Iš Punios apylinkių praeities

Iš Punios apylinkių praeities. Baigdamas vidurupį, Nemunas išplaukia iš aukštų kalvynų į lygumas, padaro sudėtingas kilpas. Daugiau nei penkiasdešimt kilometrų išrangydamas vagą, jis nuo Punios iki Birštono tiesiu keliu pasistumia vos nepilną dešimtį. Nemunas čia teka įvairiausiomis kryptimis, ne kartą netgi pasuka atgal į pietus. Iš pradžių kairiuoju sukimu upė išlenkia dailią (19 km ilgio) Punios kilpą, po to lyg grįždama išlanksto kampuotą 29 km ilgio Balbieriškio (Buktos) ir pagaliau — 17 km Birštono kilpas. Tai ištisa puokštė kilpų.

Nemuno Didžiosios kilpos nuo seno žmogui buvo sunkiai įsivaizduoja­mos, klaidžios. Senųjų laikų upeivius upės nesuprantamas klydinėjimas gal net kiek baugino. Žmogus, čia patekęs, atsidurdavo tarytum upės nelaisvėje.

Penkiolikto amžiaus lenkų istorikas J. Dlugošas apie šias kilpas, matyt, buvo girdėjęs ir dėl to visas Lietuvos upes apibūdino kaip labai vingiuo­tas. Anot J. Dlugošo, jos tokios vingiuotos, kad sielininkas, visą dieną plaukiojęs upe, vakare galėdavo nubėgti ugnies parsinešti iš vakarykštės nakvynės laužavietės. Dabar mėgsta prisiminti šį vaizdų palyginimą kiek­vienas, kalbėdamas apie Nemuno Didžiąsias kilpas. Nors ir labai seniai žinojo lietuviai šias kilpas, bet jų konkretaus vaizdo nesuvokė. Ilgai ne­žinota, nei kiek tų kilpų, nei kaip jos išsivingiuoja. Neatmegztas liko Nemuno kilpų mazgas net renesanso kartografų. To meto Lietuvos žemė­lapiuose jų nėra. Nėra jų dargi tokiame moderniame žemėlapyje, kaip 1613 metų T. Makovskio — K. Radvilos Lietuvos žemėlapis. Tik XVIII a. buvo mėginta pavaizduoti žemėlapiuose Didžiąsias Nemuno kilpas.

Punios šilas

Klasiškiausia iš jų yra Punios kilpa. Ji apsuka didoką plotą, susismaugia ties Panemuninkų kaimu, palikdama tik 2,2 km pločio įėjimą į upės aprėžtą pusiasalį. Visas šios Nemuno kilpos apjuostas plotas yra slėnio dugnas, kuriame, matyt, jau labai seniai auga miškas, paprastai šilu va­dinamas. Kitų kilpų apjuosti plotai taip pat yra apatinėje slėnio dalyje, apaugę mišku.

Įdomu, kad Nemuno Didžiųjų kilpų apylinkės aplamai yra nemiškingos. Ėmus verstis žemdirbyste, Jiezno, Butrimonių, Rumbonių (išskyrus Prienų) apylinkėse miškų neliko, nes ten labai derlingi dirvožemiai. Miš­kai čia išnyko senokai, jų nėra XVI — XVII a. žemėlapiuose (G. Merkatoriaus, T. Makovskio — K. Radvilos). Pagaliau iš G. Valavičiaus aprašymo aiškėja, kad abipus Nemuno (išskyrus Prienų šilą) jau XVI a. miško ne­buvo. Vadinamoji Punios giria prieš Balbieriškį buvusi nuo Nemuno to­lokai į vakarus iškirsta. Punios šilą ilgus amžius sau­gojo ir pati gamta: smėlėtos dirvos netiko žemdirbystei, o be to, Nemunas irgi gynė mišką nuo savivaliautojų. Akivaizdus pavyzdys — pirmojo pa­saulinio karo vokiečių okupacija, kurios metu aplinkinės girios labai nukentėjo. Buvo numatyta kirsti ir šį mišką, bet nespėta, ir šilas išliko beveik nepliestas. n

