J. Remeika „Rambyno aukų akmuo“ // Ką kalneliai pasakoja. – 1938 m., p. 15
Rambyno apylinkėse daug vaidinasi.
Jau seniai vienas žvejys iš Bartėnų buriavo dvyliktą nakties pro Rambyną. Panemunėj moterys skalbė baltinius ir prašė jį už gerą atlyginimą paimti jas su skalbiniais iki Ragainės. Daug susėdo mergaičių į laivelį, vos laivelis neapsivožė. Jos juokės, dainavo, šokinėjo. Neprivažiavus dar Ragainės, linksmos mergaitės išlipo ties Naudvariu.
Žvejys, apžiūrėjęs valtelę, rado krūvą smulkių anglių ir išsvaidė jas mente iš laivo. Tik ryto metą iš likučių pastebėjo, kad tai ne anglys, o auksas buvęs. Žvejys tuoj suprato pavėžinęs išdykėles laumes, kurios paprastai auksu atsilygindavo. Kaip lengvai jis galėjo per vieną naktį pasidaryti turtingas! Bet ką padarysi! Matyt, nelemta buvo šiam žmogui praturtėti, nors jis buvo ir darbštus.
* * *
Į pietus nuo Bitėnų, šalia Šereiklaukio, eina ilgas gilus Nemuno senvagis iki Ragainės. Žmonės vadina jį Merguva. Senų senovėj čia gyvenusios undinės ir traukdavusios žmones į gelmes. Merguva kasmet ir dabar pareikalauja aukų.
