Punios šilas

Punios šilas

Punios šilas – miškas pietų Lietuvoje, Alytaus rajone, 12 km į šiaurę nuo Alytaus, kairiajame Nemuno krante, apjuostas upės kilpos, tuoj į vakarus nuo Punios (atskirtas upės). Užima 27,2 km² plotą (miškingas plotas – 25,1 km²). Priklauso Alytaus miškų urėdijos Punios girininkijai.

Miško paviršius banguotas, vietomis kalvotas, pietrytinėje dalyje lygus. Yra stačių Nemuno šlaitų, vietomis Nemuno terasos plokščios arba nuožulnios. Vakarinėje dalyje teka 3 maži upeliai (Nemuno intakai): Laikštė ir 2 bevardžiai. Dirvožemiai – velėniniai jauriniai liosiški smėliai, slūgsantys ant molių ir priemolių, jauriniai glėjiški priesmėliai, aliuviniai smėliai.

Punios šilas yra didžiųjų praeities girių, besitęsusių abipus Nemuno, liekana. 1960 m. Punios šilas paskelbtas botaniniu zoologiniu draustiniu, nuo 1992 įeina į Nemuno kilpų regioninį parką. Šiaurės rytinė dalis paskelbta Punios šilo gamtiniu rezervatu (4,2 km²). Čia palikta vieta yra nepaliesta žmogaus rankų, galima pamatyti, kaip atrodo nevalytas miškas. Siekiama visą šilą paskelbti lankymui atviru rezervatu.

Prie įvažiavimo į šilą yra muziejus, šilo rytiniame pakraštyje – skulptūrų ekspozicija. Visame miške įrengtos poilsiavietės, pavėsinės, daug išdrožinėtų žvėrelių statulų.

Šile yra 2 Punios šilo pilkapynai, Panemuninkų piliakalnis, Padaglės pilkapynas. Rytuose yra Dainavos apygardos partizanų vadavietė su atkurta žemine.

Iki Punios šilo veda kelias 1110 Alytus–Punios šilas (Panemuninkai) . Šile yra tankus miško kelių tinklas, bet daugelis jų automobilių eismui uždaryti. Šile yra 3 mažos gyvenvietės – Strazdinė, Stražiškės (negyvenami) ir Padaglė.

Nuo 2024 m. galima pasivaikščioti 8 km ilgio pažintiniu taku.

Istorija

Nuo žilos senovės per ilgus amžius miškai lietuviui buvo ne tiktai prie­glauda nuo priešų, bet ir teikė įvairiausių gėrybių. Miškas jį rengė ir mai­tino. Iš miškų jis gaudavo brangios medienos, potašo, žvėrių kailių, bičių medaus, vaško ir kitokių gėrybių, už kurias mainais iš užsienio pirkliu, įsigydavo reikalingų prekių (geležies, druskos ir kt.). Miškuose randami riešutai, uogos, vaistiniai augalai, grybai buvo ne tiktai maisto, bet ir sveikatos šaltinis.

Todėl nenuostabu, kad stabmeldystės laikais lietuviai tikėjo miško ir kai kurių medžių antgamtiška jėga, po medžiais ant aukurų degindavo sunkiai uždirbto turto dalį.

Tarp girių iškilę piliakalniai, senovės pilių griuvėsių liekanos šian­dien byloja apie buvusius lietuvių tautos gyvenimo, strategijos ir kultūros vystymosi centrus, neužrašytus istorijos metraščiuose. Ilgų istorijos amžių paminkluose glūdi mįslė, kurią stengiasi įminti daugelis šiandienių moks­lo šakų.

Vienas iš tokių likusių senovės girių paminklų pietinėje Lietuvos da­lyje yra Punios šilas. Savo gamtos grožiu ir įvairiausiais medynais bei fauna jis vilioja daugybę gamtos mylėtojų.

Punios vardas istoriškai yra susijęs su didvyriškomis lietuvių tautos kovomis su kryžiuočiais. Ant aukšto piliakalnio, kur Punelė įteka į Nemu­ną, niūkso legendinio Margirio pilies griuvėsių iškasenos.