Punios, Balbieriškio apylinkės yra tankiai gyvenamos. Kaip tik čia ir apie Jiezną dabar yra tankiausiai gyventojų respublikoje, o smėlėti paupiai sėsliai buvo apgyventi mezolito laikais. Prie Nemuno, Punelės, šile yra įvairaus senumo pilkapių. Skardingi santakų krantai, pavyzdžiui, Nemuno ir Punelės, buvo patogūs gynybiniams įtvirtinimams statyti, ypač suintensyvėjus kryžiuočių puolimams (XIII – XIV a.). Iš visų pusių panemunėmis čia matome stūkstant piliakalnius: Rumbonių, Margaravos, Norkūnų ir kt. Tarp jų ir Punios kalnas – legendiniai Pilėnai (legendinė, žinoma, tik vieta, nes pats Pilėnų įvykis yra istorijos paliudytas).

Feodalizmo laikais Nemuno kilpų miškai buvo Didžiojo kunigaikščio žinioje ir prižiūrimi jo vietininkų. Minima, jog Birštonas, Punia buvę ku­nigaikščių medžioklės draustiniai, tada vadinami žvėrinčiais. Upės juo­siami pusiasaliai medžiojimui buvę labai patogūs. Birštono ir Punios šilus ir dabar kartais senoliai vadina žvėrinčiais.

Į Punią atvykdavo medžioti Vytautas. Punioje jis buvo apgyvendinęs totorių, kurių gausiai išliko netolimuose Raižiuose. 1414 metų žiemą per Lietuvą keliavęs burgundų princas Žiliberas de Lanua, neradęs kunigaikš­čio Vytauto Trakuose, atvyko jo ieškoti į žiemos medžioklės būstinę Posur (Poseur, Pousseur), kaip dauguma spėja, į Punią. „Toji pilis yra labai didelė, visa iš medžio ir žemių ir labai stipriai atsisėdusi iš vienos pusės ant didžiai stataus kalno minėtos upės krante, o iš antros pusės — ant tvirtos (lygios) žemės“,— užrašė jis. Sprendžiant iš Ž. Lanua aprašymo, atrodo, kad toji „Posur“ vietovė vei­kiausiai buvusi Punia.

Šios miškingos panemunės kunigaikščiams ilgai teikė malonumo.

Žaliuojantys miškai ir iškilmingai
Iš pagarbos nutilusios paunksmės,
Ir švelnūs, glamonėjantys vėjai,
Giedrais dvelkimais nuraminkint
Pailsusią, darbų ir rūpesčių
Nuvargintą karaliaus širdį;
Šilai,
Žavėkit ją savo grožybe.

(Iš M. K. Sarbievijaus, „I Miškų žaidimo“, Vladislovui IV, Len­kijos karaliui atvykus į Birštono miškus medžioti. Vertė A. Žu­kauskas.)

Punios piliakalnis

Kasinėjant piliakalnį, rasta daug kau­lų, ypač žvėrių. Apie 90% žvėrių kaulų yra kanopinių: stumbrų, šernų, stirnų, briedžių, tauriųjų elnių, o 10% — meškų, vilkų, lapių. Tai lyg ir patvirtina čia buvus ilgalaikę medžioklės rezidenciją. Žečpospolitos lai­kais piliakalnyje stovėjo puošnūs rūmai, kuriuose gyveno karaliaus vie­tininkai, lankėsi svečiai, medžioklės mėgėjai.

Be abejo, tokie miškai buvo saugomi. Tikriausiai Punios šilas iš viso niekad nebuvo iškirstas. Jis ir dabar negyvenamas, išskyrus pavienes so­dybas, buvusias eiguvos paupyje.

Punios šilas — ypatinga mūsų kraštui gamtos dovana. Jis garsus ir istoriniu požiūriu. Šilas be ramios Nemuno tėkmės liktų eilinis miškas, o ir Nemunas be kaimyno paunksnės būtų tik upė. Be didingojo piliakalnio, be jo legendos gal šilas ir Nemuno įlanka net vardą kitą butų įgiję. Didvyriškiems Pilėnams tinkamesnę vietą kažin ar surastume? Pasukime ūks­mingomis panemunėmis, klausydami amžių bylos.

