Suvalkijos senovė šiame P. Tarasenkos straipsnyje atsiveria kaip daugiabalsis pasakojimas apie kraštą, kurio praeitis graži ir turtinga, tačiau tais laikais mokslo dar nepakankamai įvertinta. Autorius pastebi, kad Suvalkijoje gausu piliakalnių, senkapių, akmens amžiaus sėdviečių, megalitų ir senųjų kelių, tačiau šie paminklai dažnai lieka nepažymėti, neištirti ir menkai suprasti net vietiniams gyventojams. Straipsnis skirtas ne tik pristatyti svarbiausius Suvalkijos archeologinius horizontus – nuo neolito gyvenviečių ir „Perkūno kirvukų“ iki gynybinių piliakalnių grandinės Nemuno pakrantėse – bet ir padėti skaitytojui suvokti, kokią vietą šie radiniai užima bendrame Lietuvos kultūros raidos paveiksle.
Tarasenka čia kreipiasi į gimtojo krašto mylėtojus kaip į būsimus bendradarbius: aiškina, kokių senovės paminklų ieškoti, kaip juos atpažinti, aprašyti ir kodėl būtina juos saugoti. Suvalkija jam – ne tik V. Kudirkos, J. Basanavičiaus ar J. Jablonskio žemė, bet ir gyvas „stiprybės šaltinis“, kurį galima prarasti, jei bus apleisti piliakalniai, milžinkapiai, akmeniniai aukurai ir kiti paveldo ženklai. Straipsnio tonas – tai ir ramus mokslinis aiškinimas, ir aštrus raginimas: suvalkiečiai, dzūkai, zanavykai, kapsai kviečiami skubėti prie savo senovės, kol ji dar gyva kraštovaizdyje ir žmonių atmintyje.
Suvalkijos senovė
Mano pastebėjimas spaudoje, kad Suvalkija, turėdama gražią praeitį, mažai yra mokslo įvertinta, nes yra labai mažai pažymėta ir tyrinėta jos senovės paminklų, sukėlė daugeliui vietinių gimtojo krašto mylėtojų norus papildyti šią spragą ir kartu patiems pažinti savo praeitį. Kas kartą gaunamieji iš vietų laiškai su trumpomis žinutėmis apie pastebėjimą senovės paminklų toje ar kitoje vietoje pažymėti jiems Lietuvos archeologiniam žemėlapyje, nors iš dalies papildo dar nepastebėtu senovės paminklų trūkumą, tačiau gaunamieji aprašymai nėra kartais tikslus ir toli nepilni, o patys senovės mylėtojai skundžiasi neturėjimu žinių ir apie pačius senovės paminklus esmę ir neturėjimu nurodymų kaip jas aprašinėti.
Teikęs jau ne kartą per spaudą trumpus nurodymus, kaip daryti senovės paminklų mokslo aprašymai ir siuntęs jas kiekvienam prašančiam, šiuo savo straipsniu norėčiau papildyti kitą spragą ir bent trumpai pranešti susidomėjusiems apie Suvalkijos senovės paminklus, kad padaryčiau jas daugiau suprantamas, nurodyčiau ieškojimo, senovės paminklų kelius ir paskatinčiau didesnį praeities mylėtojų skaičių prisidėti tiek prie ieškojimo bei pažinimo, tiek ir senovės paminklų apsaugojimo.
Kaip bendrai Lietuvoje, taip ir Suvalkijoje, seniausieji paminklai siekia dar akmens kultūrinę gadynę ir kaip visur mūsų krašte, del bendru gamtos sąlygų pirmykščios kultūros vystymosi Lietuvoje, yra likę žmogaus gyvenimo pėdsakų tik nuo antrojo akmens kultūrinos gadynės laikotarpio neolito.
