Rinkime medžiagą Lietuvos karo istorijai – taip įtaigiai majoras Petras Tarasenka 1926 m. žurnale „Kardas“ kviečia karius ir visus praeities bičiulius į darbą, be kurio neatsiras nei tvirta tradicija, nei tikras savo krašto pažinimas. Autorius primena paprastą, bet reiklią mintį: Lietuvos karo istoriją kūrė kariai – todėl jie patys privalo ją ir užrašyti, pradedant nuo to, kas guli visai šalia mūsų, po kojomis ir atmintyje.
Šiame straipsnyje karo istorija suprantama plačiai – kaip gyvų pėdsakų visuma: piliakalniai ir pylimai, senieji keliai ir brastos, laidojimo vietos, alkavietės ir alkakmenys, radiniai, vietovardžiai, padavimai, dainos, net „švedkalniais“ praminti kalnai. Tarasenka siūlo ne tik entuziazmą, bet ir aiškią metodiką – kaip stebėti, matuoti, braižyti schemas, fotografuoti, užrašyti žmonių pasakojimus ir, svarbiausia, saugoti tai, kas nyksta.
Tai raginimas paversti Lietuvą atviru archyvu, kuriame kiekvienas piliakalnis ar akmuo gali tapti sakiniais mūsų karo istorijos knygoje.
Rinkime medžiagą Lietuvos karo istorijai
Parašyta einant Karo Mokslo Draugijos istorijos sekcijos nutarimu
Neišvengiama tautos gyvavimo priemonė ir jos istorinio įvertinimo pamatas karai ir Lietuvos valstybės istorija yra vyriausioji priežastis, kurios dėka Lietuva ne tik atgavo nepriklausomybę, bet ir per visą savo istorijos eigą saugoja lietuvių tautą nuo pavergimo ir išnykimo.
Skirdami jaunąją mūsų kariuomenę eiti senos tautos uždavinius, turime ją ir tinkamai paruošti, kad jį būtų ne tik patvari ir veikli kautynėse, bet ir būtų išauklėta tikrais savo krašto piliečiais -gynėjais. Tam tikslui turime rodyti kuo daugiausia pavyzdžių, kaip praeityje kovojo mūsų senoliai, kurių vietoje teko stoti jaunajai kartai.
Mūsų kariams dar trūksta specialės Lietuvos karo istorijos mokėjimo, o tik ji nurodytų ir uždavinius, ir kuriuo būdu tuos uždavinius vykdyti ir išauklėtų karius tikrais savo tautos laisvės saugotojais ir gynėjais. Tik karo istorija palaikytų ir išplėstų mūsų kariuomenėje tas garbingas tradicijas, kurias per amžius saugojo mūsų senovės kariai, garsindami Lietuvos vardą po visą pasaulį.
Lietuvos karo istorijos mokėjimo trūksta ne tik eiliniams kariams, bet kas visai neleistina, net jų viršininkams karininkams, kurie ruošiami valdyti grynai tautinę kariuomenę. Gal tai darosi del to, kad tokios istorijos dar nėra. Taip… Rašytos Lietuvos karo istorijos dar neturime, bet turime ją padarytą, turime daug gyvų jos vaizdų. Visas mūsų kraštas yra platus archyvas, kuris per amžius užlaikė jei ne pačią istoriją, tai įvairiausių praeities gyvų vaizdų iš Lietuvos karų del laisvės medžiagą. Visa ta karo istorijai medžiaga dar neįvertinama, nerenkama, nesaugojama. Todėl pirmasis karių uždavinys neatidėliojant imtis visų priemonių rinkti, nagrinėti, saugoti išmėtytą po plačius Lietuvos laukus nykstančią medžiagą ir jąja remiantis parašyti plačią ir gražią Lietuvos karo istoriją.
Lietuvos karo istoriją darė kariai ir jie patys privalo ją parašyti.
Tad kokią medžiagą turime savo karo istorijai klausimas, nereikalaująs didelių paaiškinimų. Tosios medžiagos yra daug. Praeities karų medžiaginės liekanos: senovės tvirtovių, pilių liekanos, piliakalniai, ginklai ir įvairūs karių buities daiktai, randami ar kautynių laukuose, ar kapinėse, įvairūs kiti senovės paminklai, rodą bendrą kultūros plėtojimąsi, parodys ir ne vieną karo istorijos bruožą. Dvasinės senovės liekanos: liaudies padavimai, dainos, istoriški raštai ir literatūra, viskas, kas liečia mūsų karių veikimą ir gyvenimą yra svarbi karo istorijai medžiaga.
Rašyti pačią istoriją ir daryti platų mokslišką tyrinėjimą pavesim mūsų kariams istorikams, nes šis milžiniškas darbas mažiau pasiruošusiam kariui bus neįmanomas, o paruošti karo istorijai medžiaga, kad palengvintų istorikams darbą, prievolė kiekvieno lietuvio kario, kuriam rūpi savo karo istorijos kūrimo klausimas ir pačios mūsų tautos istorijos tikslumas.
Ir pats karo istorijai medžiagos rinkimas nelengvas yra darbas, nes negali būti atliekamas priepuolamai ir bet kaip, o reikalingas ir gilesnio savo tautos praeities mokėjimo, paties dalyko pamėgimo, ir turi būti mokslo atžvilgiu atliktas teisingai, t. y. aiškiai ir pagal sistemą, prie ko galima įprasti tik po kelių bandymų renkant karo istorijai medžiagą.
Norėdamas palengvinti darbą kariams mokslo mėgėjams, ypatingai K. M. D. istorijos sekcijos nariams, kurie pirmieji ir turi imtis rinkti savajai karo istorijai medžiagą, teikiu keletą nurodymų, kaip ir kokią rinkti mūsų karo ir apskritai kultūros istorijai medžiagą.
