Senovės liekanos ir lietuvių mitologiški atminimai

J. Totoraitis „Senovės liekanos ir lietuvių mitoligiški atminimai“ // Tauta ir žodis 1909 m. Knyga II, p. 177-204.

I.

Daukšių apygarda (Kalvar. pav., Suv. gub.), apie kurios senovės liekanas bus žemiau kalbėta, turi savo, nors ir ne labai seną, istoriją, kuri tačiau siekia XIV šimtmečio pabai­gos. Kryžeivių laikuose, kaip daug kitu Lietuvos kraštu, taip ir šita apygarda, regis, ne kartą buvus jų aplankyta, arba nors mėginta ją aplankyti. Rodos gana toli tęsiančiosios iš pietų šiaurės linkui „Palios“, kurios tuomet turėjo būti dar labai vandeningos, galėjo Daukšių kraštą nors kiek apginti nuo vakarų šalies, iš kur kryžeiviai savo užpuolimus ir plėšimus dažniausiai atlikdavo, ir gyventojams nors menką ramumą suteikti.

Pirmą kartą kryžeivių raštuose „Palias“ minėta randame 1384 m., vienos kelionės aprašyme, kada tūlas Gedutte vo­kiečius vedęs iš Istručio į Merkės pilį (šiand. Merkinė). Tuo­met kryžeiviams Palios, turbūt, pasirodė dar kaipo plati, ilga upė („eyme flyze das heisz Palle“), per kurią jie, tiesiog pereiti negalėdami, turėjo pietų link kreipties ant Lazdijų ir nuo čion rytų link ant Seirijų, kad Merkės pilin nuvyktų. Kad kryžeiviai, rodos, gerai pažino Daukšių apygardą, galima spėti ir iš to, jog jų raštuose randama minėta tame pat laike upės Amalvės („Molwat“) vardą, o keli šitame krašte likusieji piliakalniai ir šiandien dar liudija, kad gyventojams, rasit, ne kartą ant jų teko apsigynimo ieškoti nuo tų plėšikų. Dr. B.

Daukšių parapijoje yra du piliakalniu: Varnupių ir Padovinio kaimuose. Vadinasi juodu tų dviejų kaimų vardais. Abu juodu riogso netoli vieškelio nuo Marijampolės ant Daukšių po kairiosios rankos. Savo išvaizda abu skiriasi vie­nas nuo kito.

Varnupiu piliakalnis stovi šalia pelkių „Paliomis” va­dinamu, vietoje, kur pakili dirva leidžiasi žemyn į žemą papaliu pievą. Piliakalnis yra pailgai apskritas. Pailgumo vie­nas galas atsuktas į žiemius, pasinešant truputi į rytu pusę, o kitas į pietus, pakreipiant truputį į vakaru kraštą. Jo šo­nai stačiai krinta žemyn. Iš žiemiu galo takas veda šonu aukštyn. Pailgai apskritas viršus viduryje įdubęs. Pietinis viršaus kraštas keliomis pėdomis aukštesnis už žieminį ir sta­čiau, leidžiasi į vidurio įdubimą. Viršus turi ilgio apie 162 pėdas, pločio – apie 118 pėdu. Aukščio ties aukščiausiu šonu turi apie 68 pėdas, matą (mierą) nuolaiduma tiesiant. Apa­čioje iš žiemiu galo žymu lyg krantas, turbūt iš smilčių ir žvyro supiltas. Jame yra daug akmenų. Už kranto pievoje randama durpės. Tarp kranto ir piliakalnio iš žiemių krašto yra lyg įlinkimas. Gerai žymu tas krantas ir įlinkimas tik iš žiemių pusės pievoje. Iš kitų kraštų dirvoje to kranto vi­sai nematyt, o įlinkimas vos vos patėmijamas.

Į žiemius nuo piliakalnio tiesiasi palios kokių 6 ar 7 varstų ilgio ir kokių 4 ar 5 varstų pločio. Iš kito jų galo, rytų ir žiemių kampe, mėlynuoja ežeras, vardu Amalvas. Aplinkui palias, į vieną ir kitą pusę nuo piliakalnio, eina eilė kalvučių ir kalnelių. Už piliakalnį jie žemesni; tik du į vakarus nuo jo: Stičkalnis ir kapinių kalnelis, aukštesni. Kiekvienas tų kalnelių turi vardą: Pūstakalnis, Raudonkalnis, Zvaniničkalnis, Vaitakalnis, Barsukalnis, Slogikalnis. Šis paskutinis gavo vardą iš to, kad, Varnupiu sodžiui į kolonijas dar neišsiskirsčius, slogindavę piemenis, kai, arklius naktigonėn atginę, ant jo užmigdavo.

Aplinkui palias yra šie kaimai: Plyniai, Daukšiai, Amalviškiai, gavę vardą nuo Amalvo ežero; Šlavančiai, vadinami nuo Šlavantos upės, tekančios į Amalvą; Pauziškiai, Ringovė, Tupikai, Sroliai, Panausupys, Putriškiai, Padovinys, nuo upės Dovinės vadinamas, dvaras Naujadvaris ir Varnupiai.

Į rytus nuo piliakalnio ties kaimais: Kumečiais, Plyniais, Liūliškio dvaru ir Daukšiais, matyt dar ilgesnės ir platesnės palios. Už jų rytuose mėlynuoja ežeras Žuvintas. Iš jo teka upė Dovinė per Žuvinto palias, Daukšius ir Amalvo ežero palias, kur iš tiesiosios pusės priėmus į save upę Amalvę iš Amalvo, balta vaga ringuojasi ant Padovinio.

Į pietų vakarus nuo piliakalnio, už kokių 200 su viršum žingsnių, yra akmuo su iškalta ant jo ledžinga (patkava), dar gana aiškiai užsilaikiusia. Seniau ji buvusi aiškesnė ir gražesnė. Piemenys, pas ją ganydami, besiausdami ir akmenimis bedaužydami, ją diktokai apdaužė. Kas ją į akmenį iškalė, niekas nežino.

Į žiemių rytus nuo Varnupiu, į kokią pusantros mylios, yra Šakališkių piliakalnis ir į kokias tris mylias — Pašlavančio piliakalnis; abu Marijampolės paviete ir panašus į Var­nupiu piliakalni, tik mažesni. Pirmasis yra daug žemesnis už ši ir viršus per vidurį lyg persmaugtas išrodo.

Visai kitokis yra Padovinio piliakalnis. Jis yra kaip ir du piliakalniu vienas ant kito supiltu. Apatinis turi ilgio apie 250 pėdu, pločio – 118, aukščio aukščiausioje vietoje 25 pėdas, matą (mierą) tiesiant nuolaiduma, žemyn krintan­čia. Ant jo žieminės pusės yra supiltas kitas mažesnis piliakalnis, aukščio turintis apie 27 pėdas, matą (mierą) jo nuo­laiduma žemyn leidžiant. Viršutinio, kaip ir apatinio, viršus pailgai apskritas, ilgio turi apie 124 pėdas, pločio – 75 pėdas. Pietinis jo galas yra aukštesnis už žieminį. Viršutinis ant apatinio yra taip supiltas, kad apatinio kraštai per kokias kelias pėdas visai neužpilti ir jais galima būtu vežimu apva­žiuoti apie viršutinį. Ties žiemvakariu kampu tasai apvažiuo­jamasis kraštas yra jau nugriuvęs, o gal ir nukastas šalia esančiai žemai dirvai aukštesnei padaryti.

Paliose į žiemius už Dovinės, nuo piliakalniu neužma­tomi, yra tris maži ir neaukšti „Kauku kalneliai“: du ties Ringove, o trečiasis ties Panausupiu.

Nuo Varnupiu piliakalnio, į žiemius žiūrint, matyti, ties juo už kokiu varsnų, žemoje durpinėje papaliu pievoje tru­putį išsikišusi gana ilga kupra. Sekant ją papaliais į rytus ir žiemius ties Plynių sodžiumi, vietomis ji visai išnyksta, vietomis pasidaro ženklesnė, vietomis joje yra akmenų, ku­rie kai kur kasami, arba iškasti yra iš žvyro ar smilčių, nors iš vienos ir kitos pusės durpinė žemė, o už varsnų aukšto­kos papaliu dirvos kieto molio. Tas viskas verčia spėti, kad čia kitą syk pilto kelio būta. To kelio ženklai randama ties Plyniais, Daukšiais ir Amalviškiais. Vienoje vietoje ties Plyniais, kur pagal visą ką turėtų būti ėjęs tasai kelias, o ne­bėra pasilikę ant viršaus žemės jokių ženklų, vienas ūkinin­kas, bekasdamas durpes, rado gilei, žemėje akmenis su žvyrium. Matyt, kad vietomis jisai yra nugrimzdęs į durpinę. Ties Daukšiais, kur to kelio turėta eiti per upę Dovinę, upės vagoje yra didelių akmenų. Vietomis, kur jo eita, prieš 40 ar 50 metų, anot senių žodžių, buvę dar labai ženklu, vė­liau akmenys išlupinėta ir išarta.

Į vakarus nuo piliakalnio ties Varnupiu sodžiumi mažiau yra to kelio ženklų, bet seniai atmena, kad ir čia ties viso kaimo laukais jo būta. Akmens ir čia išlupinėta. Tų akmenų dalis yra sukrauta palei varyklą į Varnupiu pievas. Kai kur papaliu dirvose jo ženklus pažįsta tik iš to, kad jo vietoje javai, ypač rugiai, truputį ankščiau nunokstą. Seniai žino, kad jo eita į vakarus ligi Dovinės, o paskui už tos upės, Naujadvario ir Padovinio laukuose, niekas jokio ženklo ne­pasako. Nežinia, ant kur tas kelias buvo ėjęs ir nuo Amal­viškiu kaimo. Vienas Varnupių ūkininkas, Bubnys, pasakojo, kad jisai matęs kitame palių gale to kelio ženklus ties Tupiku sodžiumi. Tą kelią žmonės vadina polymu, retai pylymu, akmenynu, velniakeliu, mieliena ir mielienomis.

Šalia to kelio, ties Daukšiais, Giedraičio kolionijoje, yra po žemu kalneliu šaltinis. Dabar tas šaltinis nuo kokios de­šimties metu užverstas žemėmis, bet vanduo vis sunkiasi. Prieš tai jisai buvęs grąžei aptaisytas. Iš dviejų ar trijų jo šonu buvę padėti apie jį akmenys, ant kuriu buvęs užverstas paplokščias, lygus, pailgas, turbūt tašytas, kokiu šešių pėdu ilgio, akmuo. Jo galas ir užpakalis buvę apipilti žemyn krin­tančios kulvutės žemėmis. Vanduo sunkęsis iš po to akmens, buvęs šaltas, gardus ir sveikas. „Šaltiniu daug yra, kur van­duo sunkiasi iš žemės, bet taip apdaryto niekur nematyt“, kalbėjo man Daukšių gyventojas, 75 metu senelis, Mykolas Kasperavičius. Kad vasaros karštomis dienomis ištroškę pa­paliu pievų šienpjūviai, darbininkai ir piemenys susirinkdavę pas tą šaltini atsigerti ir numindavę, arba ištrypdavę šalę augančius javus, tai ūkininkas, kurio lauke jis yra, užvertė jį žemėmis ir padarė dirvą, tikėdamasis turėti dvejopą naudą: jo javu niekas nenuminsiąs, ir šaltinio vietoje galėsiąs dar kiek pasisėti. Bet dabar dirva aplinkui vandeniu pasruvus ir javu augimas toje vietoje labai prastas. „Dabar turi daugiau iškados“ – kalbėjo mano pasakotojas.

