Vištytis

Vištyčio miestelis yra įsikūręs Vištyčio eže­ro šiauriniame krante, prie Lietuvos – Prūsijos sienos, 40 km į pietvakarius nuo Vil­kaviškio. Vietovė išsistačiusi kalvotoje vie­toje ir šliejasi prie smėlėtų ežero krantų. Mies­telis bus gavęs Vištyčio ežero vardą.

Vištyčio gyvenvietė galėjo atsirasti 1530 — 1550 metais, kai karalienė Bona Alytaus gi­rios vakarinėje pusėje steigė naujas gyvenvie­tes, kolonizavo Prūsijos pasienį. Iš Virbalio miesto 1561 m. inventoriaus sužinome, kad tada Virbalyje buvo Vištyčio gatvė. 1566 m. karalius Žygimantas Augustas pastatė Višty­čio kaime bažnyčią ir jai užrašė nedidelį Nebūtkaimio kaimą (3 km į šiaurę nuo Višty­čio), su 6 valakais žemės. Nuo to laiko šis kaimas dažnai buvo Kunigiškiais vadinamas; gyveno jame 4 ūkininkai ir 3 daržininkai, mokėję klebonui mokesčius.

1570 m. Žygimantas Augustas suteikė Viš­tyčiui Magdeburgo miesto teises ir tokiu būdu kaimą pavertė miestu. Šios privilegijos buvo kitų karalių 1589, 1638 ir 1670 m. patvirtin­tos, jas dar išplečiant. Vištyčio miestas tada gavo antspaudą ir herbą su vienaragio atvaiz­du. Miestą valdė vaitas, kurį iki gyvos galvos skirdavo D.L.K. Be vaito, buvo ir miesto bur­mistras. Jo vietai užimti miesto gyventojai pa­rinkdavo keturis kandidatus, iš kurių vieną seniūnas D.L.K. vardu patvirtindavo. Visas miestelėnų bylas spręsdavo seniūnas su savo patarėjais. Miestui buvo suteikta teise ruošti keturias metines muges, buvo nustatyti matai, turgaus mokestis, mėsos ir kitų pardavimo prekių mokesčiai. Miestas turėjo pasistatyti rotušę, išvesti gatves ir kelius, prižiūrėti namų statybą. Įruošta miesto pirtis (priešgaisriniais apsaugos sumetimais pastatyta toliau už mies­to). Vištyčio gyventojai negalėjo turėti priva­čių pirčių. Pajamos iš pirties, svarstyklių ir kirpyklų turėjo eiti miestui. Miestelėnai turėjo taisyti prie upelio esančio vandens malūno užtvankų, tiltus ir atlikti kitus patarnavimus. Nuo 1589 m. Vištytyje gyveno žydai.

1571 m. karalius Žygimantas Augustas per­leido miestui 40 valakų 6 margus girios, ku­rios mediena turėjo būti naudojama miesto namų statybai ir kurui. Įvestos 4 mugės mies­tui nebuvo reikalingos, taigi 1670 m. jos buvo panaikintos, paliekant tik vieną, kuri turėjo būti ruošiama šv. Jurgio dieną. Vištyčio miesto savivaldybė ne visada suta­rė su Vištyčio seniūnu. Prof. K. Jablonskis yra paskelbęs keletą XVIII a. pabaigos doku­mentų, iš kurių matyti, kad 1772. 04. 07 ase­sorių teismas priėmė svarstyti Vištyčio seniū­no K. Puzino ir miestelėnų bylą ir išdavė miestelėnams raštą, ginantį juos nuo seniūno persekiojimų. Ginčytasi dėl minėto 40 valakų miško. Seniūnas mišką pasigrobė ir juo nau­dojosi. 1773. 01. 02 asesorių teismo sprendimu miškas buvo grąžintas Vištyčio miestui. Vė­liau miestelėnai vėl skundėsi, kad seniūnas nepaisąs sprendimo ir dar labiau mišką ker­tąs. Miestelėnai skundė seniūną K. Puziną, kad jis leidžiąs Vištytyje gyvenantiems žydams verstis prekyba, nors pagal miestui su­teiktą privilegiją tai esu uždrausta. Ginčai dėl girios greitai nesibaigė: bylinėtasi ir 1776 m. Tuo metu magistratas buvo paskyręs mieste­lėną M. Bieliauską saugoti girią, tačiau se­niūno žmonių jis buvo smarkiai sumuštas. Tais metais Vištyčio burmistras Aliuškevičius, magistrato nariai ir miestelėnai prašė išduoti jiems raštą, ginantį nuo seniūno persekiojimų. Drauge reikalavo, kad M. Bieliauskas būtų paleistas. 1785 m. magistratas iškėlė ieškinį (aktoratą) Vištyčio kunigui Poliakovskiui. Asesorių teismas dar kartų uždraudė seniūnui Kristupui Puzinui atiminėti miestelėnų skly­pus ir kirsti jų girią. Kadangi Puzinas į teismą neatvyko, teismas nubaudė jį už akių famacija; tokia pačia bausme buvo nubaustas kun. Poliakovskis, o Vištyčio smuklininkas Leibovičius banicija.