Daug medžiagos karo istorijai teikia mūsų senovės paminklai, kurie laukte laukia, kad juos kas pastebėtų ir tuo iškeltų mokslui; be to, didelė jų dalis yra likusi tik nuo praeities karų ir todėl ypatingai turi būti ieškoma ir žymima.
Tokiais senovės paminklais ir bus: 1) piliakalniai; 2) pylimai, grioviai, seni keliai ir brastos; 3) laidojimo vietos; 4) alkavietės ir alkakmenys; 5) pirmykštės kultūros sodybos; 6) senovės padargai ir pinigai; 7) istorinės vietos ir vietos daiktai ir kt.
Piliakalniai
Tai senovinių tvirtovių vietos, kurios tarnavo ne tik karo tikslams, bet ir spietė aplink save ir visą kultūrinį krašto gyvenimą. Piliakalniai tai ar atskiros kalvos su paaukštintais pylimais, nukastais šlaitais, kartais apvesti aplinkui grioviais ir pylimais, ar lygumos plotai, dažniausiai krantų iškišuliai ties upėmis ir ežerais, atskirti nuo lauko pylimais ir grioviais, ir tokiu būdu pritaikyti gintis. Mūsų krašte piliakalnių yra labai daug ir jie skiriasi savo vieta, išvaizda ir didumu, kas pareina nuo to, kada jie buvo statyti, nuo visuomenės bendravimo laipsnio ir taktiškų ir strategiškų karo reikalavimų. Senesnieji piliakalniai, dažniausiai be griovių ir pylimų. Jie gynimui pritaikyti tik nukasant kalnų šlaitus, darant juos statesniais, yra lygūs ir kiek žemesni artimesnėms aukštumoms. Vėlesniųjų laikų piliakalniai dažniausiai įrengti ant komanduojančių aukštumų; jie nors ir turi nuolaidesnius šlaitus, bet apvesti aplinkui grioviais ir pylimais. Toks topografinis piliakalnių vietų skirtumas atsirado tik tais laikais, kada pradėjo vartoti šaunamąjį ginklą, nes vėlesniosios pilys, įrengtos aukštumose, buvo sunkiau įveikiamos iš pirmykščių patrankų ir muškietų, be to, ir gynėjams sudarydavo daugiau patogumų apšaudyti nuo kalnų viršūnių puolantį priešą. To negalima pasakyti apie ankstyvesnes pilis, įrengtas ant daug žemesnių, negu artimos aukštumos, vietų, kurios lengvai galėjo būti nuo tų aukštumų apšaudomos, bet buvo sunkiau prieinamos del piliakalnio šlaitų statumo. Esą skyrium piliakalniai sako apie dar neišplėstą visuomenės gyvenimą, kada prie jų glaudėsi tik atskiros giminės bei šeimynos, turėdamos čia savo atsparos punktą. Eilės piliakalnių, įrengtų pagal senovinius strateginius kelius, kuriais senovėje buvo mūsų upės: Nemunas, Jūra, Minija, Akmenė bei ant kai kurių sričių sienų, kaip antai, aplinkui Punios, Kernavės, Medvegalio, sako jau ir apie plačią krašto karišką organizaciją ir glaudesnį visuomenės bendravimo laipsnį.
Apie kultūrinį laikotarpį sako piliakainio įrengimas, dydis, gausumas kitų senovės paminklų, esančių juose, ir smulkūs padargai, randami piliakalniuose.
Piliakalniai yra mūsų pasididžiavimas ir svarbiausioji medžiaga pažinti mūsų karo istorijai, ypatingai jos senesnę gadynę, nors ir per visą istorijos bėgį piliakalnių turėta reikšmės karuose. Yra piliakalnių Lietuvoje jau iš pirmųjų Kristui gimus amžių, pavyzdžiui, Girkalnio. Kiek vėlesniųjų laikų, VI-VII amžiaus: Petrašinų, Maškėnų, Raginėnų ir kiti piliakalniai. IX amžiaus piliakalnius žinome jau iš raštų, pav., Apuolę. XIII-XIV amžiuje piliakalnių yra jau daugybė, iš kurių Pilenen, Jurpilen, Merkenpilen ir kiti ne kartą buvo minimi kryžiuočių metraščiuose. XVI-XVII amžiais per švedų karus, piliakalniais plačiai naudojosi švedai, įrengdami juose baterijoms ir sargyboms vietas, nuo ko ir liko dažniausiai vartojamas jų pavadinimas „švedkalniai”. Nevengta piliakalnių ir per prancūzų-rusų 1812 metų karą. Net per paskutinį vokiečių-rusų karą mūsų senieji piliakalniai nebūdavo užmiršti ir buvo plačiai naudojami.
Kartu su piliakalniais turi būti pastebėti ir kiti mūsų kalnai, kurie nors ir neturi kartais jų pritaikymo karui žymių, bet liaudies yra rišami su karu. Antai, neretai aptinkami sargybų kalnai, sargavietės, žvalgų kalnai, atžvalginės ir kiti, kurie savo pavadinimais ir vieta gali parodyti ir taktikos ir senovės lietuvių karo organizacijos bruožus.
Yra dar viena kalnų rūšis, kuri irgi turi ryšius su karine senovės lietuvių organizacija, tai įvairūs Bobų kalnai, Mergų kalnai, Moteraitis, esą dažniausiai kur nors miškuose bei pelkėse. Jie buvo skiriami moterims ir vaikams slėptis vietos, kada priešui užpuolus ir vyrams išėjus į „Vyrokalnius“ ir piliakalnius, turėjo apleisti savo sodybas.
