Nuotrauka: Piliakalnis. Raseinių apskritis. Ariogalos valsčius. Ariogalos miestelis. Balys Buračas 193(?) m. Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka Jonas Jonila Žilius "Libo Palemonas" // Palemonas ir jo padermė 1928 m., p. 9-10
401-ais Viešpaties metais kilo Atila, pavadintas Dievo rykšte… Jis įėjo į Valakų žemę, prie Romos, o kunigaikščiai ir senatoriai, kurie buvo tame mieste matydami daugybę jo žmonių, labai nusigando ir išbėgiojo.
Tūli jų nubėgo pas savus žvejus ir ten, ant salos, pradėjo statytis miestą, kurs buvo pavadintas Venecija.
To miesto kunigaikščio vardas buvo Polemon’as, jisai pasiėmė viską, ką turėjo, o prie jo buvo penki šimtai romėnų didžiūnijos, vardu:
Dovsprunk, Kitovraso herbo, arba žymės,
Prešpor Cesarinus, Kolumnų herbo,
Julianus, Ursinų herbo,
Toroho, Rožės herbo.
Yrėsi (Polemon’as) Viduržemio mariomis, o buvo pasiėmęs vieną astronomą, kurs pažino žvaigždes.
Laivas plaukė mariomis šiaurės link, apiplaukė Prancūziją, Angliją ir priplaukė Danų valstybę.
Iš čia Akijan-mariomis jie priplaukė žiotis, kur į Akijan-marias įteka Nemunas, iki vadinamųjų Mažųjų marių, kurios vadinasi ir Nemuno marios.
Nemuno mariomis tos marios vadinasi dėl to, kad į jas įteka Nemunas dvylika šakų, o kiekviena šaka turi savo vardą, tarp kurių viena vadinasi Gilija.
Jie yrėsi tomis žiotimis aukštyn ir įsiyrė į pilnąjį Nemuną, kur jis plaukia jau išvien.
Bestirdami Nemunu aukštyn, jie priplaukė Dubysos upę.
Ten, įsiyrę į tą Dubysos upę, jie rado prie jos aukštus kalnus, o ant tų kalnų dideles lygumas ir puikias girias, pilnas visokių naudų: visokios rūšies žvėrų, o upėse aibę nepaprastų žuvų, ne vien tų, kurios ten vaisosi, bet ir daug visokių nuostabių žuvų, atplaukiančių iš marių, dėl to, kad ten netoli yra Nemuno žiotys, kur jis bėga į marias.
Taigi prie tų upių, prie Dubysos ir Nemuno, ir prie marių, jie pradėjo daugintis.
Gyvenimas čia jiems labai patiko, ir jie pavadino tą šalį Žemaičiais. („Liet. Chron.“, 1 p. ir „Zaslavskių Chr.“ pas Stryjkovskį, I t., 222 p.)
Paskiau, pagal lietuviškus metraščius, tie valakai leidosi mažesniais laiveliais, kiti pėsti, žiemių-rytų linkui, kol priėjo vietą, kur dabarčios senobinis Eriogalos miestelis, kurį, kaip rodos, tie valakai bene bus pastatę.
Paskui Palemonas, arba Libas, traukė tolyn, o perėjęs Nevėžio upę, priėjo net Neries upę, kur tada miškuose gyveno litalanai, alanai, gepidai ir kiti senovės tų kraštų gyventojai, iš kurių yra kilę gotai.
Tarp jų tie valakai-atėjūnai protu, papročių mandagumu, padoriu pasielgimu greitai įgijo viršų ir įsiviešpatavo. (Stryjkovskis, „Kronika“, I, 79—80 p.)