…Šile tylu, ramu. Čia išsilaikė pirmykštis gamtos grožis. O priešais, aukštame dešiniajame šlaite, V. Krėvės žodžiais „…dievų laiminta, mil­žinų statyta sena Punios pilis…“ Šiame piliakalnyje liko įamžintas Pilė­nų gynėjų atminimas.

…XIV a. kryžiuočių kronikose surašyta, kad 1336 m. vasarį didelė kry­žiuočių kariauna apgulė Pilėnų pilį. Joje narsiai gynėsi apie 4000 lietu­viu. pasiryžusių nepasiduoti. Padegė pilį, sumetė į ugnį savo turtus ir patys žuvo liepsnose? Atskirai minimas narsus Pilėnų gynėjų vadas Margiris.

Tyrinėtojai bandė lokalizuoti Pilėnus įvairiose Lietuvos vietose: Ne­muno žemupyje, prie Nevėžio ir kt. Istorikai — A. Kojalavičius, M. Balinskis ir kiti — Pilėnais spėjo esant Punią. Šiuo teiginiu vėliau pasekė ra­šytojai, literatūrinių vaizdų apie Pilėnus kūrėjai, kurių įtaiga tapo „liau­dies tikėjimu“. Meniniais vaizdais Pilėnų gynimą 1854 metais pirmasis atkūrė savo poemoje „Margiris“ Vl. Syrokomlia. 1881 metais J. Kraševs­kis Pilėnus aprašė istorinėje apysakoje „Kunigas“. 1905 metais apie Pi­lėnų gynėjus tragediją sukūrė M. Šikšnys (M. Šiaulėniškis), apie juos rašė A. Druckis-Lubeckis, Krėvė, Maironis.

Argi būtau vertas aš poeto,
Jei prakalbint akmenėlio nemokėtau? .. — rašė savo poemoje apie Pilėnus Salomėja Nėris.

Kompozitorius V. Klova sukūrė operą „Pilėnai“. Pradedant E. Andrioliu, jau nemaža dailės kūrinių paskirta Pilėnams.

…Nemuno ir mažosios Punelės santakoje stovėjo stipri pilis. Nuo Ne­muno pusės tas skardingas tarpupis atrodo lyg žemės tvirtovė. Pilis ne kartą patyrusi kruvinas kovas su svetimšaliais užpuolikais. Link jos ir kitų apylinkinių pilių XIV a. kryžiuočių buvo išžvalgyti (gal praminti) keliai.

Neseniai, 1958—1959 metais, Punios piliakalnis buvo archeologų kasinėtas. Paaiškėjo, kad piliakalnis įreng­tas, praėjusio tūkstantmečio pradžioje. Jame buvusi pilis, kuri, matyt, atliko labai svarbų vaidmenį krašto gynyboje nuo kryžiuočių. Tais laikais pilies būta iš ties didelės ir stiprios. XIV a. kelis kartus kilęs gaisras. Taigi yra pagrindo manyti, jog būtent čia galėjo įvykti 1336 metų Pilėnų tragedija, kurią mini vokiečių metraštininkas Vygandas Marburgietis. Apie lietuvių pasipriešinimą ir žūtbūtinę kovą, pasirinkimą nenugalimųjų mirtį jis ra­šo, kad …jie (lietuviai) visai nežmonišku būdu tai įrodė ir įvyk­dė“.

Žečpospolitos laikais Punios apylinkės abipus Nemuno su kaimais sudarė to paties pavadinimo seniūniją, kurią valdė didžiojo kunigaikščio vietininkai, Įvairūs feodalai: Pociejai, Sapiegos, Bžestovskiai ir kt. Jų ži­nioje buvo ir miškai. Punia šaltiniuose paminėta 1382 metais. Nuo XVI a. pradžios vietovė jau turėjo Magdeburgo miesto teises ir XVI a. pradžioje čia buvo pastatyta puošni didžiojo kunigaikščio vietininko rezidencija. XVIII a. karų su švedais metu Punia sudegė, neatstatomi rūmai, kurie 1764 metų Punios plane dar pavaizduoti, apgriuvo.

