Siaubūnas

Nuotraukoje Pilies kalnas 1919 m., kuriame anot legendos gyvenęs slibinas Smakas. Autorius Jan Bułhak;
Autorių kolektyvas "Siaubūnas" // Vilniaus legendos 1998 m., p. 46-51

Seniai, labai seniai — dar tankiosios Lietuvos girios kir­vio nepažinojo – puikiosios Neries ir srauniosios Vil­nios krantuose, tarp šimtamečių ąžuolų, dunksojo ne­didelis kaimelis. Kuklūs buvo to kaimelio gyventojai, o dar kuklesni jų norai, troškimai. Nuo savo sodybų jie netoli teatsitraukdavo ir kartais tik iš savo žynių, vaidilų ar iš kokio nors užkldydusio keleivio teišgirsdavo, kad kažkur toli esama kraštų, kur ir gamta esanti kitoniškesnė, ir žmonės ištaigingiau gyveną. Dau­gybę nuostabių dalykų pripasakodavo praeiviai nuoširdiems to kai­melio gyventojams; bet vis dėlto tuos apsakymus gyventojai pasako­mis laikė. Jų neviliojo svetimi kraštai. Puikiąją Nerį, jos krištolinį vei­dą, žaliąsias pievas, tankius miškus, kuriuose stebuklingų paukščių balsai nei dieną, nei naktį nenutildavo, jie brangino labiau nei praei­vių apsakytąjį auksą, sidabrą – mylėjo labiau nei save. Mat tuose šim­tamečiuose šiluose niūrus lokys rasdavo guolį, galingas tauras slaps­tėsi šimtamečių ąžuolų paunksnėje, o grakščiosios stirnos siūdavo skersai ir išilgai. Tai tuose miškuose gyventojai prisiuogaudavo, prisigrybau­davo kiek norėdavo, žvėrių kailiais apsidengdavo, bitelių, kurių spie­čių spiečiai liepų drevėse knibždėte knibždėdavo, medum sau gyve­nimą saldindavo. Puiki Neris ir srauni Vilnia žuvų patiekdavo kiek reikiant. Iš aštriojo titnago, šveisdami į kitus akmenis, pasidarydavo sau įrankių ir ginklų, kad ir ne per puikiausių, bet labai reikalingų ir naudingų. Būdami kuklūs, lengvai patenkindavo visus savo reikala­vimus ir menkose trobelėse jausdavosi laimingi, dėkodavo dievams už visas jiems duodamas gėrybes, statydavo jų garbei aukurus, de­gindavo šventąją ugnį ir gausias aukas aukodavo.

Viskas čia buvo paprasta: ir gyvenimas, ir meilė, ir net pati mir­tis. Atsitikdavo, kad narsus, tvirtas, petingas vyriškis, išėjęs medžioti, jau daugiau nebegrįždavo į savo sodybą, numiręs stipriojo lokio glėby ar net ant puikaus tauro ragų. Ne vienas rasdavo amžinojo poilsio vietą auksinės Neries dugne, o dar kitus amžių pakirsti ąžuolai pri­slėgdavo. Tai būdavo kasdieniai ir paprasti atsitikimai.

Bet turbūt ramieji Neries ir Vilnios krantų gyventojai surūstino savo geruosius dievus ir jų rūstybę į save nukreipė. Gal šventosios ugnies neišsaugojo, ir ji užgeso, o gal per maža aukų dievams aukojo, o gal skaisčioji mergelė savo nekaltybės pažadų neištesėjo… Gana to, kad surūstinti dievai baisią nelaimę atsiuntė.

