A. Vaidevutis "Stelmužė paslaptingųjų ąžuolų karalija" // Ūkininko patarėjas 1932 m. rugpj. 26 (34), p. 7
Keletą žodžių apie Stelmužę, apie paslaptingų ąžuolų karaliją, apie vaidilų žemę.
Nuo Zarasų, maždaug .2 km. į šiaurę, yra senas Stelmužės dvaras. Tas dvaras, gal būtu visai pamirštas, jei ne tas ąžuolas, kuris viešpatauja daugiau, kaip 2000 metų. Tiesa, dvaras turi įdomią istoriją, bet kol kas mūsų istorikams tik dalis žinoma.
Šiek tiek ir aš suminėsiu. Kada įsikūrė pats Stelmužės dvaras, tikrų žinių nėra. Bet manoma, kad jau prieš keliolika šimtmečių čia turėjo šis tas jau būti. Galima spręsti ir iš pačių iškasenų, kurių čia dažnai galima rasti, kad šioje vietoje jau senai buvo žmonių apsigyventa. Vėlesniais laikais, maždaug apie XVII šimt. šioje vietoje apsigyveno grafai Foerkerzambai, kurie buvo pasistatę, puikius rūmus, bet dabar jų beveik žymės nėra. Dabar šioje vietoje auga geriausios bulvės ir gražus medžiai, kurie primins, kad šioje vietoje smarkiai linksmintasi, daug gerta ir daug vargdienių pasmerkta kalėti ir net mirti. Netoli nuo tos vietos dar ir dabar gerai laikosi dideli dviejų aukštų, balti namai. Šie namai buvo paskirti dvaro tarnautojams, bet dvaro tarnau- tojai geriau butų sutikę rūsyse gyventi, negu šiuose namuose…
Atėjo galas ir ponams grafams. Jų visa giminė ilsisi Stelmužės kapuose. Čia ilsisi ir buvusis rusų ministeris Valujevas.
Šalia Stelmužės yra nemažas ežeras. Jo krikštolinis paviršius, jo išraižyti ir apaugę tankiais krūmais krantai, sužavi kiekvieną savo grožiu. Mes galime iš tų vaizdų pasisavinti gražiausių dekoracijų, gražiausių peizažų.
Vienas dailininkas, atvykęs į Stelmužę ir susižavėjęs gamtos grožiu, pasakė: „Nesitikėjau to, ką dabar matau savo akimis. Stemužė dailininkui — meniškiausias paveikslas, rašytojui — gyvasis kūrinys, menininkui — kūrybos akstinas“. O kai tas pats dailininkas prisiartino prie tūkstantmetinio ąžuolo, akių nenuleisdamas išstovėjo keliolika minučių.
Tas milžinas ąžuolas auga ant aukštoko kalnelio, aplink aptvertas tvorele, o šalia jo padaryti suoleliai žmonėms atsisėsti. Kiekvienais metais ji aplanko keliasdešimt ekskursijų ir šiaip keliolika šimtų pavienių asmenų. Dailininkai, rašytojai, literatai ir kitokios profesijos žmonės čia ne naujiena.
Kad dabar atsikeltų Poška, tikrai nebegrįžtų į savo Baublį, bet apsigyventu šiame ąžuole. Kambarys būtų daug moderniškesnis ir didesnis, negu Baublys. Aplink šį ąžuolą apmatavus gaunasi lygiai 12 metrų, septyni vyrai vos apkabina.
Stovi šalia jo ir stebies, nes toks ąžuolas netik Lietuvoj, bet ir visoje Europoj retenybė. Jei jis dabar prakalbėtų, daug ką mums papasakotų, daug istorijos lapu būtų užpildyta. Jis papasakotų apie „barzdotus lietuvius“, papasakotų apie barbariškus lenkų darbus, papasakotų apie Kęstučio mirti. Dar jis papasakotų, kaip šalia, jo.vaidilos kanklėmis skambino, kaip vaidilutės šventą ugnį kūreno ir kaip Krėvės meldėsi. Bet jis paslaptingas, kaip ir visi kiti augą šalia jo ąžuolai ir niekam nieko nepasako. Per Didįjį karą šiam senukui ąžuolui teko daug nukentėti. Vokiečiu kulipkos jį raižė skersai ir išilgai. Bet jis, jei išgyveno ir iškentėjo apie 2000 metu, atlaikė ir šias žaizdas. Be to, nuo vandens, kurio nemažai patekdavo per skyles, pradėjo pūti šerdis.
Kiek aukščiau ant kalnelio, netoli nuo ąžuolo, pastatyta bažnyčia. Spėjama, kad ji pastatyta dar „kirvio laikai”, nes pjūklo žymių visai nematyti, iš tolo pusės bažnyčia atrodo ne per gražiausia. Stogas ir sienos apaugę kerpėmis ir samanomis, nuo kuriu, iš tolo žiūrint, bažnyčia atrodo beveik žalia. Šalia jos stovi varpinė. Kadaise, matyt, varpai buvo. Dabar tas pats, kas ir su bažnyčia, apaugusi, sugriuvusi. Pamaldos esti du kartu per mėnesi.
Bažnyčios vidus sudaro visai kitokį įspūdį. Kadangi aplink bažnyčią augą dideli medžiai trukdo prasiskverbti šviesai, todėl viduje truputi tamsoka. Pirmiausia krinta į akis gražios stovylos dvylikos apaštalu. Paskutinės vakarienės ir kt. Stovyklos dirbtos visos iš medžio ir žmogaus ranka išdrožinėtos. Darbas atliktas labai gražiai. Viso jų padaryta per 50.
Teko būti ir sklepe, kame palaidoti buvusieji Stelmužės dvaro savininkai. Seniau, sklepai buvo visai užmūryti, bet čia vokiečiams pradėjus šeimininkauti, buvo sienoje skylė išlupta, nes manyta, kad čia esą brangenybių. Nieko neradę, taip ir paliko. Ir kur jie vokiečiai neįlenda ne tik kad gyviems, bet mirusiems neduoda ramybės.
Sklepas yra apačioje bažnyčios. Norint į jį patekti, reikalinga išimti kelias lentas iš bažnyčios grindų.
Taigi kaip matome Stelmužė turi ne tik gražią gamtą, bet ir daug įdomybių.