1790. 01. 18 Vištyčio seniūno K. Puzino (iš vienos pusės) ir miestelėnų atstovų — bur­mistro Jurgio Narvičiaus, viceburmistro My­kolo Kuranovskio, miestelio prižiūrėtojo (dozorca) Kazimiero Auštros pasirašyta komp­romisinė sutartis. Pagal ją Puzinas sutiko grąžinti miestelėnams 3 ir tris ketvirtąsias valako žemės, kuri buvo priskirta seniūnui po Vištyčio magdeburgijos panaikinimo. Seniūnas sutiko grąžinti miestui sklypą, kuriame buvo sudegusi smuk­lė, atidavė naujai statomą smuklę su bravoru, perleido pajamas iš septynių sklypų, kuriuos valdė malūnininkas. Puzinas pažadėjo savo lėšomis atstatyti viešąjį šulinį Vištyčio miesto aikštėje, tačiau jį apsitverti turėjo patys mies­telėnai. Miestelėnai sutiko leisti seniūnui per miesto žemę išsikasti griovį, jungiantį ežerą su malūno tvenkiniu. Iš tos sutarties matyti, kad tuo metu Vištytyje buvo žydų, kurie tu­rėjo lygiai su kitais miestelėnais vykdyti įvai­rias prievoles ir mokėti mokesčius. Vištyčio seniūnijos valstiečiams buvo uždrausta įva­žiuoti į miesto girią, bet ir miestelėnai kuro tegalėjo gauti pagal burmistro kvitą.

Iš šios sutarties aiškėja, kad kiek anksčiau miestelėnų sargyba girioje užmušė valstietį Juozapą Rakovskį. Dėl šio įvykio seniūnas į Vištyčio miestą įvedė plk. Baranovskio vado­vaujamą kareivių dalinį ir liepė suimti giri­ninką. Seniūnas pripažino suimtąjį nekaltu, liepė jį paleisti, o miestelėnai pažadėjo ne­ieškoti su tuo įvykiu susijusių nuostolių ir atšaukti teisme iškeltą bylą. Seniūnui sutikus miestelėnams apmokėti 30 raudonųjų teismo išlaidų, miestelėnai nutraukė ir kitas prieš seniūną iškeltas bylas.

XVII a. viduryje Vištyčio miestas buvo iš­augęs. 1658 m. jį apiplėšė Prūsija, palaiky­dama Lietuvos priešų (rusų) pusę. Iš 1674 m. dokumento matyti, kad Vištytyje nedaug te­buvo gyventojų.

Sūduvai atitekus Prūsijai, Vištytis buvo Prūsijos karaliaus miestas. 1798 m. jame buvo 287 gyvenamieji namai ir 1579 gyventojai.

1863 m. sukilimas reiškėsi ir Vištyčio apy­linkėse. Vištyčio klebonas kun. Augustinas Vaišnora (1816-1888), buvo rusų apkaltintas palaikęs ryšius su sukilėliais, juos rėmęs, nu­slėpęs prieš rusus sukilėlių pavardes. 1864. 08. 03 teismas jam priteisė 12 metų kator­gos darbų. 1864. 09. 02 iš Varšuvos jis buvo ištremtas į Sibirą.

