Prie kunigaikščio Gedimino kapo atsiveria viena įspūdingiausių Lietuvos istorinių erdvių – Veliuonos piliakalnių grandinė, kurioje kiekvienas kalnas alsuoja praeities didybe. Čia, virš Nemuno slėnio, stūksantys piliakalniai liudija ne tik kovas ir valdovų likimus, bet ir senąsias tikėjimo tradicijas, legendas bei tautos atmintį. Gedimino kapo piliakalnis, apgaubtas pasakojimais apie didžiojo kunigaikščio žūtį ir amžinąją ugnį saugojusias vaidilutes, tampa simboline vieta, kur susitinka istorija, mitas ir gyva kraštovaizdžio dvasia.
Prie kunigaikščio Gedimino kapo
Iš tikrųjų graži istorijos paminklų vieta toji Veliuona. Net keli piliakalniai stovi ten, kaip amžini mūsų garbingos praeities liudininkai. Antai –
Gedimino kapo piliakalnis
Per 47 metrus aukščiau jūros vandens horizonto iškilęs ant Nemuno kranto žmonių rankomis supiltas kalnas. Visai panašus į paprastą kapo kauburį, su aukštesniu kauburiuku, kaip kokia pagalvė, ant viršaus priešakiniame gale. Pats kalnas yra status, lygiai nuolaidžiai iš visų pusių nulygintas. Sunku būtų į jį ir įkopti, jei nebūtų iš vienos pusės Lietuvai pagražinti draugijos rūpesniu nukastas patogus takas ir padaryti patogūs mediniai laiptai. Baigdamas kopti į piliakalnio viršūnę, randi gana didelę ir gilią apvalią duobę. Čia buvusi senovėje amžinosios ugnies rusėjimo vieta. Čia tosios ugnies sargyboje budėjusios skaisčiosios vaidilutės, kurių vienos vardas buvęs Veliuona. Gal josios atminimui ir pats miestelis vadinasi Veliuona? – Berods, pro pat piliakalnį slėnyje čiurlena mažas upelis, kurio vardas taip pat yra Veliuona.
Kitos vaidilutės ar vaidilos žmonos vardas buvęs Askena. Dabar tuo vardu garlaivis plauko Nemunu.
Ant piliakalnio viršaus stovi kuklus akmens paminklas. Toks, kokį paprastai bet kuris pasiturintis miesčionis pastato ant savo giminaičio kapo. Šisai paminklas tik be kryžiaus. Paminklas byloja, kad Didysis Lietuvos Kunigaikštis Gediminas, gindamas tėvynės laisvę, žuvo 1341 m. liepos mėn. 6 d. čia pat Veliuonoje. Netoli paminklo auga lenkų pagrobtosios Gedimino sostinės atminimui veliuoniečių pasodintas Vilniaus ąžuolas. Pats vietos klebonas jį pasodinęs. Toliau kalno viršūnės pakraštys nusodintas moksleivių atmintinais medžiais. Tarp ilgos eilės mažų pradžios mokyklos mokiniukų pasodintų jaunų klevukų vienur kitur kyšo didesnis mokytojo sodintas berželis. Kalno viršūnė aptverta žaliuojančių krūmelių gyva tvora.
Ant viršūkalnio priešakyje esančio kauburo, į kurį kopti nuo viršūnės taip pat yra mediniai laiptai, stovi aukštas medinis kryžius. Lygiai toje vietoje, kur senovėje buvęs aukuras dievams aukas deginti. Bekasant į žemę kryžių, buvę iškasta daug senovėje degintų aukų liekanų. Javų grūdų, pavyzdžiui, buvę rasta taip gražiai išsikonservavusių, kad, esą, nors imk ir kavą iš jų malk.
Tas medinis kryžius šiandien ano stabmeldžių aukuro vietoje gali, berods, visai nejaukiai jaustis – ant stabmeldžių kunigaikščio kapo stabmeldžio atminimui krikščionių kryžius!… Nebent tiktai nuo šio piliakalnio matomos net penkių parapijų krikščioniškos bažnyčios gali suraminti taip nejaukiai šioje vietoje pastatytą tą vienuolį visai prastos išvaizdos kryžių?…
Už Gedimino kapo piliakalnio toje pat linijoje išilgai Nemuno kranto stovi Gedimino kalnas.
