Bylėkas „Prūsų lietuvių padavimai“ // Trimitas. – 1922, Nr. 48, p. 14-17
Pasaka apie Rambyną
Juodos godos slegiami traukėsi senųjų Prūsų dievai prieš galingą, nesulaikomai pirmyn besiveržiančią krikščionybės laviną. Jau vienos tik aukurų vietovės ir šventakalniai bepriminė jų senąją garbę. Nelaimė tam, kas drįstų jas ardyti ar naikinti; neišvengti tokiam dievų keršto ir bausmės. Ant Rambyno kalno ilgus metus dar klaksojo didelis akmuo, savo žilam amžy regėjęs nemaža aukų Perkūnui. Pasinorėjo vokiečiams pašalinti ir šią paskutinę praeities relikviją. 1811 m. Ragainės malūnininkas Muleris nusipirko tą akmenį ir norėjo iš jo pasidaryti du girnų akmenius. Niekas nenorėjo malūnininkui padėti akmenį iš vietos judinti. Pagaliau, už pinigus ir gražius pažadus, Miuleriui pavyko surasti tris vyrus. Bet nespėjo pirmasis akmenį kūju paliesti, kaip atšokus bliža pataikė jam į akį, ir jis apako. Antrasis beskeliant nusilaužė ranką ir taip pat turėjo palikt darbą. Bet šios pamokos nepabaidė trečiojo. Šiam pavyko, bet atlikęs darbą jis susirgo ir po 3 dienų mirė; kitas padavimas sako, kad papuolęs į girnas ir tapo sumaltas. Akmuo turėjo galybę apsaugoti Rambyną prieš graužiančias jį Nemuno bangas. Kada akmuo tapo pašalintas, niekas bangų nebesuvaldė, ir jos pradėjo plauti kalno skardį. Ir štai, 1835 m. rugsėjo 10 d. kurtinančiu perkūno trenksmu kalno dalis nugriuvo į Nemuną! Dabar srovė be paliovos grauža toliau Rambyno pamatus, o audros neša nuo viršūnės smiltis. Tai tęsis tol, kol kalnas visiškai, pranyks. Nelaimė tiems, kurie to susilauks; juos apniks didelis skausmas ir nelaimė ateis visam kraštui.
Neringa
Tai atsiliko prieš daug daug šimtų metų, kuomet dar visa Kuršo Neringa buvo vaisingas kraštas, žaliuojančių pievų, derlių dirvų ir laukų apsuptas, kaip šiandien kad pas Rasytę yra išlikę. Tada tai vietoje, kur dabar randasi smilčių užneštas Karvaičių kaimas, stovėjo stipri pilis, paskendus tamsiame pušyne. Pastatyta iš drūčiausių rąstų, ji buvo turtingai papuošta gražiais rentiniais, gintarų ir jūrių kaušeliais. Pilyje buvo dideli kambariai ir aplinkui derlingi sodai. Šioj pily buvo senojo dievo Kuršo dukters, dievaitės Laimos, aukuras. Šios stiprios pilies ir visos Neringos viešpats buvo Didysis Karvaitis (Krivaitis?), žinomas visam kraštui savo kūno stiprumu ir drąsumu, kaipo karvedys ir žvejas, jo žmona buvo taip jau gerų privalumų, kaip lygiai graži. Tik jiedu neturėjo vaikų, kuriem galėtų palikti savo turtą ir garbę. Kartą Didysis Karvaitis nukovė labai stiprų eini (briedį) ir aukavo jį dievaitei Laimai, melsdamas įpėdinio. Dievaitė pasigailėjo ir po 2 metų Karvaitis su žmona tapo apdovanoti stebėtinai gražia dukrele. Tėvų džiaugsmas buvo neapsakomas. Didžiosios Aukų Liepos pavėsy deginta dievaitei atnašos ir pakelta didis balius.
