I
Kauno miesto kilmė. Pilies griūvėsiai. Kaip atrodė Kaunas Vytauto laikais? Graviūros. „Kyburgo kelionė”. XIX šimtm. romantikų vaizduojamasis Kaunas. Kaunas pradžioje XIX šimtm. Kauno panorama. Senojo miesto planas. Kaunas vysk. Valančiaus laikais.
Maironio „Vytautas pas kryžiuočius” dramos 5-me akte vienas veikiamujų asmenų (Valenrodas), rodydamas ranka regyklos gilumon, sako:
„Štai Kaunas – viso krašto raktas!”
Kaunas senovėje tikrai yra buvęs „viso krašto raktas”. Tai karo avanpostas priešais Vilnių ir Trakus. Tai kultūrinės ir militarinės lietuvių atsparos punktas preš vokiečių antplūdį iš Parusnio.
Tad įdomu, kaip gi atrodė tas senasis Kaunas, kokia buvo jojo tvirtapilis, del kurios tiek kartų kovėsi ir lietuviai ir kryžeiviai. Pasakiškos žinios apie Kauno pilies įsteigimą (neva ją įsteigęs. Palemono giminės kunigaikštis Kaunys) rodo mūsų laikinę sostinę buvus viena seniausių lietuvių tvirtapilių bei kultūrinių sodybų Lietuvoje.
Tačiau maža tėra tikslių žinių ne tik apie senų senovinį Kauną, jo gyventojus, plotus ir išvaizdą, bet ir apie Vytauto laikų Kauno pili ir miestą.
Nūn teberiogsa Kauno pilies griuvėsiai bėra vienintelė labiau žinoma senovės liekana. Ar kunigaikščio Voidato pilis stovėjusi ten pat, kur nun tie griuvėsiai teberiogso irgi ginčytinas klausimas, T. Daugirdo nuomonė senų senovėje Kaunas turėjęs pilį (piliakalnį) Žaliajame Kalne, vadinamosios „,batareikos” rajone. Nun toje vietoje nematyti jokių piliakalnio žymių. Tiesa, randa toje vietoje žmonių kaulų. Bet jie, matyt, laidoti palyginti ne taip dar senai. Teko girdėti nuomonę (iš žmonių panašiuose dalykuose nusimanančių), kad toje vietoje, kur randami kaulai, yra buvę kapinės sodžiaus, kuris buvo Žaliajame Kalne.
Vaidinant V. Teatre. Maironio dramą „Vytautas pas kryžiuočius“ radosi reikalo pavaizduoti senasis Kaunas. Dekoracijose buvo nutapyta anapus Neries (nuo Slabados pusės) matomoji mūro pilis su kertiniais bokštais, su įvažiuojamaisiais vartais, ir su šalia pilies betūnojančiais miesto trobesiais.
Toji mūro pilis (ir visas kitas reginys) V. Dramos teatro dekoracijose buvo nutapyta sekant viena lenkų graviūra, kurios originalinis atspaudas yra Kauno miesto muziejuje. Graviūroje nepažymėtas nei jos autorius, nei metai, kada ji buvo padaryta, nei knyga, iš kurios ji išimta. Tačiau, sprendžiant iš tos graviūros bruožmenos galima spėti, kad jinai daryta ne ankščiau, kaip pereito šimtmečio pradžioj.
Graviūra vaizduoja XIV-XV šimtmečio Kauną perspektyviniu būdu. Pilies citadelę supia iš visų pusių mūro siena su keturi kampiniais bokštais. Be to, tieš Neries krantu eina polių aptvara (tyn). Vienas pats aukščiausias bokštas parodytas šiaurės kampe ties įvažiuojamaisiais vartais Neries pusėje. Bokšto forma keturkampa, laipsniuota.
Kitas bokštas (vakaruose), stovi sienos išlankoje. Du kitu bokštu riogso tolumoje ir jų padėti vargu būtų tiksliai nusakyti.
***
Jei sekant tuo vaizdu sudaryti senovės Kauno pilies planas, tai, žiūrint į dabartinį senojo miesto planą ir gatvių sutvarkymą, tos pilies plotą tektų šiokiu būdu apibrėžti. Kampinis (didysai) pilies bokštas ir įvažiuojamieji vartai turėtų būti žuvų rinkoje. Iš čia viena siena turėtų eiti Valančiaus gatve iki Rotušės aikštės, kita gi – pilies griuvėsių link (kurių padėtis atatiktų tariamajai išlankai), toliau gi pasisuktų Dvi Žemaičių Seminarijos link ir pasibaigtų ties Seminarijos vartų ir šv. Trejybės bažnyčios bokštais.
