Vyžuonų priešistorės beieškant

Vyžuonų priešistorė

Vyžuonos – senųjų sėlių genčių pakraštys. Genčių, turėjusių pačių archaiškiausių gyvenimo būdo, ypač gamtos ir jos reiškinių garbinimo papročių. Kaip matome iš rašytinių šaltinių, taip pat senelių bei prosenelių pasakojimų, visa juos supanti gamta turėjusi paslaptingos, galingesnės už žmogų jėgos, tiesiogiai veikiančios savo reiškiniais. Tad natūralu, kad gamta buvo sudievinta ir jai skirta daug garbinimo apeigų. Šiandien neturime jų tiesioginių aprašymų, tačiau žmonių kūrybos palikimas (folkloras) pakankamai aiškiai atspindi anosios, ikikrikščioniškosios epochos spalvas, teikia gana išsamų gyvenimo būdo ir pasaulėžiūros vaizdą.

Geografinės krašto savybės, kai kurie reti, fragmentiški istoriniai dokumentai ir archeologiniai radiniai teikia medžiagos prielaidoms, kad Vyžuonų gyvenvietė galėjo egzistuoti gerokai prieš mūsų erą, gal net naujojo akmens amžiaus laikais, kaip ir kitos paežerių ir paupių priešistorinės gyvenvietės.

Tarp kita ko turėtume pastebėti, kad etnologijos mokslui, tiriančiam tautos ar etninės bendrijos kultūros raidą, taip pat ir etnografijai, tiriančiai žmonių materialinę bei dvasinę kultūrą, yra būdingas vadinamasis dedukcinis metodas, t. y. išvadų gavimas iš prielaidų, remiantis logikos dėsniais ir samprotavimais.

Vyžuonų gamtos savybės ir etninės bendruomenės tradicijų palikimo duomenys teikia galimybių apibūdinti šį lokaliai apibrėžtą kraštą turėjus itin ryškių archaiškumo bruožų. Natūralu, jog vyžuoniškis, ilgus amžius gyvendamas gana uždaroje aplinkoje, buvo gamtmeldys, tikėjęs dangaus, žemės ir požemio dievais, paveldėjęs ir kūręs savo dvasinę būseną atitinkančius ritualus – nuo giesmių, muzikos įrankių, apeiginių šokių, maldų iki aukojimų. Gamta buvo jo šventovė su saulės, žemės, medžio, ugnies, vandens, jį supančios visatos kultu. Šis kultas ugdė dievobaimingą dvasinę būseną, gėrio ir blogio suvokimą, šeimos ir genties tradicijas, išreikštas kasdienio darbo, o dažnai ir meninės kūrybos priemonėmis – aplinkos puošyba, mažąja architektūra, piešiniais, choreografinėmis, giedamosiomis, instrumentinėmis sutartinėmis, jų panaudojimu gamtmeldystės apeigose ir ritualuose. Iš to ir šiandien suvokiame anų kartų žmonių gyvenimo būdą, net mąstymo kriterijus, juos supusio pasaulio vaizdą, tebematome jų vienur kitur išlikusius originalius pastatus, statybos ir puošybos manierą, darbo ir buities įrankius, tebegirdime jų melodijų intonacijas, galime restauruoti archaiškus etnografinius reiškinius. Atkasame archeologinius reliktus iš Galelių, Šiaudinių, Kaliekių, Dusynių, Vyžuonų gyvenviečių, piliakalnių, bylojančius apie sunykusias per tūkstantmečius gyvenvietes, nustatome jų amžių, žmonių veiklos pobūdį.

O kiek dar neatkasta? Kiek dar nematė šiame originalios žemės lopinėlyje skvarbi tyrinėtojo akis? Tebus tai ateities kartoms.

Tik kiek daugiau nei 600 metų mus sieja su krikščionybės Vyžuonose užuomazga – viena iš pirmųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir pirmąja šiaurės rytų Lietuvoje Vytauto laikų šv. Jurgio bažnyčia. Dr. Jurgis Gimbutas savo studijoje yra nustatęs, kad ji buvusi 23-oji iš eilės Lietuvoje pastatyta bažnyčia. Nežiūrint kai kurių istorikų abejonių, remiantis istoriniais šaltiniais, bažnyčios pastatymo data laikoma 1406-ieji metai.

O kas šioje bažnyčios vietoje buvo anksčiau?