Nuo neolito laikų yra likę Suvalkijoje vad. akmens kultūrinės gadynės sėdybų pėdsakiai tai kur-ne-kur, dažniausiai prie vandenų, upių bei ežerų, kurie buvo vyriausieji pirmykščios kultūros žmonių mitalo šaltiniai, yra like jo gyvenimo pėdsakų. Dažnai tokiose vietose atranda titnaginių skaldinių: peiliukų, skaptukų, vilyčioms galūnių ir kitų, molinių puodų šukių, kartais labai paprasto darbo, dar rankomis lipdyti su storomis sienelėmis ir blogos rūšies molio, kartais su žvyro bei smulkiai skaldytų akmenų priemaiša.
Kartais randamos seniausiose sodybose molinių puodų šukės yra pagrąžintos tipingu akmens kultūros gadynei ornamentu tiesiu brūkšniu ir banguotu linijų deriniais. Aptinkamos sodybose dar ugniaviečių žymės ir krūvelės sumestu netvarkingai akmenų, likusių nuo tų laikų laidojimų. Akmens kultūrinės gadynės sėdybų daug yra pažymėta Z. Glogero, („Podrož Niemnem„. Visla. t. II. 1898 r.). Nemuno krantais nuo Gardino iki Kauno ir kurių Suvalkijos krantui enka šios sėdybų vietos: priešais Druskininkus, ties Baltošiškių kaimu ir toliau ties Gailiunų, Nasučiškių, Krykštonių ir Narkunų kaimu. Šis akmens kultūrinių gadynių sąrašas turi būti papildytas dar vėlesniais pastebėjimais ju ties Liškava, kitų ties Jundagonių, k. žemiau Kauno ir viena sėdyba Veisėjų apylinkėj ties mažojo ežerėlio prie Petrašku kaimu.
Yra likę Suvalkijoje ir daugiau pėdsakų akmens kultūrinės gadynės tai ne kartu atrandami įvairiose vietose akmeniniai (Perkūno) kirvukai, įvairūs tiek akmens rūšimi, tiek ir pavidalu. Akmeniniai kirvukai, nors ir dažnai atrandami Suvalkijoje, bet mokslui mažai yra padaryta pastabų, kur jų buvo randama ir kokio jie pavidalo. Kauno miesto muziejuje yra pažymėti kai kurie akmeniniai kirvukai rasti Suvalkijoje, kaip ant tai: Dumščiuose ties Naumiesčiu, Mariampolės, Žiurių – Gudelių k. Plutiškių, Šunskų, Merkinės apylinkėse, Pašvitinio ir dar kur kitur. Žinomi akmeninių kirvuku pavyzdžiai yra labai įvairūs ir gražiai rodo ju tobulinimo vaizdą, pradedant nuo paprasčiausių kirvelių – celtų ir baigiant gražiais nudailintais kirvukais bei plaktukais su skylutėmis.
Be abejonės, akmens kultūrinės gadynės palaiku yra ir daugiau aptinkamą ir ieškojimams tiek akmens kultūrinės gadynės sėdybų vietų, tiek ir pažymėjimas vietu, kur buvo randami akmeniniai kirvukai ir aprašymui surinktos medžiagos yra dar plati dirva vietiniams senovės mylėtojams.
Nenagrinėdamas čia plačiau klausimo del buvimo tiek bendrai Lietuvoje, tiek Suvalkijoje sekančiųjų kultūrinio vystymosi laipsniu vario bei bronzos kultūrinių gadynių, turiu pastebėti, kad Suvalkijoje ties Merkinės V. Sukevičiaus buvo rasta klasinės vario gadynės padarai – du „,celtu“, iš kurių vienas kirvuko pavidalo su skyle kotui pentyje iš viršaus ir ties skylės krašto nedidelė kilpa geresniam tvirtinimui; kitas celtas ieties galune savo pavidalu panaši į vėlesniųjų laikų geležines ietis. Daiktai, aprašyti lenkų archeologijos žurnale „Sviatoviť“ t I. 1899 m.
