aplink tiltą daug smilčių, ir laivas ilgainiui negalėjo prie jo beprieiti. Jis liovėsi į Palangą vaikščiojęs, ir jūros prekyba vėl visai išnyko. Paskutinį, rodos, kartą senasis tiltas bepatarnavo prekybai apie 1899 – 1900 metus, kada vokiečių prekijai išvežė laivu į Prūsus kelius šimtus apylinkės žemaičių suvežtų akmenų ašių.
Dabar tas ilgasis tiltas, pamatęs, kad laivai jo nebelanko, senai jau pradėjo traukties iš jūros į krantą. Mažne pusei jo nebe jūros bangos blauzdas mazgoja, o vėjo blaškomos smiltys jas čaižo. Vežamos prekės jam kupros senai nebetranko, tik vasaros metu iš visų kraštų suvažiavę svečiai, pasimaudę jūroje, eina saulėlydžiu jūros vėju pasišvetinti, pasižiūrėti, kaip saulės spinduliai, ilgų ilgiausia juosta išsidriekę, bangų glamonėjami ir linguojami, kviečia masina jas bėgti nuo to tilto, traukties toliau į gelmes, kur nieks nebeatstatys savo blauzdų, nebent tik greitasis laivas, garų debesimis alsuodamas ir dūmais prunkšdamas, beperšoks per jas, perskėlęs jų briauną.
Ateina ruduo, ir tie svečių žemių žmonės išsiblaško po platųjį pasaulį, iš kur juos vasaros vėjelis buvo atpūtęs. Bangos, rudens vėjų raginamos ir kurstomos, supykusios, kam jūra nepaklausė vasaros saulės ir nepasitraukė kartu su jomis į gelmes, o, pagailusi senio tilto, pasiliko kumpstančių jo kojų vilgyti, pasišiaušusios, įnirtusios nebe blauzdas jam mazgoja, bet visu vieku, po kita kitos daužia ir daužia į krūtinę, kaip ir norėdamos vienu ypu išstumti jį visą į krantą. Senelis tik subraška, kartais sudejuoja, bet vėl, pasvyravęs kiek, atsitiesia. Bangos, neįveikusios jo, atšoksta, iš pykčio aptėkšdamos jį purslomis. Vėjas, pamatęs, kad visas tas pyktis ir darbas eina gaišatėmis, nurimsta. Atslūgsta tada ir bangos. O pavasario saulei prašvitus, pradžiunga tiltas vėl, kada kartais ateina ne išsipuošusios ponios ir ponai pasivaikščioti, bet linksmi, po egzaminų išsprukę, gimnazijos mokiniai pabėgioti, palaipioti, plekšnių pameškerioti.
Kaip prekyba, taip ir pramone Palanga niekuomet nebuvo ir nėra žymi. Tiktai yra vienas daiktas, kuriuo ji visuomet, o ypač senovėje, buvo garsi — tai gintaras, tas gintaras, kurio karoliais taip mėgdavo puošties lietuvaitės. Palangos jūra niekuomet neskųsdavo žemaičiams tų brangenybių, rudens ir pavasario audromis drauge su jūros želmenimis apsčiai išmesdavo jų ir išmeta ant kranto. Senovėje gintaras tiek buvo branginamas, kad ji traukdavo net į tolimą Romą imperatorių ir didžiūnų papuošalams. Dabar Palangoje yra kelios žydų laikomos fabrikėlės, kuriose iš gintaro yra dirbamos sagutės, karoliai, visoki papuošalai ir šiaip jau įvairus smulkūs gražūs daikteliai. Gintaras jūros išmetamas ir randamas yra tiktai apie Palangą ir dar Prūsų pusėje. Atsitinka rasti jo lig pat Liepojos ir apie pačią Liepoją, bet nedaug, o ir tas pats labai smulkiais gabalėliais. Kitur jo visai nėra. Dėlto Palangoje gintaro pramonė tiek yra iškilusi, kad tuo žvilgsniu jai pridera viena iš pirmiausių vietų.