1559 metais, didžiojo kunigaikščio paliepimu, senovės Lietuvos girias aprašė Grigalius Valavičius. Čia ir minima Punios giria (puščia), tačiau tiksliai nenustatytos jos sienos. Tik iš greta esančių girių aprašymo gali­ma spręsti, kad tuo metu Punios giria buvo užėmusi siaurą miškų juostą tarp Birštono ir Alytaus girių ir tęsėsi nuo Amalvo ir Žuvinto ežerų, Do­vinės upės rytuose iki Prūsijos sienos vakaruose. Tačiau iš ankstesnių di­džiojo kunigaikščio patvarkymų, kur minima Punios giria, ji turėjusi už­imti plotus, esančius abiejose Nemuno pusėse. Pagal Palujanskio aprašy­mą, sudarius Kauno guberniją 1842 metais, be kitų girių, minima Punios giria 9764 dešimtinių ploto. Be to, sąraše privatinių girių, į kurias įėjo ir dabartiniai šilo plotai, dar buvo įrašyta 1300 dešimtinių.

Istoriniuose šaltiniuose minima, kad 1515 metais Žygimantas Senasis išnuomojo vokiečiui Hanusui Baltajam keturias „būdas“ (Punios, Biršto­no, Darsūniškio ir Vilkijos) su sąlyga: „Jis ten turi medžius į vančosą ir klepkas dirbti ir pelenus deginti, o mums už tai turi duoti du šimtus ka­pų grašių kiekvieni metai… o muitą mums turi mokėti taip, kaip kiti moka“.

1530 metų Žygimanto rašte Kauno muitininkams minima, kad Andriui, Prokopo sūnui Ilgauskiui, ir žydui Agronui yra pavesta eksploatuoti panemuniškės dvarų girias, kur minima ir Punia. 1569 metais pavesta Gri­galiui Delnickui per dvejus metus (1570—1571 m.) išmatuoti Perelomo, Lydos, Nemunaičio ir Punios girias. Girios, tarp jų ir Punios, iš kur miško medžiaga buvo plukdoma į Karaliaučiaus ir Dancigo (dabar Gdansko) uostus, buvo atiduotos eksploatuoti žinomam to laiko pirkliui Bolemanui. Taigi Punios girią pradėta eksploatuoti jau XVI a. pabaigoje.

Devyniolikto amžiaus kai kuriuos kilpėtų panemunių gyvenimo bruo­žus ir įvykius apibūdina to laiko žymūs žmonės, lankęsi šiose apylinkėse. Čia 1835 metais, būdamas Nemuno tyrimų komisijos pirmininku, lankėsi istorikas T. Narbutas. Pažino šį kraštą, užrašė jo gyvenimo įdomybes, papročius minėtasis St. Moravskis, gyvenęs netolimuose Paverkniuose. Jis keliavęs Nemunu nuo Merkinės iki Kauno. Punią ir paupius trumpai nušviečia VI. Syrokomlia, keliavęs Nemunu, taip pat lenkų archeologas Z. Gliogeris, keliavęs Nemunu nuo Gardino iki Kauno. Remdamiesi jų įspūdžiais, pažvelkime į anų laikų Nemuno pakrantes.

Ilgiai prieš šimtmetį Z. Gliogeris, plaukdamas Punios kilpa, matė ties Punia kitame krante smalinyčių krosnyse deginant anglis. Senesniuose že­mėlapiuose šioje vietoje pažymėta „Smalinyčia“. Šilo pakrantės kerinčio gūdumo: ąžuolai, beržai, tamsios eglės ir daug liepų.