Taip pat maždaug panašus būtų turėjęs atrodyti Kaunas sekant tariamuoju kryžeivių pasiuntinio Kyburgo aprašymu. Tą aprašymą nesenai citavo „Trimitas„. Tačiau žinia yra, kad lygiai Kyburgo kelionė į Vilnių, lygiai jo užrašai tėra prasimanymas, (Dr. V. Hanka) kurį „bona fida” pakartojo Narbutas.
Aukščiau minėtosios graviuros panašumas su Kyburgo „aprašomuoju“ Kaunu rodo, kad tarp tų dviejų dokumentų yra šis tas bendra. Ir nors kaip vieno, taip ir kito tikslingumas yra abejotinas, tačiau įsidėmėtina tai, kad anais svajingojo romantizmo laikais senasis Kaunas šitaip buvo istorininkų – patriotų vaizduojamas.
Šiandien, be abejonės, yra išdilę nemaža senovės žymių, kuriuos prieš šimtą metų galėjai pastebėti daugelyje senojo miesto trobesių. Tos tatai žymės leido tam tikru nuosakumų restauruoti Vytauto laikų Kauno pilies vaizdą.
Žinia yra, kad dar prieš 80 metu Kauno miestas nebuvo išėjęs iš savo ankštų ribų. Lietuvos universiteto bibliotekoje yra nugraviruotas dailininko A. Čapskio piešinys, vaizduojantis Napoleono laikų Kauną. Graviūra tiek tiksli, kad gali pažinti atskirus trobesius, gatves ir t.t. Tame piešinyje parodyta buv. Domininkonų bažnyčia kaipo galutinis rūmas dešinėje Vilniaus gatvės pusėje. Anapus Nemuno vos matyti žemutinio Aleksoto trobesiai, ties Veiverių plentu.
Galima pažinti katedrą, Vytauto bažnyčią, Rotušės bokštą ir kitus bažnyčių beį viešųjų įstaigų rūmus. Kairėje pusėje Vilniaus gatvės matyti nedideli trobesiai, kurių eilės pabaigtos piešinyje nematyti. Visa piešinio panorama padaryta lyg nuo dabartinio Ąžuolų kalno (meno mokyklos), kurio apačioje Lukšo, Seimo, Jablonskio Ir Mapų gatvių rajone parodyta vien daržai ir tvoros. Vienintelis medžio trobesys tame plote stovėjęs toje vietoje, kur nun yra Seimo rūmai.
Tokia tatai buvusi senojo miesto kraštutinio rajono išvaizdą prieš šimtą metų. Tam vaizdui papildyti ir detaliau senojo miesto planą su dabartiniu planu palyginti nemažai padeda esąs Kauno miesto muziejuje ranka pieštas senojo miesto planas. Planą piešė Jezuitų kolegijos 5-os ir 6-os klasių mokiniai, Užrašai lenkų kalba.
Pažymėtas 1821 m. ir apima plotą nuo Nemuno ir Neries santako iki Panevėžio Eljaševo (buv. Šaltkalvių) gatvių imtinai. Plane parodyti nūdieniai pilies griuvėsiai, tik ne su vienu, bet su dviem bokštais (antras bokštas nūn nebeegzistuoja). Viduryje pilies pažymėti pėdsakai pamatų vieno trobesio, ėjusio išilgai Neries kranto. Žuvų rinkoje, arčiau Jonavos gatvės, pažymėti kažkokie griuvėsiai (Kampinio bokšto?). Aleksote nepažymėta nė vieno trobesio, bėra tik užrašas: „góry i zarosli„.
Kun. Ant. Alekna savo knygoje „Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius” šiaip mini tuolaikinį Kauną: „Kaunas tapęs 1842 m. guberniniu miestu naujos Kauno gubernijos, ėmė plėstis. Naujoje miesto dalyje reikalinga buvo bažnyčia, ją buvo nutarta pastatyti vienoje naujojo miesto aikščių Tam tikra komisija surado plecių – panaikintas kapines, kur dabar miesto sodas (ir V. Teatro rūmai V.B.). Buvo nutarta pripirkti dar gretimuosius plecius ir toje vietoje pastatyti katedrą ir namus vyskupui, konsistorijai, kapitulai seminarijai. Visam tam darbui buvo išdirbti planai“.
