Senovėj upė Vilija vadinos Neris. Kalnai netoli nuo Vilniaus, ties ta upe esantys, lig šiolei yra vadinami Paneriais. Lenkų gadynėj tie kalnai buvo užaugę su traškančiomis giriomis; gyveno juose briedžiai, šernai, meškos, kiti medės paukščiai ir žmogžudžiai. Tų taip apsčiai buvo, jogei su vyresnybė pagaliau su žalnieriais negalėjo jų išieškoti nei išnaikinti.
Razbaininkai tie užvis antpuldinėjo ponus, nuo Kauno į Vilnių važiuojančius, nes numanė į miestą netuščius keliaujant.
Vieną kartą jaunas bajoraitis Ignacius Rudė iš Žemaičių su reikalais jojo raitas į Vilnių. Žinodamas pavoja esant kelionę, ėmės vakartį ir dvi pikštilieti su šoble. Buvo jau rudens laikas, dienos trumpos. Rumšiškėse pernakvojęs, tarės lig laiku dajosiąs Vilniaus. Bejojant apsiūkė, pradėjo lynoti; arklelis pailso, todėl, pamatęs antkelyj gražų nepjautą laukalį, sėdo nuo arklio, nukėlė balną, paleido ganytis gyvulį, o pats, sukūręs ugnį, kepė šmotalį kiaulės rieto. Tuojau išgirdo kaži ką bebambant: „Tė-ve mū-sų, kur-sai esi dan-guje. Ignacius, nuo ugnies pašokęs, pamatė ateinant senį su žila ilga barzda, su apdūkusia sermėga, su maišeliais apsikabinėjusį, su storu ant sprando rožančium ir su drūktu ramentu. Kurs, jį pamatęs, tarė: „Oi, sūnali, sušlapau, sušalau, leisk mano senus kaulus prie ugnelės pašildyti.” Ignacius, nors samprotavo esant razbaininką, tačiau daleido antroj pusėj ugnies sėstis. Jaunikaičio mėsa pakvipo seniui, todėl ir pats, ištraukęs iš terbos lašinių šratą, pamovė į padrožtą akstelę ir įsmeigė į žemę pas ugnį, idant keptų. Dar Ignacius, ištraukęs iš maišelio butelkėlę arielkos, davė svečiui du stiklu išgerti. Ubagas, iškepęs lašinius, užsikando, arielka apėmė, paršlijo ir užmigo pas ugnį.
Pradėjus seniui knarkti, Ignacius padėjo antroj pusėj ugnies šatrą, apdengė su savo ploščium, padėjo prie galo balną, o ant to kepurę savo. Vietoj kojų padėjo batus numovęs, o pats su pikštilietomis nešinas palindo po artima šakota egle. Ugnis nekurstoma prigeso. Ubagas kniosterėjo, pamatęs gulintį Ignacių, ištraukė didelį peilį ir šmakš perdūrė ploščių. Ką regėdamas, Rudė paukš iš pikštilietos ir peršovė senį. Tas sušuko: „Ai, sūnali, užmušei mane!” Šis atsakė: „Je, užmušei! O tu man ką geidei padaryti? Dvėsk dabar kaip šuo„. Senis beregint nualpo ir numirė, Ignacius, ėmęs už apkaklės, tęsė kūną nuo kelio, bet, radęs apkaklę didžiai kietą, stebėjos, kas tai gali būti. Apčiupinėjo sermėgoj įsiūtus pinigus. Ant pilvo senio atrado ceraslas (trzos), su raudonaisiais pripiltas, ir tą atėmė. Sermėgą išardęs, gavo pinigų kaip sapne. Sėdo tuojau į arklį ir jojo. Vilniuj su pinigais beregint reikalus savo nuveikė ir namon laimingai sugrįžo.
Kaži kuomet jauna graži mergelė iš Kauno prieš Sekmines ėjo į Vilniaus Kalvariją. Einant per kalnus Panerio, iššoko iš miško keturi vyrai, visi barzdoti kaip ožiai, barzdos jų rudos kaip lapės uodega, plaukai stambūs kaip karklai, dviejų akys kreivos ir baltos kaip kumelės žvainos, vambros plačios kaip mintuvai, nosys užkumpusios kaip arklių prūsinių, bryliai surunguoti, sulaužyti, patys juodi, susitepę, švarkai trumpi, aptrūkę, palaikiai. Kožnas iš jų apsikaišęs su pikštilietomis, su ilgais peiliais, su strielbomis.
Tie, perveizėję ryšelį mergelės ir nieko neradę, tarė: „Tu dėl turėjimo nieko neturi, bet tu pati mums suderėsi. Nesibijok, gausi prie mūsų duonos ir mėsos, darbo labai nedaug.” Dar už visus jaunesnis razbaininkas pridūrė: „Būsi mano moteria.” Mergelė, tai išgirdusi, švypterėjo ir stebėjos į jo burną. Tuojau užrišo jos akis ir pasivedė į mišką.