Daug piliakalnių yra likę buvusių dar senovėje garsių pilių ir miestų vietose: Vilniuje, Ukmergėje, Merkinėj, Veliuonoje, Airiogaloj, Galdingoj ir kitur. Apie kitas pilis žinome, kad jų būta, bet tikslios jų vietos nežinome, kaip antai: Lotavija, Voruta, Putenikai, Onkaym, Posur ir kiti. Nuo jų ir liko daugybė mūsų išmėtytų po visą Lietuvą piliakalnių, kurie nesuprantami kartais pavieniui imami, bet sudaro bendrai gražų galingos senovės lietuvių kariškos organizacijos vaizdą ir rodo karo organizacijos plėtimąsi.
Daug medžiagos praeičiai pažinti duoda piliakalniai, bet tikslus moksliškas jų tyrinėjimas, kasinėjimas reikalauja ne tik išlaidų, bet ir didelio pasiruošimo, nes be to ir iškastoji medžiaga maža ką gali sakyti mažiau prityrusiems senovės mėgėjams. Jie tad turi stengtis kuo plačiausiai ištirti piliakalnius išorinai, nes ir tokiu būdu surinkti daviniai yra svarbus išspręsti daugeliui praeities paslapčių, o mūsų tikslams-karo istorijos kūrimui-teikia reikalingos medžiagos.
Piliakalniai savo didumu ir tipinga išvaizda kartais jau iš tolo krinta į akis ir gerai žinomi yra vietos gyventojams. Kartais pats jų nepastebėjęs bei gyventojams apie juos užmiršus, klausinėjama, ar nėra apylinkėj švedkalnių, piltų bei šiaip kalnų, ar nemini liaudies padavimai apie buvusias juose ir užkastas bei nugrimzdusias pilis, miestus, bažnyčias, užburtus kalne milžinus, kunigaikščius, karalaites, paslėptas brangenybes, gyvenusius ponus didikus, plėšikus. Klausinėjama, ar nėra garbingų kalnų ir del ko juos gerbė, statydami juose koplyčias, kryžius ir rengdami kapines. Nesupratus piliakalnio pavadinimo, reikia naudotis ištisu liaudies leksikonu, kalp antai: pilis, pilies kalnas, pilelė, papilė, pilaitė, užpilė ir kiti.
Kur piliakalniai neturi mums įprastos kalnų išvaizdos, yra laukų plotų apsupti, apgriuvę, išarti ir užmiršti, gali būti atrasti tik spėliojant, kad jų čia būta, ir atsidėjus pačiam apžiūrint laukus, kalnus, miškus, vandenų ir skardžių krantus. Daug yra kaimų ir vietų, Piliakalniais, Pilėnais, Papiliais bei kaip kitaip vadinamų, kas rodo, kad čia esama bei būta piliakalnio.
Piliakalnio artimesnis pažinimas pradedamas nuo bendro jo ir apylinkės apžiūrėjimo iš aukščiausios vietos, iš kur galima pastebėti charakteringi bruožai ir kartu pažinti piliakalnio geografinis bei topografinis padėjimas. Juos aprašant tai ir reikia pažymėti. Aprašant piliakalnį būtinai reikia pridėti nors paprasčiausia, ber tikra, artimesnės jo apylinkės (iki 7 km. atstumo) schema, kurioj pažymėti ir kiti arti piliakalnio esą senovės paminklai. Negalint piliakalnio apylinkės schemos daryti, ji imama iš dažnai vartojamų stambesnio mastelio žemėlapių, kur ir žymima kaip piliakalnis, taip ir artimesnieji senovės paminklai (Brėž. 1 nr.).
Aprašant piliakalnį turi būti stebima jo pavidalas: apskritas, pailgas, keturkampis ar koks kitoks; jo ilgis ir plotis prie pagrindo ir pagrindo apvado, aukštis, viršūnės kraštų apvada. Piliakalnio paviršiaus pavidalas, ilgis, plotis ir plotas, ar lygus, ar nėra duobių, pylimų ir kur jie yra. Żymima piliakalnio dabartinė būsena, ar plikas, ar apaugęs krūmais bei mišku, ar yra sveikas, ar jau gamtos bei žmonių sugadintas ir kaip, kur ėjo takai į viršūnę. Pastebima piliakalnio įrengimai gintis, šlaitų nuolaidumas kampo laipsniais, kur ir kaip eina grioviai ir pylimai: jų plotis, gylis bei aukštis ir išvaizda. Šis aprašymas turi but aiškinamas tiksliu piliakalnio planu, piuviais ir fotografijomis bei piešiniais. Tikslūs planai patartina daryti 1:1000 mastelio su horizontalėmis, pravestomis per 1 meterį (Brėž. 2 ir 3 nr. nr.), nes tik tokie planai visai piliakalnį atvaizduos, ir kariai, įgudę topografines nuotraukas daryti, su paprasčiausių įrankių pagalba gali tai teisingai padaryti per kiek ilgesnį laiką. Trūkstant laiko, daromas bent paprasčiausias piliakalnio planas ir aiškinamos kai kurios vietos pjūviais ir fotografijomis (Brėž. 4 nr.).
Gražią medžiagą mūsų piliakalniams, o kartu ir tam milžiniškam darbui, kurio reikalavo piliakalnio įrengimas, pažinti, parodytų jų modeliai. Jie nesunku yra išlipdyti iš molio vietoje ar namie naudojantis planais. Kad molis netrupėtų, į jį įmaišoma kraujo bei kurio kito riebumo. Modeliai patartina daryti irgi vieno dydžio, pavyzdžiui: 50X35 cm. Gražiai padarytų piliakalnių modelių rinkinys ne tik duotų piliakalniams pažinti medžiagos, bet ir pagražintų mūsų Karo ir kitus muziejus.