Del stokos lėšų tas sumanymas nebuvo įvykdytas. Gi 1864 vyskupas Valančius noroms nenoroms turėjo sutikti priverstinai (iš rusų valdžios pusės) perkelti žemaičių vyskupystės sostinės į Kauną. Tada bernardinų vienuolyno trobesiai buvo atiduoti dv. seminarijai ir kūrijai. Buv. bernardinų bažnyčia liko paversta parapijine (šv. Trejybės) bažnyčia. Bažnyčia panaikinto augustinų vienuolyno buvo paversta katedra (nun Bazilika)…
II
Senojo Kauno palaikai dabartyje. Valst. arch. komis. tyrimai, Kauno pilis. Analogija Kauno ir Vilniaus miestų statybos. Kur baigėsi Kauno miesto riba? Miesto statyba ir strategija. Dv. seminarijos rūmai ir bažnyčia.
Prieš porą metų stebėdamasis tebesamais senojo Kaumo palaikais ir turėdamas noro surankioti juos (suregistruoti, nufotografuoti, nupiešti) meno tikslais, buvau pradėjęs valst. arch. komisijos padedamas, tam tikrą ruošiamaji darbą. Del netikėtų kliučių teko tasai darbas pat pradžioje, nenudirbus mesti.
Ilgainiui, tos pat v. arch. komisijos pavedamas varė sumanytąjį darbą dailin, Ark. Presas (prof. Ark. Preso sunus). Jisai darė net kasinėjimus pilies griuvėsių rajone. Kai kurie daviniai apie Preso radinius ir darbo vaisius buvo paskelbti spaudoje.
Rasta požemis, žmonių kaulai, ginklai, mūro sienų pamatai ir t.t.
Pažiūrėjus Preso kasinėjimų vietas, matyti, kad jisai mėgino nustatyti ribas tos Kauno pilies, kurios griuvėsių dalis teberiogso ties Neriu. Iš likučių sienų ir pamatų ir iš bendros situacijos, o taip pat iš dydžio kalnelio, ant kurio visa pilis turėjo tilpti, matyti, kad jinai tegalėjo būti tik pati citadelė, arba jos labiausiai įstiprintoji dalis.
Kauno pilies (citadelės) plotas turėjo būti žymiai aukštesnis už Trakų, Lydos ir dargi Vilniaus aukštąją pilį. Joję vargiai galėjo tilpti didesnis rumas (1821 m. planas tại aiškiai parodo), kur galėtų rastis karo igula, ir t.t. Tuo budu tenką daryti išvadą, kad be kalbamosios citadelės Kaunas turėjo kitokias tvirtoves. Tokios tvirtovės galėjusios būti tam tyčia tveriamos mūro sienos bei miesto trobesiai.
Kauno miestas daugelį kartų buvo karo ir ugnies, naikinamas. Todel daugelis senobės trobesių yra išnykę, arba jų vietoje vėliau buvo pastatyti kiti.
1821 m. Kauno miesto plane ir aukščiau minėtame piešinyje nepažymėtas nė vienas žymesnis trobesys, kurs iki šiam laikui nebūtu išlikes. Dinge yra tiktai nežinomi griuvėsiai žuvų rinkoje, dalis pilies griuvėsių ir užpakalinės Seminarijos bažnyčios aptvaros su vartais (iš daržų pusės).
XVII-me šimtmetyje Kauno „,starosta” kunigaikštis Radvila tuomet dar neapgriuvusioje miesto pilyje (citadelėje) buvo įtaisęs kalėjimą. Tatai irgi patvirtina, kad citadelė buvo ne vienintelė Kauno tvirtapilis..
***
Patsai Kauno miestas turėjo turėti dar kitą (ir tai gal ne vieną) mūro sieną, bokštus, griovius („,fossa“) ir kitokią fortifikaciją. Dalimi tų spėliojimų gali patvirtinti Vilniaus pavyzdis, nes konstruktyvių žvilgsniu abu miestu senovėje, matyt, labai panašūs buvo. Kaip Kaunas, taip ir Vilnius stovi dviejų upių santakoje. Strateginių atžvilgiu Kaunas buvo žymiai patogesnėse salygose negu Vilnius: didesnės upės aukštesni kalnai gynė miestą iš visų pusių. Ir Vilnius, ir Kaunas (kaip daugelis kitų Lietuvos tvirtovių) yra slėnyje. Net aukštosios pilies (citadelės) kalnas nedominuoja kitiems kalnams. Be aukštosios pilies Vilnius turėjo dar žemutinę pilį (vėliau karališkus rūmus) ankštai sustatytų mūro trobesių pavidalo su erdvia aikšte viduryje. Kiek atstu nuo žemutinės pilies ėjo dar mūro siena, kuri supė patį miestą, beje, ne iš visų pusių, o tik nuo vadinamosios „Popovščiznos“ (užupio kalnų) iki šv. Jurgio prospekto, nusitiesdama Zavalnos (Pylimo) gatvės pakalne.