Vištyčio miesto reikšmė ėmė kristi XIX a. viduryje, pravedus Kauno — Virbalio geležinkelį ne pro Vištytį. Vištytį ėmė nustelbti be­kylą prie geležinkelio esantieji Kybartai. Vis dėlto 1897 m. Vištytyje buvo 2468 gyvento­jai, kurių trečdalį sudarė žydai. XX a. pra­džioje Vištytis sudegė. Šio gaisro metu Vo­kietijos kaizeris Vilhelmas II kaip tik me­džiojo prie Lietuvos sienos esančioje girioje. Išgirdęs apie Vištytį ištikusią nelaimę, su sa­vo palydovais atjojo į sudegusį miestą ir sutei­kė pabėgėliams 3000 rublių paramą.

R. katalikų bažnyčią 1566 m. pastatė kara­lius Žygimantas Augustas ir aprūpino funda­cijomis. Kiek vėliau kun. Matas Šneideravičius užrašė klebonui 10.000 auksinų, iš kurių klebonas kasmet gaudavo 6%. 1658 m. baž­nyčią apiplėšė Prūsijos kareiviai. 1723 m. Vištyčio seniūnas Kristupas Puzinas iš Kozielskio pastatė naują medinę bažnyčią, tačiau nuolatinio kunigo iki 1736 m. nebuvę. Tais metais Vištytyje įkurta jėzuitų misija, tvar­kiusi ir parapijos reikalus. 1829 m. parapijos ir valstybės lėšomis pastatyta nauja mūrinė Švč. Trejybės vardo bažnyčia, padidinta 1885 metais. 1887 m. ją konsekravo Seinų sufraga­nas vyskupas Juozapas Oleka. Po 1863 m. su­kilimo bažnyčios žemes rusai nusavino.

Kai kurie lenkuojantieji kunigai ir kitos ap­linkybės dalį Vištyčio ir apylinkės gyventojų buvo aplenkinę. Nelotyniškos pamaldos, pagal to meto madą, buvo atliekamos lenkiškai. Tik XX a. pradžioje klebonas kun. Krokininkas sudarė lietuvių chorą ir bandė įvesti lietuviš­kus giedojimus. Lenkuojantieji jį įskundė, ir 1903. 01. 21 Vilkaviškio aps. viršininko parei­gūnas Mikailovskis jį tardė ištisas dvi dienas. Išvažiuodamas įsakė klebonui žiūrėti, kad lie­tuviai choriniai negiedotų iš lietuviškų spaus­dintų gaidų.

Tik 1909 m., lietuviams energingai reika­laujant, Seinų vyskupijos administracija nu­statė naują pamaldų tvarką: nelotyniškos pa­maldos lietuviškai turėjo būti atliekamos ir giedama lietuviškai tris sekmadienius iš eilės, o ketvirtąjį lenkiškai. Tačiau lenkuojantieji dar kurį laiką lietuviškai melstis trukdė.

Mūsų laikais Vištyčio R. katalikų parapija priklausė Bartininkų dekanatui. 1936 m. ji apjungė 2493 katalikus.

Mokykla Vištytyje, pagal parapijos steigi­mo aktą, turėjo būti įkurta jau 1750 metais, tačiau apie jos veiklą žinių neturima. Mokyk­la buvo XVIII amžiuje; 1784 m. joje mokėsi 14 mokinių; 1843 m. — 83 mokiniai (45 ber­niukai ir 38 mergaitės). Buvo dėstoma len­kiškai, ir todėl mokykla gerokai aplenkino gy­ventojus. Po 1863 m. sukilimo mokykla buvo surusinta.

