Rumbonių valdovai ir vaiduokliai. Tarp Alytaus ir Punios šilo, Nemuno pakrantėje glūdi Rumbonių bažnytkiemis. Greta jo — to paties vardo dvaras. Tai nuošalus Dzūkijos kampelis, tylus, romantiškas, senovės legendomis ir padavimais apipintas. Čia pat stūkso Piliupio (Rumbonių) piliakalnis. Senovės padavimai byloja, kad šis piliakalnis buvo supiltas kunigaikščio Margio, Punios valdovo įsakymu. Kalno viršūnėje stovėjo stipri pilaitė, iš kurios ąžuolinių kuorų buvo matyti visa plati apylinkė. Iš pilies rūsių ėjo, paslaptingi požeminiai urvai net po Nemunu. Jie vingiavosi keletą kilometrų ir jungė Piliupį su Punios pilimi. Ir Punios pilies kryžiuočiai nebūtų įveikę, jei nebūtų suradę šių požeminių kelių, kuriais Margio karžygiai atsigabendavo sau maisto ir ginklų ne iš Piliupio. Tačiau atsirado išdavikas, kuris ir parodė priešams paslaptingus požemius. Jais kryžiuočiai įsiveržė į Punios tvirtovę, kurioje rado tik liepsnojančius laužus ir lavonus. Pilies gynėjai bevelijo mirti, negu pasiduoti į žiauraus priešo nelaisvę.
Vėliau kryžiuočiai ir Piliupio pilį išgriovė. Tačiau ir čia nieko nelaimėjo. Visi turtai ir brangenybės buvo užkasti požemiuose. Ir dažnai Rumbonių gyventojai matydavo naktimis paslaptingas liepsnas ant piliakalnio — tai užkeikti lobiai vėdinosi, laukė drąsuolių, kurie atspėtų užkeikimo žodį ir pasiimtų sau aukso katilus, sidabro pilnas skrynias. Piliakalnio įdubime girdėjosi dejavimai ir aimanos. Tai vaitojo išdaviko dvasia, pasmerkta amžinai klaidžioti požemių tamsoje. Tik vieną kartą per metus prakeiktoji dvasia išlįsdavo į Nemuną ir pasivertus žuvimi mėgindavo patekti į žvejų tinklus. Jei kuris žvejys būtų ją pagavęs ir tikru vardu pavadinęs, ji galėjo išsigelbėti. Bet už tai žvejys turėjo nukentėti. Jam buvo lemta žūti požemiuose. Taip ir atsitiko.
Dar prieš prancūzmetį Nemuno pakrantėje, dabartinių Rumbonių dvaro vietoje gyveno drąsus žvejys Maikus. Išplaukė jis vieną sekmadienio rytą žvejoti. Užmetė tinklą ir — nebegali ištraukti. Vos, vos ištraukė, ogi žiūri — didžiulė žuvis tinkle daužosi. Galva, kaip kiaulės, o akys, kaip lėkštės. „Kas čia dabar per prakeikta dvasia!“, sušuko Maikus. O žuvis jam ir sako: „Dėkui, kad atspėjai mano vardą, dabar aš esu išvaduota iš didelių kančių. Už tai aš esu tau dovanosiu didelius turtus. Nukirsk Nemuno pakrantėje augančią pušį, po jos kelmu rasi slaptą angą. Eik į požemį — tenai rasi aukso ir sidabro lobius“. Maikus žuvį paleido į Nemuną, o pats nuskubėjo pušies kirsti. Rado angą į požemį, iš tolo pamatė aukso žibėjimą ir puolė į vidų. Vos tik jis įlindo į urvą, anga užgriuvo, ir nelaimingas žvejys buvo gyvas palaidotas. Taip ir klaidžiojo jis požemiuose, kol numirė, o jo dvasia dar ir dabar klaidžioja. Naktimis iš Piliupio girdėti Markaus dūšios vaitojimai. O Nemuno žvejai labai saugosi, kad į jų tinklus nepatektų Maikaus dūšią, kad neištiktų jų Maikaus likimas. Jei tinklas už ko nors stipriai užsikabina, geriau jį palikti Nemune, negu traukti pavojingą laimykį. Maikaus trobelė ilgai stovėjo apleista, kol Rumbonių dvaro ponas įsakė ją nugriauti.
Prieš, „krakusmetį“ Rumbonių apylinkėje buvo labai daug dvarų. Dvarai buvo maži, jų ponai neturtingi, bet užtat labai išdidus ir pikti. Kiekvienas dvaras turėjo savo valsčių, laikė raštininkus ir valdė baudžiauninkus savo nuožiūra. Kartą Rumbonių ponas lošė kortomis su Rutkos bajoru ir pralošė jam savo mužiką Bundorių, kurį kitą dieną turėjo atiduoti Rutkos bajorui. Bundorius buvo jaunas, stiprus vyras, geras darbininkas, todėl ponui jo pagailo. Jis vietoje Budoriaus pasiuntė į Rutką savo vežiką Gavelį. Tačiau bajoras Gavelio nepriėmė. Išplakė bizūnu ir grąžino atgal. Bet ir rumbonietis nenusileido: jis taip pat įkirto baudžiauninkui ir vėl liepė eiti į Rutką. Taip baudžiauninkas vaikščiojo nuo vieno pono pas kitą visą savaitę, vis plakamas ir varinėjamas. Pagaliau iš nusiminimo nuėjo ant Piliupio, įlindo į požemį ir čia mirė badu. Bet ir ponui jo mirtis neišėjo į sveikatą. Nelaimingasis mirdamas užkeikė poną įvairiomis nelaimėmis. Po savaitės Rumbonių ponas, vaikščiodamas ant piliakalnio, įsmuko į duobę ir nusilaužė koją. Paskiau jo žmona pagimdė aklą ir nebylį sūnų, vėliau ir pati išėjo iš proto. Iš tos altaracijos ponas pradėjo baisiai girtauti. Per dieną išgerdavo po gorčių degtinės. Net ir naktį prie lovos stovėdavo indas su degtine, iš kurio pabudęs jis pasisemdavo stiklinę. Taip vieną rytą tarnai jį ir surado nebegyvą, nuo degtinės užtroškusį. Vėliau dvaras atiteko kitiems ponams, Krzyvkovskiams.
Baisius laikus išgyveno rumboniečiai 1918 — 1919 m. Vokiečiai okupantai dienomis plėšė gyventojus viešai, o naktimis jų pačių kareiviai, užsidėję kaukes ir ginkluoti šautuvais, plėšikavo. Prie jų prisidėjo iš Vokietijos grįžtantieji rusai belaisviai. Visų plėšikų lizdas ir slėptuvė buvo garsiajame Punios šile. Iš čia jie puldavo žmones ant kelių ir namuose, reikalaudavo auksinių rublių ir ostmarkių, neduodančius ar neturinčius badydavo peiliais, lupinėdavo nagus ir svilindavo padus. Kartą keturi vokiečių dezertyrai užpuolė kelyje tris vežimus, kuriais ūkininkai vežė į Vilnių miltus ir lašinus. Vyrai buvo ginkluoti, drąsūs, jie plėšikus nuginklavo ir… niekas nežino, kur dingo keturi vokiečiai. Vieni sako, kad prie Piliupio užkasti, kiti tvirtina, kad Nemunu nuplaukė.
Baliūnas K. Rumbonių valdovai ir vaiduokliai // Sekmadienis. – 1938, Nr. 33, p. 4