Kauno miesto sodo dešiniajame kampe dar ik šiol teberiogso dalis tokios pat miesto tvirtapilies sienos ir bokštas. Tai buvo galutinė Kauno miesto riba (kaip matome iš aukščiau įdėtų aprašymų), už kurios ėjo kapinės, šilai, folvarkėliai ir t.t. Karmelitų bažnyčia ir vienuolynas (nūn karo ligoninė) pradžioje pereito šimtmečio buvo toli už miesto. A. Mickevičiaus namelis, kurs yra prieš universiteto rūmus, stovėjo jaukiame pašilyje ir genialusis poėtas gyvendamas jame jautėsi it kaime.
Miesto siena nuo kampinio bokšto (kuriame nun yra pirties pečius ir rezervuaras) vienu ruožtų eina su pertraukomis link Laisvės Alėjos ir sutampa su užpakaline siena namo, kuriame yra Paulio Lešo sandėlis. Kitu ruožtu siena, matyt, turėjo kryptį link Nemuno, maždaug Kanto gatvės dešiniąja puse iki Gardino gatvei. Šitame tarpe nėra likę jokių pėdsakų kadaise buvusios sienos, nes visas tas rajonas naujai suplanuotas ir pertvarkytas.
Užtat Gardino gatvėje tarp medžio ir mūro trobesių gali užtikti vienur kitur gabalus sienos griuvėsių, kurie eina lygiagrečiai su Nemuno antkrante, kai kur, sutampa su nun tebesamais sandėliais ir savo akmeniniu kroviniu, kontrafarsais bei gzimsais, aiškiai išsiskiria iš bendros tų trobesių konstrukcijos.
Kabamoji siena protarpiais matyti nuo Birštono iki Daukšos gatvių. Pastaroji gatvė sudaro nelyginant ribą itin senų Kauno miesto trobesių. Šiapus tos ribos (t.y. arčiau Seimo) Mapų gatvėje tebestovėję (šiemet iš pagrindų perstatytas) gyvenamasis namas (XVII šimtm.), Šaričių bažnyčia (pradžios XVI) ir k. tai retos to rajono išimtys. O tuo tarpu anapus Daukšos gatvės daugelis stambesnių trobesių yra užsilikę iš XVII-to, XVI-to ir dargi XV šimtmečio (Vytauto bažnyčia, seminarijos bažnyčia ir rūmai, Bazilika, Kapitulos namai ir tt.).
Pažiūrėjus arčiau tuos trobesius gali pastebėti, kad ne vienas jųjų turi daug karo tikslams taikymo žymių ir kitokių įsidėmėtinų dalykų. Tai nėra nuostabu, nes ne vien Lietuvoje, bet ir vakarų Europoje viešieji trobesiai, vienuolynai, bažnyčios, pagaliau didžiūnų sodybos dažnai atstodavo karo tvirtoves. Meirbergo kelionės plešiniai parodo keletą Kuršo pilių, kurių vyriausioji atsigynimo vieta būdavęs bokštas ir pilies savininko gyvenamasai namas. Trakų, Biržų, Raudondvario rūmai buvo drauge ir tu pilių tvirtumos.
Per tat dv. seminarijos. kapitulos (Vilniaus g. Nr. 18), užkirkio (bene pranciškonų vienuolyno ?) ir kiti rūmai, buvę vienuolynų būstinėmis, galėjo tarnauti ne vien vienuolių prieglobai, bet ir apsigynimui nuo karo priešų.
Dv. seminariją nuo Kauno pilies (citadelės) skiria aiškiai matomas griovis (fossa), kurs dingsta po žydų prieglaudos namų pamatais. Tasai trobesys parodytas pats vienas bestovis 1821 m. Kauno miesto plane. Pažymėtas taip pat ir griovis. Išviso iki 1863 metų Kauno piliakalnio rajone privatūs trobesiai nebuvo statomi, ir patsai piliakalnis buvo neliečiamas. Tik vėliau general-gubernatoris Muravjovas davė parėdymą „steret s lica zemli pamiatniki prežniago veličija“, Tuo būdu išdygo nun tebesančios vargdienių bakužės ant Kauno pilies griuvėsių ir slėnyje.