Netoli Vilnios kranto, stataus kalnelio urve, nežinia iš kur atsi­rado negirdėta neregėta baisybė – slibinas siaubūnas. Jo pavidalo niekas apsakyti negalėjo, nes kiekvieną, kuris tik išdrįsdavo prie urvo prisiartinti, slibinas savo žvilgsniu užmušdavo ir surydavo. Tamsią naktį, kai danguje nė vienos žvaigždės nebuvo matyti, ur­vo angoje du melsvi žiburėliai mirgėdavo. Tai siaubūno akys. Jis iškišdavo galvą pro urvo angą ir savo mirtingu žvilgsniu aukos ieš­kodavo. Dingęs neakylus medžiotojas, kuris, besivydamas žvėrį, ligi urvo prisivydavo, dingusi skaisčioji mergelė ar nekaltas vaike­lis, kurie, beieškodami saldžiųjų uogelių ar kvapniųjų gėlelių, pa­kalnėj atsidurdavo… Susidūręs su tos baisybės žvilgsniu, žmogus nutirpdavo ir krisdavo kaip perkūno trenktas. Tada siaubūnas sa­vo auką prarydavo. Jam vis viena, ar senas, ar kūdikis, bet vis dėlto labų labiausiai tykojo skaisčiųjų mergelių. Jau daugelis šeimynų apgailėjo savo tėvus, daugelis jaunikaičių neteko savo sužadėtinių, dar daugiau motinų raudojo savo vaikelių, o baisusis siaubūnas vis naujas aukas rijo. Melsta dievų, deginta daugybė aukų, net viena mergelė dievų garbei gyva į žemę užkasta. Neapsakomas liūdesys ir baimė apėmė kaimelį. Nedidelėj aikštelėj po šimtamečiu ąžuolu susirinko žili vaidilos ir vyresnieji pasitarti. Ieškota būdų, kaip ga­lima būtų nudėti baisųjį siaubūną ir išsigelbėti nuo nelaimės. Vie­ni tarė, kad reikia pastatyti didžiulę sieną iš storiausių medžių ir tuo būdu atskirti urvą nuo kaimelio, kiti manė, kad reikia sukurti di­džiulį laužą urvo žiotyse… Žodžiu, buvo siūloma įvairiausių būdų, bet visi jie pasirodė neįmanomi, nes nebuvo galima prisiartinti prie urvo. Viską girdėjo skaistus jaunikaitis: augalotas, šviesiais ilgais plau­kais, rusvais ūseliais, kurie puošė jo lūpą ir dabino šypseną, skaisčiai raudonais veideliais, giliu juodų akių žvilgsniu – jis buvo vyriškumo ir grožio simbolis. Kai savo tvirtu pečiu pilną žuvų tinklą iš Neries tempdavo, mergeles šaudydavo jį savo meiliais žvilgsniais. Ne viena jį slaptai mylėjo ir troško savo likimu su juo pasidalyti. Buvo ir tokių, kurios nežiniom eidavo pas burtininkę ir prašydavo įkvėpti jam, kad pamiltų jas, ne viena pati stengdavosi sužavėti jį meiliu žvilgsniu, bet jaunikaitis visoms likdavo šaltas, abejingas, nes jau buvo pamilęs gra­žiąją Uogelę, jaunutę kaip rūtos daigelis, skaistutę kaip gegužės auš­relė — puikių puikiausią to kaimo mergelę. Uogelė taip pat jį pamilo. Ne kartą besėdėdami juodu ant Neries kranto, besiklausydami lakš­tingalos dainų, paslaptingos mėnulio šviesos nušviesti apie linksmą laimingą ateitį svajodavo. Jaunikaitis ėmėsi statyti naują pirkelę, kuri turėjo būti už visas gražesnė, puošnesnė. Nesigailėjo triūso, kad kuo daugiausia lokių, vilkų, lūšių kailių prisirinktų pirkelei papuošti. Kai tik pirkelė bus baigta statyti, ketino vesti gražiąją Uogelę ir sukurti šeimos židinį.

Kaip tik tuo metu ir apsigyveno urve baisusis siaubūnas, ir, kai nuliūdę apylinkės gyventojai iš niekur nesitikėjo pagalbos, jauni­kaičiui atėjo drąsi mintis nudėti baisųjį siaubūną. Gerai suprato, koks baisus pavojus gresia jo gyvybei, bet jam teikė drąsos įsitikini­mas, kad, ryždamasis nudobti siaubūną, gelbsti savo gražiąją Uo­gelę, kurios laukia toks pat likimas, koks ne vieną jos draugių išti­ko — patekti į siaubūno nasrus. Be galo atsargus ir su plėšriaisiais žvėrimis kovoti įpratęs, ilgai mąstė, kaip prie baisiojo priešo būt galima prieiti ir kad jis nepastebėtų. Paaukojęs dievams gausių au­kų ir ilgai ir karštai pasimeldęs, pagaliau sugalvojo būdą, kaip pri­eiti prie baisiojo siaubūno.