Šalia to pat kelio, Amalvo ežero kampe, ties Daukšiais ir Amalviškiais ant dugno yra akmenimis nugrįsta kelios de­šimtis žingsniu ilgio ir keliolika pėdu pločio. Tą nugrindimą, arba kaip ir kelią ant ežero dugno, žmonės vadina akmenynu. Ant jo vasarą gera Amalviškiu gyventojams maudytis, nes aplinkui ežere yra daug dumblo. Dumblu dabar yra apneš­tas ir tas akmenynas, bet maudydamiesi kojomis dar jį vis pasiekia. Senesnieji pasakoja, kad kitąsyk ant jo daug ma­žiau buvę dumblo.

Per Amalviškiu sodžių važiuojant, šalia kelio, Tercijono kolionijoje yra didelis akmuo. Seniau jis buvęs dar didesnis. Prieš kokią dešimtį metu ėmę jį skaldyt ir padarę kelis pa­minklus. Žmonės kalba, kad ant jo buvę įspausti lyg žmogaus pavidalo neaiškus ženklai. Tie ženklai yra dabar nuskelti. Žmonių kalbos apie juos yra nevienokios. Vieni sako, kad buvę žymu galvos, ranku, alkūnių, kojų ir kulnu vieta. Kiti kalba, kad taip daug ženklu nebuvę. Patsai Tercijonas, kurio lauke yra tas akmuo ir kuris davė jį suskaidyt, sako, kad tai tik žmonių pasakos, o iš tikrųjų ten nieko nebuvę, nors ir jis pripažįsta, kad buvusios kelios duobukės. Daukšių mokytojas Misiurevičus tikina, kad ten nieko aiškaus ne­būta, o duobukės buvusios lytaus ir laiko padarytos.

Tokios yra Daukšių parapijos senovės liekanos. Aišku, kad prie jų buvo pridėta žmogaus ranka. Čia kyla klausimas, kas ir kada pylė tuodu piliakalniu, kas dirbo tą kelią?

Apie tai žmonės pasakoja, kad ėjus didelė kariuomenė ir kiekvienas kareivis pylęs po kepurę žemių, ir tokiu būdu buvę supilti piliakalniai. Žmonių kalbos čia tikro atsakymo neduoda.

Nuo Daukšių į rytus Žuvinto paliose yra dar keli kalne­liai: Raisgioji, Radutinė, Ilgoji, Lapinė, Burbulų salaitė. Ne­toli nuo jų Dovinės vagoje yra vieta, kur, anot žmonių pasakų, dievaičius maudyta. Kaip apžiurėjau, tie kalneliai, esantys že­moje pelkėje, darė man įspūdį, kad jie ne visai naturališki, kad jie gali būt supilti. Tada aš padariau tokį išvedimą, kad Daukšiai savo padėjimu sąsmaukoje tarp dviejų palių iš abie­jų pusių, savo piliakalniais, kalneliais paliose, kalneliais papaliuose, kur yra iškasama žmonių kaulų, galėjo būti stipri senovės tvirtovė (ginuoklė), kuriai lygią Suvalkų gubernijoje žinau tik Šiurpilėje Suvalk. pav., Elenėvos par., mozūrų vadinama „Surpil“. Ši aplinkybė, kad Daukšiai galėjo būt senovės tvirtovė, traukianti prie savęs lietuvius savo senais atminimais gyvenančius, rasi, galėjo būti viena iš svarbiau­sių priežasčių, dėl ko Daukšių apygardose, kaip vėliau maty­sim, ilgiau negu kitose vietose užsiliko pagonystė.

Kaip visoje Suvalkų gubernijoje (šian. „Sudavija“), taip ir Daukšių parapijoje žmonių, rodos, pradėta gyventi dar ne taip senei. Kaip kitur, taip ir čia yra dar atminimai apie pirmuosius šių vietų gyventojus. Giriose, kur dabar Daukšiai, pirmiausiai apsigyvenęs tūlas Daukšys; buvęs jisai šaulys ir girių prižiūrėtojas. Kiti pasakoja, kad čia pradėję gyventi Kamarynas, Okietynas ir dar vienas žmogus. Varnupių pir­maisiais gyventojais buvę: Grigas, Beniulis ir Kanauka. Amalviškiuose girias pradėjęs kirst ir meškas šaudyti Meškus arba Meškynas. Tą nelabai seną žmonių apsigyvenimą, rodos, pa­tvirtina ir kiti tikrai žinomi dalykai. Simno bažnyčia, seniausia Suvalkų gubernijoje, statyta 1520 m. Žmonės dėlto turėjo pradėti gyventi bent apie Simną kiek ankščiau už tuos me­tus, bet ne pirmiau 1410 metu, kuriuose Vytautas su Jagėla pergalėjo kryžeivius ir ant visados sutrupino jų galybę. Prieš tuos metus visa dabartinė Suvalkų gubernija buvo be gyventojų, apaugusi giriomis, ir darė sieną tarp Lietuvos ir Prusų. Atminus tai, bus aišku, kad, jeigu žmonių atmintyje dar užsilikę yra pirmųjų šių vietų gyventojų vardai, o apie, kalbamųjų piliakalnių ir papalių velniakelio supylimą niekas nieko nežino, tai jie bus buvę supilti ankščiau, negu dabar­tiniu gyventoją protėviai čionai buvo apsigyvenę. Pirmes­nieji dabartinės Suvalkų gub. gyventojai Getviais, Getvininkais – rodos, tikrai reikėtų vadinti tą Lietuvių tautos dalį, kuri buvo senovės Sudaviją apgyvenus, o kurią slovėnų (gudų, lenkų) metraščiai vadina: Jatwa, Jatviagi, Jatvingi, Jačwiež, Jadzwingowie ir t. t. Pas seniausius viduramžio rašytojus šita mųsų tautos dalis yra dažniausei Getais (Getae, Gettae) vadinama (slg. „Etnolog. Smulkmenos“ p. 12- 14); pastarasis, kurs juos šituomi vardu minėjo, buvo Did. Lietuvos kunigaikštis Vytautas, kursai 1420 m. viename savo laiške jų kraštą „terra Sudorum sive Gettarum“ vadino (Codex epistol. Vitoldi pag. 468). “ Šita vardo forma yra seniausia, ale šalyje jos randame dar formas ir su kitais suffiksais. Taip nežinomasis autorius kronikos: „Die jiingere Hochmeisterchronik“ (Script. rer. prussic. V. 71) tarp Prūsijos provincijų: „Natangen, Bertenlant, dat lant te Posesvchen“, po 1237 m. mini ir „dat lant te Getouwen“. Negalima, rodos, abejoti, kad šitas, lietuviu vardas nuo Getų tokiu pat būdu padarytas, kaip ir nuo *Latų, *Lėtų, *Lietų (slg. popiežių raštuosę: Letoini, Lethowim, Letwini (Theiner) pas Henriką Latvi Leitthones, lietuviai Letthi – latviai) – lietuviai, latviai. Prie šito – viai suffikso priguli ir tokios formos, kaip Gecuen, Gacvitae, Geitvesen, Getivesitae, Getvesones. Trečioji forma, kurioje męs tos tautos vardą, užrašyta turime, yra taipogi gana įvairiai rašoma: Gatvingi, Giatviagi, Gacuingi, Gasuingi, Gazuingi, Gaczavingi, Gaczwagi, Gaczwizitae ir su perkeista g ir J pas slovėnas: Jatvzingi, Jatwiagi, Jaczvingowie, Jadzwingowie ir t. t. Šitų visu variantu suffiksas irgi yra, rodos, perkeistas iš lietuviško – ninkas, ninkai: taigi iš: Getuvininkai, Getvininkai, arba t. suminkštinus: Gečvininkai, (slg. Lietuvininkai, Lietuvnikai, Sudavininkai, Sudauninkai ir t. t.). Tokiu budu, rodos, turime čion tą, tautos vardą užrašyta trejopoj formoje: 1) seniausia – Getai; 2) su suffiksu – viai: Getuviai, su elizija lit u ir suminkštinimu t ir ė — Getviai Gečviai ir 3) su suff. – ninkai Getuvininkai, Getvininkai, Gečvininkai. Šitasai, pagal lietuviu kalbos ir etnišku vardu taisykles, trejopai formuotas tautos vardas mūsų laikuose vartojime išnykęs; nuo jo yra tik likę gana skaitlingi kaimų vardai (Gečiai, Gečlaukiai, Gettautiškiai ir k.) ir žmonių pravardės (Gečas, Gecis ir k., (Dr Basanavičius). Getvininkai (Jetvingiai) arba Sūduoniai (Sūdavai) buvo kryžeiviu išnaikinti antroje pusėje XIII šimtmečio. Dalis jų pasidavė galingiems priešams, ir buvo perkelta į Prūsus pas Karaliaučių. Kita dalis, nenorėjusioji pasiduoti, persikėlė per Nemuną į Lietu­vą, kur didysis kunigaikštis Vytenis davė jiems žemės apsigyventų. Visa Sūdavu žemė likus tuščia. Jų bus supilti tieji piliakalniai ir tasai kelias, kol da jie nebuvo išnaikinti, arba priversti apleist savo žemę.

Koki atminimai yra likę pas žmones apie tas, čionai kal­bamąsias, liekanas?

Piliakalnius žmonės kitaip vadina pilimis. Tas žodis pi­lis yra minimas dviejuose mįsliuose, kuriuos nuo Daukšių ūkininko Vaitkevičiaus užsirašiau: „Lydeka begrobė šilą pagriovė, šilas pavyto, pilis pastatė = Dalge šieną pjauja, šienas pavyto, sugrebojo ir in kugius sukrovė“. „Atsirita ribelis, nelabai didelis, pro aukštus kalnus in moliu pilį = kaip žirnius džiauja in pečiu“.

Varnupiu piliakalnio viršus dabar yra įdubęs, buvęs ly­gus, o dar seniau kiek dabartiniu seniu diedukai paminė, apie pradžią XIX šimtmečio šiek tiek smailus ir apžėlęs skroblukais ir keliais skirpstais. Prieš kokia 50 metu, dar Varnupiams prie kaimo esant, jo viršus buvęs ariamas. Į koloni­jas išsiskirsčius paliauta arus, nes viršus įdubo. Prieš kokia 70 m. ūkininkas Vokietaitis, buvusis prūsu kareivis, užsima­nęs jį nukasti ir pradėjęs nematyti. Jam įsisapnavę: „ne­drįsk kasti, daugiau nematysi“, ir paliovė kasęs. Liūliškio dvaro ponas, Švenckis, ir mėginęs kasti. Jo liepiamiems žmonėms pradėjus tai daryti, jam įsisapnavę: „tu nepametei, nė neieškok, kas kas, tai matys“, ir liepęs paliauti.