Kol žydų prieglaudos namas nebuvo nutinkuotas, galėjai matyti po tuo namu (pamatuose) imūrytą arką. Panašių arkų esama taip pat dv. seminarijos mūro aptvaroje (ties bažnyčia). Tų arkų tikslą be kasinėjimų tačiau sunku išaiškinti. Dv. seminarijos bažnyčia susideda iš dviejų įvairaus amžiaus statybos dalių. Jos didysis priešakinis frontonas turi konstrukciją panašią su frontonu namo Vilniaus g. Nr. 43 ir savo architektūra sudaro pereinamąjį tipą iš gotiko į ankstyvąjį renesansą (XVI arba prad. XVII šimtm.).
Bažnyčios jėjimas buvęs iš santakos pusės Nemuno su Neriu. Tuo būdu visa bažnyčia nukreipta į rytus. Dabar senasis įėjimas (vakarų fasade) yra užtaisytas. Ties įėjimu yra buvęs (arba turėjęs būti) skliautuotas prieangis, nes bažnyčios sienose matyti skliautų žymės. 1821 m. miesto plane parodytas tęsinys Seminarios mūro aptvaros su nun nebesamais vartais, kurie rodo, kad tais laikais dar tebevaikščiota seminarijos bažnyčion pro vėliau užtaisytas didžiąsias duris.
Kairiajame bažnyčios šone matyti užtaisytos šoninės durys, o mūro aptvaroje ties ta pačia vieta yra arka (buv. varteliai) ir kontraforsai. Bažnyčios prezbiterijum yra gryno dailaus gotikos stiliaus ir jojo amžius turbūt bent šimtmečiu skiriasi nuo kitos rūmo dalies. Apie tos bažnyčios kilmę tikrų žinių nesama. 1910 m. rubriceleje pasakyta, kad seminarijos (šv. Jurgio) bažnyčia statyta 1471 m. maršalo Šandzivojevičio lėšomis. Matyt, toji žinia nėra tikra, jei pastarųjų metų rubricelės tą paminėjiiną nebepakartoja.. nūn : Buv. bernardinų vienuolyną. dv. seminar. rūmai, matyt, buvo ne vienu laiku statomi. Jie susideda iš dvieju viens nuo kito izoliuotų korpusų.
T. Daugirdo tvirtinimu bernardinų vienuolyną Kaune yra įsteigęs ir koliatoriavęs 1467 m. Gardino „maršalka“ Šandzivojevskis. (Šandzivojeyoč?) Bene 1908 m. „Draugijoje“ buvo įdėta Šmigelskio „Vikaro užrašai, kuriuose. be ko kita, minimi seminarijos rūmai ir jų steigimo taikas. Bet (anot kun. Aleknos) pats tasai rašinys yra abejotino autentingumo. Taigi netenka dėti daug svarbos nė jo žinioms. Matyt, abu seminarijos korpusu buvo ne vienu ir tuo pat laiku statyti. Tatai pilnai išaiškinama tąja aplinkybe, kad rūmuose ties šv. Jurgio bažnyčia buvo vyrų, o ties šv. Trejybe moterų atskiru du vienuolynu. (Moterų vienuolynas, berods, šv. Teresės seserų). Tad ir stiliai jų nevienodi. Vyriškame buv. vienuolyne esama gotiškų skliautų. O moteriškame — renesansinių frontonų. Beje, įsidėmėtina, kad tas korpusas, kurs yra ties šv. Jurgio bažnyčia turi užsilikusį vieną kaminą (dūmtraukį) panašios gotikos pobūdžio, kaip šv. Jurgio prezbiterijumo orutiniai pilioriai (ramsčiai)..
Tuo tarpu antrasis korpusas (ties šv. Trejybės bažnyčią) turi masyvinius kontrafarsus, visai primenančius tvirtapilių statybą.
Iš kitų dv. seminarijos rūmų ypatingumų pažymėtina tai, kad koridoriaus sienos, jungiančios rūmą su išeinamomis vietomis (už šv. Jurgio bažn.) yra pastatytos ant kur kas platesnių pamatu. Iš to galima spėti, kad čion pirmiau būta kur kas platesnės sienos. Pagaliau pačios išeinamosios vietos gyvai primena nužemintą ketvirtuotą bokštą ir turi viename šone (vėliau statytą) atramą kontrafarsą.
Seniau priklausinti moterų (bernardinių?) vienuolynui šv. Trejybės bažnyčia 1925 m. rubricelės žiniomis statyta 1634 m. Smolensko kašteliono Al. Masalskio lėšomis. Iš visų pusių sienomis, bokštais, rūmais, jungiamaisiais įtarpais apstatyta jinai atrodo žymiai senesnė už gretimus trobesius. Matyt, seniau ji buvo visai be bokšto (kaip Zapyškio bažnyčia). Tas juoba patvirtina tos bažnyčios senumą.