Bus jau arti 30 metų, kaip gr. Aleksandro ir Pelikso Tiškevičių tėvo rūpesniais įsteigta Palangoje vyrų progimnazija, kuri, išleisdama dideli lietuvių inteligentų buri ir tuo tapdama vienu iš žymiausių atgyjančios Lietuvos šviesos židiniu, Žemaičiams ir apskritai Lietuvai buvo senovės šventyklos vietoje ir tiek pat, jei ne daugiau da, padėjo gaivinti jaunąją Lietuvą, kaip ana senovės. Paklausk senesniosios kartos inteligentų, ypač kunigų, ir, galima sakyti, ne taip daug terasi, kurs nebūtų Palangoje buvęs ir mokęsis. Palangos progimnaziją senai jau buvo rūpinamasi padaryti pilna gimnazija. Pasiekti to pavyko visai dar nesenai, tik prieš kokius metus. Pirmiau vyriausybė, nesutikdama leisti pilnos gimnazijos, sako, teisindavusis tuo, kad Palangos progimnazija esanti kaip ir mažesnioji kunigų seminarija. Taip mažne ir būdavo. Apie pusę, o gal ir daugiau dar lietuvių, baigusių Palangoje keturias klases, važiuodavo stoti į vieną ar kitą seminariją. O ir iš pasaulinių inteligentų daugelis pirmąsias keturias klases yra išėję ir prasiskynę kelią tolimesniam mokslui Palangoje. Ten, toli nuo geležinkelių ir nesenai atsiradus mokyklai, lengviau būdavo įstoti. Telšių, Ukmergės, Tauragės nebuvo. Telšių ir Raseinių apskritim Palanga buvo lengviausiai pasiekiama ir mokslo ir gyvenimo pigumu ir kitu kuo. Šiandien, atsiradus gimnazijoms, progimnazijoms ir kitokioms vidurinėms mokykloms Telšiuose, Ukmergėje, Tauragėje ir kituose miestuose ir miesteliuose, Palanga, kad ir pilną jau gimnaziją turėdama, atsistojo greta kitų tokių pat miestelių ir nebeteko pirmutinės savo ypatingosios svarbos.
Be viso to, Palanga jau senai garsinga yra jūros maudyklomis. Kas vasarą privažiuoja ten daugybė svečiu iš visu kraštų: iš pačios Lietuvos, iš Rusijos ir ypač iš Lenkijos. Lenkai senai jau didžiuojasi ir džiaugiasi, kad Palanga esanti ”jedyne polskic uzdrojowisko„, kaip skelbdavo jie kitą kartą „Kraj’uje” ir kituose savo laikraščiuose. Tie senovės Lenkijos romantikai ir „Polski od morza do inorza” idealizuotojai, atsidūrę jūros pakrantyje, matyti, taip apleipdavo iš džiaugsmo, jogei jiems net unijų idealai išdulkėdavo iš galvos, ir savo, matyti, tikrųjų tikslu ir sumanymų pagauti, visai užmiršdavo, kad Palanga yra grynu gryniausis Žemaičių kampelis, kad ten Lenkijos mažne nė raugo nėra, jei neskaitysime Palangos savininko ir ypač jų pačių, vasarą jūros pauostyti atvažiavusių. Tiktai paskiau, kuomet lietuviai priminė, kad ne jie čia ponai, kad jie, ”od morza do morza” šišo pagauti, užmiršo net savo garbinamąją uniją, tiktai tada jie susizgribo ir pradėjo rašyti ”uzdrojowisko polsko-litevvskie„.
Bet nereikia nė tų istoriniai-romantinių pobūdžių. Retai kame rasi taip ramia, ir gražią vietelę vasarą pabūti, kaip Palangą.