Vakare sutemus, arba nakčia, nevienam čionykščiui gy­ventojui nyku eiti, arba važiuoti, pro piliakalnį. Žiemą už­šalus ir ušsnigus, papaliais per pievas pasidaro kelias, čia arčiau ir lengviau važiuoti. Tada tamsoje važiuojant pro Var­nupiu piliakalnį, kai kas atsikreipiąs nuo jo, kad nematytu. Baugu esą, kad kas nuo jo neimtu vyties. Čia matydavę patamsy, prie dviejų žibančiu, žvakių tris ponias kortomis lošiant. Dabar jau poniu niekas nematąs, bet žvakės kartais dar matyt vaikščiojant. Varnupiu gyventojas Beniulis, dar neišsikėlus ant kolonijų, žiemą rogėmis grįžęs namo pro pilia­kalnį. Ties piliakalniu gražei jį užšnekinęs jam pažįsta­mas Varnupiu kalvis, Laukys, ir prašęs parvežti kulbę ir du pištalietu. Ūkininkui sutikus, kalvio gizeliai įvertę tuos daiktus į roges. Parvažiavęs namon, ant rytojaus radęs rogėse didelį ąžuolinį kelmą su dviem ilgom šaknimi. Beniulis tada supratęs, kad ne su kalviu šnekėjęs. Būdavę čia ir kitokiu baisiu atsitikimu.

Dėl ko gi nyku pro piliakalnį eiti? Kas jame yra, kad reikia jo bijoties?

Kai kas užklaustųjų apie tai atsakydavęs, kad čia buvus velniu koplyčia, arba bažnyčia. Beklausinėjant, teko kelis sykius išgirsti, kad ant Varnupiu piliakalnio būdavę pagonu meldimai, ugnį kūrendavę ir degindavę apieras.

Sutikus taip netikėtą naujieną, įdomumas labiau ima imti ir nepraleidi nė vienos progos, neišklausinėjęs susitikto senelio apie visas, čia kalbamąsias, liekanas. Vienas iš ne­tyčių, nė pats nesižinodamas, nesijausdamas pasako vieną įdo­mią žinią, kitas kitą, nors vis teisinasi, kad nieko nežinąs: ką žinojęs, jau užmiršęs, kad kitąsyk būta daugiau pasakų ir žinių. Bet ir tie maži trupinėliai daug pasako. Rodos, atgydo jie ir tuos piliakalnius ir papalių kelią, ir šaltinį ša­lia jo esantį, ir Kaukų kalnelius, ir tą didįjį akmenį, lauke riogsantį. Atsiranda, rodos, siūlas, rišantis juos į vienybę. Visi jie yra turėję savo paskyrimą ir tikslą. Musų prosenių stabmeldiški papročiai žmonių širdį buvo rišę prie jų. Visi jie buvo reikalingi dievaičių garbinimui.

Ant piliakalnių melsdavęsi, papalių keliu darydavę ėji­mus, ilsėdavęsi pas šaltinį ir jo vandeniu apsiprausdavę, ant Kaukų kalnelių degindavę apieras. Apeigos tos bus, tur­būt, buvusios numirusiųjų atminimui. Tas apeigas vesdavę tam tikri kunigai, kurie vadinęsi dievaičiais arba krivaičiais.

Pažiūrėkime dabar į svarbesnes žinias taip, kaip jos iš žmonių lupų yra paimtos ir, jiems bekalbant, mano užra­šytos. Jos atgaivins ir apšvies mums tas liekanas.

Varnupiu ūkininkas Bubnys, į kurio kolioniją ineina pusė piliakalnio, klausinėjamas apie tas liekanas, pasakė tarp kito ko ir sekančias žinias, kurias jis augdamas buvo girdė­jęs nuo savo dieduko:

„Krentas apie Varnupiu pilį buvo kelias. Papaliais eina polymas arba mielienos. Tuo polymu važiuodavus viena po­nia, nežinia iš kur, pagonijos laike. Ji buvus našlė, buvo du vyru turėjus, abu kunigaikščiu. Atvažiuodavus ant pilies apierų daryt. Apvažiuodavus kelis sykius krentu aplinkui, o paskui lipdavus taku aukštyn“.

Klausinėjant apie papalių kelią, dėl ko pagonai jį pylę taip žemoje pievoje, beveik plynioje, kad būtu galėję daug lengviau pravesti aukštais laukais, kur dabar yra kaimai, Var­nupių ūkininkas Adomas Švirmickas atsakė, kad jau jo se­nukas Jurgis Švirmickas, per prancūzmetį 1812 m. ėjusis 22 metus, taip pasakodavęs:

Kur dabar kaimu laukai, buvusios senos, aukštos girios, jos dangų rėmusios. Per jas butu buvę sunku kelias praves­ti. Kur dabar yra palios buvęs ežeras. Paežere medžiai neaugę, tai ten lengviau buvę kelias išpilti. Tuo keliu važinėję „pagonai“.

Svarbiausias žinias papasakojo Daukšių ūkininkas Anta­nas Vaitkevičius, einantis dabar 38 metus; girdėjęs jas buvo nuo savo dieduko Jono Rutelionio. Aš jas, jam bekalbant, taip užsirašiau:

„Ant Kauku kalneliu apieras darydavo ir degindavo die­vams krivaičiai. Apieroms žmonės prinešdavo gyvuliu, javu, drapanų. Degindavo į rudenį, kaip apie Mykolines, biskį pirmiau ar paskiau„. Rutelionis tikrai žinojo tą vieną degi­nimą, daugiau nežinojo.

„Apsipraust eidavo į Griedraičio šaltinį. Daryt burtus, kaip apipraust, eidavo krivaičiai arba dievaičiai tankiau, kaip būdavo daugiau žmonių pririnkę. Apsiprausę pasakydavo, kiek sykių ant metų: du syk, ar tris syk turį ateit į tą šal­tinį praustis. Apsiprausę eidavo ant Kaukų kalnelių apierų daryt. Ant Varnupių pilies buvo jų bažnyčia. Jie tenai mels­davosi: Dievas aukštai greičiau išgirsta. Ant Kaukų kalnelių buvo apieros, o ant pilių meldimai„.

„Dievaičiai, arba krivaičiai, susirinkdavo ant Varnupių, Šakališkių ir Padovinio pilies, o praustis tik vieną šaltinį bu­vo aprinkę. Jie, kaip norėjo, taip buvo: pasiversdavo į vi­ską – tankei turėdavo tokią galybę. Jie buvo su velniais, ir su velniais, būdavo, pasišneka. Ką tie liepdavo, tai jie da­rydavo. Daukšiuose buvo vienas dievaitis, o kitas buvo Plyniuose ar Amalviškiuose“.

– Iš ko jie gyvendavo? užklausiau.

– „Jie su velniais buvo, tai visko turėjo, pinigų, ko jiems reikėjo. Žmonės duodavo jiems, bet nelabai, nes nuo velnių turėdavo. Velniai išplėšdavo iš žmonių, arba iš dvarų. Dievaičiai savo lauko neturėjo. Jų vaikai nevisi būdavo die­vaičiais. Dievaičiais buvo tie, kurie, atėję in protą, pasižadė­davo. Kurie nesižadėdavo – nebūdavo dievaičiais“.

– Ar nežinai, kokio jie buvo mokslo? užklausiau.

– „Apie mokslą, tai jų toks mokslas: Ko jis nori, tai velnias duoda. Velniai jiems viską duodavo. Jiems nerei­kėjo mokslo – dievu skaitėsi. Jie galėjo viską duoti, tik ne­gydydavo“.

„Dievaičiai turėjo daug dievu. Garbino vieni vienokį dievą, kiti kitokį, ir ne vienaip„.

„Dievaičiai, arba krivaičiai turėjo, savo vyriausiąjį. Jo gyvenimas buvo ne vienam daikte, eidavo aplinkui, nes jo valdžia buvusi“.

Ėmiau klausinėti, kaip jis vadinosi.

Pasisakė, kad buvo žinojęs ir jo vardą, bet užsimiršęs. Įprašiau, kad, kartais atsiminęs, pas manę ateitu ir pasakytu.

Po kiek laiko atėjęs pasakė, kad dievaičiu vyriausiojo vardas buvo Kaspar.

– Dėl ko „Kaspar“, o ne „Kasparas“, paklausiau.

– „Kad jis buvo vyriausias, atsakė. Jį užmušė po Riga griausmas. Kai kas (Daukšių Kazakevyčiai) buvo nuo jo tu­rėję pinigu, tai sakė, kad jį po Riga užmušė Dundulis“.

Jo įpėdinio, turbūt, nebus buvę.

Apie papalių kelią tasai pats Vaitkevičius kalbėjo, kad ėjęs nuo Šakališkiu pilies, bet tikrai nežinojo, ar siekė Padovinio pili. Jisai vadino jį tiltu.

– „Tiltas ėjo nuo Šakališkiu ar tik ne iki Padovinio pi­lies“, – sakė jis.

Apie Amalvo ežere esantį akmenyną ir apie Tercijono ak­menį Vaitkevičius taip pasakojo:

„Velniai norėjo padaryti tiltą per ežerą, nuo papaliu ant Kauku kalneliu, ką po Ringove, – ten yra du, o „Beržyne“ (taip vadinasi viena palių dalis) – vienas. Viena nakčia ežere pa­darė kokį šimtą žingsniu. Patrūko benešdami. Akmenų varė ir varė, į dumblą daug tilpo. Gaidys užgiedojo, ir nepabaigė daryt. Padaryta pločio kaip dviejų sieksnių grindys. Tercijono akmenį po nakties rado. Nežino iš kur, tik yra ženklai, kad velnio nešta. Velnias butu danešęs, bet pailsęs ant jo pasi­rėmė atsilsėt, gaidys užgiedojo, ir likosi“…

Antanas Vaitkevičius šituos dalykus girdėjęs nuo savo dieduko, Jono Rutelionio, gimusio Varnupiuose. Rutelionis buvo buvęs lenku kareivis; mirė Vaitkevičius, palikdamas 7 ar 8 metus einantį ir eidamas devintą dešimtį metų. Jisai pats nepaminęs laiko, kuriame buvę tie dievaičiai; jam pasakoda­vęs jo diedukas.

Apie tą stebėtinąjį Kasparą girdėjau ir nuo kito Daukšių ūkininko, Kieliaus, turinčio apie 60 metu.

„Vienas žmogus, sakė jis, skolino pinigu nuo velnio. Šau­kė, ir atsiliepė velnias, į žmogų pasivertęs, davė pinigu ir padarė terminą atiduot. Žmogus atnešė atiduot ir šaukia: „Kaspar – jo vardas buvo Kasparas – atnešiau pinigus“. Kitas atsišaukė: „Valadyk sveikas, jau jo nėra: po Riga Dundulis užmušė“.