Šalia tos bažnyčios yra puikaus vokiečių renesanso rūmai tai dabartinė šv. Trejybės parapijos klebonija.
III
Kiti senojo miesto įsidėmėtini trobesiai. Renesansinė statyba. „Perkuno namas”. Bazilika. Kapitulos nuosavybės namai 1667 m. Kur buvo prančiškonų vienuolynas? Vienuolynas ir kirkė. Rotušė. Išvados.
Daugelyje senojo miesto kapitalinių trobesių aiškiai vyrauja vėlybasis renesansas, arba „,barocco” stiliai. Tik ką minėjau šv. Trejybės bažnyčios puikų klebonijos rūmą. Tasai statytas viešam (ar bažnytiniam) reikalui, todėl pilnai suprantamas statybos „luxus“.
Bet Kaune, matyt, senovėje būta nė kiek neblogesnių privatinių gyvenamųjų trobesių. Kampe Valančiaus g. ir Rotušės aikštės tebėra du tokių namu, šalia vienas kito stovintieji. Vienas labai senas (gal atmenąs Masalskio gadynę), tik vėliau perdarytas: aukštas kiemelis, paniūrę vartai. Visa suspausta it kokiame požemyje. Kitas namas (kuriame nun yra Petronio knygynas) turi dailaus renesanso frontoną, kurio dalį laiko uždengęs „Birutės“ viešbučio stogas. Pastarasis namas (tur būt pradžios XVIII šimtm.) dar ikšioliai yra užlaikęs senovės puikumo žymių, kurios tačiau retai kam, pastebimos, nes medžiai ir kaminai vyrauja savo dominuojančia padėtimi ant puikių to namo frontono reljefų.
Kitoj aikštės pūsėj už jėzuitų namų yra, rasit, labiausiai žinomas namas, papuoštas gryno dailaus gotiko frontonu, vadinamasis „Perkūno namas”. To namo vardas yra kilęs iš to, kad pabaigoj pereito šimtmečio jįjį restauruojant buvo rasta vienintelė žinoma Perkuno dievaičio žalvario stovylėlė.
Tatai davė pagrindo spėlioti apie buvusią neva toje vietoje Perkūno žinyčią. Spėliojimus juoba patvirtino toji aplinkybė, kad tas Kauno miesto rajonas (kur yra kalbamasai namas) iš seno žmonių pramintas „Gojumi” ir ikšioliai žargoniškai vadinamas „gaj”, nes, girdi, stabmeldystės laikais čion augęs Perkūnui pašvęstas ąžuolų gojus.
Dailin. Presas buvo pasiėmęs nuodugniau to namo istoriją tirti ir jisai pasakojo man turis davinių, rodančių, kad tariamasis „Perkūno namas” XVI šimtm. priklausė Hansos miestų sąjungai (tai sąjungai priklausė Hamburgas, Liubekas, Bremenas ir netgi Didysis Naugardas) ir, berods, tos sąjungos iniciatyva ir lėšomis buvo statytas. Ilgainiui gi tas pats Presas rado, naujų davinių rodančių, kad jau XVI šimtmetyje vadinamąjame „Perkūno name” buvo kalami pinigai. Vadinasi, jei tasai namas kada nors tikrai priklausė Hanzos sąjungai, tai tas neilgai trūkę. Iš tikro Kaunui vos 1508 metais buvo suteiktos Magdeburgo teisės. Vadinasi prieš šį faktą vargiai ar būtų buvę reikalo ganziečiams statytis Kaune savus namus. Ir atsižvelgiant to namo architektūros, jis vargiai bus senesnis už Vilniaus šv. Onos bažnyčią (statytą ar iš pagrindų perstatyta XVI šimtmetyje).
Mūsų bazilika yra viena seniausių bažnyčių ne vien Kaune bet ir iš viso Lietuvoje. Tiksliai jos amžių nustatyti tegalima būtų tik gerokai ją patyrinėjus. Nevienas yr linkęs vadinti ją „Vytauto Didžiojo kūriniu“. Įsidėmėtina, kad bazilika, panašiai kaip šv. Jurgio bažnyčia, yra dvilypė. Prezbiterium ir zakristija — senobinio ir labai savaimingo gotiko, o nava ir bokštas keistai masyvinio pobūdižo.
Kas ankstyvesnis, ar prezbiterium, ar nava su bokštu nesiimčiau drąsiai spręsti, nes žiūrint iš tolo (nuo Aleksoto kalno) bazilikos nava ir bokštas sudaro kompaktingą vienalypį vienetą, o prezbiterium perdaug pailgina visą bažnyčią. Be to, vargu bau ateitų mintin statytojui prie mažutėlio rūmo (kokia seniau turėjo būti prezbiterium – bažnyčią) kergti tokį kolosą, kaip bazilika.