Tyrinėjant piliakalnį reikia pažymėti, kokia medžiaga žemės rūšis buvo vartojama jo statymui, iš kur ji buvo imama.
Piliakalnių paviršiuje daugiausia randami vadinamieji kultūriniai sluoksniai, kuriuose žymu žmogaus gyvenimo pėdsakai ne tik juodžemio, pelenų ir augalų sluoksniai, bet ir juose išlikę sveiki senoviniai padarai bei jų dalys. Kartais piliakalnis kultūrinio sluoksnio jau neturi, nes yra nuslinkęs į pakalnę, tada ieškoma jį, prakasant vietomis negilias duobeles bei išplaunant kur velėną ir žymima, kur jis yra. Kaip paviršiuje, taip šlaituose ir artimesnėje apylinkėje renkami visi senoviniai padargai, nors tai būtų tik senovinių puodų šukės, nes kartais yra tai kuo ne vienintelė medžiaga piliakalnio kultūrai nustatyti. Visos daiktų randamosios vietos irgi žymimos schemoje, del ko jau geriau daryti dar vieną, o nežymėti tai plane, kad neapsunkintum jo pažinimo. Patys daiktai aprašomi ir atvaizduojami brėžiniais bei fotografijomis.
Vietos gyventojų reikia klausti padavimų apie piliakalnį, tai užrašyti pasakotojo tarme ir nurodyti, kur ir kaip jis buvo pastebėtas istorijoje bei kitoje literaturoje, pavyzdžiui, darytų jo kasinėjimų aprašymuose ir t. t.
Pažinus vieną piliakalnį, žmonių klausiama, ar nėra kur arti kito; reikia stengtis surasti tarp jų ryšius ir gerai pažinti jį.
Negalima abejoti, ar verta imtis tyrinėti piliakalnį, kuris jau buvo žinomas, buvo tyrinėtas, ne kartą pastebėtas literatūroje. Ir tokie piliakalniai turi būti vėl žymimi ir renkama apie jį visa medžiaga, nes kiekvienas naujas aprašymas tik papildys seną ir paaiškins geriau piliakalnį. Be to, ir visiems jau esantiems aprašymams trūksta vaizdų: planų, piuvių, fotografijų ir piliakalnio padėjimo schemų. Darbas platus ir vienas bei keli atlikti jo neįmanys, tik bendromis jėgomis po kelių metų darbo atliksime jį. Tik nereikia gaišti, nes vėliau jau daug piliakalnių nesurasime ir tuo apsunkinsime pačios karo istorijos kūrimą mūsų senosios karo organizacijos pažinimą.
Pylimai, grioviai, seni keliai ir brastos
Dažnai ties piliakalniu, kaip sustiprinimo bei susisiekimo priemones, randame ir aukščiau minėtus senovės paminklus, iš kurių pylimai ir grioviai, supantieji patį piliakalnį ir sudarantieji jo gynimo priemonę, nėra atskiriami ir yra aprašomi kartu su juo. Turime istorinių žinių, kad senovės lietuviai per savo šimtamečius karus ne kartą pildavo pylimus ir kasdavo griovius laukams bei keliams užtvenkti ir padaryti juos priešo neįveikiamus. Tokių pylimų ir griovių, kartais einančių per keletą kilometrų, sutinkame ir vietose, bet žinių apie juos turime labai maža.
Ypatingos reikšmės turi susisiekimo priemonių liekanos: seni keliai ir brastos, įrengti per nepereinamas vietas. Tokius kelius ir brastas žino mūsų liaudis, kuri juos vadina velnio keliais, švedkeliais, kulgrindais, totorių brastomis ir kai kuriuos iš jų dar ir šiandien vadina tais vardais. Šie senovės paminklai, jungią dažnai kelis piliakalnius į vieną strateginį vienetą, yra labai įdomūs ir dabar dar stebina tyrinėtojus savo įrengimais ir tikslumu. Taip garsus kulgrindas per Sietuvą – pelkes ir upelį, kurie jungia Varnių, ežerą su Paršežeriu, ir dabar dar naudojamas. Šis kulgrindas, išgrįstas akmenimis, jungias Medvėgalio ir Burbiškių piliakalnius, yra labai vingiuotas ir įrengtas po vandeniu, kad apsunkintų priešui juo naudotis.
Labai maža turime tikslių žinių apie tuos įdomius senovės karo paminklus. Tad radę kur pylimą, griovį, senovinį kelią bei brastą, apie kuriuos liaudis mums sako senovinius esant ar ji savo pavadinimais išsiskiria nuo kitų vietų, – turime juos taip pat pastebėti ir aprašyti: kuria kryptimi jie eina, koks jų ilgis, iš kurios medžiagos padaryti, kur ir kurie yra prie jų senovės paminklai. Visa tai sudarytų gražų praeities. vaizdelį. Ir čia reikalingas tikslus jų planas ir bendro padėjimo schemos, fotografijos ir piešiniai.