Atrišus akis, mergelė paregėjo dešimtį vyriškų ir keturias jau su vaikais motriškas. Šnekėjo maskoliškai, nes buvo senos vieros burliokai. Gyvenimas jų buvo gilus urvas, kalne iškastas, tamsus, nes vos dviejose vietose buvo tarsi nuo lapių iškastos skylės, per kurias šviesybė įeidavo. Viduj ugnis kūrinos. Ant viršaus kalno buvo skylė, per kurią dūmas rūko. Kalnas apaugęs su neįlendamu mišku. Durys uždengtos su nulinkusiais augančiais medžiais.
Tuojau vienas razbaininkas kitiems tarė: „Sugavom gražią bebėgančią stirną, maž teturim motriškųjų – lai gyvena tarp mūsų; duokit anai valgyti ir apdrąsinkit, idant netartųsi tarp mūsų prapulsianti.” Gaspadinė tuojau išvirė košę su lašiniais ir pašėrė viešnią. Dar klausė: „Iš kur esi ir kaip vadinies?” Ši atsakė: „Esmi iš Kauno, šiaučiaus duktė, vadinuos Nastė.” Tarė gaspadinė: „Gerai, mano vaikas, mūsų vyrai pelnos kaip įmano, bet namiškiams nieko pikto nedaro; aš jau čia nuo penkiolikos metų gyvenu, geri yra žmonės; vienas bus tavo vyru.” Atsakė Nastė: „Bet kas vedum duos šliūbą?” Tarė senė: „Et, matai, vaikali, mes esame sentikiai, nereikia mums popo nei kunigo; gaspadorius duoda šliūbą savo šeimynai, ir to yra gana. Kelionėj nuvargai, gulkis čia ant drapanų, prie mūsų nėra lovų.” Ši ir atgulė.
Vakarop vyrai išsinėšino į mišką. Auštant sugrįžo, girdi, netušti: parsinešė apsčiai pinigų, plonų marškinių ir visa ko. Gaspadinė klausė: „Nu, ką sugreibėt šią naktį?” Atsakė: „Ačiū Dievui, gan pasipelnėm; bevažiuojąs, girdi, ponas, mes paukš nušovėm vieną arklį, vežimas apsistojo; ponas šaudė į mus, bet persigandusio ranka virpėjo, šūviai nekliuvo. Dar su šoble perkirto mūsų Aleksiui petį, už tai sukapojom aną į kresnas. Tuo tiktai negerai, kad važnyčia išspruko, gali mus apskųsti ir žodį kam nereikiant duoti. Arklius su vežimu atpirko mūsų geras pakalninės šiapus Vilniaus karčemos rendorius Abromas.” Tai apsakę, pavalgė, o senis, žilas razbaininkas, tarė: „Nu, Mikita, duosiu judviem su Naste šliūbą.” Šiuodu ir atėjo, o senis, sudėjęs anų dviejų rankas, su skepeta surišo ir taip suvenčiavojo.
Vakarop Mikita išėjo kaži kur; ilgai truko, jau sutemus sugrįžęs, tarė: „Žinot ką, mūsų draugas, kalninės karčemos rendorius Ickė, sakė man rytoj vakarop važiuosiant poną Burbą iš Žemaičių į Vilnių; gavo jis žinią nuo mūsų prieteliaus žydo Vigdario iš Kauno. Kad tą stambią žuvį sugreibtumėm, pasilopytumėm. Bet sakė jį turint pakaliką ir važnyčią, su ginklais aprėdytu.” Atsakė gaspadorius: „Ką mačys jų ginklai: persigąs, o mes įginsim aną kaip šunį į tarankį!”
Pernakvoję laukė pavakarės, o tai prisiartinus, vyrai išėjo į mišką, bet pusnaktyj sugrįžo nieko nepelnę, kaip grobą pūtę. Gaspadine klausė: „Nu ką, šerno nesugreibėt?” Šie atsakė: „Je, šerną nugalabyti nėra tai utėlę užmušti! Giltiniop pono pakalikas guvus, buvom, girdi, pririšę virvę prie medžio ir pertiesę per kelią, bet pakalikas eikš ją perpjovė, o važnyčia čiaukš čiaukš sukirto arkliams, ir palėkė ponas it aitvaras. Šaudėm, bet kulkos nekliuvo; kad jį giltinė nusmaugtų, iškada žygio mūsų!”
Nastei įkyrėjo tamsiame sklepe tarp razbaininkų gyventi, todėl meldė gaspadines, kad leistų eiti į mišką uogauti. Gaspadine ir leido. Ši išėjusi pririnko puodelį mėlynių ir sugrįžo.
