Skambus Dubysos vardas – taip savo straipsnį apie vieną gražiausių Lietuvos upių pradėjo geografas Česlovas Kudaba ir gamtos publicistas Antanas Marcinkevičius. Šis tekstas pirmą kartą buvo paskelbtas 1970 metais žurnale Mūsų gamta (Nr. 5, p. 1–2). Straipsnyje autoriai kviečia keliauti Dubysos aukštupio kraštais – nuo jos versmių prie Reizgių iki gilių slėnių ties Lyduvėnais, atverdami ne tik įspūdingą kraštovaizdį, bet ir šių vietų istoriją, piliakalnius, malūnus bei žmones, kurių gyvenimai buvo susiję su šiuo upės slėniu.
Publikuojamas tekstas pateikiamas šiek tiek sutrumpintas ir kalbiškai sutvarkytas: iš jo pašalintos gausios to laikotarpio ideologinės bei tarybinės propagandos intarpai, būdingi sovietmečio spaudai. Tokiu būdu siekta išsaugoti tai, kas svarbiausia – autorių pasakojimą apie Dubysos kraštovaizdį, istoriją ir kultūrą, leidžiant šiuolaikiniam skaitytojui šį tekstą perskaityti kaip gyvą kelionę vienu gražiausių Lietuvos upių slėnių.
Skambus Dubysos vardas…
Kuriuo Dubysos krantu beeisi aukštyn, kiekviename žingsnyje rasi grumstelį žemės, už kurį sumokėta ne vienu lašu kraujo. Taip iki pat Šiaulių. O čia, į pietvakarius nuo miesto, ir yra Dubysos versmės. Reizgių apylinkėse į nedidelį ežerėlį susieina kelios lomos, suteka upeliūkščiai, o iš jo srūva upelis, jau vadinamas Dubysa.
Dubysos vardas, be abejonės, yra lietuviškas. „Dubėti“ reiškia būti dubiam arba giliai įdubusiam. O Dubysa, nedaug nutolusi nuo Reizgių, tuoj pat ir prasmenga tarp raguvuotų šlaitų.
Ties Bubiais upė įsėlina į tuščią klonį ir patogiai, senųjų ledo tirpsmo vandenų taku, suka Nemuno link. Taigi daugelis mūsų Dubysą ir pažįstame tokią, kokią ją matome prie Bubių, Padubysio ir žemiau kilpinėjančią giliu kloniu, apsuptą plačių pievų, su pušynais šlaituose ir vaiskaus žalumo karklų kupstais slėnyje.
Mūsų Dubysa neturi nė pilno pusantro šimto kilometrų, tačiau ji įeina į pirmą dešimtį didžiausių Lietuvos upių. Dubysos nuolydis nemažas – beveik 100 metrų. Kiekvieną kilometrą upė vidutiniškai pažemėja 70 centimetrų.
Nuostabiai gražios Dubysos aukštupio apylinkės, ypač pradedant nuo Bubių. Pietų pusėje dunkso aukštos, smailios, dažnai apaugusios gojeliais kalvos. Bene gražiausia yra 183 metrų aukščio Girininkų kalva. Nuo jos atsiveria nuostabus reginys: matyti dantytas Kurtuvėnų draustinio miškas, vakaruose dunkso Šatrija.
Įdomiausia ir vertingiausia šių vietų dalis paskelbta landšaftiniu draustiniu.
Draustinio pakraštys netoli Bubių virto natūralia Šiaulių miesto vasarviete. Prie Bijotės ežero yra įsikūrusi rami žvejų mėgėjų bazė, o prie kaimyninio Geluvos ežero – vaikų vasaros poilsio stovyklos.
Bubių praeities šaknų reikia ieškoti prie piliakalnio, kuris gražiai iškilęs šiek tiek aukščiau miestelio, kairėje upės pusėje. Kalniuko viršūnėje yra nemaža aikštė, žymūs pylimai, randama molinių puodų šukių, žalvario ir geležies dirbinių liekanų.
Nuo 1894 metų, Bubiuose buvo dažnai rengiamos gegužinės. Į jas iš įvairių Lietuvos vietų suvažiuodavo jaunimas, aptardavo organizacinius klausimus, bendros veiklos planus. Tose gegužinėse yra dalyvavę M. K. Čiurlionis, G. Petkevičaitė-Bitė, Žemaitė, J. Biliūnas, Vaižgantas.