Girdėjo ne kartą, kad tolimuose kraštuose esama gražiai nu­dailintų metalinių plokštelių, kuriose atsimuša kiekvienas prieš ją stovįs daiktas. Tokioj plokštelėj žmogus mato save geriau nei stovinčiam tyram vandeny. Svetimšaliai tokias plokšteles veidrodžiais vadina. Jaunikaitis ryžosi žūtbūt tokią plokštelę įsigyti. Atsisveikinęs su brangiąja Uogele, leidosi į kelionę. Sunki ir pavojinga buvo jo kelio­nė. Ėjo per didžiausius miškus ir brido per raistus. Alkio ir baimės patyrė gana, kai naktimis miško dvasių būriai apnikdavo jį, o ežerų undinės pas save viliodavo. Ne vieną naktį akių nesumerkdavo besi­slapstydamas tankiose medžių šakose, kad plėšrieji žvėrys nesudras­kytų. Ne kartą krisdavo iš nuovargio, juo labiau kad nemažai nešėsi bebrų ir lapių kailių, už kuriuos norėjo įsigyti veidrodį. Visas kliūtis įveikė ir grįžo namo su įgyta brangenybe.

Niekam nieko nesakė apie savo sumanymą, niekam veidro­džio neparodė. Viena tik Uogelė visa žinojo ir nors drebėjo iš bai­mės dėl savo mylimojo gyvybės, tačiau drausti nedrįso. Tik prisie­kė, jeigu jos brangusis žūtų, ji taip pat eisianti prie urvo: tepraryja ir ją siaubūnas.

Galiausiai atėjo skirta diena sumanymui vykdyti. Vos tik auš­relė krauju apliejo dangaus kraštą, tvirtas jaunikaitis, paėmęs veid­rodį, vyko prie urvo. Kelias nuo Vilnios vis ėjo į kalną, apaugęs krūmokšniais ir nusėtas akmenimis. Greit užuodė sieros ir puvenų kvapą ir suklupo ant kažkokio apskrito daikto, kuris jam iš po kojų išsirito. Tai buvo lietaus nuplauta, saulės išbaltinta žmogaus kau­kolė. Suprato jaunikaitis, kad jau arti tikslas; dar kartą apsigalvojo, kaip turi elgtis, ir, slapstydamasis už krūmų ir akmenų, nors lėtai, bet atsargiai ėmė artintis prie urvo. Sieros ir pūvančių lavonų kva­pas kaskart darėsi bjauresnis, o krūmuose ir tarp akmenų vis dau­giau žmonių kaulų buvo matyti, mėtėsi net atskiri kūno gabalai.

Čia jaunikaitis nugirdo keistą garsą, panašų į verdančio van­dens kunkuliavimą. Sustojo ir žvilgtelėjo iš už didžiulio akmens, ir tai, ką pastebėjo, buvo taip baisu, kad drąsuolis vos nesuriko iš baimės ir veidrodžio iš rankų vos neišmetė. Juodoje urvo angoje gulėjo baisybė, rupūžės galva, plačiais nasrais, iš kurių kyšojo dide­lės, riestos iltys. Jis buvo tamsiai žalias, panašus į didelį driežą. Už­pakalinė siaubūno kūno dalis nyko urvo tamsumoj, o po ištiestomis pirmutinėmis letenomis gulėjo baisiausiai sukruvintas ir apdraskytas jaunos merginos kūnas. Tiktai galva buvo neliesta, o veide ir plačiai atverstose akyse paliko priešmirtinio išgąsčio žymės.

Siaubūnas miegojo; stori subrinkę vokai dengė jo baisias akis. Šnirpšlės išsipūsdavo ir garsiu kriokimu mėtė dvokiančių dūmų kamuolius, kurie sieros kvapu teršė orą.