Vištyčio evangelikų liuteronų parapija ofi­cialiai įsteigta 1842 m. 1851 m. parapijiečiai pasistatė akmeninę bažnyčią. Carinės Rusijos laikais parapija buvo laikoma Vižainio parapijos filija ir priklausė Varšuvos evangelikų liuteronų konsistorijai. Nepriklausomybės gyvenimo pradžioje Vištyčio parapija pasiskelbė nepriklausoma ir prisijungė prie Lietuvių evangelikų liuteronų konsistorijos. Parapijos klebonu buvo kun. Martynas Bumbulis, moks­lus išėjęs Lietuvos universiteto evangelikų teologijos fakultete. Pamaldos buvo laikomos lie­tuvių ir vokiečių kalbomis. Parapiečių daugumai 1941 išrepatrijavus, o kitiems 1944 m. pasitraukus į Vakarus, likusieji nebepajėgė sudaryti parapijos ir valdžiai mokėti didžiulius mokesčius.

Carinės Rusijos laikais Vištytis buvo valsčiaus centras.

Lietuviška veikla prieš I pasaulinį karą Vištytyje ir apylinkėse buvo gyva. 1909 m. jau buvo vartotojų kooperatyvas, „Žiburio” draugijos skyrius, taupomoji – skolinamoji kasa, ugniagesių komanda, buvo kuriamas audimo fabrikėlis.

Kuriantis nepriklausomai Lietuvai Vištytį buvo užėmę lenkai. 1920. 03. 27 2000 gyventojų minia susirinkusi turgavietėje, pasisakė už Lietuvą. Lenkų kareiviai apdaužė ir apšaudė susirinkusius; nukentėjo apie 100 asmenų. 03. 29 Lietuvos vyriausybę pasiekė Vištyčio gyventojų prašymas (su 744 parašais) išvaduoti iš lenkų valdžios ir gelbėti nuo ba­do. Vištytis grįžo prie Lietuvos, buvo valsčiaus centras. 1923 m. Vištyčio valsčius apjungė 17 gyvenviečių su 516 ūkiais ir 3907 gyventojais. Tada miestelyje buvo 177 gyvenamieji namai ir 1295 gyventojai. Miestelio gatvės aptvar­kytos, 1930 m. pastatytas Vytauto Didžiojo paminklas. Vištytyje buvo mokykla, valsčiaus savivaldybė, policijos nuovada, pasienio poli­cijos rajono įstaiga, paštas, sveikatos ir vete­rinarijos punktai, vaistinė, smulkaus kredito draugija, kooperatyvas, daug krautuvių, buvo gerų amatininkų. Kai kuriems gyventojams nebuvo svetimas ir kontrabandos verslas.

II pasaulinio karo metu Vištytis nukentėjo. Sudegė dalis miestelio ir bažnyčia. Vokiečiai likvidavo Vištyčio žydus, nužudyta nemaža komunistų veikėjų. Pokario metais ištremta nemaža gyventojų.

Bolševikų okupacijoje Vištytis buvo pri­skirtas Kybartų, vėliau Vilkaviškio rajonui, yra apylinkės ir Vištyčio sovchozo centras. Pastatyta kiek naujų namų. Yra vidurinė mokykla, propagandinė kultūros namų įstaiga, biblioteka. 1959 m. Vištytyje tebuvo 607 gyv. 1965-1966 m. pastatyta vaistinė, buitinio ap­tarnavimo pavilijonas, 8 butų gyvenamasis namas, įruoštos patalpos ryšių skyriui ir apy­linkės vykdomajam komitetui. 1966 m. ežero pakrantėje jūreiviai —žvejai statėsi mokomąją bazę.

B. Kviklys „Vištytis” // Mūsų Lietuva II tomas, 1991 m., p. 396-399;

---

Vištyčio apylinkės

Vištyčio apylinkės gražios, kalvotos — tai viena iš pakiliausių Lietuvos vietų. Ties Viš­tyčio ežeru prasideda vadinamasis Lietuvos aukštumų lankas, einąs nuo Vižainio ir Gra­žiškių Liubavo kryptimi. Vištyčio rajone šis lankas susiduria su kitu, vadinamuoju Mozūrijos aukštumų lanku, kuris susidarė Baltijos dubeniu slinkusios ledo tėkmės gale. Čia esan­ti aukštuma dažnai vadinama Pavištyčio arba Gražiškių aukštumos vardu. Tuojau į rytus nuo Vištyčio ežero esąs Pavištaičio kalnas iš­kyla iki 284 m. aukščiau jūros paviršiaus. Nepriklausomos Lietuvos laikais (be Vilniaus krašto) tai buvo aukščiausia vieta Lietuvoje. Nuo kalno viršūnės matyti ne tik Vištyčio eže­ras ištisai, bet ir kiti gražiausi pietų Sūduvos vaizdai. Aplink Vištyčio ežerą yra keletas ma­žų ežerėlių.