Čia balzganoji jūra, nuo senatvės išblyškusi, ūždama guodžiasi Birutos kalnui, kad apie jos lovą, baltomis smiltimis paklotą, nieks nebepabarsto Šventos ugnies pelenų, skaisčiu vaidilyčių dainelė nebeliūliuoja jos mingant ar nubundant, geroji Praurima nebetildo smarkiųjų rudens vėtrų audringų Žemaičių kardas nebesužvanga ir jų karo daina nebepadrąsina jos: ji tik vieną, į atkalnę galvą atrėmusi, lengvai pūkštuodama, pasnaudžia, o pabudusi pabučiuoja smiltingą Žemaičių žemės krantelį ir šnekasi su kalnu, su pušimis, su tais smilčių kuokšteliais pakrančiais ir vėjelio padedama, vienkart su jais visais gieda garsingai senovei graudžią raudą.
Čia Birutos kalnas, šimtamečių pušų vainiku papuoštą galvą iškėlęs, tai į žilgalvę jūrą meiliai pažvelgia ir su ja paburkuoja apie skaisčiąją Birutę, tai į netolimais stovinčius P. Tiškevičiaus rūmus, sodą, tvenkinius. Seniau čia aplinkui vien neįžengiamos girios šniokštė, o dabar žmogaus ranka, užgaida, išmonės, na ir pinigas kaip viską kitaip yra apvertę!
Seniau Birutos kalnas buvo labai žemaičių garbinamas. Biruta visų buvo laikoma šventąja. Birutos daina ir dabar tebeskamba ne vien Žemaičiuose, bet ir visoje Lietuvoje. Maldininkai būriais eidavo tos vietos lankyti. Vienas Palangos klebonas, pamatęs tas stabmeldybės laikų liekanas ir norėdamas nukreipti jas į krikščionių tikėjimą, Birutos kalne pastatydino nedidelę koplytėlę, o dabartinis Palangos savininkas gr. P. Tiškevičius kalno šone padirbdino Liurdo grotą su šv. Mergelės Marijos stovyla.
Birutos kalnas ir jūra yra Palangos papuošalas. Be to, ten yra intaisytų visokių vasarininkams patogybių ir ištaigų: yra jūros maudyklos pačioje jūroje, yra šiltų jūros vandens pirčių ir vonių, yra gražių vasarnamių, du sodu – senasis ir ypač gražus naujasis; yra vasaros teatras (lenkiškas), kurhauzas ir k. k.
Už senojo sodo, nuo jūros iš tos pusės, yra gana didelis pailguotinas, bet ketvirtainiškas laukas, visas aplink apkastas gana augšta pyla. Sako, jis esąs buvęs švedų stovykla. Vienas jo galas ineina į senąjį sodą. Abipus tako, kuriuo seniau ėjo viena ano geležies keliuko šaka, stovi dvi seni, sako, taip pat švedų žiaumenis išžiodžiusios jiedvi išilgai senosios stovyklos.
Bene Palangoje, rodos, buvo pirmas viešas Lietuvoje teatras dar anais spaudos uždraudimo laikais.
Dabar ir lietuvių kas kart vis daugiau ir daugiau vasarą važiuoja į Palangą pasilsėti. Čia galima dar priminti, kad pirmąją bažnyčią Palangoje pastatydino karalienė Ona Jogailaitė į 1540 m., o dabartinė graži muro bažnyčia yra statyta, rūpinantis klebonui kun. Šniukštai parapijonų žemaičių ir gr. Tiškevičiaus pinigais, darbu ir medžiaga.
L. Noreika "Palanga" // Vairas 1914 m. nr. 12, p. 2-6; Palanga senai garsi ir žinoma yra ir vietos valstiečiui Žemaičiui, ir išlepintam bajorui dvarininkui, ir svetimtaučiui, ypač lenkui, tik kiekvienam vis kitaip. Vieniems ji yra atminimais brangi, buvo ir yra plačiai apylinkei vieta, kurioje buvo tik vienintelė lengviau pasiekiama…
Peržiūrėti daugiau