Uteniui didžiu kunigaikščiu esant, Prūsų kryžokai savo antpultėmis didžiai įkyrėjo žemaičiams, todėl ir tie kaip įmanydami steigės jiems atmonyti.
Metuose 1285 jaunas ponaitis Girdilis, turtingų tėvų sūnus, ynas žemaitis, šiaip apsivertė. Nuvažiavo į Prūsų miestą Ragainę, pasisakė norįs kataliku būti ir išmokti jos įstatymų. Vokiečiai priėmė jį žmoniškai, kunigui Ragainės įsakė mokyti poterių ir taisyti prie krikšto. Kunigas mokė. Girdilis rodės pamylėjęs katalikų tikėjimą, buvojo bažnyčioj, klaupės meldės ir sakės norįs krikšto. Dar tarsi pamylėjo dukterį vieno turtingo vokiečio, kas dieną ją lankė ir ketino toj pačioj dienoj priimti krikštą ir šliūbą.
Taip į meilę vokiečių įsipirkęs, ne kartą sakė: „Oi, kaip būtų gerai, kad jūs visus žemaičius apkrikštytumėt, nes vargsta tamsybėj pagonių vieros.” Paskiau tarė: „Žinot patys, jog yra Žemaičiuose ties upe Dubysa garsinga pilė, kad suteiktumėt man būrį kryžokų, aš ją veikiai jums atiduočiau. Toj pilėj gyvendami, galėtumėt žemaičiais valdyti kaipo padonaisiais. Vokiečiai, visuomet geisdami žemaičius pamušti, patikėjo tai kalbai ir atidavė po valdžia Girdilio šimtą kareivių.
Girdilis, visa tai padaręs, nakčia pagal davė žodį žemaičių vyresnybei; pasakė, kokioj dienoj ir kokioj syloj ateis po pile. Keletui dienų praslinkus, sėdo į arklį ir traukė slapta per miškus drauge su vokiečiais. Prisiartinus prie pilės, Onkaimis vadintos, tarė Girdilis: „Sėskimės, pasivalgykim ir pasiilsėkim, idant stipriai galėtumėm grumtis; pilė jau nebtoli, kurioj gal nėra nė įgulos.” Vokiečiai, vyliaus nesamprotaudami, paklausė, sėdo nuo arklių, paleido tuos ganytis į pievą, numaustė savo geležies kepures ir susėdo valgyti.
Vos tai padarė, žemaičių daugiau ne tūkstantis šmurkš išpuolė iš pilės it širšūnai iš drevės, beregint apsiautė visus vokiečius ir išpjovė it žydai kalakutus Velykoms. Vienas Girdilis gyvas bepaliko. Žemaičiai paglemžė vokiečių arklius, vežimus, ginklus, pinigus ir visa, ką tiktai rado.
Ragainės vokiečiai laukė žinios apie tą savųjų žygį, bet nebuvo kam žodžio duoti. Neveikiai dasižinojo buvę nuo Girdilio apviltais ir visus vokiečius pražuvus. Narbutas knygoj IV.
M. Valančius „Pasakojimas Antano Tretininko” // Raštai I-tomas 2001 m., p. 613-615