Šakiai – tai zanavykų krašto širdis, menanti pirmąją pilį, dvarus, tautinio atgimimo šviesuolius ir sudėtingus istorijos vingius. Kelionė per šį miestą – tarsi pasivaikščiojimas per laiką: nuo čia veikusio Nemuno kelto ir gluosnių alėjų iki Varpininko Kudirkos namų. Čia tylūs kapai pasakoja apie praeities žmones, kurie savo gyvenimais formavo šio krašto dvasią.
Šakiai: kelionė į Zanavykų sielą 1943 m.
Iš Jurbarko kėlėmės per Nemuną keltu. Ant kelto stovėjo vienas kitas vežimas, keletas dviračių ir būrelis pėsčiųjų. Greit atsidūrėme kitame Nemuno krante, jau zanavykų apgyventoje žemėje. Pavažiavę dviračiais apie vieną kilometrą siauru panemunės takeliu, pasukame pro dvarą vieškelin į Šakius. Vieškelis apsodintas plačiašakiais gluosniais. Pradžioje gluosniai susodinti vienas nuo kito beveik taisyklingu atstumu, paskui tos alėjos išretėja, o tarpais ir visai išnyksta. Maždaug už 8 kilometrų jau matome pakelėse susodintus kitus medžius. Čia privažiuojame kitą vieškelį, kurio pakraščiu eina ištiesti geležiniai bėgiai, tačiau jais traukinys nevažiuoja. Šiuo geležiniu keliu važiuojama tik arkliais. Kelias po buvusių lietų gerokai pralytas.
Po poros valandų kelionės jau dairomės zanavykų mieste Šakiuose. Miestas didesnio įspūdžio nedaro. Centre esama keletas mūrinių namų. Tačiau ir jie savo puošnumu nepasižymi. Išimtį tektų daryti tik vienam kitam pastatui, kuris statytas Nepriklausomos Lietuvos laikais. Miesto gyventojai, gavę naujus sklypus, nesant čia arti plytinių ir tinkamam susisiekimui, išsistatė, nors ir stilingus, tačiau medinius namus. Nuo šio karo miestas nenukentėjęs. Matyti neseniai užbaigta statyti nauja mūrinė bažnyčia. Bažnyčia pastatyta naujoje vietoje, gavus sklypą, parceliuojant prie Šakių buvusius dvarus. Senoji bažnyčia dar tebestovi. Ji medinė ir jau taip susenusi, kad atrodo, neilgai galės būti Šakių miesto centre.
Patys šakiai yra vienas iš seniausiųjų Suvalkijos miestų. Pirmą kartą jie yra paminėti 1352 metais. Medinė pilis Šakiuose buvo pastatyta 1405 metais. Žinoma, dabar jos nebėra nė pėdsakų. Vėliau apie Šakius daugiau kaip visą šimtmetį nerandame jokių žinių. Šakiai pradėjo vėl garsėti, kai jie pateko į Čartoriskių rankas. 1765 metais čia buvo leista laikyti pirmoji smuklė. Sekančiais metais tie patys kunigaikščiai išrūpino Šakiams iš Stanislovo Augusto Magdeburgo teises. Pirmoji bažnyčia Čartoriskių čia buvo pastatyta tik 1748 metais. Po Lietuvos Lenkijos respublikos padalinimo Čartoriskiai Šakių miestelį ir apylinkes pardavė už 40 000 raudonųjų baronui Teodorui von Keudelliui.
Šakių apylinkės gyventojai esą pergyvenę ir sunkių laikų. Tebesant baudžiavai buvę atsitikimų, kad dvarininkai iškeldavo ištisus kaimus ir ten įkurdavo savo dvarus. Taip buvęs panaikintas Petrašiūnų kaimas ir įkurtas Dabkūniškio dvaras, o panaikinus Kerėplių kaimą, buvo įsteigtas Šakių dvaras. Iš savo kaimų išvytieji gyventojai turėdavo išdeginti miškus, išrauti kelmus, kad galėtų naujoje vietoje įsikurti. 1863 sukilimo metais rusai pakorė kelioliką sukilėlių. Tuo laiku į Šakius buvo atvykęs pats Muravjovas. Kaip charakteringa galima ir tai paminėti, kad iki XIX šimtmečio žydai turėjo savo metrikaciją vesti pas katalikų kunigus. Kiekvienas žydas, kuris norėdavo vesti ar kuriam gimdavo, būtinai turėdavo vykti pas katalikų kunigą sudaryti santuokas ar gimimo metrikus. Archyvuose tos metrikacijos knygos yra užsilikusios iki mūsų laikų.
Tautinio atgimimo gadynėje Šakiai yra suvaidinę svarbų vaidmenį. Čia gyveno ir dirbo didysis varpininkas dr. V. Kudirka. Jis į Šakius atvyko tik ką baigęs Varšuvos universitetą. Apsigyveno J. Karaliaus namuose, kuriuos vėliau perleido Šakių klebonui. Namelis ir dabar dar tebestovi. Jis yra pačiame miesto centre, priešais medinę bažnyčią. Dabar pro namelį einantį gatvė vadinama Kudirkos vardu. Šiuo metu namai priklauso fotografui Povilaičiui. Jis pats juose negyvena, jie yra išnuomoti. Namukas, žinoma, nedidelis, kuklus, tačiau jis ir dabar rūpestingai prižiūrimas. Stogas nudažytas rusvai, sienos turi melsvą spalvą. Namelis nuo gatvės atitvertas tvorele, palangėje žydi jurginai ir kitos gėlės, matyti peržydėję pinavijų kerai. Prie vieno kito namų kampo auga alyvų krūmai, kurie pavasariais sužydi violetinėmis spalvomis.
Apžiūrėjęs miestą, nuvykau į Šakių kapines, kur palaidotas jaunas poetas Edmundas Steponaitis. Šakių kapinės įrengtos XIX šimtmečio pabaigoje. Jos gražiai sutvarkytos ir, matyti, dabar po Šakių dvaro parceliacijos žymiai praplatintos. Į senąsias kapines veda puiki, beržais apsodintą, alėja. Ji eina ir senųjų kapinių pakraščiais, Edmundas Steponaitis palaidotas jau senose kapinėse. Netoli kapo jau yra išaugę stori medžiai. Daugelis greta esančių kapų apžėlę velėna ir neprižiūrimi. Edmundo Steponaičio kapas aptvertas tvorele, gražiai sutvarkytas ir dabar ant jo tebežydi vešlios gėlės. Pastatytas juodo granito kryžius. kuriame iškalta lyra, plunksna ir įmūryta paties jaunuolio Steponaičio fotografija. Žemiau iškaltas įrašas: ..Edmundas Steponaitis. Gimė 28 vasario 1892 m., mirė 19 rugpjūčio 1908 m.“ Ten pat iškalti du jo eilėraščių posmai:
..Kad aš turėčiau tvirtą valią.
Kad širdyje degtų ugnis.
Kaip švelniai vesčiau aš į kelią
Tuos, ką pakliuvo į usnis”.
Šalia kitas posmas:
..Kad mane mūzos numylėtų,
Kad duotų lyros akordus.
Su kokia meile jie auklėtų
Žmogaus geruosius jautimus…
A. Vilainis „Zanavykų mieste Šakiuose“ // Ateitis. – 1943, Nr. 226, p. 4