Taip pat į kapo piliakalnį panašus, tik be kauburo ant viršaus, žmonių rankomis supiltas Gedimino atminimui piliakalnis. Tokio pat aukštumo, tik už kapo piliakalnį kiek didesnis kalnas. Jisai ir Lietuvai pagražinti draugijos daugiau pagražintas. Čia kalno viršūnė paversta į gana gražų nedidelį parką, su gražiomis alėjomis, takais, su gėlių klombomis, su gražiais suolais ir su gražiomis gyvomis žalių krūmų tvoromis. Šio piliakalnio viršūnėje stovi jau mūsų dienomis pastatytas akmeninis simboliškas senovės stabmeldžių aukuras.
Toliau ten pat yra akmeninis kapelis, kur buvo palaidoti piliakalnio aukuro pastatymo iškilmių dokumentai amžinam atminimui mūsų tautos būsimoms kartoms. Tiktai buvo ten įkasti, nes… įkasus tuojau pat ateinančią naktį kažkoks niekšas net per akmenį įsilaužė į tą kapelį ir dokumentus išvogė. Vogė, žinoma, ne dėl pačių dokumentų, bet dėl keleto litų, buvusių sumestų atminimui drauge su dokumentais į tą kapelį. Tai, mat, ir tokių mūsų kartos piliečių Veliuonoje pasitaiko!…
Šio piliakalnio viršūnėje yra dar vėliavos stiebas, kur veliuoniečiai susiburia per tautos švenčių iškilmes ir išdidžiai iškelia valstybės vėliavą. Ten pat toliau yra plika aikštelė. Tai veliuoniečių jaunimo „tancdylė“, kur kartais šventvakariais muzika skamba ir šokikų poros čia žemę trypia.
Toliau yra toje pat kranto linijoje panašus dar
Trečias kalnas
Rasi, taip pat ir čia piliakalnis. Nors gali šis būti ir visai paprastas natūralus kalnas. Čia numatyta pastatyti gražus pradžios mokyklos namas. – Jau keletą šimtmečių čia stovi gana didelė mūrinė bažnyčia, įsteigta Vytauto Didžiojo. Jo paties ir paveikslas bažnyčioje netoli didžiojo altoriaus ant sienos kabo. Lubose tačiau ties ta vieta nutapytas ne mūsų Vytis, bet lenkų aras, nors ir ne baltos spalvos. Šiam paukšteliui iš tikrųjų čia dar nejaukesnė vieta, negu anam kryžiui ant Gedimino kapo!…
Bažnyčios viduje labai gražu. Tiktai prie pat bažnyčios nuo klebonijos per stipriai mėšlu „kvepia“.
Dar dvi pilaitės
du neaukšti piliakalniukai yra apie pusantro kilometro už Veliuonos Jurbarko pusėn. Tie du kalnukai greta vienas kito yra įsikišę išilgai krantą į Nemuno upę. Čia tarp tų dviejų pilaičių (pilaitėmis ir dabar vietos žmonės vadina tas dvi kalveles) kaip tik ir buvęs mirtinai sužeistas kunigaikštis Gediminas. Ant Gedimino kapo piliakalnio tebuvęs sudegintas didžiojo karžygio kūnas.
Šios dvi pilaitės esančios jau žymiai nukastos. Bekasant jas, buvę rasta daug įvairių senovės ginklų.
Be paminėtų istoriškų vietų, Veliuonoje yra dar ir šiaip labai gražių vietų. Tarp jų, pavyzdžiui, yra nemažas vietos dvaro centro savininko p. Vakselio dabar viešas parkas ir milžiniškas to dvarininko vaisinis sodas. Sodas, davęs savininkui apie pusdevinto tūkstančio litų metinės nuomos pelno. Pereitą žiemą, deja, iššalo veik visi to didžiulio sodo vaismedžiai. Šią vasarą tėra liūdnas išdžiūvusių medžių reginys.
Apylinkėje yra tačiau dar ir kitų, labai gražių ir linksmų reginių. Įvairioms, ypač kauniečių ekskursijoms ir gegužinėms Veliuona yra tikrai lankytina, o Lietuvai pagražinti draugijai dar daugiau pagražintina vieta.
A. Dėdelė „Prie kunigaikščio Gedimino kapo” // Lietuvos Aidas 1929 m. rugpj. 6 nr., p. 4