Negaliu pasakyti, ar yra ir daugiau paminklų Suvalkijoje, sekančių pirmuju kultūros vystymosi amžių, kaip antai piliakalnių panašių esant rytu Lietuvoje: Moškonių, Petrošunų Rokiškio apsk. Varonių – Utenos apsk. nes mokslinių tyrinėjimų kasinėjimų Suvalkijos piliakalnių nieko nebuvo daroma, o ir tikslus jų aprašymas pas Radzikiūno, apie ką kalbėsiu žemiau, neduoda patvirtinančių ta nuomonę davinių. Iš kitų akmens kultūrinės gadynės pminklų yra pastebėtas A. Budzinskio (Bibliotieka Warszawska 1871) Bialavodos k.. Elenavos valsčiuje gana retas Lietuvoje akmens kultūrinės gadynės kapas „sklepelis” („kista„), sustatytas iš nedidelių tašytų akmeninių plytų, kuriam stovėjo moliniai urvai su sudegintų lavonų pelenais ir šalia jų gulėjo keletas akmeninių kirvukų.
Tai tik dėl senesniųjų Suvalkijos paminklų žymesnė jų dalis yra vėlesniuju laiku ir yra labai įvairūs.
Plačiau už kitus Suvalkijos senovės paminklus yra žinomi piliakalniai; ne kartą pastebėti ir literatūroje (J. Basanavičius. „Apie senovės Lietuvos pilis„, Kadzikiūnas „Suvalkijos piliakalniai„, T. Daugirdo laiškas žurnale „Visla” t. t. I-VIII, A. Palujanski „Vedrovki po gub, Augustovsk„. 1859 m. A. Osipovicz „O zamcyskach gub. Suvalskiej. Tygod. Ilustrovany” 1867). Sąrašą Suvalkijos piliakalnių žinomų iš literatūros, esu papildęs žiniomis ir apie daugelio naujų piliakalnių, apie kuriuos turiu pranešimų ir vietų nuo Lietuvos archeologinio žemėlapio bendradarbių. Nors tiek literatūriniai daviniai, tiek ir pranešimai duoda labai mažai medžiagos pažinimui piliakalnių kultūriniais laikotarpiais, nes, kaip pastebėjau, jų tikslių mokslinių kasinėjimų nebuvo daroma, tačiau ir mano turimoji medžiaga leidžia padaryti platesnę pastaba apie Suvalkijos piliakalnius.
Kaip ir kitur Lietuvoje, taip be abejonės, ir Suvalkijoje seniausieji piliakalniai siekia akmens bei pradžios metalo kultūros gadynę, bet trūkstant tikslesnių tirinėjimų tiksliau apibudinti jiems neturiu davinių. Mažai ką galima pasakyti ir apie pirmoją Lietuvių kultūros laikotarpio piliakalnius VI-VIII amž. K. g., bet kai kurie iš piliakalnių „balno“ paviadalo kaip antal Varnupio, Šakališkių, Pašlavinčio piliakalniai laikomi Radzikiūno nuo pamatu supiltais, yra senesnieji ir gali būti minimo laiko lietuvių kultūros, kaip tat panašiai pastebima kitos Lietuvos vietose.
Didesnė Suvalkijos piliakalnių dalis yra vėlesnių laikų ir siekia X-XIV amž., kada per Suvalkiją. nuolat veržėsi toliau į Lietuvą pirmiau lenku-mozūrų, o vėliau vokiečių-kryžiuočių gaujos. Pajutę pavojų lietuviai stebėtinai gražiai sutvarkė savo krašto gynimo ir visus priešo žygiuotės kelius ir svarbiausius savo kultūrinius centrus apstatė mažais ir dideliais piliakalniais. Daug piliakalnių galima aptikti Nemuno pakraščiais nuo Jurbarko iki Merkinės, daug jų yra ir pietinėj Suvalkijoj: Vilkaviškio, Mariampolės, Seinų ir Alytaus apsk. Gražiausių vaizdų rodo Punių apylinkė, kur Suvalkijos pusėje kelioms eilėms eina piliakalniai ankštai vienas su kitų surišti.