Bazilika teturi tik vieną bokštą. Tur but kito bokšto ji niekad neturėjo, nors gal ir buvo planuojamas, nes kairėje pusėje aukštutinėje sienoje iš lauko yra rezervuoti plytoms „narveliai”, kad reikalui esant galima būtų pristatyti bokštą (ar kontrafarsa). Visi bazilikos rūmų langai jau vėliau liko „sugotikinti”. Įėjimas buvęs iš šono viduryje. Seniau tai buvo parapijos bažnyčia.
Vėliau bazilika teko tėvams augustijonams, anot kun. Aleknos, labai keistomis aplinkybėmis. Kada Vilniuje buvo sumanyta steigti aukštoji dvasininkų mokykla (vėliau akademija), tai sunku buvo rasti Vilniuje tinkamus rūmus. Ilgai besiteiraujant, nutarta buvo pagaliau paimti tam reikalui augustijonų rūmus. Sumanymas buvo įvykdytas ir augustijonai gavo Kauno parapiją kartu su bažnyčia ir gretimaisiais namais, kuriuose buvo patsai vienuolynas ir špitolius ligoninė.
Tie namai vos prieš keletą metų nevykusiai restauruoti susidėjo iš dviejų atskirų korpusų su garsiaisiais „barocco” varteliais, kurių byla yra smulkiai aprašyta „Baro” N 6-me, (1925). Dabar tie namai yra kapitulos nuosavybė. Juose aukštai frontone išrašyta data: 1667 (steigimo metai) ir 1923 kapitalinio remonto metai. Sprendžiant iš oro, atrodo, lyg tie namai (ir gretimasis su jais korpusas) buvę kadaise visai be langų. Sienose nėra nei vieno karnyzo, nei įduobos, nei kokios kitos žymės, rodančios architektoninį piešinį. Vienintelė žymė tai pailga ketvirtuota įduoba su dviem kyšojančiais, kaip kokie buferai, skrituliais. Toji iduoba yra tarpe žemutinio ir aukštutinio aukštų, (kokie 3 mt. nuo žemės). Juose galėjo tilpti keliamosios durys (ar kitkas). Tai vienatinis paįvairinimas tų namų fasado.
Frontonas su data 1667 savo architektoniu pobūdžiu tikrai atatinka tam laikotarpiui. Bet jis atrodo nukirstas iš abiejų pusių ir, matyt, seniau nėra buvęs trikampiškas, bet kokios nors kitos formos. Panašių frontonų turėjo kai kurie Vilniaus žemutinės pilies bokštai. Taigi, tikėtina, kad šis rūmas turėjęs išvaizdą panašią į tuos vilniškius bokštus. Tas namo korpusas, kurs yra arčiau Goldbergo vaistinės, seniau turėjo gotikos, frontoną, labai primenanti Zapyškio bažnyčios pryšaki: toks pat laipsniuotas arkų sustatymas, tokios pat proporcijos ir t.t. Kitoje pusėje to namo nors bedarant langus labai pagadinta eina aukšta siena (brandmauerio vietoj) su tokiais pat gotikos pažymiais, kokius turėjo anas (neužtaisytasis) frontonas.
Iš visa to galima spėti, kad šis Vilniaus gatvės Nr. 18 namas yra žymiai senesnis, negu 1667 m., gal būt vieno amžiaus su bazilika, ir, neginčytinai, vienas ypatingiausių ir archaiškiausių senojo Kauno trobrsių.
Analoginio pobūdžio frontonzie yra papuošti du trobėsiai Gardino gatvėje vienas vadinamasis „Napoleono namas” savo originaliniu fasadu nukreiptas Nemuno link. Jį vainikuois ankstyvojo holandy (ar vokiečių) renesanso skliautuotas frontonas. Girdėti žmones kalbant, būk Napoleonas Bonapartas, stovėdamas to namo aukšte, žiūrėjęs Prancūzų kariuomenės kėlimąsi per Nemuną. Nuo to ir likes tam namui „Napoleono namo” vardas.
Kitas tolygiai puoštasis tik žymiai didesnis, o gal ir senesnis, namas, tai kelių dalių korpusas, einas pagal Mariampolės skersgatvi ir Gardino gatvę nuo kampo tų gatvių iki Margodino litografijos. Tasai namas išviso yra ypatingas. Kreipė į jį domėsio savo laiku vokiečiai, reprodukuodami, kaipo tariamojo „deutschtum” pavyzdį, juoba kad tasai namas nun yra Kauno liuteronų parapijos nuosavybė. Kalbamasai namas turi visą eilę ypatingų savybių, kurios išskiria ji iš tarpo kitų tos gatvės namų. Pirmiausia jis nėra vientisas ir, matyt, ne vienu laiku statytas.