Vargu ar apsiriktume teigdami, kad būtent čia, Vyžuonos upės vingio kalvoje, galėjo būti gausios Vyžuonų gyvenvietės pagonių šventykla. Kaip žinia, bemaž visos bažnyčios tais laikais buvo statomos pagonių – gamtmeldžių šventovių vietose. Čia, būsimosios bažnyčios vietoje, tikriausiai ir vykdavo dievaičio žalčio Vyžo (Vyžono, Vyžuono) garbinimo apeigos. Šią versiją primindavo XIX a. pab. – XX a. pr. vyžuoniškiai. Todėl darytina drąsesnė prielaida, kad ir Vyžuonų miestelio vardas sietinas ne su vyža, kaip neargumentuotai kai kas bando teigti, o su dievaičiu žalčiu Vyžu (Vyžonu, Vyžuonu), nuo žilos senovės garbintu šioje vietoje, kur LDK Vytautas pastatė bažnyčią apkrikštytiems tėvynainiams. Tad nuo to laiko, nuo 1406–ųjų metų prasideda naujasis, sakytume, vėlyvasis Vyžo[nų], dabar Vyžuonų gyvenvietės amžius.

Suprantama, ryškiausias argumentas, teikęs Vyžuonų miestelio vardą, yra hidronimas Vyžuona. Prie žaltiškai išsiraizgusios Vyžuonõs kūrėsi Výžuonos, kur ilgus amžius buvo garbinamas dievaitis Výžas (Výžonas, Výžuonas), saugojęs vyžuoniškius nuo įvairių negandų.

Teigiama, kad gyvenvietė augo dvaro aplinkoje ir buvusi žymiai didesnė negu dabartinis Vyžuonų miestelis. Pagal padavimus, ji siekusi net iki Lukno ežero. (Suprantama, bažnyčia negalėjo būti statoma apytuštėje vietovėje, o ten, kur buvo susitelkusi nemaža žmonių bendruomenė, gyvenusi savo papročiais ir tikėjimo apeigomis.)

Kokio gi pobūdžio apeigos galėjo būti atliekamos šioje dabartinės bažnyčios vietoje buvusioje pagonių šventykloje, upės vingio kalvoje, netoli šilo, ežerų ir Šventosios – vien įsivaizduot tegalime. Suprantama, kad čia tuomet dar toli gražu niekas negirdėjo atneštinių Europos kultūros ir meno atributų, negirdėjo muzikos karaliaus vargonų gaudesio ar šiandieniškai suprantamo choro harmonijos. Užtat netenka abejoti, jog čia gaudė lietuviški mediniai trimitai, ragai, siaudė skudučiai, dundėjo būgnai, skambėjo sakrališkos kanklės, prie aukuro aidėjo giesmių sutartinės, turėjusios nepalyginamų su Europos kultūra bruožų, o būdingos vien šiam senųjų sėlių genčių pakraščiui. Todėl tie žmonės, oficialiai įvedus krikščionybę ir tuoj pat pastačius jiems bažnyčią, dar ilgai nesuvokę joje atliekamų nežinomo kunigo laikomų pamaldų ceremonialo.

Pasak padavimų, žalčio Vyžo garbinimo apeigos vykdavę apie 1 km nuo Vyžuonų esančiame, legendomis apsakytame Kartuvių kalne, kur šiandien švyti grakštus ir prasmingas XX a. pradžioje vaikų pastatytas paminklas Vytauto Didžiojo garbei. Kartuvių kalnas (visas Vyžuonų ozas) yra įspūdingas gamtos paminklas, iki šiol archeologų mažai tyrinėtas, lygiai kaip ir kalne esantis savito geometrinio išdėstymo akmenynas, galėjęs turėti senovės kulto ir astronominę paskirtį.
Legendų, padavimų ir pasakojimų gausa leidžia daryti prielaidas dėl paties Kartuvių kalno istorinio vaidmens. Kalnas buvęs žmonių supiltas, senovėje ant jo stovėjusi didelės gynybinės reikšmės pilis, vykdavusios kulto apeigos, buvę kariami nepaklusnūs baudžiauninkai… Šie teiginiai, padavimai ir pasakojimai nėra iš piršto laužti, o turi tam tikro istorinio objektyvumo, teikiančio naujų impulsų tyrinėtojams. Vien žvalgomojo pobūdžio ekspedicijos iki šiol dar negalėjo išsamiai atsakyti į keliamas mįsles. Rašytiniai šaltiniai dažniausiai apsiriboja tik kukliais paminėjimais arba spėliojamojo pobūdžio samprotavimais, neturinčiais ryškesnių tyrinėjimų argumentų.