XII-XIV amž. keičiasi piliakalnių įrengimas ir topografinė jų padėtis. Platus gynimo sutvarkymas, reikalavęs daugelio piliakalnių įrengimo vertė tiksliau sunaudoti vietos ypatybės ir parengti jas gynimui, to dėliai senesnieji piliakalniai „balnai”, stovintieji skyrium ant lygių laukų, papildomi naujais, kurių irengimas sunaudoti vietos ypatybėms nereikalavo daug darbo. Naujo pavidalo piliakalnius dažniausiai įrengdavo ant siaurų aukštų krantų iškyšulių, kurių dalį perkasdavo griovimį, supildavo už jo pylimą ir nulygindavo šlaitus, darydami juos labai stačius, kad būtų sunkiau įveikiami apsišarvavusiems sunkiais geležiniais šarvais kryžiuočiams.
Atsiradimas XIV amž. šaunamojo ginklo pakeitė piliakalnių įrengimą ir ju topografinę padėtį, kada pirmiau piliakalnius dažnai įrengdavo ir daug žemiau, šalia esančios aukštumos ir visą gynima rėmė statumu šlaitu; dabar tokie piliakalniai nustojo reikšmės, nes buvo lengvai apšaudomi iš artimesniųjų aukštumų. Kad pritaikius piliakalnius prie naujo kariavimo sąlygų, juos pradėjo rengti ant komanduojančių aukštumų, mažai kreipdavo dėmesio į šlaitų statumą, o gynimui darė aplinkui pylimus, už kurių rasdavo priedangą ir nuo pirmųjų šautuvu bei kanuolių ugnies. Gražiausiuoju vėlesniųjų laikų piliakalnio pavyzdžiu yra plačiai Suvalkijoje pragarsėjęs. Rudaminos piliakalnis, sudarytas iš kalno, kurio ties viršūne eina aplinkui pylimas. Naujais piliakalniais ne kartą dar ir vėliau buvo naudotasi kaip, pavyzdžiui, švedų lenkų, lietuvių karuose, nuo kurio laiko ir daugumai piliakalnių mūsų liaudies yra taikomas „Švedkalnių“ pavadinimas ir pasakojama, kad ant jų gyvenę švedai. Pažymėdamas tik bendrais bruožais svarbesnes įvairių laikotarpių piliakalnių žemes, turiu pastebėti, kad ne retai tie patys piliakalniai buvo naudojami per visą laiką ir, pasikeitus kariavimo sąlygoms, juos tik tinkamai pritaikindavo.
Piliakalnių aukštis ir dydis labai įvairus pradedant nuo kelių metrų, kai kurie yra kelių dešimčių
40 ir daugiau metrų aukštumo ir kelių šimtų kv. meterių paviršiuje. Piliakalnių dydis parėjo nuo to, kokiems reikalams jie buvo skiriami taip didesnieji piliakalniai gynimui, mažesnieji sargyboms bei ryšiui. Supilti piliakalniai iš žemės kai kur yra perskiriami ir velėnų sluoksniai, kartais supiltus iš molio piliakalnius apdegindavo. Krūvos akmenu aptinkami ant piliakalnių, kuriuos Radzikiūnas manė buvus vartojamus piliakalnius statyti, matyti yra surinkti gynimui bei likę nuo kitų pilies irengimų ugniaviečių, trobesių ir kito. Apie gyvenimą ant piliakalnių liudyja randami ant jų gyvulių kaulai, akmenys, molinių puodų šukės, anglys ir pelenai. Kartais žemės sluoksniai su gyvenimo žmogaus pedsakais yra perskiriami dar naujais žemės pylimais; tokiu būdu rodydami piliakalnio praeitį. Priešui pilį paėmus ar patiems gynėjams ją apleidžiant, ne kartą buvo deginami piliakalnio trobesiai; laikui praėjus, lietuviai vėl atstatydavo bei supildavo pylimą ir vėl statė trobesius ir vėl buvo deginami; taip kartojasi kelius kartus ir nuo to yra likę piliakalniuose sluoksniai pelenų bei anglių ir kitų gyvenimo žmogaus pėdsakų.