Po Žečpospolitos padalijimo Punios seniūnija 25 metams atiduota val­dyti maištavusiam liberalui generolui A. Kachovskiui. Vieta piliakalnio skardžių papėdėje prie Punelės žiočių buvo vadinama Nečiuika. Tai ne­didelio dvarelio vardas. Čia buvo įsikūręs minėtasis generolas. Netoli, Paverkniuose, gyveno žinomas to meto rašytojas memuaristas St. Moravskis. Jo raštuose prisimenamas A. Kachovskis. Kaip rašo St. Moravskis, tai buvęs išsilavinęs žmogus. Čia gyvendamas daug skaitė, priiminėjo sve­čius, skleidė švietėjiškas mintis.

1831 metų sukilime aktyviai dalyvavo ir Punios apylinkių valstiečiai, liberaliai nusiteikę dvarininkai. Punios, Nemaniūnų panemunės susijusios su 1833 metų sukilimo įvykiais. Čia su savo vyrais buvo apsistojęs F. Kolyška. 1863 metų pavasarį anapus Nemuno veikė P. Sužino sukilėlių būrys, kuris gegužės mėnesį po susidūrimo su kariuomene pasitraukė į Pu­nios šilą, ties Punia persikėlė per Nemuną, patraukė link Alytaus į Augus­tavo miškus.

Devyniolikto amžiaus kai kuriuos kilpėtų panemunių gyvenimo bruo­žus ir įvykius apibūdina to laiko žymūs žmonės, lankęsi šiose apylinkėse. Čia 1835 metais, būdamas Nemuno tyrimų komisijos pirmininku, lankėsi istorikas T. Narbutas. Pažino šį kraštą, užrašė jo gyvenimo įdomybes, papročius minėtasis St. Moravskis, gyvenęs netolimuose Paverkniuose. Jis keliavęs Nemunu nuo Merkinės iki Kauno. Punią ir paupius trumpai nušviečia VI. Syrokomlia, keliavęs Nemunu, taip pat lenkų archeologas Z. Gliogeris, keliavęs Nemunu nuo Gardino iki Kauno. Remdamiesi jų įspūdžiais, pažvelkime į anų laikų Nemuno pakrantes.

Ilgiai prieš šimtmetį Z. Gliogeris, plaukdamas Punios kilpa, matė ties Punia kitame krante smalinyčių krosnyse deginant anglis. Senesniuose že­mėlapiuose šioje vietoje pažymėta „Smalinyčia“. Šilo pakrantės kerinčio gūdumo: ąžuolai, beržai, tamsios eglės ir daug liepų.

Ties Nemaniūnais, kitame upės krante, pašilėje buvo tylus ir jaukus Stražiškių kaimelis. Keliautojas smulkiai aprašė sodybą, kurios svečiu bu­vo, nupiešė įdomų svirnelį, žvejybos įrankius, baldus, stebėjosi kamaros turtais — „kūgiais audinių“, jo žodžiais tariant. Z. Gliogeris čia užrašė kai kuriuos lietuvių papročius ir visą laiką gėrėjosi žmonių atvi­raširdiškumu, paprastumu, nors jų kalbos nesuprato. Prisimena malonų vakarą ant Ripinskų pirkios slenksčio. Sodybos papėdėje tekėjo Nemunas, klonyje tvenkėsi vakaro tyla, kurioje klajojo tolima kaimiečio daina. Ke­liautojas prisipažįsta, kad tą valandą jis gailėjosi nevaldąs plunksnos ir rimo.