Kalbant apie žinomus asmenis, susijusius su Bubiais, reikia paminėti L. Kšivickį. Jis pirmas 1890 metais tyrinėjo Bubių piliakalnį. L. Kšivickio susidomėjimas Žemaitija kaip tik ir prasidėjo nuo šių darbų. Po to jis Žemaitijoje praleido nemaža vasarų: plaukė laiveliu upeliais, važinėjo brička, kasinėjo, kaupė senovės radinius, rašė. Paliko veikalą „Žemaičių senovė“. Šioje knygoje ir atsiminimuose – ne vien archeologiniai duomenys. L. Kšivickis domėjosi žemaičių etnografija, istorija, alkakalniais.
Tolėliau nuo Bubių, prie Šiaušės upelio, buvo dabar išnykęs nedidelis Lepšių kaimelis. Jame 1831 metų pavasarį gimė Vladas Dembskis – žinomas laisvamanis, 1863 metų sukilėlis, labai drąsus, reto padorumo ir taurumo žmogus. Kaip sukilėlis pagarsėjo Žemaitijoje. Muravjovas didelius pinigus buvo pasiūlęs už jo galvą. Sukilimui pralaimėjus, pasitraukė į užsienį.
Gyveno Prancūzijoje, Šveicarijoje, Italijoje, JAV. Ten būdamas įtemptai dirbo kartu su J. Šliūpu šviečiamąjį darbą. Palaidotas Šiaulių laisvamanių kapinėse.
Nuo Bubių Dubysa leidžiantis žemyn įsimena daug gražaus ir įdomaus. Didelė Dubysos aukštupio puošmena ir turtas yra vandens malūnai. Įdomus malūnas veikia Mirsiškėse. Išliko paslaptingo pavadinimo Dengtilčio malūnas. Netoli Dengtilčio malūno tebeveikia senoviška koklių dirbtuvė. Dar vienas vandens malūnas yra Bernotėnuose.
Dar tolėliau, dešinėje slėnio pusėje, atokiau nuo šlaito yra Bazilioniai – garsios praeities vietovė, minėta istoriniuose šaltiniuose dar XIV amžiuje.
Leisdamiesi pasroviui atsiduriame prie Kražantės žiočių. Kražantė bene gražiausias Dubysos intakas. Ji turi 96 kilometrus ilgio, atiteka nuo pat Girgždutės papėdės. Kražantė vingiuoja slaptingiausiomis žemaičių kalvų pašlaitėmis. Prie jos – Kražiai, Pakražantis, Kelmė.
Puikios Kražantės slėnio užliejamos pievos – mišrios savo žolynais, spalvingos, kvapnios, visad pilnos bičių. Oras kaitroje ties jomis mirga, mirga… O pati upelė kvepia laukinėm mėtom…
Žemiau Kražantės žiočių į Dubysą iš kairės įpuola tokia pat srauni ir graži Grįžuva. Nuo čia prasideda vešlūs miškai, akį traukia kupliuose gojeliuose paskendusios sodybos. O netoliese ir Lyduvėnai.
Tas miestelis seniai žinomas aukščiausiu Lietuvos tiltu, kuris yra paklotas ne tik per upę, bet ir per visą gilųjį klonį. Jis permestas nuo vieno šlaito iki kito ir puikuojasi virš miestelio stogų, virš bažnyčios bokšto.
Savotiškas žemaičių pasididžiavimas yra tas tiltas. Nuo seno turistiniai vadovai skelbia jo „metriką“ – aukštis 45 m, ilgis 570 metrų.
Karo metais vokiečiai prie tilto laikė labai stiprią įgulą, saugojo jį. Kada vyko kautynės prie Dubysos, kariai suprato tilto reikšmę ir specialios operacijos pagalba norėjo jį išgelbėti. Nepavyko – tiltą vokiečiai buvo iš anksto užminavę ir spėjo susprogdinti.
Tačiau tiltas turėjo svarbią strateginę reikšmę nuo pat pirmųjų jo atgavimo dienų. Todėl iš karto prasidėjo statyba. Laikinai buvo statomas medinis tiltas. Kariai ir aplinkiniai gyventojai jį atstatė per stebėtinai trumpą laiką – 29 dienas. O vos tik pasibaigus karui, pastatė metalinį tiltą, kuris dabar ir tebesipuikuoja virš Lyduvėnų.
Pranėrusi patilte, Dubysa dar ne tuoj įsilieja į Nemuną. Jos laukia dar tolimas ir sunkus kelias.
Česlovas Kudaba, Antanas Marcinkevičius „Skambus Dubysos vardas…” // Mūsų gamta 1970 m., nr5, p. 1-2