5 km į pietryčius nuo Vištyčio yra Pavištyčio kaimas (1923 m. 79 sodybos ir 699 gy­ventojai). Čia buvo pastatytas Lietuvos Ne­priklausomybės paminklas.

4 km į Šiaurę nuo Vištyčio yra Rėčiunų kaimas. Jo laukuose buvo rastas gražiai gludintas kirvukas (laivinio tipo), priskirtas nau­jajam geležies amžiui.

Prie Būdo ežero yra kalva su senos statybos liekanomis.

2 km į Šiaurę nuo Vištyčio yra Nebutkaimio kaimas (1923 m. 5 sodybos ir 31 gyv.). Čia, prie Prūsų sienos, yra didelis akmuo. Jo aukštis virš žemės paviršiaus 3 m, ilgis 6 m, plotis 4 m. Didesnioji dalis akmens slypi že­mėje ir tebėra neišmatuota. Manoma, kad ši dalis labai didelė ir visas akmuo galįs būti didesnis už Puntuką. Akmens viršuje yra dirb­tinio lovio pavidalo įdubimas (1 m ilgio, 50-60 cm pločio, 20-25 cm gylio) lygiomis sie­nelėmis. Manoma, kad senovėje šis akmuo bu­vęs senosios lietuvių tikybos aukuras. XVIII a. Vištyčio bažnyčios dokumentuose jis vadina­mas Švenčiausios Trejybės akmeniu. Apie 1800 m. ir vėliau per Kryžiaus dienas iš Viš­tyčio prie šio akmens pasimelsti ateidavusi ti­kinčiųjų procesija. Mūsų laikais gyventojai akmenį labai gerbė. Vokiečiai panoro jį su­sprogdinti ir panaudoti praktiškiems reika­lams. Jie iškalė skyles sprogstamai medžiagai įdėti, tačiau suskaldyti neįstengė. Šis akmuo dar 1966 m. tebebuvo. Apie jį „Mūsų Gamta“ (Nr. 4, 1966 m.) rašė: „Gaila, kad vietoje aikštelės ir bent kokio suolelio aplinkui ak­menį keroja piktžolės. O juk akmuo traukia praeivio dėmesį, daugelio lankomas“.

Vištyčio apylinkėse yra nemaža miškų, ku­riuose uždarbiaudavo apylinkės gyventojai. Vištyčio girioje tyvuliuoja nedidelis, bet gra­žus Berželio ežeras.

4 km į siaurės rytus nuo Vištyčio praside­da Drausgirio miškas, apimąs 501 ha plotą. Iš šiaurės į pietus miškas ištįsęs iki 4 km . Auga ąžuolai, beržai, drebulės, eglės ir kt. medžiai. Miške yra šernų, lapių, kiaunių, kiš­kių, ūdrų.

Po II pasaulinio karo Vištyčio apylinkėse buvo geologinių tyrinėjimų bei gręžimų. Jų tikslas buvo surasti žemės gelmėse naftos ir dujų. Buvo rasta kai kurių pėdsakų, kurie, deja, vedė į Rytų Prūsiją. Kelių šimtų metrų gylyje rastas 5 m storio druskos sluoksnis.

B. Kviklys „Vištyčio apylinkės” // Mūsų Lietuva II tomas, 1991 m., p. 399- 400;

---

Maršruto po Vištytį ir jo apylinkes objektai

Žemėlapyje pažymėti objektai, suskirstyti spalvomis tam, kad lengviau būtų galima susidaryti maršrutus. Objektų daug, teritorija nemaža, tad vienos dienos viskam apeiti ir pamatyti nepakaks.