Iš gana didelio skaičiaus rašytinių minėjimų galima susidaryti įspūdį, kad Vyžuonos – tikra žalčio karalija, pagonių dievaičio žalčio Vyžo ar Vyžono sostinė.

Ir iš tiesų čia žalčių buvę kiekvienoje sodyboje, jie atlikdavę namų sargo, globėjo vaidmenį. Jiems buvęs išskirtinis dėmesys ir pagarba. Tam tikroje gamtos aplinkoje kiekvienų metų kovo mėnesio pabaigoje buvo rengiami žalčio garbinimo ritualai – aukojimai, kuriems vadovavęs Krivis su vaidilutėmis. Atvažiuodavę žmonės iš gana toli. Atveždavę dievaičiui aukoti paukščių, žvėrelių, javų, gražių rankdarbių. Aukas dėdavę ant aukuro ir degindavę Dievo garbei, o šalia atlikdavę tam tikrą ritualinę apeigą: Krivis kalbėdavęs maldą, vaidilutės atlikdavusios choreografinę apeigą, giedodavę, šokdavę, gerdavę alų ir midų.

Anot etnologės Pranės Dundulienės, lietuviai, manydami, kad žalčiuose slypi artimųjų mirusiųjų vėlės, per svarbiausias kalendorines šventes vaišindavę tariamai atsilankančios mirusiųjų namiškių vėles, įsikūnijusias žalčiuose. Vyžuonų apylinkėse išliko daug dubenuotųjų akmenų, susijusių su buvusiu žalčio kultu. Šie akmenys buvę bemaž prie kiekvienos sodybos. Kėlėsi žmonės kitur gyventi – vežėsi ir šiuos akmenis.

Žalčio kultas dar gana ilgai neužleido vietos naujai krikščionybės religijai. Žmonės jį tebegarbino savais paveldėtais papročiais. Žaltys, kaip gėrio pradas, ilgainiui tapo medicinos simboliu, jis dažnai sutinkamas namų ir kryžių puošyboje, dailininkų darbuose.

Prasminga, kad šiandien žaltys – Vyžuonų bažnyčios sienoje. Jis primena naujoms kartoms savojo gamtmeldystės kulto laikus nuo tolimos baltiškosios kultūros proistorės iki 1406-ųjų metų, kuomet šitoje vietoje iškilo vieni pirmųjų Lietuvoje krikščioniškojo tikėjimo maldos namai gausios Vyžuonų gyvenvietės žmonėms. Čia jis virto akmeniniu, nežinomo žmogaus surastu, nežinomo skulptoriaus padailintu, pagoniškojo tikėjimo simboliu ir tik 1891-aisiais kunigo klebono Pranciškaus Drukteino iniciatyva, remontuojant bažnyčią, įmūrytu jos didžiojo altoriaus lauko sienoje. Iš esmės jis laikytinas dviejų kultūrų – pagonybės ir krikščionybės – sankirtos simboliu.
Bažnyčios atnaujinimo ir padidinimo proga jos pamato akmenyje iškaltas toks įrašas: ,,Ecelesiae Vižuns. 1 mus aedificuator Ignotus, Ranovavit et amplificavit sac. F. Druktein cum parachianis Anno D-ni 1891„.

Vyžuonų apylinkės

Vyžuonų apylinkėse gausu kalvų, ežerų, upių. Aukščiausi žemės pakilimai siekia per 150 m nuo jūros lygio. Gražūs Šventosios ir Vyžuo­nos upių slėniai. Dirvožemis vidutiniškas, yra gerų pievų. Už 3,5 km į šiaurės vakarus nuo Vyžuonų Vyžuona įteka į Šventąją. Ant šių upių pastatyti keli vandeniniai malūnai: Vy­žuonose, Žaliojoje, Kunigiškėse ir kt. Vals­čiaus ribose yra apie 20 ežerų: Bevardis (Ku­nigiškių k.). Būdasas, Varležeris (Varniškių k), Dusynas (Dusynų k.), Ešerinis (Šileikių k), Išleistinis, Iženas, Iženėlis (Vyžuonos), Kavolių, Velniabalė, Vilutis (Starkų k.), Luknelis (Meleikių k.), Lydekis (Vyžuonos), Luknas, Raistežeris (Sprakšių k.), Klabuotas (Šiaudinių k.) ir kt. Iš upelių, be minėtų Vy­žuonos ir Šventosios, pažymėtini: Davila, Dunėpa, Dusyna, Girbys, Graužinė, Karčiupis, Karuža, Lašupis, Lukna, Ožkabalių upelis, Prūdelis, Ringys ir kt.