Apie tą Kasparą pasakojo dar vienas Daukšių gyvento­jas, Pūkas, turintis apie 60 metu: „Dzūko lauke – Dzūku vadina kaimynai vieną Daukšių ūkininką, jo tikroji pravardė Pūkas, — yra „Blyno akmuo“. Pas tą akmenį ateidavo žmonės skolint pinigu. Atėję šauk­davo: „Kaspar, Kaspar, paskolink man pinigu“. Pats Kasparas nesirodydavo, tik pasakydavo, kad pinigus ten ir ten rasi. Pasiskolinti gaudavo, kas norėdavo. Atnešę atiduot vėl šauk­davo: „Kaspar, atnešiau pinigus“. Kasparas, nesirodydamas, atsakydavo, paskirdamas vietą, kur reikią padėti: „Padėk ten ir ten“. Paskutinis skolintojas, atnešęs atiduoti, po kelis syk šaukė, ir niekas neatsiliepė. Tik ilgai šaukus, atsiliepė kitas: „Valdyk sveikas, Kasparą po Riga Dundulis užmušė“.

Apie čia minėtąjį „Blyno akmenį“ ir apie Giedraičio šal­tinį tas pats Pūkas taip sakė:

„Nakčia atėjo nežinia kas pas Skuminą (Daukšių buvusį gyventoją) ir barškina į langą. Skuminas klausia, kas čia. „Aš čia“ – atsako. – „Ko tu nori?“ – „Paskolink man roges“. Rogės buvo nekaustytos. – “Ugi pasimk“. – „Apverstos, – atsa­ko – eik šen, padėsi man atverst“. – „O kam tau jų reikia?“ – „Vaikučiai reikia pavėžyti nuo Paligaraistės pas „Blyno akmenį“. Pakilęs, nuėjo ir atvertė roges. Jos be arklių pačios ir nušvilpė. Ant rytojaus žmogus rado roges, bet iš pavažų tik balanos telikę; taip buvo suvažinėtos“.

Apie Tercijono akmenį kiti pasakoja ir taip, kaip pasa­kyta. Kai kas sako, kad velniai jau beveik buvę pabaigę tiltą per ežerą, tik reikėję dar vieno akmens. Tą akmenį benešda­mas, velnias nuilsęs ir ilsėjęsis ant jo; berymodamas ant jo išspaudęs savo pavidalą. Gaidys užgiedojęs, ir velnias negalėjęs pabaigti tilto.

Amalviškių ūkininkas Vencius, kokių 60 metų žmogus, man pasakojo, kad kaip jis ganęs, o Amalviškiai dar ne buvę išsikėlę ant kolonijų, tai jisai ir kiti piemenys tą akmenį va­dindavę „pagonų dievaičiu“. „Ginkimės gyvulius pas „pagonų dievaitį“, kalbėdavę vieni kitiems.

„Amalviškių akmenį vadindavo dievaičiu. Suskaldė jį daugiau, kaip prieš 10 metų, padarė penkis paminklus, o dar labai didelis liko. Žmonės bėgo žiūrėti, argi duosis suskal­dyti toks pašnekamasis akmuo. Bet davėsi“… Taip pasakojo minėtasis Mykolas Kasperavičius.

Kur dabar yra Amalviškių ežeras, kitą syk buvęs dvaras. Ant „Baltosios“ (taip vadinasi pieva už ežero) buvę sodai. Kiek seniau iš ežero iškildavus viena pana, kuriai tas dvaras pri­gulėjęs. Girdėdavę skambinant ežere.

Dovinėje į kokia pusantro versto, jai ištekėjus iš Žuvin­to ežero, netoli nuo vietos, kur ji sukasi į vakarus, viename daikte jos vaga yra platesnė, ir čionai matyt diktų akmenų. Senovėje čia prausdavę ir maudydavę dievus. Dievai buvę padaryti iš medžio. – Sakė tai kun. Jonas Markelys, gimęs Daukšių parapijoje. Jisai, grįždamas nuo ligonio, girdėjęs tai nuo vieno žmogaus, kurio pravardės nebeatmenąs. Man pa­čiam ta žinia iš žmonių lupų nepasisekė išgirsti. Be tų, čia pasakytųjų, žinių, kurios yra atminimu senes­nių laikų, užsilikusiu žmonių atmintyje, yra Daukšių para­pijoje dar ir daugiau. Čia paminėti reikia, jog dar girdėta pasakojant, kad ant pilių buvę statomi apsmaluoti medžiai. Pajutus, kad kryžeiviai, – mano pasakotojai vadina juos kry­žiokais, – veržiasi į Lietuvą, sargai uždegdavę tuos medžius ir tuo duodavę ženklą, kad arti priešas. Gindavęsi nuo tų kry­žeivių ant pilių, kur būdavę prisiritę akmenų ir rąstų. Kry­žeiviams užpuolus, risdavę ant jų žemyn akmenis ir tuos medžius.

Apie ir ant piliakalnių žmonės randa kai kokius daiktus, bet, nenumanydami jų vertės, daugiausiai kur užmeta ir prapuldo. Ant Padovinio pilies rastą gavau nuo vaikų vieną žalvarinę sagtį ir du, rodos, iš molio degtus apskritus, sidabri­nio rublio didumo, ratukus kraštais nusklestais ir skylute per vidurį. Apie tokius jau ratukus, ant Pašlavančio piliakalnio randamus, kalbėjo man vienas to sodžiaus gyventojas. Pas Padovinio piliakalnį ant mažos, į vakarų žiemius esančios, kalvutės, Juozas Grinevičius, beardamas, išarė žmogaus kiaušą, o paskui, žiūrėdamas, rado pečių kaulus. Numirėlis, rodos, stačias buvęs palaidotas. Kiek seniau Šimas Kreivėnas apie tą pačią vietą radęs blauzdų kaulus, kurie buvę labai dideli: „turėjo būti milžinų kaulai“, pasakojo vienas Padovinio gyventojas Ne per toli nuo tos jau pilies Vyšnialaukio Baltuška ir išaręs žmonių kaulų. Pašlavantyje, iš pilies šono žemes bekasant, iškasę žmonių ir dar nežinia kieno kaulų. Į kokia pusantro varsto nuo Varnupių piliakalnio 1854 m., bekasant papaliais kanalą, žemėje, kokių šešių pėdų gilume, radę gražiai padarytus kaulinius ,,žeberklus“ t. y. įtaisus žuvims nudurti. Kur jie dabar yra, mano pasakotojas, Adomas Švirmickas, negalėjo pasakyti.

Pridėsiu čia, ką girdėjau ir apie kitų piliakalnių liekanas.

Kalvarijos parapijoje, Lakinskų dvarelio sode, yra piliakalnis. Prieš kokia 30 metų to dvarelio ponas liepęs nuversti nuo pilies viršaus lygu didelį akmenį, bet, negalėjus tai padaryti, liepęs šalia jo kasti. Kokiu trijų sieksniu gilume prikasę iš plytų mūrytus skliautus. Geležim juos pralupus, radę platu ruimą, kuriame ketvertu arkliu butu galėtą apsi­sukti. Ponas norėjęs žinoti, kas ten yra, ir liepęs tarnams lįst pažiūrėtu. Niekas neapsiėmęs. Tai grabalioję šakėmis, grėbliais ir kitokiais įtaisais ir išėmę degintu kaulu, pelenu ir anglių. Paskui skliautu viršų užmūriję ir užkasę. – Pasakojo tai minėtasis Varnupiu Švirmickas. Jisai buvęs tuomet šaltyšiumi. Rudenį su reikalais turėdavęs būti po kelias die­nas Kalvarijoje; nakvoti važiuodavęs į tą dvarelį ir tenai nuo pono, kurio pravardės nebeatmena, tai girdėjęs.

Ant Lucijanavo (seniau vadinamo Parkadvario) piliakalnio vietos ponas norėjęs pastatyti namus. Meisteris kasęs, ra­dęs puodą pinigu ir slenkstį, geležimis apkaustytą. Meisteris su pinigais išbėgęs. Kalną kitas nukasęs ir pastatęs trobą ant to daikto. – Pasakojo tai Mykolas Kasperavičius.

Tiek apie tas senovės liekanas ir atminimus.

Nieko nekenks paminėjus čia dar vienas dalykas, kuris, gal, prisidės prie išaiškinimo klausimo apie čia kalbėtąjį kri­vaičiu vyriausiąjį, kurio luomo vardo niekas Daukšių gyven­tojų nepasako.

Daukšiuose yra žodis krivg. Reiškia jis tą pat, ką Naumieščio paviete krivuilė, arba, kaip kitur, krivūlė – lazda, ku­ria šaukia kaimo gyventojus į kuopą arba, kaip Naumieščio paviete yra sakoma, į vyriją. Lazdą tą, išsiimtus šaltyšiui per kaimą, niekam nevalia ilgai pas save laikyt; ūkininkas, ją gavęs, turi tuojaus nešti pas kaimyną. Krive Daukšiuose vadina, nors jau gana retai, ir pačią kuopą. „Ainu in krivę“, „ainu in krivuilę“, „ainu in kuopą“ – reiškia tą pat.

Tiks čion atminti dar keli apskriti patėmijimai apie tūlus lietuviu papročius, kurie, gal, rišasi su čia kalbamuoju dalyku.

Bekalbant vienu tarpu apie senovės liekanas, Daukšių klebonas k. K. Mačiukevičius sakė:

„Lietuvis nepraeina pro šaltinį, neapžiūrėjęs, jo vandens neatsigėręs, ar bent neparagavęs, nenusiprausęs, arba kojų nenusimazgojęs, kaip nepraeina nepačiupinėjęs ir neapžiūrė­jęs pirmą syk, arba retai matomąjį daiktą“.

Statant klausimą, dėl ko daugelio piliakalniu viršus įdu­bęs, Misiurevičius, Daukšių mokytojas, pasakė:

„Kraudami šieną į kūgį, lietuviai iš kraštu mina, o apie vidurį sako, kad ir teip laikysis. Taip galėjo būt ir pilis pi­lant: dėl to vidurys ir įdubo„.

Bešnekučiuojant, kokiam tikslui buvo tos pilys pilamos, tasai pats tvirtino, kad apsigynimui nuo priešu, ir prirodi­nėjo šiaip:

„Kai vaikai žaizdami susipeša, bėga ant kupsto, kalvu­tės arba aukštesnės vietos ir, ant jos stovėdami, lazda ar rykšte mosuoja aplinkui save ir šaukia savo priešą: „aik šę, jei nori“. – Pylimas piliakalniu perėjęs į lietuviu būdą: vai­kai susibėgę ant kelio iš smilčių kaupukus daro“.