Nemunas, nuo čia iš lėto sukdamas Punios kilpos ratą, pradeda tekėti į pietus. Prie Siponių (dešinėje) jis labai vaizdingas, matyti aukštos ato­dangos, kitapus tebesitęsia šilas. Pamažu iš pietinės krypties upė pradeda sukti netgi į rytus. Rodosi, šit, ir sumegs kilpą, ir tada vėl pateksime į Pu­nią. O aplink tylu, daugiau kaimų nebuvo. Jų maža ir nūnai. Prasideda pati giliausia, slėpiningiausia kilpų dalis. Šita vieta anuomet buvo vadi­nama Bukta, o daugelio — dar Juodąja Bukta. Rodos, ir dabar tas vardas žinomas. O kai jau išgirsi apie Juodąją Buktą, tai ir šiandien iš senelių sužinosi daug ką… Nemunu, kaip žinoma, po Lietuvos — Lenkijos pada­lijimo XVIII a. pabaigoje, ėjo Rusijos imperijos siena. Sunku buvo šičia sieną nusaugoti. Per šilus ėjo visokios kontrabandos kelias. Z. Gliogeris mini negalėjęs net į Punios piliakalnį įkopti, nes dešinįjį krantą saugojo sargyba. Ir vis dėlto per Buktos brastas lengvai pereidavo įvairių retų ir draudžiamų prekių gabentojai, vienoje pusėje „pasidarbavę“, miškais atgal prasigaudavo arkliavagiai, buvo čia ir plėšikų. Kai kurie jų išliko liaudies atminty, įėjo į istoriją. St. Moravskis plačiai pasakoja savo prisiminimuose apie nusigyvenusius bajorėlius Jefimavičių ir Petravičių, kuriuos už piktadarybes pakorė Gardine. Su simpatija kalba apie Silvestrą Prūselį, vadina jį nepagaunamu „Fra Diavolio“. Netolimuose Butrimonyse visi atsiminė šį nepagaunamą arkliavagį, kuris ėmė iš daugelio ūkininkų kasmetinius mokesčius už tai, kad nevogs jų arklių. Daug linksmų to laiko gyvenimo nutikimų čia dar galima nugirsti, taip pat ir liūdnų, dramatiškų įvykių.

Nuo Juodosios Buktos Nemunas tuoj pasuka į pietus, dar kartą atsi­muša į labai aukštą šlaitą. Kairysis šlaitas pilkokas, bet dėl to savotiškai gražus. Įvairiame aukštyje „kabo“ sodybos, pavieniai medžiai. O kai juos pietų saulė dar labiau paryškina, nuslysdama gūbrėtais, rumbuotais šlai­to nelygumais, tai akimirka pasijunti matąs Karpatų priekalnių ganyklas. Kelios griovos yra gilesnės, jomis srūva maži upeliukai. Kai pažiūri į upe­liuką ir jo nuveiktą darbą — didžiulę išplautą raguvą, tai negali tų pa­nemunės upeliukų kitaip vaizduotis, kaip upeliais darbininkais. Tokia pati yra maža bitė darbininkė ir Punelė prie piliakalnio, visuose senuose raš­tuose ir žemėlapiuose dzūkiškai vadinama Puniala. Šių darbštuolių ūks­mingais slėniais ir raguvomis išgražintas visas mūsų kraštas. Antai prie Margeravo vėl piliakalnis, vadinamas dar Raudonkalniu.

Kiekviena epocha šiuose paupiuose rado naujas kartas su naujais rū­pesčiais. Praėjo kruvinų kovų amžiai, upeivystės gadynė, sukilimai. Dvi­dešimtas amžius čia prasidėjo vėl su savais rūpesčiais. Jie susiję su kitu šios kilpos paupio miesteliu — Nemaniūnais.

Nemaniūnai

Nemaniūnai, be abejo, seniai gyvenama vietovė. Apie jos senumą liu­dija čia gausiai aptinkami archeologiniai radiniai. Rašytiniuose dokumen­tuose miestelis pirmą kartą paminėtas 1650 metais. Jau nuo XIX a. pra­džios Nemaniūnuose minima mokykla. Miestelis labai nukentėjo per pir­mąjį pasaulinį karą.

Miestelis įsikūręs Nemuno klonyje, bet truputį atokiau, už puskilometrio nuo upes. Pora kilometrų nuo Nemaniūnų matome Birštono šiltadar­žius, už kurių staigus šlaitas vėl leidžiasi į Nemuną. Takoskyros plotis tarp šių kilpų čia tesiekia 4,5 km. Tiesiai į Verknės klonį tas atstumas dar mažesnis – vos 2 km moreninė takoskyros pertvara. O vandens lygių skirtumas Nemune tarp Nemaniūnų ir Birštono yra 12 metrų! Tai labai patraukė inžinierių hidrologų dėmesį. Pirmieji pasiūlymai ir projektai pa­naudoti Nemuno vandens energiją gana seni. 1909 m. šią mintį iškėlė lietuviškos kilmės Petrapilio Kelių instituto profesorius Jurgis Merčingas. Jis pasiekė net tai, kad 1910 — 1911 metais čia dirbo tiriamoji ekspedicija, o Nemaniūnuose buvo įsteigtas vandens matavimo postas. Projekte prie Nemaniūnų numatyta patvenkti Nemuną, o vandenį kanalu leisti į Verknės slėnio žiotis. Įdomu skaityti inž. J. Merčingo įro­dinėjimus apie pagamintos energijos naudojimą. Pabrėžiamas Kauno, Vil­niaus, Gardino miestų artumas, be to, siūloma geležinkelį į Druskininkus elektrifikuoti, vystyti chemijos pramonę. Bijota, kad nebus kur ir kaip su­naudoti pagamintą elektros energiją. Netrukus Birštono elektrinės pro­jektą pasiūlė lenkai. Karas visus šiuos sumanymus sutrukdė. Karo metais domėjosi Punios — Birštono takoskyra ir vokiečiai.