Mergaitė augo kasdien vis didesnė ir gražesnė. Bet o stebuklas! Dar vos keturių savaičių mergaitę auklė vos bepajėgė pakelti. Vienu pienu jau nebebuvo galima jos pripenėti, ji reikalavo grucės, košės, pagaliau duonos ir kepsnio. Ir kada jau buvo devynių mėnesių ir pradėjo bėgioti, ji buvo augumo, kaip 15 metų mergaitė ir turėjo kasas dvieju uolakčių ilgumo. Gimdytojus paėmė baimė; jie palaukė kunigus ir žynius, kad šie išaiškintų, stebuklą, nes žmonės visam krašte šnekėjo: „Tai Laumė, piktoji deivė, padarė. Ji tikrąjį kūdikį pirmąją naktį pavogė ir atnešė išsigimėlę”. Išminčiai, burtininkai ir šnekūnai purtė savo protingas galvas ir pagaliau tarė: „Šis vaikas yra gerosios Laimos stebuklingoji dovana, ji dar daugiau augs. Pastatykit naujus rūmas mažiausia dešimtį kartų aukštesnius, kaip dabartiniai ir nesirūpinkit — šis kūdikis niekam nepadarys bloga, vien padidins jūsų šlovę ir žmonių laimę“!
Gimdytojai vėl buvo linksmi, ir pastatė taip didį rūmą, kaip tik reikalinga yra milžinų vaikui ir milžinų nuotakai. Jos vardas buvo Neringa. Kada ji buvo 18 metų amžiaus, išsipildė burtininkų pranašavimas: kur tik ji ėjo, visur laimę nešė. Jei laivas jūrėse skęsti pradėjo ar pakranty audra gręsė sudaužyt į akmenis, ji brisdavo per bangas ir už inkarų išvilkdavo laivą į krantą. Vargšus jūrininkus ir žvejus, kurie jau skęsdavo, ji ėmė į savo žiurstą ir nešė namo. Jei kartais žmogus su vežimu įklimpdavo į smiltis, Neringa žaisdama paimdavo jį drauge su arkliu ir vežimu ir nunešus pastatydavo į geresnį kelią. Neringos garsas paplito po visas šalis ir daugelis didėlios kilmės ir augumo ir stiprios rankos kunigūnų troško jos rankos. Ji tačiau norėjo pasirinkti tokį, kurs iš Neringos salos per mares į Šventės krantą numes akmenį. Pradėjo skubėti savanoriai; per dienas ėjo lenktynės — niekas negalėjo persviesti mares. Pagaliau šį laimė teko pačiam Šventpilio valdovo sūnui: jis tapo Neringos sužiedotinis.
Greit iš vakarų pakilo didi audra, kuri be pertrūkio tęsėsi 13 metų. Jūros išmetė į krantą didžiausius smilčių kalnus, kuriuos vėjas dangino toliau po visą salą. Nemuno vanduo ir marios buvo suvaryti į krantą ir paskandino pievas, laukus, miškus ir kaimus. Pražūtis grėsė ir pačiai Šventpilei. Pastebėjusiai Neringa skubiai pasiėmė pilną žiurstą smilčių, nubrido per mares ir nupylė pylimą aplinkui savo sužiedotinio pilies. Kadangi bristi per dumbluotas mares buvo nepatogu, Neringa supylė skersai marių ligi Šventės kranto kelią. Užpildymui marių gelmių ji sunaudojo akmenis, kuriuos belenktiniuodami savanoriai buvo skardy sumetę. Sėklumoms užpilti Neringa paprastai sušluodavo į žiurstą po visą kalną. Bet sykį, vos tik ji su tokia našta pasiekė marių krantą, nutrūko žiursto pasaltos ir gražus smilčių kalnas per anksti nupuolė į mares. Supykus Neringa sušluostė dar tiek, kiek reikalinga buvo keliui baigti ir tokiu būdu sekančiais metais įvyko vestuvės, su midum ir alum. Ilgus metus klestėjo Šalavijos žemė dievų malonėj ir palaimoj, valdoma didžiosios Neringos su jos vyru. Neringai mirus, išsipildė kunigų pranašavimai kas dėl įvykusiųjų 13 audringų metų: „Lygiai kaip audra iš pietų ir vakarų užplūs Prūsų žemę nuožmūs kariautojai ir pavergsią“… Atėjo geležimi kaustyti kryžiuočiai. Po kruvinų kovų krito viena po kito pilys ir gojai. Pagaliau krito ir Šalavijos gojus, kuriame buvo Šventoji pilis. Neringos milžinai sūnūs krito kovoj ir jų pilis tapo suardyta. Pastarieji griuvėsiai per laiką nugrimzdo marėse.
Dar kai kurie žvejai šiandien pasakoja apie sienų likučius, kurie marių dugne ties Vindenburgu esant gražiam orui yra matomi ir apie didelę akmenų sieną, supiltą milžinės Neringos skersai mariu.