Pridėsiu dar kelis Daukšių sodžiaus vietų vardus. Dauk­šiuose kiekviena bala, kiekviena pieva arba jos dalis, kiek­viena kalvutė, vos patėmijamas upelis, kiekviena vietelė turi savo vardą. Vardus tuos, kol dar nebuvo į kolionijas išsi­skirstę, visi gyventojai žinojo. Dabar juos atmena tik se­niai: jaunieji da žino, bet jau nedaug. Daukšių pievose prie Žuvinto palių aplinkui aukščiau minėtąją Dovinės vagoje vietą, kur kitą syk buvę dievaičiai maudomi, yra šioki var­dai: Kastinis – upelis; Riečkelis – kelias nuo Riečių; Didy­sis – upelis; Dvarnasis – vieta pievoje; Koryklos – taip va­dinama pievos dalis, kad žuklijai arba žvejai, žūklavę ir su­dus žiuvims gaudyti iš ežero ištraukę, čia džiauja arba karia; Lapinė – kalnelis; Galas stuko – vieta dirvoje; Lieptabalė, Velyčkupis, Žiegždrinės – Vainičiaus pieva raisto gale; Valiūnbalė – Venciaus pieva; Valiūnkalnis – Laukaičio (dabar Šeimio) kalnelis – senas kapinynas, kur iškasa žmonių kaulų ir kur niekas nepamena, kad butų numirėlius laidota. Į žiemius, Žuvinto ežero paliose, yra šie kalneliai: Radutinė, Il­goji, Didėji ir Raisgioji. Kitoje Dukšių pusėje nuo Amalviškių ežero palių, Aleksos lauke yra pieva Vabrys.

Minėtasis Valiūnkalnis – kapinyno kalnelis yra truputį pa­našus į piliakalnį, tik viršus gana smailas ir neįdubęs. Šioje apygardoje yra dar kitu du lygiai tokiu, kaip Valiūnkalnis, kapinynų kalnelių: vienas Plyniuose, kitas Amalviškiuose. Abu prie Amalvo ežero palių. Bet jų niekas pilimis nevadina ir niekas nepamena, kad butų kada taip vadinta.

II.

Upė Dovinė, ant kurios abiejų krantų tarp pelkių, „pa­liomis“ vadinamųjų, yra [su_tooltip text=”Žinias, kurias žemiau paduodu, pasakojo Jonas Dubauskas, gim. 1852 m. Daukšiuose, buvęs tenai vargamistru, dabar gyvenantis Prienų par. Jam pačiam buvo pasakojusis šie žmonės: Ona Nevarauskienė, gimusi Geležiniuose, ėmusi šliubą apie 1810 m., gyvenusi Amalviškiuosę, mirusi 1862 m.: Andrius Ambrazevičius iš Panausu p.o (1811 – 1886 m.): Jons Kubertavičius is Daukšių (1802 – 1892); Antanina Stemžinskienė iš Plynių (1801 – 1883). Mateušas Ambrazavičius iš Plymu (1794 – 1876); Jonas Juknelis iš Gudupiu (1801 -1864 m.) ir jo moteris Agnieška Mickievičiutė (1796 – 1875); Mateušas Mališauekas, gim. 1802 m. Gudupiuose ir Motiejus Kalasauskas, gimęs Ūdrijoje 1798 m. miręs Daukšiuose 1871 m. Pasakotojas Dubauskas nuo mažu dienu papratęs buvo beveik po visus parapijos gyventojus pribūti ant vestuvių, laidotoviu, krikštynų ir visokiu naminiu susiėjimų ir vaišių. Visur pribūdamas, jisai giedodavo su kitais ražančiu ir giesmes, dainuodavo dainas, drauge gerdavo ir šnekėdavo, drauge linksmindavosi ir verkdavo, drauge sekdavo pasakos ir mįslius mindavo. Jo pirmiejie mažumės metai buvo dar baudžiavos laike. Tada dar žmonės gyveno savo senovės atminimais: joki naujasni dalykai tu atminimu dar nebuvo pradėję blaškyt ir naikinti… Viską, ką tuomet jisai buvo girdėjęs, susidėjo i savo nepaprastą atminti. Įsitėmyti sykį girdėtus dalykus ir atsiminti jam labai lengva. Jisai žino beveik visus parapijos žmonės, kurioje dienoje ir kokiuose metuose gimę, šliubą ėmę, ar mirę: žino tėvų ir protėvių vardus, giminystas ir gentystas. Daug atsimindamas šnekėti mėgsta begalo. Kad tik klausai, šnekės dieną ir naktį. Tik prie savo begalinės omenies, kitos reikalingesnės dovanos jisai beveik neturi. Niekados jis neįstengia šnekėti apie vieną dalyką ir prigulinčei papasakoti. Pradėjęs kalbėt apie vieną daiktą, nė neįpusėjęs jį pameta, griebiasi už kito, tą vėl pametęs – už trečio, ketvirto ir dešimto ir vis vieno nepabaigęs. Ta jo betvarkė galvoje atsiliepus yra ant gyvenimo ir reikalu… Mano klausinėjimo budas buvo šiokis. Jam bešnekant, sučiupęs vieną svarbią žinią, nedaviau jam šnekėt apie ką kitą, kol to nepabaigia, statydamas jam visokius klausimus, reikalingus pradėtojo dalyko supratimui ir visu jo apystovu išaiškinimui. Bepasakodamas ant mano statomųjų klausimų jis, savo būdu, neįstengdamas prie ju ilgai laikytis, užsimindavo vis naujus dalykus, kurie su klausimu mažai ką arba ir visai nesiriša. Jo užmintųjų nauju dalyku man reikalinguosius užsiženklindavau ant popieros, kad išklausinėjęs šnekamąjį dalyką, neužimirščiau eiti prie jo užmintojo. Vieną žinią išklausinėjęs ir supratęs, tuojaus užsirašydavau, o paskui imdavausi už kitos. Iš to išeina, kad kalba ir jo pasakotų žinių išdėjimas yra mano. Daukšių sodžius senovėje vadinusis Dieviene dėl to, kad joje riogsojus dievienė, iš akmens, molio (terracota) ir medžio padarytos, kas reiškia, jog pas šio krašto lietuvius turėta skulptorius. Kad pas senovės lietuvius turėta daila, apie tai jau žinoma buvo iš liudijimo Grunau, Stryjkovskio, Kojalavičiaus ir kt., tik didei gailu, kad jos liekanų beveik ne turime (slg. Kraszewki. Sztuka u Slowian, szczegolnie w Polsce i Litwie przedchrzescianskiej. Wilno 1860). Kad lietuviai dar ir vėliasniame laike, jau krikščionystę įvedus, turėjo savo daidalius, kurie dirbo jau krikščioniu šventųjų stovylas, taipogi yra žinoma. Taip apie žemaičiu daidalius vyskupas Antanas Tiškevičius 1752 m. rašė: „Plurimis in loris per Samogitiam divagantur imperitissimi seulptores, an ve- rius Iconoelastae et Iconomaohi, ųui proprio marte effigies Sanetorum moliuntur, in papyro eformant, non tam spėriem Divorum, quam monstrą Lernaea ab omni sacra traditione, habitu, gestuque, estoto se abhorrentia, vili autem pretio siniplicioribus obtrudentes graviter eis imponunt, unde optata pullulat materia multis vicinorum. sectariorum cachinnis. Parochi loeorum arguant, increpent tales et confiscent, nisi specialem a Nubis produxerint lieentiam“. (Synodus diaecesana Mednieensis seu Samogitiae. Vilime 1752. pag. 13). Tos lietuviu tautiškosios dailos išdirbinius turime ir mūsų laike, ypač Žemaitijoje – įvairius kryžius ir koplytėles ant kapinių ir prie kelių su šventųjų stovylomis iš akmens padaryta, viduryje vagos aukštai iškelta. Jos vardas buvęs Daukšė. Vėliau tą upę praminę Dovine (lenkiškai Davina). Mirties bausme buvę uždrausta žmonėms bristi žuvis toje upėje. Galėję tai daryti tik „krivaičiai“, nes upė su savo žuvimis, stabmeldžių būdu, buvus šventa laikoma. Krivai­čiai, kuriuos pasakotojas dažnai ir „krivailomis“ vadino, su­valgę žuvis, toje upėje bristas, iš jų kaulu degindavę dievienei auką. Krivaičiai buvę stabmeldžiu (pagonu) kunigai. Darydavę aukas ant piliakalnių ir giriose. Be to, užsiimdavę jie perveizda žmonių. Darydavę tai didžiajam kunigaikščiai liepiant, kad, karui ištikus, žinotu, koki žmonės kam tikę. Krivaičiai buvę žemiausias laipsnis; aukštesni už juos buvę krivės, o visu aukščiausias vadinęsis krivė krivaitis. Krivės gyvendavę po vieną Kaune, Trakuose, Vilniuje ir Gardine. Pas juos sunešdavę aukas dievaičiams. Aukoms rinkt į kaimus ir mie­stelius siųsdavę krivaičiai žmonės, vadinamus „užperomis“. Taip jie vadinosi todėl, kad surinkti jų pinigai į „daubą“ (karaboną pas dievaiti) buvę nejudinami, kaip užperėtas kiau­šinis. Krivaičiai iš kaimu pranešdavę krivei žinias apie vyrus į karą tinkančius, turėdavę maldyti Perkūną, kad orą nemaišytu karan keliaujant, šienaujant, rugius pjaujant, bulves ka­sant ir kitokius lauko darbus dirbant. Krivaičiai saugodavę šventą ugnį. Toji ugnis buvus giriose netoli Sapackinės, kur dabar yra stiklo fabrikas, Augustavo paviete, ir pas Nemuną giriose, kur buvo turtai Keidelio, Naumieščio paviete.

Krivė krivaitis gyvenęs Trakuose. Jisai buvęs aukščiau­sias teisėjas. Kas šventas žuvis gaudė, kas šventąją ugnį užgesino, buvo jojo teisiamas. Karo metu turėdavęs jisai Perkūnui aukas deginti. Be to aukas darydavęs kovo mėne­syje gyvačių ar kirmėlių dievaičiui (vardo neatsimena). Ta­sai buvo garbinamas apie Balbieriški, Seinus, Daukšius ir Liudvinavą.

Krivaičių vaikai ir būdavę krivaičiais. Ligi 20 metų poakių nemazgodavę, galvos nekirpdavę, į kareiviją neidavę. Jų aukš­čiausias mokslas buvo Trakuose. Jauni krivaičiai būdavę penkerius metus pas aukščiausiąjį krivę. Iš tenai juos siųsdavę į visas šalis. Mokęsi tenai pagoniškų apeigų; buvę labai įnir­šę ant krikščionių.

Krivaičiai garbino dievaičius. Tų dievaičių baisiausias buvęs Perkūnas, kurs, iš akmens padarytas, laikęs iškėlęs rankoje kardą, su sardoku ant krū­tinės. Garbinamas buvęs ant Rudaminos piliakalnio (Kalvar. pav.), kur jo akmeninis stovylas stovėjo. Garbino jįjį karei­viai ir jaunos netekėjusios mergaitės, kad apsaugotų nuo už­puolimo neprietelių. Jam buvus visados kūrenama ugnis. Didžiausia jo šventė buvus apie Jonines ar Petrines, kai smar­kios Perkūnijos prasidėdavo. Pirmutinę jam auką, kokius penkis svarus smilkalų, degindavęs ne krivaitis, tik krivė. Žmo­nės jam ir aukodavę smilkalų ir dėdavę pinigu. Tie pinigai būdavę sunaudojami, pagal krivės paskyrimą.

