Nuotrauka: Jurbarko piliakalnis. Balys Biračas 1932 m. © Lietuvos nacionalinis muziejus
Jurbarko istorija – ką apie ją žinome?
Jurbarko istorija – ką apie ją žinome? Randasi jis lygumoj ant Nemuno kranto, toj pačioj upės pusėj, ką ir Veliuona. Be to jis yra tarp dviejų upelių: Imstros ir Mituvos. Istoriko Balinskio laikais, pereito šimtmečio vidury, miestelėnus sudarė vokiečiai ir žydai, kadangi vietinis savininkas, dvarininkas, savo valdžia ištrėmė senus miestelėnus-lietuvius į kaimus, o jų vieton prisišaukė užsieninių amatininkų. Vis tik šiandie vokiečių čia visai maža, o daugiausia lietuviai ir žydai.
Apie 40 metrų nuo Imstros kranto riokso kalnas, Viršpiliu vadinamas. Jis yra žinomas, kaipo buvusios pilies liekanos, apie kurią buvo daug smarkių susirėmimų lietuvių su kryžiuočiais. XI šimtmečio vidury čia viešpatavo Žemaičių kunigaikštis Montvilas, Gimbuto sūnus, bet padavimuose pasakojama, kad pilį įkurė vyriausias Palemono sūnus – Borkus ir nuo savo bei netolimos upės – Juros vardu pavadino ją Jurbarku. Daug vėliau kryžiuočiai iškreipė pavadinimą į Georgenburg (Šv. Jurgio Miestas).
XIV-me šimtmetyje kryžiuočiai stengėsi užimti visą Nemuno bėgį ir tam tikslui išilgai upės statė savo tvirtoves. Jurbarke išgriovė medinę lietuvių pilį ir jos vietoj savo pastatė.
Veltui stengėsi kunigaikštis Keistutis 1382 metais ją užimti netgi kanuolių pagalba. Kryžiuočių komturas taip narsiai gynėsi, kad pagalios, sulaukę pagalbos, privertė Keistutį atsižadėti apgulimo. Ir tik 1384 metais kunigaikščiui Vytautui pasisekė tą pilį užimti. Apleisdamas Prūsus, Vytautas su keturiais šimtais raitėlių priėjo prie pilies ir iššaukė pasikalbėjimui jos komendantą. Komtūras laikydamas kunigaikštį kryžiuočių prieteliu pasiskubino jį pasitikti ir pakviesti pilin į puotą. Vytautas pranešė jam, būk tai Jogaila su Skirgaila užpuolę Ragnetos pilį, ir delto jai apginti reikia dalį įgulos išsiųsti pagalbon. Pats gi nuo puotos atsisakė, paskiręs jon savo pavaduotoją giminietį Sudemundą.
Tuo tarpu Sudemundas vieton puotauti, sulaukęs dalies įgulos išėjimo, įsibrovė per nuleistą tiltą pilin, išžudė vartuose stovinčius kryžiuočius, ir štai Jurbarkas su Komtūru ir likusiais vokiečiais atsidūrė Vytauto rankose. Jis paėmė iš čia visą karo medžiagą, pilį gi liepė sudeginti.
Pasinaudodami 1388 metų taika, kryžiuočiai vėl atstatė pilį ir apsupo ją mūrais. Bet Vytautas vėl susipykęs su pusbroliu Jogaila ir susitaikė su kryžiuočiais; bet kryžiuočiai daugiau nebepasitikėdami Vytautui, paėmė užstatan jo gimines ir net dvejus sūnus. Vytautas, kaipo kryžiuočių sąjungininkas, apsigyveno tam pačiam Jurbarke ir pamažėli susižinojo su broliais. Jo širdis traukė jį prie taikos su Jogaila ir prie kovos su kryžiuočiais, su kuriais jo garsingas tėvas Keistutis visą amžių kovojo. Taigi pamažu, del visokių išgalvotų priežasčių, sutraukė jis pas save gimines ir bajorus, kryžiuočių į Prūsus išvežtus. Sūnų tik nepavyko jam atgauti. Čia kunigaikščio šaimynos ir lietuvių karžygių tarpe pribrendo pusbrolių Vytauto ir Jogailos susitaikinimo planas, kas 1392 metais galutinai ir įvyko, – ir tada sutvirtėjęs Vytautas išsižadėjo kryžuočių. Šie, jam keršydami, nužudė abudu jo sūnu, kas buvo didelių Lietuvai nuostolių priežastimi. Mat Vytautui, po ilgo viešpatavimo, 1430 metais mirus, nebeliko teisėto didžiojo kunigaikščio mitros (karūnos) paveldėtojo. Pasidarė suirutė, kuria Varšuvos ponai pasinaudojo mūsų krašto pavergimui. Nuo šio laiko Lietuva neturėjo daugiau tokio galingo kunigaikščio, kaip Vytautas ir vis smarkiau ir vis smarkiau krito į neva draugingos Lenkijos glėbį.
Užsibaigė tai žinoma Liublino Unija 1569 metais.
P. Petrulis „Mūsų istorijos lapeliai. Jurbarkas” // 1923 m., nr. 5, p. 56-57