Laidojimo vietos
Prie piliakalnių ir kitų senovės sodybų, o kartais skyrium nuo jų, randamos yra senovinės laidojimo vietos, mūsų liaudies įvairiai vadinamos: senkapiai, žinkapiai, maro kapai, milžinkapiai, milžkapiai ir kitaip. Jie yra ar neaukštų pylimų kurhanų grupės, įvairaus dydžio ir įrengimo, ar paprastos laidojimo vietos žemėje, kartais be jokių antkapių žymių, ir randami tik suirę, kada gamta ar žmonės juos sugadina ir kaulai pasirodo paviršiuje. Laidojimo liekanos yra svarbiausi paminklai, iš kurių galime tiksliau pažinti mūsų senolių buitį ir tuo pažinti kultūrinius laikotarpius. Kaip ir piliakalnius, senovės kapus pažinti galima tik kasinėjant, bet karys mėgėjas neturi to daryti, nes kapų kasinėjimai reikalauja ypatingai didelio dėmesio ir prityrimo. Be to, ir niekinimas savo senolių kapų, kurie per amžius buvo gerbiami ir saugojami, ne karių dalykas: jie jau įpratę gerbti savo žuvusiųjų draugų kapus. Kapus tyrinėti pavesim archeologams specialistams, bet norėdami padėti praeitį išaiškinti, kariai, radę senovines laidojimo vietas, turi kiek plačiau apie jas pastebėti.
Rastus kurhanus reikia pažymėti, kur jie yra, padaryti bendra jų padėjimo schema, kokį plotą užima, kiek kurhanų grupėje, ir daromas paties kapinyno planas, kur pažymėtini visi kurhanų nr. iš eilės. Aprašant kiekvieną skyrium, reikia paminėti: išvaizda, ilgis, plotis, aukštis, kaip ir kokio gilumo ir pločio apkasti grioviu, ar apdėti aplinkui ar iš viršaus akmenimis, ar sveikas, ar jau sugadintas, ar nematyti kurhano vidaus įrengimo pelenų, augalų, kaulų, daiktų sluoksnio. Geriau užsilikę kurhanai fotografuojami bei piešiami. Pažymima, kas ir su kokiais vaisiais dare jų kasinėjimus, kur yra iškastieji daiktai, kurioje literatūroje jie yra minimi. Užrašomi liaudies padavimai apie juos ir renkami paviršiuje esą bei vietos žmonėse senoviniai daiktai.
Radus kur žemėje paprastas laidojimo vietas, dažnai vadinamas senkapiais bei kapinėmis, bet kuriose jau senai nebelaidojama ir kurios žinomos tik iš padavimų bei randamų čia žmonių kaulų, žiūrima, ar nėra likę antkapių akmenų bei kurių kitų juose statytų paminklų, ar nėra akmenų, sustatytų figūromis, ratais, keturkampiu bei kaip kitaip, ar nėra kapų, apsodintų medžiais. Be bendro senkapių padėjimo schemos, reikia pažymėti, ar atskiri kapai apdėti akmenimis, ar apsodinti medžiais. Tai fotografuojama bei nupiešiama. Pažymima, kokie čia randami daiktai ir kur jie yra, užrašomi padavimai apie senkapius.
Jei kartais tektų rasti kapai, kurie negali būti palikti nepajudinti, ir jie gresia iširti, senovės mėgėjo pareiga kiek plačiau pažymėti apie juos, kad nežūtų mokslui ir tie keli senovės bruožai. Aprašant tokį jau nykstantį kapą, žymima: kaip giliai žemėje rasti kaulai, griaučių ilgis, jo padėjimas į pasaulio šalis, kaip gulėjo rankų, kojų, galvos kaulai, ar ištiestas ar sulenktas buvo laidojamas, kurie ir kur prie kaulų gulėjo senoviniai daiktai, kurie atsidejus renkami, ar nebuvo lavonas pridengtas iš viršaus akmenimis bei lentomis, kaip buvo įrengtas kapas: ar nebuvo dugne pelenų, anglių bei smėlio sluoksnių. Jei lavonas buvo deginamas, tai renkami smulkiausieji senovės padargų likučiai. Visas aprašymas paaiškinamas smulkmeniškomis schemomis, fotografijomis ir piešiniais. Jei pavojus gresia ir visam senkapiui, tai stengiamasi sulaikyti jį nuo galutino išnykimo ir skubiai pranešama apie tai Valstybės Archeologijos Komisijai, kuri ir pasirūpins jų tikslesniais tyrinėjimais, pavesdama atlikti juos specialistams archeologams.
Alkvietės ir alkakmenys
Neretai šalia senovinių sodybų randami visai dar neįvertinti mūsų senovės tyrinėtojų ir tokie įdomūs praeities paminklai, kaip alkvietės ir alkakmenys, šventos vietos ir akmenys, kurie yra svarbi medžiaga pažinti mūsų senovės tikybiniam kultui. Apie tai iki šiol mums dar kalba istorija, kuri remiasi daugiausia klaidingais svetimų metraščių daviniais. Kuriant naująją tautos istoriją, reikia ir šitų senovės paminklų neužmiršti ir lygiai kaip ir kitus stropiai ieškoti ir atsidėjus tyrinėti. Alkviečių ir alkakmenų tyrinėjimai, kaip mokslininkų taip ir mėgėjų, atliekami vienodai ir nėra per sunkus dalykas.
Alkvietės šventos senovėje vietos dažniausiai pažymėtos savo pavadinimais, kaip antai: Alkvietė, Alkupiai, Alkiai, Ragas, Raguva, Šventakalnis, Perkūnkiemis, Lauksargia, Kurkliai, Šventupiai ir t. t., savo pavadinimais primenantieji jau užmirštą senovinį kultą. Be pavadinimų, dar liudija apie alkvietes ir esantieji čia senkapiai, pagarboje laikomi akmenys alkakmenys, padavimai, kad čia būta maldyklų, bažnyčių, deginta amžina ugnis, stovėjo dievų statulos.