Sėjos dievaitis, Žiupsnys, buvęs garbinamas ant Varnupiu ir Padovinio piliakalnių. Jisai išveizdėjęs kaip keliauninkas, užsimetęs skraistę, ir priešais turėjęs skraistę, kaip žmogus sėjantis javus. Buvęs padarytas iš medžio ir stovėjęs ant Var­nupiu ar Padovinio piliakalnio. Aukas jam iš grūdu, šieno, šiaudų ir visu augalu degindavę apie rugsėjo mėnesį. Po tų aukų kas pirmiau pas savo kaimyno ežią pasėdavo, tas tikė­davosi, jam javai geriau užderėsią. Jo kaimynas tai patėmijęs, užvydėdamas, apsėdavo pelenais savo lauko paežį ir apa-kėdavo atbulomis akėčiomis, kad jo užsėlis gerai derėtu, o anam, kad tik žolės augtu. Šio burto Daukšiuose kai kurie seniai ir dabar prisilaiko.

Mintuvas buvęs garbinamas visu sėjančiuju linus ir ka­napes. Turėjęs didį apdarą, kad būtu matomas iš tolo. Jo jupa buvus trumpa. Vienoje rankoje turėjęs ryšį linu, o ki­toje – kanapių. Jo medinis stovylas buvęs įdėtas viduryje į dvišaką medį ant Pašlavančio piliakalnio. Rugsėjui mėn. baigianties, tenai jam darydavę aukas.

Vendė, Mintavo žmona, buvus garbinama tokiu pat budu, kaip ir jos vyras. Ji buvus akmeninė, ir stovėjus Pašlavantyje šalia piliakalnio aukštai iškelta, kad būtu minioms mato­ma. Ant galvos turėjus vainiką, paveizdu į rūtų ar mirtų. Vienoje rankoje laikius mirtų, kitoje rūtų vainiką.

Šnypštis – ugnies dievaitis, buvęs šiluose tarp Ūtos ir Prienų. Padarytas buvęs iš akmens. Naktyje baisei išrodęs. Krivaičiai jam iš užpakalio prikimšdavę ugnies, kad žėrėtu per akis ir burną. Jam ant garbės visados degdavus ugnis didelėje krosnyje, kurian galėję stati tilpti tris, ar keturi vyrai. Jei ugnis užgesdavus, tai krivaitis, kuris ją turėjo kurti, būdavo mirtimi baudžiamas. Vietoje, kur jis stovėjo, yra dabar kaimas Dūmiškiai (Prienų par.), vadinamas nuo neperstojamo dūmu rūkimo.

Kaunas dievaitis stovėjęs ties Kaunu anoje Nemuno pusėje, pakrantėje. Akmeninis jo stovylas buvęs didžio pa­vidalo, kaip milžinas. Rankoje turėjęs lanką ir vilyčią. Jisai buvo dievaitis iriančiuju medžius. Jam buvę deginama 14 medžiu šaknų ir 14 ūgiu vieno meto, tai yra 14 medžiu vir­šūnių. Tą auką darydavo kiekvieną pradžią ar pabaigą mė­nesio. Laivininkai, irdamiesi, turėdavę su savimi mažą jo stovylą ir, ištikus audrai, darganai, aukštoje vietoje ant Nemu­no kranto darydavę didžiausią auką: iš syk 14 šaknų ir 14 medžiu ūgiu, paskui du avinu. Jei to neužtekdavę, tai degindavę ir belaisvius. Darydavę tai, kad dargana ir priešin­gas vėjas nustotu.

Aleksotė deivė stovėjus šioje Nemuno pusėje ties Kau­nu – kur dabar Aleksotas guli – priešais dievaitį Kauną. Pada­ryta buvus iš akmens ko begėdingiausiame stačiame pavidale. Kitose vietose būdavus ji išdrožta iš medžio. Ji buvus deivė apsivedusiu moterų, našliu ir mergų. Moters jai degindavu­sios pirmutinį vištuką, žąsuką; ištekėjusios už vyro mergos degindavusios savo kasninkus ir galionus, arba užkabinda­vusios jai, jeigu neturėdavo seserų, kurioms tuos daiktus bū­tu galėjusios atiduoti. Tas aukas, sako, darydavo apie šv. Joną tuo laiku, kuriuo pavasario darbai būdavę atlikti, o vasaros dar nepradėti.

Švikštė buvus pirkliu deivė. Jos akmeninis stovylas dvejų metu kudykėlio didumo stovėjęs ant Lakinsku dvarelio pi­liakalnio, Kalvarijos parapijoje. Ji buvus laimes deivė parduo­dant, perkant, ištekant už vyro. Degindavę jai pirmutinį gyvulį vidurvasaryje, rugpjūčio mėnesyje. Dalis Prienų, Šila­voto, Grūdeliu, Daukšių par. ir, pradėjus nuo Balbieriškio ligi Seinų, visi dzūkai visai neužsimiršę senovės burto, parduodami kokį gyvulį ir dabar ranka braukia priešais šerstį, tardami: „Švikšč“, kad iš ju namu parduodamojo gyvulio veislė nei­šeitu. 1874 m. Sunskų vaitas, Gurevičius, Kalvarijoje pirko arklį per šv. Jono mugę nuo vieno dzūko nuo Rudaminos ir sugėrė geras magaryčias. Ale dzūkas, neiškęsdamas, pabrau­kė priešais plaukus ant parduotojo gyvulio nugaros ir pasakė: „švikšč“! Pirkėjui paklausus, kas tai yra, dzūkas pasisakė, taip daręs, kad veislė neišeitu. Pirkėjas davė jam už tai į žandą, o dzūkas už tą kirtį padavė Gurevičių teisman.

Grąžė Gegužio mėnesyje, arba pradžioje birželio, kai bū­davo pražydę žiedai, senovėje mergaitės pindavo vainikus iš rūtų, saulučių, erškėtrožių, bijūnų ir nešdavo juos aukotu deivei Grąžei arba Gražinai. Ta deivė buvus kur tarp Šiūrpilos, Varviškių ir Daūspūdų. Jos stovylas buvęs iš rudos (geležies) ir akmens padarytas. Krūtis ir kojos sulig keliu buvo nuogos. Mergos uždėdavo jai ant galvos didį gražu vainiką, o mažesnius suženklintus dėdavo po jos kojų. Krivaila (krivaitis) imdavęs tuos vainikus ir mesdavęs susirin­kusiems ties deive bernams ant galvos. Kurios vainiku patai­kydavo į berną, tas ją turėdavo vesti sau už moterį. Jeigu vainiku pataikytasis bernas nenorėdavęs imtie mergos, kuri ji buvo nupynus, tai paimdavę jį kalėjiman į Kauną ant kokiu dvieju, trijų savaičių. Tenais jis dirbdavo. Jei išbuvęs tą laiką dar nenorėdavo imti, tai turėdavo kalėjime likti dar tris mėnesius, kuriuos atlikęs sudegindavo veršiuką, aviną arba paršiuką dievaičiui Kaunui, paskui turėdavo nešti pini­ginę duoklę Perkūnui, ir, tokiu būdu, likdavo liuosas. Nelai­mingąją mergą, kurios tasai bernas nenorėdavo imti, veždavę pas deivę Taūbę, buvusią apie Veisėjus šiluose, ką eina nuo Seinų ant Nemuno.

Taūbė buvus raganų, visokiu negeru žinių ir skaudulių dievaitė. Jos stovylo dalis buvus išdeginta iš molio, dalis iš akmens padaryta. Išrodė kaip baisi supykus boba, kurios naguosna įpuolusios mergaitės sielvartingai apmaude būdavo. Bobos, kurios jas užžiūrėdavo, vargingai jąs laikydavo. Valdy­davo jas, kaip gyvulius, ir lenkdavo paleistuvystėn. Jei mer­gaitės neklausydavo tu bobų, tai atiduodavo jas krivaičiui teisti; tas pasmerkdavo jąs mirtin. Į negražią mergą, arba seną ir dabar kai kas supykęs sako: „oi tu Taube“.

Nuo Gražės mergaitės prieš šv. Joną vakare eidavo pas Nemuną ir tenais mesdavo vainikus į vandenį. Jei kurios vainikas plaukdavo, tai būdavo ženklas, kad tuos metus ište­kės; jei vainikas skęsdavo, tai krivaitis jo pinikę siųsdavo į Taubės nagus.

Kaip aukščiau minėta, Daukšių par. Amalvo paliose ties Panausupiu, yra vienas Kaukų kalnelis, o kiek toliau ties Rangove – kitas. Tenai, švedams užpuolus Lietuvą, moterys bėgusios su kūdykiais apverkti savo skriaudas ir savo vyrų užmušimą. Josios tenais iš didelio gailesčio verkdamos kaukte – kaukusios; nuo to, girdi, ir vadinąsi Kaukų kalneliai. Kai švedai iš šios apygardos išėjo, kilo čia maras. Žmonių labai maža teliko; priviso daug vilkų. Žmonėms paskui išsidauginus, vilkams laukuose nebuvo vietos: laikydavosi jie „paliose“ (pelkėse). Apie Kaukų kalnelius buvo jų lizdai. Tenai jie naktimis staugdavo, arba kaukdavo. Nuo to kau­kimo – sako kiti – ir vadinasi jie Kaukų kalneliai.

Ant tų Kaukų kalnelių buvus senovėje garbinama uogų ir grybų deivė Aštaraza. Jos stovylas buvęs molinis ar me­dinis. Išrodžius kaip moteriškė su skepeta ant galvos užpa­kalin surišta, kaip seniau rišdavosi moteris. Kairėje rankoje turėjus iš žolynų vainiką, o tiesėje — uogojų su uogomis ryšelį. Švenčiama buvus jos šventė apie Mykolines rugsėjo mėnesyje, kai būdavo nunokusios visos uogos. Moters sunešdavusios jai uogų, bruknių ir mėlynių, ir sudėdavusios jai pasidžiaugti. Degindavusios jai uogojų, tris kralikus ir kiek­viena po du verstiniu karveliu. Tas aukas priimdavęs ir de­gindavęs krivaitis. Degindavę ir žaltį kaipo deivei pieno ir sviesto ir kaipo globėjai moterišku darbu.