Ties Nemaniūnais, kitame upės krante, pašilėje buvo tylus ir jaukus Stražiškių kaimelis. Keliautojas smulkiai aprašė sodybą, kurios svečiu bu­vo, nupiešė įdomų svirnelį, žvejybos įrankius, baldus, stebėjosi kamaros turtais — „kūgiais audinių“, jo žodžiais tariant. Z. Gliogeris čia užrašė kai kuriuos lietuvių papročius ir visą laiką gėrėjosi žmonių atvi­raširdiškumu, paprastumu, nors jų kalbos nesuprato. Prisimena malonų vakarą ant Ripinskų pirkios slenksčio. Sodybos papėdėje tekėjo Nemunas, klonyje tvenkėsi vakaro tyla, kurioje klajojo tolima kaimiečio daina. Ke­liautojas prisipažįsta, kad tą valandą jis gailėjosi nevaldąs plunksnos ir rimo.

Nemunas, nuo čia iš lėto sukdamas Punios kilpos ratą, pradeda tekėti į pietus. Prie Siponių (dešinėje) jis labai vaizdingas, matyti aukštos ato­dangos, kitapus tebesitęsia šilas. Pamažu iš pietinės krypties upė pradeda sukti netgi į rytus. Rodosi, šit, ir sumegs kilpą, ir tada vėl pateksime į Pu­nią. O aplink tylu, daugiau kaimų nebuvo. Jų maža ir nūnai. Prasideda pati giliausia, slėpiningiausia kilpų dalis. Šita vieta anuomet buvo vadi­nama Bukta, o daugelio — dar Juodąja Bukta. Rodos, ir dabar tas vardas žinomas. O kai jau išgirsi apie Juodąją Buktą, tai ir šiandien iš senelių sužinosi daug ką… Nemunu, kaip žinoma, po Lietuvos — Lenkijos pada­lijimo XVIII a. pabaigoje, ėjo Rusijos imperijos siena. Sunku buvo šičia sieną nusaugoti. Per šilus ėjo visokios kontrabandos kelias. Z. Gliogeris mini negalėjęs net į Punios piliakalnį įkopti, nes dešinįjį krantą saugojo sargyba. Ir vis dėlto per Buktos brastas lengvai pereidavo įvairių retų ir draudžiamų prekių gabentojai, vienoje pusėje „pasidarbavę“, miškais atgal prasigaudavo arkliavagiai, buvo čia ir plėšikų. Kai kurie jų išliko liaudies atminty, įėjo į istoriją. St. Moravskis plačiai pasakoja savo prisiminimuose apie nusigyvenusius bajorėlius Jefimavičių ir Petravičių, kuriuos už piktadarybes pakorė Gardine. Su simpatija kalba apie Silvestrą Prūselį, vadina jį nepagaunamu „Fra Diavolio“. Netolimuose Butrimonyse visi atsiminė šį nepagaunamą arkliavagį, kuris ėmė iš daugelio ūkininkų kasmetinius mokesčius už tai, kad nevogs jų arklių. Daug linksmų to laiko gyvenimo nutikimų čia dar galima nugirsti, taip pat ir liūdnų, dramatiškų įvykių.

Nuo Juodosios Buktos Nemunas tuoj pasuka į pietus, dar kartą atsi­muša į labai aukštą šlaitą. Kairysis šlaitas pilkokas, bet dėl to savotiškai gražus. Įvairiame aukštyje „kabo“ sodybos, pavieniai medžiai. O kai juos pietų saulė dar labiau paryškina, nuslysdama gūbrėtais, rumbuotais šlai­to nelygumais, tai akimirka pasijunti matąs Karpatų priekalnių ganyklas. Kelios griovos yra gilesnės, jomis srūva maži upeliukai. Kai pažiūri į upe­liuką ir jo nuveiktą darbą — didžiulę išplautą raguvą, tai negali tų pa­nemunės upeliukų kitaip vaizduotis, kaip upeliais darbininkais. Tokia pati yra maža bitė darbininkė ir Punelė prie piliakalnio, visuose senuose raš­tuose ir žemėlapiuose dzūkiškai vadinama Puniala. Šių darbštuolių ūks­mingais slėniais ir raguvomis išgražintas visas mūsų kraštas. Antai prie Margeravo vėl piliakalnis, vadinamas dar Raudonkalniu.

Kiekviena epocha šiuose paupiuose rado naujas kartas su naujais rū­pesčiais.