Kiekvienoje vietoje, kur spėjama, kad būta alkvietės, reikia rūpintis sužinoti liaudy vietos pavadinimo priežastį, ar nesama čia piliakalnio, senkapių, alkakmenų ar kitų senovės paminklų, kurie ir kur buvo randami senovės daiktai, ar nėra kur lankose likusių ugniaviečių pėdsakų, Šukių nuo senovinių molinių indų, ar nerandama sveikų molinių puodų, kokie yra apie tas vietas padavimai ir dainelės, ar nedaroma prie jų bažnytinių procesijų ir pamaldų, gegužinių, pasivaikščojimų ir kitų susirinkimų, ar neinama ten daryti įvairių lėmimų ir burimų, ar nevengiama lankyti tas vietas, del ko ir kuriuo laiku.
Vieni iš gražiausių senovės paminklų yra alkakmenys-šventi akmenys, buvusieji ar aukurais (ant akmenų niekada nedegindavo ugnies Red. p.), ar šiaip ypatingai gerbiami, kaip apie tai liudija istoriniai raštai. Alkakmenų yra daug dar likę ir liaudies dar gerai žinomi, kai kuriuos alkakmenis ir šiandiena dar tebegerbia, stato prie jų kryžius, koplyčias ir laiko šventais ir stebuklingais, o prie kitų geras krikščionis sodietis nepersižegnojęs neprieis ir dienos metu, laikydamas juos „velnio” akmenimis.
Alkakmenys randami pavieniui ir kartais grupėmis, kada gamtos, o kada ir žmonių sustatyti. Tokios alkakmenų grupės mūsų liaudies dažnai vadinamos šeimomis, veselėmis, draugais. Alkakmenys bus visi mūsų akmenys, pažymėti pavadinimais Puntukis, Mokus, Mokslas, Valiulis, „Šventas“, „Velnio” ir kitaip kaip, bei padavimais, kad jie buvę aukurais, nešę juos velniai bei jie patys keliavę iš vietos į vietą, ant jų pietavę bei sėdėję pravažiuojantieji vadovai, esą pakasti po jais turtai, ir kitais padavimais, kurie išskiria juos iš kitų akmenų tarpo. Alkakmenys bus taip pat ir tyčia parinkti ar piramidos pavidalo apkalti akmenys ir pastatyti stačiom (stabakuliai, stulpakmenys), apie kuriuos kalbama, kad jie esą suakmenėję žmonės. Tokie akmenys yra labai įdomūs praeities paminklai, gerai yra žinomi Vakarų Europoje ir vadinami mengirais. Alkakmenys bus dar visi mūsų „rašyti“ akmenys, tai yra tokie, ant kurių žmogaus ranka yra iškalti įvairūs ženklai: „pėdos“, „pasagos”, „kryžiai”, ratai-saulės”, „žalčiai“, „dubenys” ir įvairūs kiti ženklai, kuri kartais net primena raštženklius. Randama alkakmenų ir su gražiai apdirbtais, aukurais, pavyzdžiui, „Didysis” akmuo ties Žasliais, bei panašių į gyvulius bei šiaip pramintų gyvulio vardu: Ožakmenis ties Rokiškiu, Vilkakmenis ties Vilnium ir kiti.
Radus alkakmenį, reikia tiksliai pažymėti vietą, aprašyti jį ir iškaltus ženklus, nurodyti jų išvaizdą, ilgį, plotį, aukštį, užrašyti visi padavimai apie jį, pažymėti, kurie yra apylinkėj kiti senovės paminklai, ir būtinai daromi jų piešiniai bei fotografijos.
Daroma kiek galint tikri ženklų ir iškaltų akmenyse parašų nuorašai. Tam reikalui akmuo išbraižomas tinklu, o ant tinkluoto poperio su maštabu tiksliai nurašomi visi iškalimai. Dar geriau yra daryti nuo iškalimų estampus, sugeriamuoju poperiu apdengiant nuvalytą ir sušlapintą akmenį ir iš lengva jį primušant šepečiu prie akmens, kol poperis gerai apdengs visus iškalimus. Po to reikia pridengti dar antru, trečiu lapu, šlapinti juos ir taip pat primušti prie pirmojo. Pradžiuvęs poperis nuimamas, ištepamas baltu laku ir laikomas suvyniotas į ritinį.
Pirmykštės kultūros sodybos
Piliakalniai su visais savo įrengimais ir esantieji prie jų visi kiti senovės paminklai sako apie vėlesnius laikus, apie jau aukštą lietuvių kultūrą. Tačiau neretai Lietuvoje pasitaiko ir senesniųjų laikų paminklų sodybų, gyvenusių čia dar prieš lietuvių atėjimą suomių giminės tautų. Taip aiškina mūsų kalbininkas prot. K. Būga. Archeologai tas seniausias liekanas taip pat sako esant suomių tautų.
Nors ir svetimos mums kultūros yra akmens gadynės liekanos, randamos Lietuvoje, tačiau jos turi būti ieškomos ir tyrinėjamos, nes tai vienintelė medžiaga pažinti pirmykščių Lietuvos gyventojų buičiai ir tiems santykiams, kurie buvo tarp lietuvių ir suomių. Be to, geriau paaiškės ir savita lietuvių naugių kultūra.
Pirmykštės kultūros sodybos dažniausiai randamos pagal upes bei ežerus užpustytuose smėlynuose, kur randamos titnago skeveldros ir kartais gražūs padarai iš jo: peiliukai, skaptukai, strėlių galūnės, kartais šiek tiek ir paprastų padarų iš naugių: geležinių ir žalvarinių peiliukų, žiedų ir kitų; molinių puodų šukių, neretai su klasiniais akmens gadynės ornamentais, ugniavietės ir krūvos akmenų, išmėtytų po smėlyną. Tokias vietas aplankant, renkamos visos titnago skeveldros ir šukės, daromas tikslus sodybos planas, kuriame žymima, kur yra akmenų krūvos, kur ugniavietė, titnago skeveldrų, šukių krūvelės, aprašomas bendras vietos padėjimas.