Daugelyje vietovių randama archeologinių radinių. Bėdžių gale, prie Baltosios Pakriūtos, yra senkapis.

Į šiaurės vakarus nuo Vyžuonų, tarp Šven­tosios, Vyžuonos ir Girbio (kairysis švento­sios intakas, 4,4 km ilgio), yra Vyžuonų miškas. kurį šventoji perskiria į dvi dalis, šiau­rinėje, prie Kunigiškių kaimo, yra nedidelis Kunigšikių ežerėlis, o pietinėje Baltys ir Nedrijas. Miške vyrauja pušys su maža kitų medžių priemaiša. Gana įvairi miško augalija, kurią yra ištyrusi ir aprašiusi šio miško pa­kraščio gyventoja Veronika Žvironaitė.

1942 m. į Vyžuonų mišką buvo parašiutais nuleisti iš Rusijos atvežti keli lietuviai ir rusai partizanai. Kelių apylinkės ruselių remiami, jie kurį laiką terorizavo gyventojus, juos plėš­dami. Po karo šią jų veiklą okupantai labai išaukštino, net išleisdami specialų veikalą. 1944—1945 m. čia laikėsi ir veikė vyžuoniškiai lietuviai partizanai, turėję keletą skau­džių susirėmimų su bolševikais.

Vyžuonų apylinkėse buvo daug gražių kry­žių, vietos meistrų drožinėtų. Labai gražūs kryžiai stovėjo vidurmiestyje ir Vyžuonų-Debeikių-Utenos kryžkelėje. Vėliau jie supuvo ir nebuvo atnaujinti. Vidurmiestyje, kryžiaus vietoje, buvo pastatytas nepriklausomybės pa­minklas.

4 km į vakarus nuo Vyžuonų, prie Kumpuolio ežerėlio, yra Dobravolės dvaras. Seniau čia buvo du kaimai: Vilučių ir Kavolių. Šių kaimų gyventojai rėmę sukilėlius, todėl po 1863 m. rusų deportuoti į Rusiją, jų žemės nusavintos ir prijungtos prie dvaro.. 2 km į šiaurę nuo Dobravolės, yra Stalnioniškio kai­mas (1923 m. 8 sodybos ir 41 gyv.). Čia taip pat gyveno rusų kolonistai ir turėjo savo maldyklą.

3 km į pietryčius nuo Vyžuonų yra Lukno ežeras, 3 km ilgio, apimąs 65 ha plotą. Per jį teka Lukuos upelis. Kiek į pietus nuo ežero yra Galalių kaimas (1923 m. 37 sodybos ir 162 gyv.). Čia pietinėje ežero pakrantėje yra vieta, kurią žmonės Sala vadina; ūkininkai čia išardavo senų puodų šukių, degėsių, se­novės dirbinių. 1958 m. Vienos kraštotyros muziejus ir Mokslo akademijos institutas iš­tyrė 200 m² žemės plotą su I-jo amžiaus kul­tūriniu sluoksniu. Nustatyta, kad čia būta atvi­ros gyvenvietės, prie kurios ir susidaręs apie 1 m storio kultūrinis sluoksnis. Rasta brūkš­niuotosios keramikos dirbinių, pora geležinių pjautuvėlių, molinių tinklo svarelių, keletas titnaginių dirbinių, peiliukas, strėlės kotelis, keletas skeltelių. Žmonių čia jau gyventa nau­jojo akmens amžiaus gadynėje, dar prieš Kristų. Radiniai buvo padėti Utenos krašto­tyros muziejui.

Vyžuonų ir apylinkės žmonės – geri ir nuoširdūs lietuviai, išlaikę senuosius papročius, būdingus lietuvio charakterio bruožus, aiš­kaus lietuviško nusistatymo, niekada nebuvo nutautę, neabejingi savo tautos reikalams. Iš svetimtaučių tebuvo nedaug rusų kolonistų.

Maršrutas „Vyžuonų priešistorės beieškant”

Ne visus aukščiau surašytus objektus ir ne visas išvardintas vietoves aplankysime keliaudami pėsčiomis šiuo maršrutu, nes per vieną dieną to padaryti paprasčiausiai neįmanoma. Šį kartą aplankysime ir pasivaikščiosime po patį Vyžuonų miestelį aplankydami pakeliui išsidėsčiusius įdomesnius jo objektus, o išėję iš miestelio, patrauksime į Vyžuonų miške esanti Vyžuonų šilo gamtos taką, kuriame rasime kertinę miško buveinę, ežerą Baltį, senuosius Vyžuonų pilkapius, botaninį draustinį, natūralias pievas ir daug, daug gamtos grožio.