Žalčiai buvę laikomi dievaičiu pasiuntiniais. Kuriuose na­muose žįzdavo karvę, tai buvę tiems namams gero pasisekimo ženklas. Laimės ženklu būdavo ir tai, kai vaikams, ant žemės su­sėdus, iš bliūdelio pieną valgyti, jį išsiurbdavo žaltys. Žalčiai gel­tonomis galvomis įpatingai buvo gerbiami. Kiekvienuose na­muose būdavę ju mažiausia po tris. Žalčiai buvę auginami valdžios girioje palei Skirptiškiu kaimą, Prienų parapijoje, ant kalnelio, „Lygute“ vadinamo. Žmogus Rukškis vyriausiojo krivės buvęs uždėtas žalčiu užveizdėtojumi. Žalčiai toje vie­toje labai visę, ir dabar tenais yra jų gana. Tasai žmogus iš tenai turėdavęs žalčių pristatyti krivėms ir krivaičiams. Iš tenai jų parsigabendavę ir į Velniaupelį (dabar Nausupę) Daukšių par. ir čia juos reikalui laikydavę. Žalčiu apie Daukšių palias visai nėra, jie čia nevįsta. Žalčiai vieni buvę naminiai, kiti – laukiniai.

Ragis buvęs visu žalčiu dievaitis. Išrodęs, kaip žmo­gaus pavidalo baidykla su ragis, uodega, ilgais nagais. Vie­noje rankoje turėjęs žeberklus, o kitoje – lanką su vilyčia. Jis buvęs kaipo Perkūno pasiuntinys, duodantis pasisekimą, arba nepasisekimą darbuose. Padarytas buvęs iš akmens, sėdinčio pavidale; jojo stovylas buvęs ant kalnelio Ringovėje (Marijampolės par.). Jisai buvęs ir dievaičiu Amalvo palių.

Tą pačią dieną, kaip moterys eidavo ant Kauku kalnelio Aštarazai auku dėtu, vyrai rinkdavosi Ringovėn aukotu Ra­giui. Nešdavosi po vieną ar kelis rugiu ir kviečiu pėdus ir, ištraukę žalčiui gylį (geluonį), pasiimdavo su savimi. Būdami arti Ringovės, eidavę klupčšiom, o žaltį, ant žemės paleidę, varydavęsi pirma savęs. Žaltys, taip varomas pirma ju rin­guodavo, kaipo pasiuntinys pas dievaitį. Nuo to vyru klupščiavimo ir žalčiu ringavimo vieta ties paliomis, dabar so­džius, vadinasi Ringove. Su vyrais eidavę ir bernai, nešdamiesi vienoje rankoje po du bijūnus, kaipo jų jaunybės žen­klą, o kitoje po aržuolinę lazdelę, kaipo ženklą ju drūtybės ir narsos, nesiduodančios pergalėti kovoje. Nešdavęsi ir vaško aukai.

Visi, eidami, dainuodavę savo dainas. Bernu daina buvus šiokia:

Oi tu žalty, žaltinėli,
Dievu siuntinėli,
Veskie in kalneli
Pas mielą dieveli,
Kurs duos mergužėlę,
Priims dovanėlę.

Našliai šiaip dainuodavę:

Mano dievužėli,
Atėmei patelę,
O aš po girelę
Liūdnas vaikščiodamas,
Sunkiai dūsaudamas:
Priimk mano kantrą,
O inteik man antrą.

Vyrai kreipdavosi i Ragį, šiaip dainuodami:

Oi tu, dievužėli,
Didis sėjužėli,
Dovanok pėdelį,
O atstumk vargelį.
Užaugink javelius
Ant pūstu laukeliu,
Išbarstyk sėkleles
Ant žaliu lankeliu.
Pašersiu žirgelį,
O ir avinėli,
Atnešiu glėbelį
Dievui dovanėlę.
Augįs sūnužėlius,
O bus man džiaugsmelis,
Priglaus mano seno
Žiląją galvelę:
Užaugįs žirgelį
Ramįs man širdelę.

Mergos, moterys ir našlės, atlikusios auką Aštarazai ant Kauku kalnelio, eidavo pas Ragį Ringovėn. Moterys nešdavosi aukai vištukų, antukų, žąsukų ir visokiu gyvių. Mergos turėdavasios po du rūtų vainiku: vieną ant galvos, o kitą ant rankos užsikabinusios.

Mergos, eidamos, dainuodavusios:

Vai tu, aržuolėli,
Žaliasis medeli,
Vai tu ūžei, ūžei
Žalioje girelėj.
Nuvesk manę liūdną
Pas mano dieveli.
Duos man bernužėlį
Ir ramįs širdelę.

Našlės šiaip dainuodavusios:

Tu liūdnas medeli,
Žalioji pušele,
Suramink trokštančią
Tu mano širdelę.
Nusiųsk pas dievelį,
O duos man diedelį.

Moterų buvus ši daina:

Oi tu, dievužėli,
Didis auklėjėli,
Užaugink dukrelę,
O ramįs širdelę
Senos motinėlės,
Ogi ir tėvelio. 
Užaugink žąselius
Taipo ir vištelius –
Bus man priegalvėlis,
Dūkrai kraitužėlis.

Visiems susirinkus pas Ragį, būdavo pritaisoma iš ak­menų vieta aukoms deginti. Ugnį krivaitis išbrūžindavęs iš aržuolo ir skroblaus ir uždegdavęs atneštąsias aukas. Bernai sudėdavę savo lazdeles ir bijūnus vienoje pusėje ties dievaičiu. Krivaitis paimdavęs lasdelių pundą rankosna ir, stovėdamas aukštesnėje vietoje ant akmenų suolo, mesdavęs į ties juomi susirinkusiu bernu pulką ir burdavęs ju ateitį. Kam lazdelė pataikydavus į galvą storgaliu arba kamienu, būdavo ženklu, kad tasai busiąs kareiviu; kam pataikydavus viduriu, tasai turėsiąs būti vyresniu tarp kareiviu; kam lazda pataikydavus laibgaliu arba viršūne, tai tas turėsiąs būt ju vadu. To var­dą pranešdavo krivei į Trakus. Kam visai nepataikydavus, tas turėdavęs likt artojumi. Taip išbūręs krivaitis ju ateitį viešame tėvynės gyvenime, burdavęs ir ju privatiško gyve­nimo likimą. Paėmęs bijūnų žiedus, jaunybės ženklą, vėl mesdavęs į juos. Jei bijūnas pataikė i galvą, tai buvo ženklu, kad tasai pataikytasis neužilgio vesiąs. Jei pataikė su byran­čio žiedo lapeliu, tai tasai turėsiąs ilgiau laukt, o kam visai nepataikė, tam lėmimas buvo nepasisekęs, jam dar ilgiau reikėsią laukti. Bijūnu pataikytieji bernai iš džiaugsmo im­davę dainuoti:

Oi tu, bijūnėli,
Raudonas žiedeli,
Kaip nesuvytai
Prie mano šalelės?
Kaip nesuvytai
Prie mano šalelės,
Ir paviliojei
Man jauną mergelę.
Aš tavę nuskyniau
Nedėlios rytelį,
Dovanot nešiau
Meiliamjam dieveliui,
Jis man dovanojo
Jaunąją mergelę.

Mergos, atėjusios su vainikais, ir spėdavo savo ateitį. Nuėmusios nuo savo ranku vainikus mesdavo į ugnį ir tėmydavo, kaip dega. Jei degdavo pirma vainiko lapai, o paskui žiedai, tai būdavo geras lėmimas: vainiko pinikei ateities, draugas busiąs jaunas bernužėlis. Jei degdavo pirma žiedai, o paskui lapai, tai gausianti našlį, arba seną berną. Paskui nusiimdavo vainikus nuo galvos ir padėdavo kitoje pusėje ties dievaičiu. Krivaitis paėmęs juos mesdavo joms ant gal­vos. Kam pataikydavo ant galvos, skaitėsi laiminga, kad greitai ištekės. Kam pataikydavo šonu, arba byrančiais lapais, tai reikėsią ilgiau ištekėjimo laukti. Ant galo mesdavo suženklintas beržu tošis į įkaitusį ant ugnies, arba žarijų už­dėtą puodą. Greitas tošių sudegimas ženklino, kad dievaitis auką priėmė ir kad greitai išeis už vyro. Jei pusiau sudeg­davo, tai reiškė, kad ištekės už pusės metu. Tošies nedegmtas buvo ženklu, kad auka nepriimta, kad reikės kitu sykiu vėl aukoti.

Mergos, kuriu auka buvo pasisekus ir kurioms lėmimas buvo laimingai išėjęs, dainuodavusios:

Skina – pina vainikėlį
Žaliųjų rutelių.
Oi-oi, ojojoi – žaliųjų ruteliu.
Ji skindama dabindama
Su vainiku kalba: oi-oi…             
Vainikėli žaliu rūtų,
Kur aš tavę dėsiu?
Oi-oi…. Vandenėlyj paskandysiu,
O aš – už bernelio…
Kad dievs duotu gerą vyrą,
Dievui dėkavočiau,
O kad šelmi gėrovėlį —
Per amžius raudočiau.
Nerūpės tau, mergužėle,
Nė veideliai prausti.
Nupraus tau bernužėlis
Gailioms ašarėlėms.
Nerūpės tau, mergužėle,
Nė aslelė šluoti,
Iššluos tau bernužėlis
Geltonoms kaselėms.

Atlikus tas aukas, prasidėdavę šokiai. Susistvėrę už ranku sukdavę „kubilą“ arba „žvirblį“ ir „kregždelę“, skrajodavę po dvi pori. Kubilą ir kregždelę šokant žaizdavę ant kan­klių, o žvirblį šokant dainuodavę:

Oi tu, žvirbli, gerai žinai, gerai žinai,
Kam tu grūdus sugadinai, sugadinai.
Kai męs tavę pagausime, pagausime,
Visą kuodą nurausime, nurausime.

Pašokę, alų ir midų gerdavę.

Auku nesudegusias liekanas ir akmenis, ant kuriu buvo degusios, sukasdavę žemėn ir skirstydavęsi namon.

Pas Ragio stovylą Ringovėje buvęs labai senas, didis, storas aržuolas; jo išdubimę ugnį degindavę. Iš čia imdavę aukoms ugnies. Vėliaus, ugnį užgesinus, į tą išduobimą vi­durdieniais nuo sparvų suvarydavę veršius; tilpdavę jų dvylika.

Ragė buvus Ragio moteris, raganų, piktu moterų ir kir­mėlių deivė. Ji buvus garbinama ties Vidgirėliais (Daukšių par.) raiste ant kalnelio, vadinamo „Ilgoji“. Ji buvus tokio jau pavidalo, kaip Ragis: dantys kreivi, kaip šerno; akys bai­sios, išverstos, apimančios baime; plaukai suvelti ir ištaršyti; rankos ilgais nagais, kaip giltinės. Vienoje rankoje turėjus nuodu taurę, kitoje – platu kalaviją, prie kurio rankenos buvo prikibusios tris baidyklės, reiškiančios piktas dvasias. Ji buvus sėdinti, padaryta iš akmens. Garbindavę ją medžio­tojai ir kanklininkai. Jai degindavę pavasaryje pirmutinius kiaušinius, aviu vilnas, moterų plaukus, sviesto, sūrio, kad raganiai nekenktu. Vėliau – regis krikščionystę įvedus ją vadino Vidgirėliu velniu.