Akmens kultūros gadynei priklauso ir dažnai randami akmeniniai (Perkūno) kirviukai, nuo paprasčiausių kultuvėlių iki gražiai nušlifuotų kirviukų su skylutėmis. Akmeninius kirviukus reikia rinkti ir žymeti vieta, kokiose aplinkybėse ir kaip dažnai jie randami, reikia žymėti akmens rūšys, kirviuko išvaizda, ilgis ir plotis, ką kalba apie juos bei kam vartoja juos mūsų liaudis?
Prie senesniųjų žmonijos sodybų kultūros istorija priskiria ir sodybas vandenyje ant stulpų. Tokie trobesiai pirmiausia buvo rasti Šveicarijoje, bet vėliau buvo rasti ir kitur, net Lenkijoje ir Rytų Prūsuose. Be abejonės, tokių trobesių liekanų gali būti ir Lietuvoje, kur irgi yra daug vandenų, ir sodybas ant stulpų, įrengtas kiek toliau nuo krantų, galėjo geriau apsaugoti negu sodybas sausumoje. Mūsų liaudis dažnai kalba apie paskendusias vandenyje bažnyčias, pilis, miestus. Tokie padavimai, kaip nustatyta, tur, bendrumo su sodybomis ant stulpų, kurios, vėliau pranykusios, liko dar žmonių atminime. Labai įdomu patyrinėti tokias vietas ir paieškoti čia kaip senovinių padarų, taip ir statybos liekanų – senųjų piliakalnių, kurie kartais užeinami pelkėse ir yra labai žemi ir maži, ir stulpų liekanų.
Žinomos kai kuriose vietose, ežeruose ir pelkėse, eilės stulpų, bet neištirta, nuo ko jie likę,
ar nuo sodybų, ar nuo vėlesniais laikais buvusių čia tiltų. Užėjus vandenyje kur stulpų liekanas, reikia žiūrėti, kaip toli jos yra nuo kranto, kaip giliai, kokia tvarka sustatytos, kurie padarai buvo randami tarp jų dugne, ir pačiam nors grėbliais keletą kart patraukti, ar neatsiras kas nauja.
Senovės padarai ir pinigai
Ieškodami ir žymėdami stambius senovės paminklus, negalime nepastebėti įvairių smulkių senovės padarų ir pinigų, nes kiekvienas senovės daiktas su žmogaus darbo žymėmis yra medžiaga dažnai mums dar neaiškiai praeičiai pažinti. Visi senovės padarai, iš kurios medžiagos jie būtų padaryti iš akmenų, rago, kaulo, naugių, stiklo ir kitos, ir kokie jie būtų ar tai namų padargai, ar ginklai, ar papuošalai, turi būt stropiai ieškomi ir renkami.
Reikia atsidėjus rinkti ir senovinius pinigus, kaip savus, taip ir kitų kraštų, tarp kurių neretai randami ir senesniosios gadynės: romėnų, arabų ir kitų. Tokie pinigai nors būtų randami ir skyrium, po vieną, irgi yra įdomi medžiaga pažinti mūsų santykiams su tokiais tolimais kraštais, kaip Roma, ir kitais. Vietos, kur buvo rasti senovės padarai bei pinigai, turi būti žymimos, o patys daiktai ir pinigai smulkiai aprašomi ir atiduoti apsaugai į mūsų muziejus.
Tai yra visi mūsų archeologiniai paminklai, kurie gali suteikti nemaža medžiagos mūsų karo ir kultūros istorijai ir kuriuos reikia ne tiktai ieškoti ir tyrinėti, bet kartu ir saugoti, kad nežūtų. Tik būdami gyvi ir suprantami, jie visumet bus gyvas patriotizmo šaltinis ir padės auklėti tikrais tėvynainiais ir kariuomenę ir mūsų visuomenę. To jokia rašto istorija negalės pataryti.
Paminėjęs mūsų senovės paminklus, kariams, Lietuvos karo istorijos bendradarbiams, ir bendrai, savo krašto praeities mėgėjams patarsiu susipažinti su mano platesniu veikalu „Gimtoji senovė”. Veikalas išleistas „Kultūros“ bendrovės. Ten daugiau parašiau apie pačius paminklus ir daviau daugiau nurodymų jiems ieškoti, pažinti ir saugoti.
Be minėtų, dažniausiai priešistorinės archeologijos paminklų, kurie gali nemaža suteikti medžiagos mūsu karo istorijai, dar yra daug istorinių paminklų, kurie ar istorijos ar žmonių dar jungiami su istoriniais karais ir karo vadais. Tokius paminklus taip pai reikia ieškoti ir aprašyti, nes jie sudaro be galo svarbią medžiagą mūsų karo istorijai. Tokie istoriniai paminklai bus vietos, įvairūs vietiniai daiktai ir daiktai, jungiami su karais ir karo vadais.
Vietos ieškomos ir tyrinėjamos tokios, kurios savo pavadinimais, istoriniais nurodymais bei liaudies padavimais jungiamos su karais bei karo vadais ne tik savosios, bet ir svetimosios kariuomenės, kuri kariavo mūsų krašte. Tokių istorinių vietų daug yra Lietuvoje, sakysim, Pabaiskas, Kareivonys, Kraujaupis ir daugel mūsų upių, miestelių ir miestų, ties kuriais buvo kautynės, stovėjo bei žygiavo kariuomenė.
