Rambyno kalnas yra ant Nemuno kranto, Klaipėdos krašte. Iš kalno matosi Ragainės miestas, Nemuno, Prūsuose.
Iš Nemuno pusės Rambyno kalnas labai status ir aukštas, o šiaurės šonas nuolėglus, baigiasi nedideliais kauburėliais; čia senovėje buvęs lietuvių kapinynas.
Kalnas apaugęs pušimis, eglėmis ir mažesniais miškeliais. Jokių trobesių tuo tarpu nėra. Artimiausiame ties Rambynu kaime, Bitėnuose gyvena Martynas Jankus, senas Mažosios Lietuvos veikėjas ir lietuviškų knygų leidėjas tais laikais, kai Didžiojoje Lietuvoje spauda buvo uždrausta.
Senovės laikais Rambyno kalnas prūsams ir žemaičiams buvo didžiausia Šventavietė, kaip Vilniuj Romuva. Ir krikščionybei įsigalėjus šita senųjų dievų buveinė ilgą laiką traukė į save žmonių širdis ir jausmus. Dar aštuonioliktam šimtmety Rambyno miškuose slapta susirinkdavę būreliais žmonės pasimelsti seniesiems savo dievams.
Tas lietuvių prie senosios tikybos ir Šventavietės prisirišimas nepatiko vokiečių valdžiai. Todėl ji paėmė Rambyno kalną savo nuosavybėn, uždraudė žmonėms jame rinktis ir rūpestingai naikino visa, kas galėjo lietuviams priminti jų garbingąją praeitį; buvo iškirtę net didžiuosius medžius, amžių augintinius šventuosius ąžuolus…
Žmonių padavimu, tarp kitų senovės liekanų, Rambyno viršukalnėj buvęs didžiulis akmuo, ant kurio senovėje kriviai sudėdavę aukas dievams. Tą akmenį vokiečių valdžia pardavė vienam Ragainės malūnininkui. Akmuo, iš savo amžinosios sargybos šalinamas, ji pakliudžiusiems nelaimes nešė. Ji beskaldydamas akmenskaldys išsidegino sau akis, o netoli stovėjęs vokiečių žandaras akmens skeveldra buvo pritrenktas ir nuvirto nuo kalno. Padarius iš to akmens malūnui girnas, pats malūnininkas pateko į tas girnas ir buvo sutriuškintas.
Taip senieji dievai keršiję savo Šventavietės išniekintojams ir griovikams.
Rambynas ir lietuvių tautiniam atgimime užėmė sau garbingą vietą. Paskutiniais keliais dešimtmečiais čia kasmet sekmadienį prieš Jonines iš Tilžės ir Klaipėdos kraštų susirenka lietuviai dainų padainuoti, dvasią sustiprinti. Čia M. Jankus vedė savo pirmuosius pasitarimus su kitais veikėjais apie kovą už spaudos laisvę ir prislėgtosios lietuvių tautinės sąmonės žadinimą….
Dabar jau nėra kliūčių ir iš Didžiosios Lietuvos į Rambyno šventes lankytis. Gaila, kad mažai Rambyne susirenka vyresniosios šviesuomenės iš Didžiosios Lietuvos. Kad patogiau būtų Didžiosios Lietuvos svečiams Rambyną lankyti, nuo praeitų metų šventės pradėta ruošti iš nakties į sekmadienį, kas yra priešinga dešimtmečiais įsisenėjusiai tradicijai. Gerb. Vydūnas, rodos, ir šiandien dar nėra susitaikęs su šitokiu šventėms laiko pertvarkymu.
Susidomėkime Rambyno šventėmis, gausingiau jas lankykime. Tegul Rambynas patampa vyriausia vieta susirinkti, susipažinti ir susiartinti toms lietuvių tautos dalims, kurios, dirbtinais rubežiais suskaldytos, amžius skirtingose sąlygose gyveno ir todėl vienos nuo kitų nutolo.
A. Bružas „Rambyno kalnas” // Lietuva 1926 m., birž. 18 nr., p. 4.