Antrą dieną išėjo kaži kur Mikita. Parėjęs tarė: „Žinot ką, broliai, mūsų bendrai žydai sako Žiežmarių kleboną turint didžius pinigus. Dėl datyrimo, ar turi ginklus, buvau priėjo; pasisakiau esąs susiedu, meldžiau, kad pažyčiotų man strielbą, ir žadėjau prišaudyti jam tetervinų, bet klebonas pasisakė neturįs. Apveizėjau jo gyvenimą; klebonija yra aukšta, šeimyna gyvena apačioj, be drobynų negalėsim lango prilipti. Reikia mums aną aplankyti.”
Taip susitarę atenčią naktį ir išėjo į Žiežmarius dešimtiese. Prieš aušrą sugrįžo tiktai septyni, didžiai nuliūdę. Ką regėdama, gaspadinė šiaip klausė: „O Semionas, Ivanas ir Mikas kame paliko?” Atsakė Mikita: „Paliko begulintys; oi, motin, nelaimingą šią naktį turėjom medžioklę. Apstojom, girdi, namus Žiežmarių klebono, šunys, bjaurybės, lojo, klebonas pakirdo ir mus išvydo. Šeimyną surišom, pristatėm drobynas prie lango; Semionas visų pirma lipo, bet klebonas, girdi, turėjęs strielbą, paukš iššovė į pat galvą; Semionas bimt nukrito kaip drūktas vėdaras nuo aksties. Ivanas, tarydamas kleboną nebsuskubsiant uždaryti strielbos, vėl tuojau lipo, tačiau kunigas ir tą nušovė. Mikas dar lipo, o klebonas su kaži kuo perskrodė jam galvą, ir tas takš nukrito. Iš priežasties šūvių pradėjo loti šunys viso miestelio, sukilo žmonės, vos beišsprukom į mišką. Kūnai užmuštųjų paliko betypsantys pas kleboniją. Oi, nedoras kunigas, kad aną šimtai bačkų juodųjų pagautų! Dar kad kožnas velniukas taip būtų smulkus, kaip aguonos grūdas!” Kitas atsiliepė: „Dar to negana, gali jis ant mūsų Žalnierius sukelti, kad jis prapultų!”
Išgirdusi užvis tuos žodžius, Nastė pradėjo mislyti, kaip galėtų išsisukti iš rankų razbaininkų, ir tarė: „Gaspadinėlė daleis man eiti uogauti?” Tai daleidus, ir išėjo. Beeidama dasiekė vieškelio, pamatė kaži kokį prasčioką bevažiuojantį ir tarė: „Tėvai, kur važiuoji?” Šis atsakė: „Važiuoju iš Kauno į Vilnių.” Nastė, supratusi, kurs yra kelias į Kauną, nebgrįžo prie razbaininkų; užlaužė toj vietoj šakas medžio, idant galėtų atsekti, ir ėjo tiesiai prie tėvo. Rumšiškėse pernakvojusi, antrą dieną ir sugrįžo namon. Tėvas, skaitęs ją už prapuolusią, didžiai prasidžiugo.
Ši papasakojo, kame ir kaip gyveno prie žmogžudžių, o tėvas pranešė vyresnybei. Ta parašė Vilniaus vaivadai, arba gubernatoriui. Sukapotojo pono giminė taipogi meldė vaivados, kad razbaininkus išnovytų. Tuokart vaivada liepė atsiųsti Nastę ir išleido su ta šimtą Žalnierių, kurie, pradėję ieškoti, atrado lizdą nedorųjų, apstojo ir užlenkė visus namie.
Razbaininkai šaudė pro skyles kalno, du Žalnierių užmušė ir du pažeidė. Bet įnirtę Žalnieriai įsigriovė į vidų, sugavo visus ir suraišiojo. Atrado urve gan pinigų ir visa ko gero. Kalną užrausė, o nedorus vedė į Vilnių. Razbaininkai, pamatę tarp Žalnierių Nastę, tarė: „Tu tai, bezliepyčia, antvedei ant mūsų tą nelaimę; kad mes išsisuksim, tu gyva nebūsi!”
Vyresnybė Vilniuj visus razbaininkus ir gaspadinę iškarstė, o tris jų mergas perplakę išsiuntė tiems ponams, kurių buvo buvusios.
To lizdo nebteko razbaininkai, tačiau Panerių kalnuose visuomet buvo, – taip yra sunku nedorus išnovyti.
Nastę vyresnybė nuvežino į Kauną prie tėvo.
M. Valančius „Pasakojimas Antano Tretininko” // Raštai I-tomas 2001 m., p. 595-601