Betygalos I piliakalnis

Betygalos I piliakalnis

Betygalos piliakalnis (dar vadinamas Betygalos pirmuoju piliakalniu) – piliakalnis šalia Betygalos, Raseinių rajone, patenkantis į Dubysos regioninio parko teritoriją. Pasiekiamas iš kelio 3504 Ariogala–Betygala–Šiluva  pasukus prie naujųjų Betygalos (Pilkalnio) kapinių, toliau nuo jų lauko keliuku pavažiavus 300 m pro kapinių šiaurinį pakraštį, laukų kraštu (yra kairėje). Prie kapinių stovėjimo aikštelės pastatyta rodyklė į Betygalos piliakalnius. Piliakalnis pažymėtas informaciniu stendu. Nuo Antrojo piliakalnio nutolęs apie 300 m į šiaurės vakarus (į Betygalos pusę).

Piliakalnis įrengtas aukštumos iškyšulyje į Dubysos slėnį, Vaškutės upelio dešiniajame krante. Iškyšulys apardytas ankstesniais laikais čia ilgai ariant, kasinėjant. Vėliau ši vieta tapo nenaudojama, dirvonuojančia, dalis – apaugusi išretintais medžiais. Papėdėje, į kapinių pusę, trykšta šaltinis „Krivio akis“.

Istorija

Betygalos piliakalnis datuojamas I tūkstantmečio–II tūkstantmečio pradžios laikotarpiu.

Padavimai ir legendos

Seniais Švedų karų laikais atėjo į Betygalą Švedų kariuomenė. Ten kur dabar stovi skardus kalnas buvo pilis. Išėjusi iš pilies lietuvių kariuomenė il­gai gynėsi, bet neišlaikė ir pasitraukė į miškus.

Po kiek laiko lietuviai vėl rengėsi švedus nuo pilies kalno numušti, bet tas lietuviams būtų daug aukų kainavę. Tik atsirado vienas, gudrus lietuvių ka­reivis, kuris sugalvojo be ginklo švedus nuo kalno nuvaryti.

Taip vieną naktį lietuvių kareiviai aprėdė žirgą vario skarda ir iš miško iš­vedę pavarė jį į pilies kalną pas švedus. Toks nepaprastas arklys labai nustebino visus švedų kareivius ir sukilę ėmė vytis ir gaudyti auksini arklį. Tuo tarpu lie­tuvių kareiviai puolė pilies kalną ir užėmė… švedai net nesuspėjo ginklų pasi­imti. Ir daugiau švedai pilies kalno iš lietuvių nebeįstengė atimti.

žmonės kalba, kad ir dabar kai kada kalne pasirodąs aukso žirgas ir esąs gir­dėti jojančių raitelių dundėjimas.

Taip pasakojo vienas senukas, sėdė­damas, pamiškėj ties garsiuoju Betygalos pilies kalnu. Yra ir daugiau gražių pa­sakų.

Gražios apie ši kalną žemaičių pasa­kas, bet gražus ir kalnas. Daug kas ateina juo pasigrožėti.

B. Buračas

Betygala

Betygala (Raseiniu pav. ant Dubysos kranto). Czionai ant didelio ir toli matomo pilkalnio yra dar kelmai szulu nů szventinyczios senovēss Lietuviu tikėjimo, kur amžina ugnis dege ir Žemaicziu kryviu kryvaitis liki apkriksztyjimo per Jagelą gyveno. Buvo ant to kalno tvirta pilis, vadinama Kryżoku Okaimiu. Zmones bijo po tą kalną vaikszczioti sakydami, kad tenai vaidinasi, ir nenor neko apie kalną pasakoti, laikydami už grēką. Tasai kalnas apaugęs gire tur savyje daug pylimu, ravu ir kitu dalyku zmoniu ranka iszdirbtu. Zmones pasakoja, kad tenai yra pakasti senovēs tikėjimo dievai. Ne toli nu tenai yra kaimas su baźnyczia, vadinamas Ugioneis. Ugionei dabar rokůjami už stebluklingą vietą. Arti baźnyczios yra szulinys koplyczele apręstas, kurio vandů esąs stebuklingas. Kad vieną kartą valē tą szulinį, tai ant jo dugno rado visokiu senoves piningu, primētytu musu sentēviu ant aukos.

M. Davainis-Silvestraitis „Betygala” // Aušra 1885 m., nr. 2-3, p. 61.