Dauguma Suvalkijos piliakalnių jau yra sugriuvę, arimais ir šiaip įvairiu būdu naikinami, bet kai kurie dar ir dabar išlikę yra labai gerai ir stebina kiekvieną savo grožiu ir išdidumu. Sužavėtas Piplių piliakalnio grožiu Radzikiūnas pastebi, „Piplių piliakalnis, yra tai tikra cicyte tartum nulieta arba iš marmuro nudažyta. Šisai 40 porų meterių aukštumo piliakalnis turi tokią simetriją ir tokį švelnumą šonų, kad, rodos, dar tiktai dabar tapo išimtas iš formos”. Suvalkijos piliakalniai sužavėjo ir mūsų garsiojo praeities tyrėją ir Tautos Tėvą J. Basanavičių, kuris dar jaunas būdamas, aplankęs Lakiniskių piliakalnį ties Kalvarija, sako: „Niekad neužmiršiu tos valandos, kurioje ant šio piliakalnio rimodamas ir su nuliūdusia širdimi senovės kruvinus Lietuvoje atsitikimus apdūmodavau” ir vėliau pažinęs geriau piliakalnius supratęs jų reikšmę tautos gyvenimui pastebi, kad tik mūsų prabočių narsumo ir piliakalnių dėka Lietuva iki šiai dienai gyva dar liko.
Abejodamas del Radzikiūno nuomonės, kad kai kurie iš jų pastebimų piliakalnių yra buvusios maldos vietos senovės lietuvių alkvietės, turiu pastebėti, kad iš daugelio mano surinktų žinių apie Lietuvos alkvietes, tik vienam atsitikime pastebima, kad kalnas buvo kiek pritaikintas, nukastas. Dauguma alkviečių buvo įrengiama natūraliose vietų ir ne tik aukštumose, bet ir žemumose, dažniausiai prie vandens. Alkvietės, be abejonės, buvo ir didesniuose piliakalniuose bei šalia jų rengiami ir žymimi buvimu čia aukuro alkakmenio, ugniavietėmis, įvairiais padavimais ir savo pavadinimais. Alkviečių daug yra ir Suvalkijoje; tat rodo ir vietų pavadinimas, kaip Riogliškiai, Altoniškiai, Dievogaliai, Dievoliškiai, Vaideločiai ir kiti bei daugelis mitologinių atminimų apie vietas, kaip tai yra pastebėjes d-ras Totoraitis ties Daukšių (Senovės liekanos ir mitologini atminimai Daukšių apylinkėje, Lietuviu Tauta” kn. I), kur jos rodo daug vietų, kurios buvo pašvęstos tam ar kitam dievui garbinti. Geistina būtų, kad vietiniai senovės mylėtojai, ilgesnį laiką sekdami alkvietes, surinktų platesnių apie jas žinių.
Mažai pastabų randama literatūroje ir apie Suvalkijos „milžinkapius” kurganus ir kietžemyje senovės laidojimo vietas, bet tat nereiškia, kad jų nebūtų, nes prie kiekvienos sėdybos senovėje buvo irengiami ir kapinynai. Iš žinovu literatūroje be aukščiau pažymėtų senkapių ankštybesnio kultūrinio laikotarpio, buvo plačiau tyrinėtas kapinynas ties Petraškų kaimu, Veisėjų apylinkėje, velesniojo kultūrinio laikotarpio. Kapinyno kasinėjimai buvo atlikti lenku a. m. žurnalo „Sviatovits” bendradarbio Krukovskio, kuris aprašė savo tyrinėjimą minėtam žurnale t. XI. 1913 m. Įdomus savo įrengimu ir kultūra Petroškų kapinynas vertas ir platesnio pastebėjimo. Kapinynas yra netoli vysokių pol. ties Bedugnės ežeru; jis sudarytas iš kelių dešimčių kurganų, supiltų iš žemės ir akmens. Krukovskio kasinėta per 20 kurganų ir pastebėtas toks kapu irengimas. Ant nulyginto žemės ploto buvo pilamas sluogsnis geltono smėlio, maišyto su moliu; ant smėlio ploto vietomis buvo pelenų plotai ir krūvelės medžio anglių, kur ant pelenų, o kur tiesiog ant smėlio buvo sudėti krūvelėmis degintų lavonu likučiai ir senoviniai daiktai. Laidojimai iš viršaus buvo užpilami smėliu ir kad padarius ji pastovesni, sutvirtinti akmenimis viduryje pylimo ir išorėje.
