(Padavimų žiupsnelis)
Mūsų žemelėje yra užsilikusių gražių vietelių bei kalnų, kurie mus stebina ir šiandien savo garsia praeitimi, įvairiais padavimais bei pasakomis, kada mūsų seneliai buvę stabmeldžiai, laikę tas vietas šventomis ir kiekvieną, kas drįsdavęs šias vieteles išniekinti, ypač savo žiauriuosius priešus kryžiuočius, virtę pergalėtojais paaukodavę savo dievų garbei. Daugiausia buvo ištikimi stabmeldžių tikėjimui ir už jį kiekvienu atveju buvę pasiryžę mirti žemaičiai. Jie ir krikštą daug vėliau priėmė negu aukštaičiai, o po krikšto ilgus metus garbino stabmeldžių dievus – tuo jie buvo pamaldūs ir negreit pamėgo katalikų tikėjimą.
Todėl mes šiandien užtinkame tokių padavimais garsių vietelių, kurių paminėtinas ir Panų kalnas Sedos apylinkėje, Paplinkšių kaime (Mažeikių aps.). Paviršiaus atžvilgiu – visai neaukštas, su koplyčia viršuje, apleistas; nukirsti buvusieji girios galiūnai ąžuolai, tik vieni kelmai kur ne kur apipuvę tebestūkso. Iš kitos pusės – pelkės, vietomis nusausintos darbščių apylinkinių žmonių pastangomis.
Senovėje kitaip čia viskas atrodė, pasakoja mūsų tėvai ir patys daug regėję bei iš savo senelių nugirdę. Iš vienos pusės, kur dabar apipuvę kelmai stūkso, ir ten tolumoje, kur ramūs sodžiai su užsėtomis dirvomis bei trobesiais gyvena, šlamėjo didžiausios neišžengiamos girios. Jose augdavusios drukčiausios pušys, neapkabinami ąžuolai, skroblai taip tankiai buvę suaugę, kad nei žmogus, nei žvėris negalėjęs įeiti – tik vieni paukščiai čiulbėję ir girią linksminę. Audrai bei vėjui kada įsisukus ir silpnesnius medelius išlaužius, jų vietoje ant suvirtusios krūvos augdavęs naujas miškas. Giria buvusi tokia tanki, kad joje amžina naktis viešpatavusi – sniego nei lietaus per lapus nepatekdavę ir jokios žolės nebuvę.
Kitoje kalno pusėje buvusios plačios krūmokšliais, nendrynais priaugusios pelkės bei liūnai, kuriuose daug padavimų bei paslapčių slėpėsi. Juose buvusios daug piktųjų dvasių, kurios senovės žemaičiams daug baimės įvarydavusios. Jose nieko negalėjai matyti – tik retkarčiais žąsys, pempės ir antys būriais atlėkdavusios, pakrykštavusios ir vėl nulėkdavusios girios medžių paviršiumi kitur, lyg kažką paslaptinga nujausdamos ar piktųjų dvasių bijodamos, nedrįsdamos įlėkti vidun pelkių.
Kalnas buvęs neprieinamas – tik pamaldžių žemaičių darbštumu bei pasiryžimu buvo išpiltas kelias įėjimui į kalną. Atėjus didžiosioms šventėms, susirinkdavę apylinkės stabmeldžiai – žemaičiai, seneliai, moterys, jaunimas, pasipuošę gražiais tautiniais rūbais. Mergaitės vaidilutės kūrendavusios šventą ugnį, garbindavusios dievus, aukodavusios aukas – gyvulius, ir sykiu prašydavusios, kad dievai juos saugotų nuo įvairių priešų, ypač krikščionių kryžiuočių, kurie ne kartą buvę atsidanginę į jų apylinkes, daug narsių vyrų, kaip ąžuolų, belaisviais išvarę, šventąsias vietas išniekinę, ir kitų visokių malonių melsdavę.
Taip ilgus amžius žemaičiai laikė už didžiausią šventenybę Panų kalną. Ir po krikšto ilgai dar meldėsi, nors ir slapta susirinkę. Tuo tikslu buvusi ir katalikų koplyčia pastatyta, kuri dabar stebuklinga laikoma ir kur maldininkai visokiausius apžadus daro.
Eina padavimas, kad kadaise čia buvęs vienuolynas, ir jame gyvenusios vienuolės, bet užėjus švedams jos pasislėpusios urve, bijodamos nežmoniško bei žiauraus švedų elgesio. Tačiau nelaimei urvas užgriuvęs, ir kartu jame žuvusios vienuolės. Nuo to laiko kalnas pasivadinęs Panų kalnu. Vėliau kitoje vietoje atsivėręs šaltinis, prie kurio pasirodžiusi Dievo Motina šviesybėje, ir tas šaltinis apylinkinių žmonių labai gerbiamas; iš tolimų Lietuvos kraštų atvažiuoja net ligoniai gydytis stebuklingu šaltinio vandeniu.
Kiti pasakoja, kad kalnas buvęs didesnis; viršuje jo buvę gražūs rūmai, juose gyvenusios trys panos, kurios taip ištvirkusiai gyvenusios, kad tuo užsitraukusios prakeikimą, ir kalnas rūmus prarijęs kartu su panomis. Nuo to laiko jis pasivadinęs Panų kalnu.
Taip ėjo padavimai apie minėtą kalną iš lūpų į lūpas mūsų senelių, ir jie užsiliko iki šių dienų.
P. N-kas „Panų kalnas” // Lietuvos aidas 1929 m., rugs. 12 nr., p. 3-4