Ragės padėjėjas buvęs Vištižis ant kalvutės „Raisgiosios“ tam pačiame raiste. Jis išrodęs kaip vyras, turintis kalaviją ir lanką su vilyčia; buvęs medinis. Šauliai degindavę jam aukas iš medžiu šaknų, kad šaujant, medžius prasuktu ir kliūtis prašalintu. Antras Ragės pagelbininkas buvęs Žiužė, dievaitis spar­vų, musiu ir ugnies. Akmeninis jo stovylas buvęs ant Lapi­nės kalnelio pas tą pati raistą, netoli nuo upės Dovinės. Išrodęs kaip vyras, raudonai aprengtas. Aukas jam degindavę rudenyj, kai pirmieji šalčiai prasidėdavo ir vilkai imdavo į gau­jas rinktis. Jam degindavę per pustrečios paros žvėrių ausis, šnipus, kojas ir uodegas. Šauliai, kai jiems pasisekdavo, pa­darę tą auką, eidavę jam kaktomis mušt ant „polymo“ (pie­va palei Žuvinto ežerą), arba ant Kruopinės kalno, esančio tarp Miknonių ir Vidgirėliu, šalia vieškelio. Čia, kaktomis į žemę mušę, įsistodavę į kliūbus ir supdavęsi. Tai būdavo žiemaj prasidedant.

Užšąlą dievaitis buvo garbinamas tarp Plynių (sodžius Daukšių par.) ir Pajiesio balu. Išrodė kaip drūtas vyras su sniego ir ledo gniūžte rankoje. Jo molinis stovylas stovėjęs prie Amalvo ežero pas palias pievoje, vadinamoje „Baltąją“. Aukas jam darydavę nuo rudens, kai pradeda užšalti, ligi viduriui sausio mėnesio. Prašydavo jo, kad užsaldytu balas ir laukus ir duotu sniego. Degindavo jam žuvų kaulus, pa­lių žoles, radastas, laukines lelijas.

Kaip Ūžšala neduodavo šalčio, tai žmonės puldavosi prie jo moteries, vardu Gnibės. Ta deivė buvus, kaip moteriškė, drobule apsisiautusi; vienoje rankoje turėjus peilį, o kitą bu­vus ištiesusi, lyg norėdama peimaldauti dievaičius. Jos me­dinis stovylas buvo ant Saivų ežero kranto, Punsko par., Suvalkų pav. Jai aukodavo obuolius ir kitus vaisius.

Aitvaras buvęs pinigu ir turtu dievaitis. Kam negerai ėjosi gyventi, tas šaukėsi į jį. Garbinamas buvo nuo Sakališkių ligi Miroslavo parapijai ir Nemunaičiu. Jo stovylas buvęs raudonas, medinis; išveizdėjęs kaip žmogus su ragais, vienoje rankoje turėjęs raudoną gaidį, o kitoje – čeraslą su pinigais; stovėjęs Žilvijos šile, Miroslavo parap. netoli Ne­muno. Jam degindavę gaidžius. Jei išsyk neišklausydavęs, tai aukas degindavę per septynerius metus. Jei išsyk iš­klausė, tai girnosę rasdavę šąšlavu, anglių ir kitokiu šiukšlių. Jei jąs priimdavę, tai aitvaras ketvirtą naktį nešdavęs pini­gus. Jeigu aitvaras aukų vis nepriimdavęs ir neišklausyda­vęs, tai žmogus laikydavęs gaidį ligi 7 metų, tikėdamas, kad į septintus metus padėsiąs kiaušinį. Tą kiaušinį laikydavę per tris nedėlias po pažaste ir laukdavę, kad iš jo išperėtų aitvaras. Tas išperėtasis aitvaras nešdavęs žmogui pinigus ir visoki lobi.

***

Baigiant reikėtų pastatyti klausimas, kuriuo laiku buvo dar laikomos tos visos, kaip aukščiau minėta, stabmeldžiu apeigos ir valdžią ant žmonių teturėjo krivaičiu vyriausiasis?

Jeigu dabartiniu, arba neperseniai mirusųjų, seniu diedu­kai turėjo dar gana aiškius apie tas apeigas atminimus, tai, rodos, turėjo būti laikomos nepersenei. Kad geriau susekti tą laiką, reikėtų pirmučiausiai atsižvelgt į bažnytinę šito krašto istoriją, kuri, rods, yra labai trumpa ir menka.

Sulig pastarojo lietuviu ir lenku respublikos padalinimo (1795 m.), kaip žinoma, šitas, beveik visas, Lietuvos kraštas, kurį šiandien Seinų diecezija apima, prigulėjo prie Vilniaus vyskupystės ir buvo padalintas tik į kelis labai plačius deka­natus. Išskyrus Veliuonos, kaipo prie žemaičiu vyskupystės prigulintį, dekanatą, kuriame šiapus Nemuno buvo Zapy­škio su Višakio Ruda, Panemunės, Slavikų, Plokščiu, Gelgaudiškio, Šakiu, Griškabūdžio, Naumiesčio ir Virbalio para­pijos, visas kitas, šiandien lietuviu apgyventas, plotas dar XVIII šimtmečio pradžioje buvo tarp keturią padalintas de­kanatu: Kauno, Alvito, Seinų ir Traku dekanato.

Prie Kauno dekanato prigulėjo: Kauno parapijos da­lis, kuri buvo tuomet visą tą plotą apėmusi, kur šiandien Garliavos, Veiveriu bei Skraudžiu parapijos randasi, ir Prienu labai plati parapija, kuri nuo Nemuno rytuose iki Šešupės vakaruose tęsėsi ir čion su Vilkaviškio ir, rodos, Lankeliškių parapija buvo susidūrus. Alvito dekanatas apie 1717 m. buvo apėmęs visą šios dienos Suvalkų gub. vakarinę pusę; prie jo prigulėjo: Alvito, Vilkaviškio, Pilviškių, Bartininkų, Lankeliškių, Pajevonio, Gražiškių, Kalvarijos, Vižainio, Vištyčio, Pilipavo, Prieraslio, Bakalarevo, Ročkų, Janaukos ir Suvalkų parapijos. Rytinė Suvalkų gub. pusė – Dzūkija, Seinų dekanatu vadinta; priėjo prigulėjo: Seinų, Rudaminos, Lazdijų, Simno, Balbieriškio, Ūdrijos, Meteliu, Seiriju, Šventažerio, Veisėjų, Leipunų, Punsko ir Beržininko parapijos, o Alytaus ir Liškiavos parapijos prigulėjo tuomet prie Trakų dekanato.

Kaip iš paduotųjų aukščiau parapijų vardų matoma, pra­džioje XVIII-jo šimtmečio šitame krašte ne butą dar dau­gelio tą parapijų, kurios musų laike tenais randama. Ypač įdėmu, kad tame „girininkų“ kampe, kur šiandien Garliavos, Veiveriu, Skraudžiu, Šilavoto, Plutiškių, Pakuonio, Igliaukos, Gudeliu, Sasnavos, Šunsku, Senapilies („Staropole“), Gižu, Daukšių, Krosnos, Krokalaukio, Liudvinavo, Keturvalakių parapijos guli, tuomet, rodos, nė kokios bažnyčios ne butą, o visas šitas, giriomis apdengtas kraštas, buvo padalintas tarp Kauno, Prienų, Balbieriškio, Ūdrijos, Kalvarijos, Bartininkų, Lanke­liškių, Vilkaviškio ir Pilviškių parapijų. Priegtam dar ypač šios dienos Daukšių parapijos apygardos ne tik buvo giriomis ap­žėlusiosm bet turėjo ir daug vandenų ir pelkių (didis Žuvinto ir Amalvo ežeras, „Palios“).

Kada pastatyta Daukšiuse pirmoji bažnyčia – tikrai ne žinoma.

Anot Polujanskio suteiktųjų žinių, Liudvinavo bažny­čia, Keturvalakių ir Daukšių parapijos įsteigta Liudviko Kon­stantino Pociejaus, Punsko seniūno, 1715 m.; tačau Seinų de­kanato parapijų sarašę 1717 m. – kaip aukščiau minėta – Daukšių, Keturvalakių ir Liudvinavo parapijos dar ne matome.

Liudvinavo ir Daukšių parapiją randame pirmą kartą minėta Vilniaus vyskupo M. Zienkavičiaus sušauktojo 1744 m. diecezijos synodo aprašyme: „Constitutiones Synodus dioecasanae Vilnensis“, iš kurio gauname žinią, jog tuomet prie Daukšių bažnyčios, kuri buvo Ūdrijos bažnyčios duktė (Dauksze Filia Udryensis), prigulėjus maža parapija, susidedanti iš Daukšių, Plynių, Varnupių, Kumečių, Geležinių (Želazna gora), Padovinio, Kulokų, Putriškių, Amalviškių ir Džiugų (Džiugi) kaimų. Kunigų tuomet mažai esant, 1744 metuose Ūdrijos iš 26 kaimų ir Daukšių iš 10 kaimų parapijose buvo tik vie­nas kunigas „kamendorius“ Ignotos Trzeciak kursai, Ūdri­joje gyvendamas, ne žinia kaip dažnai ir Daukšiuose su mišiomis apsilankydavo. Kad šitas kunigas ant tokio didelio ploto, su 36 kaimais dviejose parapijose, katechizaciją vienas pasekmingai atlikti butų galėjęs – abejotina; kad krikščio­nystė tarp žmonių tuomet dar menkas šaknis šiame krašte buvo įleidus – tikrai spėti galima. Dr. B.

Daukšių parapijos aktų knygos prasideda nuo 1746 m., kas rodo, kad tik nuo tų metų čion, prie bažnyčios, ir kunigo gy­venta.

***

Nuo to laiko čia tik bus kiek žymesnė bažnyčios įtekmė prasidėjus. Dėl to tų stabmeldiškųjų apeigų laikymą, arba bent jų paskutinius apsireiškimus, galėtume dėti į pabaigą XVII, ar ir pradžią XVIII šimtmečio; vieni kiti atminimai žinoma, galėjo siekti dar gilesnės senovės.

Prieš tai senovės dievaičiai ir jų garbintojau krivaičiai, bus turėję čia gana ramią, gal paskutinę visoje Lietuvoje, vietą. Tai mums šiek tiek tikriau pasirodys, jeigu męs atsiminsime, kad Daukšių parapija savo padėjimu tarp palių iš abieju pusiu, savo neišbredamais pavasari ir rudenį, kaip retai kur, keliais yra labai atkampi. Tas atkampumas galėjo versti iš visu pusių krikščionystės varomus krivaičius bėgti su savo dievaičiais į Daukšių, tarp plynių ir balų užslėptas, girias pasislėptų. Dievaičių garbinimas galėjo ateiti čia drauge ir su pirmaisiais gyventojais mažai kiek krikščionystės įtek­mėje esančiais. Atkampioje vietoje begyvendami, jie ilgiau, negu kitur, galėjo užlaikyti savo prabočių palikimą.

Daukšiuose 1905 m. 11. 30.