Petraškų kurganai savo įrengimu ir kultūra žymiai skiriasi nuo kitų Lietuvos kurgnų. Tarp įvairių senovės padarų, kaip antal bronzinių auskurų, žiedų, apyrankių ir geležinių iečių, peiliu, sagų čia buvo atrastos įdomios savo išvaizda bronzinės fibulos (sagtys), kurios savo pavidalu skiriasi nuo plačiai žinomų Lietuvoje „aeroplanų“ fibulų, gana dažnat aptinkamų senovės kapynėsė. Petraškų kapinyno fibulos sudarytos iš puslankio, kurio galai sujungti skersine, prie kurios vidurio pritvirtinta „uodega“ išlengta viduryje. Panašias fibulas vokiečių archeologas N. Abergas (Ostpreussen ir der Völkerwanderugszeit 1919. Berlin) laiko „mozūrų“ tipo, o fibulos aeroplano „lietuvių“ pavidalo.
Bronzinių ir geležinių senobinių daiktų tarpe, Petraškų kapinyne buvo rasta ir sidabrinių dalių makščių apkaustyti peiliams. Visi surinkti kapinyne daiktai perduoti buvo į E. Majevskio muziejų Varšuvoje. Pats kapinyno tyrinėtojas E. Krukovskis, aprašydamas tyrinėjimą, nedaro jokių chronologinių pastabų del kapų kultūros laiko, tačiau reikia spėti, kad jie yra atsiradę ne anksčiau kaip X šimtmetyje Kristui gimus.
Ar tik ne panašios į Petraškų kultūros kapai yra ir Vištyčio miške, kur anot vietinio mokytojo pranešimo yra ,,kažkokie akmeniniai pečiai”.
Kurganų laidojimo senkapis žinomas dar ir ties Vainatrakio kaimu, Kauno apsk., kur kurganų pylimuose randama įvairių senovinių daiktų, bet tikslesnių pastebėjimų apie juos nėra. Trumpai yra pastebėti ir daugelis kietžemyje laidojimu senkapių, nors ju yra gana daug, ir ne retai žmonių kaulai aptinkami ant žemės paviršiaus bei išariami laukuose. Tokie senkapiai žinomi Aukštojoje Rūdoje, Rymuokose, Pašventupyje, Daukšiuose vadinami „švedkapiais“, senkapiai ties Kybartais ir Vilkaviškiu, vadinami „prancūzų“ kapais.
Įdomi medžiaga glūdi Suvalkijos milžinkapiuose; vienas. tikslus platesnis jų pastebėjimas, o kurnekur ir platesni tyrinėjimai parodys daug vaizdų iš mažai žinomos šio krašto praeities, kur papildydami, o kur ir pakeisdami prof. K. Būgos išvadas apie etnini Lietuvos gyventojų keitimąsi. („Prof. K. Buga, Aistų praeitis vietų vardų šviesoje“),
Įdomią Suvalkijos senovės paminklų grupę sudaro megalitai t. y. akmenys kuriuo nors būdu žmogaus pažymėti. Megalitinių paminklų Suvalkijoje irgi nemaža, bet trūksta kaip jų visų pažymėjimo taip ir tikslesnių aprašymų. Iš žinomų megalitų galima pastebėti akmenį – mengira bei „stulpakmeni” ties Lakiniškių piliakalniu. Panašūs akmens paminklai, sudaryti iš akmens apašytais šonais ir pustyti stačiom, yra labai reti Lietuvoje ir kilę iš akmens kultūrinės gadynės. Ar tik ne mengirai yra ir ties Vistyčiu, kur, anot vietos mokytojo pranešimo, yra akmenų „būk tai žmogaus ranka aptašytų”. Daugumą kitų megalitinių paminklų sudaro akmenys, kurie rodomi kaipo senoviniai aukurai, kaip pavyzdžiui „Šv. Trejybės“ akmuo ties Vištyčiu, akmuo su iškalta „pėda” ties Gelgaudiškių. Kai kurie akmens turi iškaltus įvairius ženklus, kaip pavyzdžiui akmuo su iškalta pasaga ties Varnupiais (Daukšių apylinkėje), akmuo su daugeliu iškaltų ženklų buvęs ties Amalviškių kaimu, vadinamas „pagonų dievaičiu” ar tiesiog „dievaičiu”. Ties Alksnėnų kaimu (Kalvarijos apylinkėje) Basanavičiaus aptiktas akmuo su iškaltais raštženklais, kuriuos Basanavičius laikė Mažosios Azijos senovės raštženklais, bet vėliau tuos savo spėliojimus gerbiamas mūsų senovės tyrinėtojas nėra patvirtinęs (J. Basanavičius. „Iš priežasties atradimo Lietuvoje rašyto akmens„).
