A. Džiugas „Pro Apuolę“ // Ateitis. – 1943, Nr. 196, p. 6
Saulė svilinte svilina ir auksu geltonina laukų javus. Kelio smėlis karštas. Jisai dulka ir, menkiausio vėjelio pagautas, puola tiesiai į prakaituotą veidą.
Ir kai įsileidi į slėnį, kur kunkuliuoja Luobos narsi upė, mielai sustoji atsipūsti medžių pavėsy. Tankių šakų apglėbtas nejauti tropiškų karščių ir gaivinies upės vėsumu. O upė čia giliam slėny įmantriai vingiuojasi.
Seniau, prieš daugel tūkstančių metų, kai ėjo storos ledų plutos per mūsų žemę, visas šis slėnis buvo pilnas putojančio vandens. Ir neseniai ši nedidelė Luobos upelė, prisiminus senas gadynes, norėjo paūžaut, pasiaust ir išsiliet į senas vagas. Griebdama iš dangaus lietaus sruogas, ji ūžė, putojo, kas kart kilo aukštyn, mušėsi šniokšdama į krantus, griovė jų smėlį ir drumzlina puolė medžius, triuškino jų liemenis savo glėby ir pasišokinėdama norėjo pasiekti senųjų sodybų pamatus. Ir tiltą ji kaip vaikų žaisliuką nusinešė. Dabar žmonės vėl čia tašo rąstus ir pila žemes naujam tiltui, o keleiviai ilgai kankinasi, kol per brastas ir šabaštynus pasiekia antrąjį upės krantą.
Ir kai eini šiuo slėniu, šiais krūmais, kaip tarzanas karstydamos šakomis, pasijunti patekęs gilion senovėn, nes štai stovi prieš seną Apuolės piliakalnį.
Statūs upės šlaitai, supilti volai, dabar tankiais medžiais apaugę. Žemėj įžiūri kažkokius griovio pėdsakus. Ne senųjų kuršių darbas tai, bet čia prieš dešimtį metų mūsų archeologai rausėsi į žemes ieškodami praeities. Ir rado. Daug jiems apsakė kiekviena žemės sauja, kurioje tupėjo įkritęs nuo senųjų amžių grūdelis ar kokia puodo šukė.
Ilsėdamasis šitam pilies slėny, mintimi nuskrendu 1200 metų atgal ir matau čia nemažą kuršių miestą. O miesto tikrai būta nemažo, juk jame anais 853 metais žuvėdrų karalius Olafas su savo kariais apspito 15000 vyrų. O vieneriais metais anksčiau čia kitas karalius bandė savo kardą į šiuos senuosius mūsų krašto žmones. Danai girdėjo, kad turtingai čia gyvenama. Jų karalius Lothekundas čia siautėjo, kol kuršiai atėmė jo laivus, turtus ir vyrus…
Ši skurdi žemė su nuvytusią žole nieko dabar nesako apie didelius miesto turtus. Šie senieji kuršiai savo laivais skrodė jūras šen ir ten ir, anot mūsų Simano Daukanto, jie pasiekdavę net Norvegiją. Jie plačiai prekiavo gintaru ir sukrovė didelius turtus, pasistatė daug stiprių pilių.
Dabar aš sėdžiu prie kuklios eglutės prisiglaudęs, o čia prieš dvylika šimtmečių buvo kuršių sostinė. Kur dabar pilis, kur verteivos su savo prekėmis, gintarais, kailiais, žuvimis?! Kur žmonių kuklutės šventyklos?! Jų mažyčiai namukai, pritaikyti rudens darganoms ir jūros drėgmei?!
Išgarsėjusi savo turtais sostinė traukė vikingus. Ir sėdo į laivus patys narsiausieji vyrai ir, ištroškę grobio, plaukė į rytus… Sugriovę Seeburgą (Gruobyną), atsibeldė čia Apuolėn. Aštuonias dienas apgulę puolė miestą, bet ąžuolo sienos, stori rąstai, kurių liekanas gali dar atrasti Kauno Karo Muziejuje, atlaikė. Pavargo švedai, šitam slėny daug negyvų kūnų kinksėjo. Šituose skardžiuose buvo kariuomenės stovykla, kūrenosi laužai, kepė ant pasmeigtų pagalių žvėrys ir nusiminę žvelgė į pilaitę. Pailso jie, begriaudami sienas, o pilis vis stovi ir turtai guli ten skryniose. Šaukėsi visokiausių dievų, bet tie atsisakė padėti. Švedų tarpe jau buvo ir tokių, kurie buvo girdėję šventojo Ansgaro, Hamburgo vyskupo, šiaurės misionieriaus žodžius apie Kristų. Tada puolė melstis prie šio naujojo Dievo.
Bet ten pily jau aušo devintoji diena. Gynėjai, prie ąžuolinių sienų belaidydami strėles, besiųsdami į priešą ietis, akmenis, bepildami įkaitusią dervą, pavargo ir dalį savo vyrų paguldė. Ir maisto jau stigo tiekai vyrų… Tada jie atidarė pilies vartus ir bylojo švedų karaliui:
— Mums labiau patinka taika, negu karas; mes norime su jumis taikytis.
Švedai dar norėjo kibti į pilį. Tačiau patiko švedams auksas ir sidabras, kurį gavo iš gynėjų. Jie atidavė daug turtų, už kiekvieną žmogų, šiam mieste esantį, sumokėjo po pusę svaro sidabro. Tada vikingai, paėmę dar įkaitų, grįžo linksmi namo ir, atsidėkodami naujajam Dievui, pradėjo pasninkauti.
Čia, šitoje žemėje, yra keliavęs anas šiaurės tautų apaštalas šv. Ansgaras, apkrikštijęs Holšteiną – Šlezvigą, apaštalavęs Danijoje ir Švedijoj. Jisai buvo ir šitam mieste ir ten, anapus upės, kur buvo miesto turgavietė ir kapinynas, bylojo apie krikščionybę…
Po keturių šimtų metų šis miestas jau buvo nebegyvenamas, turtai išplėšti, ir žemė, kuri buvo dirbama, užžėlusi.
Ir keistai vadino vikingai šią vietą — Apulia. Pirmasis Simonas Daukantas spėjo, kad tai dabartiniame Apuolės kaime esąs piliakalnis — Apuolė, kurią vietiniai žemaičiai ištaria Apoule. Tik prieš penkiasdešimt metų šią vietą nustatė prof. Volteris, o paskui (1931-2 m.) gen. Nagevičius, prof. Volteris ir prof. Nermanas čia kasinėjo ir rado begales mūsų senovės praeities, kuri ir dabar kalba apie mūsų aukštą kultūrą, klestėjusią prieš 1000 ir daugiau metų. Nebylūs daiktai: grūdai, žirniai, puodų šukės, žalvariniai smeigtai, staklių pasvarėliai, sienų įtvirtinimai ir nuodėguliai, kurie dabar po daugel metų atskleisti ir išdėstyti Kauno Karo Muziejuje, rodo sumaniai žmones gyvenus.
Kai tyliai išeinu iš krūmų, kai kopiu skardžiais, kur gyveno ir grūmėsi senoliai už savo teises, didi praeitis manyje tiksena.