Toji namo dalis, kuri yra arčiau Panevėžio gatvės, turi kiek aukštesnį stogą. Lėjus Margolino litografijos kieman gali matyti vieno fligelio sienose prie pat stogo plyšius, labai primenančius (o gal iš tikrųjų) „boinicas“. Gardino gatvės pusėje toji dalis namo turi karnyzus, langus, įdubimus, ne visai sutinkančius su antraja to namo dalimi.
Antroji namo dalis atrodo tartum koks junginys tarp sakytojo korpuso ir kito (galutinio) fligelio, einančio pagal Mariampolės skersgatvį. Įėjus vidun visur antrame aukšte koridorinė (celių) sistema, rodanti tarsi, tasai rūmas turėjęs kada nors būti vienuolių būstinė. Galutinis fligelis abiejuose savo galuose turi originalinius frontonus ir be to tame jojo gale, nukreiptame į Nemuną, matyti rezervuoti „narveliai” sienai ar kontrafarsui statyti. Čion irgi prie pat kampo antram aukštę aukščiau įmūryto lango matyti arka seniau buvusio (tur būt didesnio, ar aukštesnio) skliautuoto lango.
Lyg koks tęsinys kalbamojo fligelio eina vienas aukšto mūro trobėsys, kuriame nun yra kalvė. Nuo to trobėsio eina jungiamojo koridoriaus pavydale, kurs vienija fligėlį su pačia kirke. Visa toji konstrukcija sakyte sako, kad čion būta vienuolyno. Beje žinia yra, kad Vytauto bažnyčia seniau priklausė pranciškonams. Bet kur buvo pranciškonų vienuolynas žinių nėra. Be abejo, jisai buvo netoliese bažnyčios, rasit toje vietoje, kur dabar yra miesto ligoninė, O rasit vokiečių parapijos namuose bent (ju dalyje) buvo radę sau prieglobstį ir kalbamieji pranciškonų vienuoliai.
Iš viešųjų senojo Kauno trobeṣių vyriausią vietą užima Rotušė. 1688 metais kunigaikštis Stanislovas-Albrechtas Radvila pastatė Kauno Rotušės rūmus savo lėšomis.
Dar palyginti nesenai pryšakyje Rotušės rūmų, ties bokštu, yra buvus erdvi patalpa miesto sargybai („straž miejska”), kuri vėliau, jau rusams viešpataujant buvo nugriauta.
Toje vietoje, kur nūn yra įtaisytas nedidelis sodelis, dar prieš šimtą metų yra buvę prekyvietės. (Jos parodytos 1821 m. miesto plane).
Aiškių prekyvietės žymių matyti kurie Rotušės aikštėje sudaro tęsinį Valančiaus Aleksoto gatvių. Galerijos, arkos, krautuviniai langučiai arkose visa tai liudyti liudija, kad dar nesenai toje vetoje prekybos centro būta. Patys Rotušės rūmai dailūs – barokiniai, nors su šiokiais tokiais vėlybesniais „empir’o“ priedais. Savo grakštumu, originaline kai kuriuose tų namų, konstrukciją bei stilingumu „Baltoji Gulbė“ tikrai gal didžiuotis prieš daugelį Europos miestų rotušių. Gaila tik, kad daugelis kitų šalia jos stovinčių vieno amžiaus su ja (net ir senesnių) trobėsių tūno apleisti, niekeno neglobojami, veik visiškai užmiršti.
Tuo ir baigsim tą savo pirmutinį bandymą nors apgraibom, nors nepilnai ir netobulai aprašyti mūsų senąjį Kauną. Savaime aišku, kad visi mano spėliojimai tėra mano asmens nuomonė. Todėl negalėjau daryti įsakmesnių ir galutinių išvadų, nors jos man kartais atrodė pakankamai pribrendę, ši savo rašinį kitų patariamamas leidžiu spaudon visų pirma tuo tikslu, kad išprovokuočiau rimtesnius ir labiau nuodugnius tyrinėjimus, kurie (mano giliu įsitikinimu) gal atskleisti ne vieną ikšiol dar nežinomą lapą garbingos praeities mūsu laikinės sostinės – Kauno.
V. Bičinas „Senasis Kaunas” // Lietuva 1925 m. rugpj. 19, p. 2-5; rugpj. 20, p. 2-3.