D-ro Totoraičio, atsidėjus sužymėjusio visus senovės liekanas Daukšių – apylinkėje, pastebėtas dar vienas idomus senovės paminklas senovinis kelias, einas nuo Varnuplo piliakalnio per Plynių pelkę. Panašių senovinių kelių „kulgrindų“ aptinkama ir kai kuriose Žemaitijos vietose. „Kulgrindai” labai įdomūs mūsų senovės paminklai, bet platesnių jų tyrinėjimų ir ieškojimų dar visai nebuvo daroma. Kai kurių mūsų senovės tyrinėtojų jie laikomi neturinčiais jokios kultūrinės reikšmės, nors Krzivickio yra įvertinami ir pažymimi kalpo įdomiausi Lietuvos paminklai.
Baigdamas šią trumpa Suvalkijos senovės paminklų apžvalgą, kuri gal kiek padės neprityrusiam senovės mylėtojui tvarkyti savo darbą senovės paminklų pažinime ir paskatins juos geriau įvertinti, padaryti žinomus mokslui ir imtis apsaugojimo priemonių, kad sulaikius nuo visiško išnykimo, negaliu nepadaryti ir dar keletą pastabų.
Įdomi Lietuvos dalis su tokia daugybe senovės paminklų, iš kur yra kilę tokie tautos milžinai kaip V. Kudirka, J. Basanavičius, J. Jablonskis, iki šiol neturi nors mažiausios draugijos pažinti ir saugoti gimtojo krašto senovės paminklams. Kultūrinis Suvalkijos židinys Mariampolė su savo daugybe mokyklų neturi jokio muziejaus, kuriam rinktų saugoti nykstančią brangią kultūrinę medžiagą.
Lalkas būtų vietinei visuomenei užmiršti savo partinę neapykanta, barnius, susispiesti arčiau ir šalia Rygiškių Jono gimnazijos sukurti antra kultūrinę įstaiga „Suvalkijos muziejus”, pavadintas J. Basanavičiaus vardu. Geresnio paminklo, sukurto visų pastangomis, atsilyginti už padarytus J. Basanavičiaus nuopelnus Lietuvąi nereikės.
Kraštas, kuriame gimė ir pirmą syk praskambėjo himno žodžiai „iš praeities Tavo sūnu sau styprybę semia”, nūnai užmiršęs yra savo stiprybės šaltinius, užmiršęs ir praeiti ir jos gyvuosius vaizdus, įvairius senovės paminklus klaidžioja kryžkelėmis.
Nenorėdamas ilgiau rodyti į vietinės visuomenės apleistą kultūrinio darbo sriti, baigsiu šauksmu! visi suvalkiečiai: dzūkai, zanavykai, kapsai skubėkite prie savo senovės, – ilgainiui jos visai nustosite, ir bus jau vėlų, o nustoję senovės ypatingai jos gyvų vaizdu senovės paminklų tautos meilės ir tautinės stiprybės šaltiniu nustosite ir stiprybės.
P. Tarasenka „Suvalkijos senovė” // Lietuva 1925 m. geg 5 d. nr., p. 2-3, geg 6 d. nr., p 2-3