Po karo tą pačią idėją vėl visaip propagavo, siūlė projektus Lietuvos hidrometrinis biuras, vadovaujamas prof. St. Kolupailos, vėl buvo atnau­jinti tyrimai, moderniškai įrengtas Nemaniūnų vandens matavimo postas. Projektus siūlė inžinieriai A. Banėnas (1923), K. Rimkus (1930), J. Smilgevičius (1930 m.). Tarybinės santvarkos metais buvo sudarytas Nemuno kompleksinio panaudojimo projektas, kuriame numatyta aukščiau Prienų Nemuną patvenkti ir pastatyti galingą 650 000 kW elektrinę. Šiandieną, kada Lietuvoje sukurta galinga energetikos pramonė, Didžiosios Nemuno kilpos paliekamos neliestos.

Dabar Punia iš įpratimo vadinama miesteliu. Punia, panašiai kaip Merkinė, Varniai, Kražiai, puikuojasi ir savo nūdiena, ir praėjusių amžių šlove. Vietovė dažnai lankoma turistų, jaunimo, mėgstama čia rinktis sąskrydžiams, šventėms. Nuo Margirio kalno gėrimasi Nemuno klonio didybe, plytinčiu šilu.

Vietovė kasmet gražėja, tvarkoma piliakalnio aplinka. Dar prieš karą kalne stovėjo, rodos, dvi sodybos, piliakalnio aikštė buvo ariama. Spau­doje buvo reikalaujama Punios šilą su istoriniais paminklais paskelbti saugomais, kalbėta net apie nacionalinio parko sukūrimą. Tik 1960 m. Punios kraštovaizdžio vertybės paskelbtos botaniniu-zoologiniu draustiniu.

Punios draustinis yra kitų įdomių gamtos ir istorijos paminklų arti­moje kaimynystėje. Dauguma jų yra Didžiosiose Nemuno kilpose. Nemunu aukštyn, kairiajame šlaite, Rumbonys su didingai nuo upės išrodančiu piliakalniu. Pasroviui — Balbieriškis, kur nuo kairiojo Nemuno šlaito į upę atsiveria tokie reginiai, kokių visoje jos tėkmėje niekur neišvysi. Šio šlaito atodangos įdomios geologiniu požiūriu: jose atsidengia čia tyvuliavusių prieledyninių marių dugno nuosėdos — juostuotieji moliai. Žemiau, kai­riuoju Nemuno pasieniu, nusidriekia Prienų šilas. Čia pat siaura Birštono sąsmauka, spaudžiama stačių slėnio šlaitų: kairėje — Kernuvių atodan­gos, dešinėje — raguvoti Birštono šlaitai, piliakalnis. Tas šlaitas tęsiasi iki Verknės žiočių, kur garsiosios atodangos — ožkų pečiai. Ties Birštonu Kauno marių pradžia, Didžiosios Nemuno kilpos. Kaip unikalus gamtos ir istorijos kompleksas, esantis netoli Kauno ir Alytaus, su augančiais miestais — Prienais ir Birštonu, kasmet susilaukia vis didesnio susidomėjimo, dažniau ir gausiau lankomas. Todėl tą kompleksą reikia ištirti, ieškoti būdų, kaip jį apsaugoti, visapusiškai panaudoti.

Č. Kudaba „Iš Punios apylinkių praeities” // Punios šilas 1976 m., p. 5-14.

---