Jei žiūrint stovyklų vietas, žygiavimo kelius, kautynių laukus patiriama, kokios kariuomenės būta, tada reikia žiūrėti jų taktikos ir strategijos vertė, daryti jų tiksli schema ir legendose žymėti visos vietos ypatybės. Sužinojus iš istorinių šaltinių bei liaudies nurodymų, reikia žymėti, kieno kur stovėta, žygiuota ir kariauta, reikia taip pat vaizduoti pačių veiksmų eiga. Tas nepersunku bus kariui, kiek žinančiam bendrą karo istoriją ir karo geografijos dėsnius. Schemose reikia žymėti ir aprašyti įvairūs fortifikaciniai laukų įrengimai, žuvusiųjų karių kapai, kurie ir kur buvo rasti daiktai ir t. t.
Vietiniai daiktai ieškomi ir žymimi tokie, kurie jungiami su karais bei karo vadais, pavyzdžiui, jų stovyklos, gyvenamieji ir kitoki jų statyti trobesiai, sustiprinimai – pilys, baterijos, apkasai, jų vardais pažymėti kalnai, medžiai, akmenys, jų kapai. Tokių vietų nemaża Lietuvoje, ir žinoti apie jas turėtų ir visuomenė, kuri, gerbdama mūsų senovės karžygių vardus, turi gerbti ir susijusius su jų vardais vietinius daiktus. Tokie vietiniai daiktai yra Gedimino pilis ir kopos, garsiojo karo vado Lietuvos lauko hetmano Jono Karoliaus Katkevičiaus ąžuolai ir bažnyčia Kretingoje, Napoleono kalnas ties Kaunu ir jo pušys ties Taurage. Gelgudo kopos Klaipėdos krašte ir daugelis kitų, kurie sudaro gražią ir vaizdingą medžiagą mūsų karo istorijai, ir todel juos reikėtų aprašyti ir atvaizduoti, kad plačiau apie juos žinotų ir geriau saugotų.
Nemaža rasim po Lietuvą išblaškytų daiktų ir ginklų, kurie jungiami su praeities mūsų bei svetimujų karo vadų vardais. Juos taip pat reikia rinkti ir aprašyti. Renkant karo istorijos medžiagą, reikia aprašyti taip pat ir įvairios vietos, kurios turi santykių su bet kuriais kitais istoriniais asmenimis, pasižymėjusiais literatūroje, moksle, ir tokiais, kuriuos tik liaudis mini: įvairūs visuomenės veikėjai, mokytojai ir kiti, nors kartais jie būtų pragarsėję ir neigiamomis savo savybėmis: pikti ponai, kerštuoliai, narsuoliai plėšikai ir kiti. Apžiūrint vietą ir daiktus, sujungtus su istorinių asmenų atminimais, užrašomos visos dainos, pasakos, anekdotai, kurie turi ne tik biografinę vertę, bet kartu rodo ir jų santykius su visuomene ir atskirais asmenimis. Įvairių laikų istorinės ir archeologinės medžiagos rasime daug. Renkant žinias apie ją nereikia abejoti, nors kartais tos žinios būtų ir netikros. Nagrinėti ir galutinai įvertinti visą medžiagą paliksim daugiau prityrusiems mūsų istorikams.
Daug medžiagos teikia mūsų karo istorijai ir įvairūs senovės metraščiai, aktai, statutai, laiškai, pulkų istorijos, dienynai, karių biografijos, įvairūs karių užrašai ir įvairių kalbų literatura apie Lietuvos karus ir karo vadus ne tik dabarties, bet ir praeities. Visą tokią medžiagą reikia stropiai rinkti, nagrinėti ir skelbti platesnės visuomenės žiniai.
Šioje srity jau turime majoro A. Ružancovo „Lietuvos karo bibliografiją”, kurioj pažymėti visi rašto darbai lietuvių kalba apie mūsų kariuomenę, išleisti 1917-1922 metais. Labai pageidaujama, kad gerbiamas veikalo autorius ir kariuomenės bibliotekorius rašytų ir toliau karo bibliografiją ir atsidėjęs rinktų nors esančią kariuomenės bibliotekoje visomis kalbomis literatūrą apie Lietuvos kariuomenę, karus, karo vadus, kaip dabartinius, taip ir senovės. Tokios literatūros nemaža, ypač lenkų kalba. Lenkai stengiasi lietuvių užtarnautus karo laukuose laurus atiduoti savo kariams. Pageidaujama, kad kariai daugiau domėtųsi savo karo istorija, retesnius veikalus apia mūsų kariuomenę referuotų mūsų karo spaudoje ir tuo skatintų prie gyvo darbo ir daugiau karių.
Renkant įvairiausią medžiagą savo karo istorijai, negalima nepaminėti dar vienos srities, kur taip pat nemaža yra jai medžiagos. Tai įvairios karinės dainos, padavimai, legendos, kurių mūsų liaudis nemaža žino. Ši medžiaga gali kartais ne tik papildyti visą kitą medžiagą, bet ir paaiškinti ją. Visos karinės dainos, padavimai ir kitas folkloras turi būt renkamas ir užrašomas.
Kuo daugiau bus surinktos medžiagos ir kuo jis bus įvairesnė, tuo pilnesnę ir gražesnę bendromis jėgomis sukursime Lietuvos karo istoriją, garbei tautos ir jos didvyrių karių, žuvusių kovose už tėvynės laisvę ir nepriklausomybę.
Majoras P. Tarasenka „Rinkime medžiagą Lietuvos karo istorijai” // Kardas 1926 m., nr. 17, p. 265-266; nr. 18, p. 281-282; nr. 19, p. 302- 303; nr. 20, p. 315-317.