Siaubūnas, matyt, pajuto netoli esant gyvą būtybę, sujudėjo, išsitempė ir pakėlė blakstienas, iš po kurių žybtelėjo baisios akys.

Drąsus jaunikaitis laukė tos valandėlės ir, laikydamas prieš sa­ve veidrodį, ūmai iššoko iš uolos, už kurios buvo pasislėpęs. Siau­būnas labai nustebo ir valandėlę nejudėjo, bet bematant pasistiepė ant pirmųjų kojų ir įbedė savo žvilgsnį į veidrodį. Bet tuojau bai­siai sustaugė. Siaubūnas pasiraivė, išsitiesė ir, šokęs šuolį į jauni­kaitį, krito ant žemės. Už valandėlės iš nasrų pasipylė dvokiančios dervos srovė. Siaubūnas buvo nebegyvas. Jį užmušėjo paties žvilgs­nis, kurį pamatė veidrodyje.

Tuo tarpu skaisti saulutė pasirodė iš už miško, tartum ryto rasos nuprausta, ir milijonais žibučių bei šviesos spindulių nušvie­tė dangų ir žemę.

Jaunikaitis nusitvėrė ragą, kurį buvo per petį pasikabinęs, ir kvapniam ryto ore pasigirdo džiaugsmingas pergalės garsas. Tasai garsas skambėjo vis jausmingiau, vis skambiau, o skardūs aidai, atsimušdami į giedrą ryto dangų, sklido aplinkumoj, kol pasiekė mie­gančių kaimelio gyventojų ausis, žadindami iš gilaus miego nusimi­nusius. Visi sukruto. Išbėgo iš savo pirkių, nes suprato, kad turėjo įvykti kas nors nepaprasta. Pamatė Uogelę paukščio greičiu lekian­čią į kalną, kur gyveno siaubūnas ir laukė savo aukų. Jinai kelis žo­džius teištarė, ir minia pasileido paskui ją.

Vos kelios valandėlės tepraslinko, ir minia grįžo atgal, nešda­ma ant rankų šaunų savo išgelbėtoją ir džiaugsmingais šūkiais gir­dama jo drąsą, pasiaukojimą ir sumanumą.

Viršukalny, netoli urvo, kuriame gyveno siaubūnas, buvo pa­statytas akmeninis keturkampis bokštas jaunikaičio garbei, o šian­dien pro tą kalną Vilniuje eina Bokšto gatvė.

Narbutas savo veikale “Pomniejsze pisma historiczne” tą pačią legendą apie siaubūną paėmęs iš rankraščio “Descriptio historica brevis civitatis vilnensis„, šitaip pateikia: …Keistų ir neįtikėtinų dalykų pasakojama apie Subačiaus Bokš­to kalno požemius. Tuose požemiuose raganiai, raganos ir velniai subatvakariais puotas keldavę, ir todėl bokštas Subačium vadina­mas. Esama net žinių, kad tuose požemiuose atsiradę siaubūnai, kurie atsidūrusius ten žmones užmušdavę savo žvilgsniu ir suryda­vę. Sužinoję apie tą mirtingąją bedugnę, nelaimingųjų patyrimais remdamiesi, kaną pasiuntę ten drąsų, mirti nuteistą žmogų — žmog­žudį. Pakabinę jam ant pečių veidrodį ir į rankas įdavę degančius žibintuvus. Jis ėjęs atbulas ir galiauiai priėjęs vietą, kur buvęs siau­būnas, kuris, akis į akį veidrody susidūręs su savimi, baisiai sustau­gęs ir nudvėsęs^[1].

---

[1]Dar XVII šimtm. pabaigoje plačiai tikėta siaubūnu. Vilniaus jėzuitų akademijos (dabar Vilniaus universitetas) gamtos kabinete buvusi iškimšta kažkokia baisi marių žuvis, kuri net buvusi studentų laikoma siaubūnu (smaku) (T. Narbut. Pisma pom­niejsze, 53 psl.).