Tad skaitome toliau ir keliaujame į nurodytus taškus, spausdami pateiktas nuorodas.

Vyžuonų miestelis

Vyžuonų miestelis išsistatęs pakilioj vietoj, bet pats vidurmiestis žemumoje, šalia Lydekio ežero. Norint iš miestelio išvažiuoti, reikia kilti į tris kalvotas gatves, kurias iš senų laikų vadino Bedžių galas, Plikių galas ir Gudų galas. Nepriklausomybės metais kalnuotumas kiek sumažėjo, kai buvo pastatytas per Vyžuoną aukštesnis tiltas, dėl to kai kurie namai su krautuvėmis atsidūrė „patiltėje”. Senieji gatvių vardai pakeisti nau­jais: Bėdžių galas pavadintas Svėdasų gatve, Gudų galas — Utenos gatve, Plikių galas — Bažnyčios gatve (nuo Starkinės — Kapų gat­vė) Jurzdika — Užpalių gatve. Kaliamiestis – Sprakšių gatve. Apie 1938 m. vidurmiestį pavadino Plk. Saladžiaus gatve, kai vietos šauliai išrinko savo būrio garbės nariu.

Per miestelį teka Vyžuona. Vienoje vietoje ji pasisukdama sudaro sietuva. Čia yra aukš­tas krantas Baltoji Pakriūta – jaunimo mėgiama maudymosi vieta. Kiek žemiau į Vyžuoną įteka mažas Strėliškio upelis, čia ant kalveles yra Vyžuonų kapinės, apie kurias vyžuoniškiai dažnai sako: „Man teks greitai važiuoti į Strėliškio upelį“. Kapinėse yra nema­ža gražių paminklų, lietuviškų stilingų kry­žių; įdomūs ir jų seni mūriniai vartai.

Vyžuonų kapinėse palaidotas rašytojas, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas Bronius Radzevičius (1940–1980), poetas, literatūros kritikas Antanas Masionis (1941–1974), knygnešys Antanas Radzevičius (…-1937). 1945 m. žuvusiems Vyžuonų parapijos partizanams atminti pastatytas 1992 m. žymaus tautodailininko – medžio skulptoriaus Stasio Karanausko (1928 m. gimusio Vyžuonų valsčiaus Šaltinių kaime) sukurtas stogastulpis su Rūpintojėliu. Seniausių paminklų datos: 1881 m., 1895 m., 1898 m. Unikalus kapinių bruožas – koplytėlės ir tvoros vartų derinys. Virš vartų arkos įrengtoje koplytėlėje esanti skulptūra „Kristus, nešantis kryžių“ įtraukta į Kultūros vertybių registrą“. Pagal vartų akmenyje esantį įrašą, vartai pastatyti 1886 m., o 1888 m. sukurta ir įmontuota skulptūra. Šalia kapinių stovi paminklinis akmuo žuvusiems partizanams atminti.

Galbūt ir keista kelionę pradėti nuo kapinių, tačiau šalia jų įrengta erdvi automobilių stovėjimo aikštelė, kurioje bus patogu palikti savo automobilius, Nuo čia apžiūrėję kapinių vartus, koplytėlę, pradėsime kelionę po Vyžuonų miestelį. Spauskite nuorodą žemiau ir vadovaudamiesi žemėlapio nuorodomis važiuokite į kelionės tikslą.

Rašytojų kalnelis

2000 m. dviejų talentingų šio krašto rašytojų – poeto, literatūros kritiko Antano Masionio (1941–1974) ir prozininko Broniaus Radzevičiaus (1940–1980) atminimas buvo įamžintas Vyžuonos upės apjuostame kalnelyje, kuriame pastatytos skulptoriaus Henriko Orakausko skulptūros. Už upės – B. Radzevičiaus vaikystės namai. Rašytojo kūryba – pirmasis sovietiniu laikotarpiu ryškus moderniosios prozos proveržis, skausmingai atskleidęs pokario kartos egzistencinę aklavietę. Rašytojui B. Radzevičiui 1991 m. suteikta Lietuvos nacionalinė premija. 2007 m. žymiajam kraštiečiui Vyžuonose, skverelyje prie seniūnijos ir mokyklos, pastatytas paminklas (aut. H. Orakauskas). A. Masionis kūrė kontempliacinę lyriką, poeto kūrybai būdinga vidinio nerimo, dramatiškų išgyvenimų motyvai, intelektualumas. Anksti į Amžinybę išėję tragiško likimo literatūros kūrėjai B. Radzevičius ir A. Masionis palaidoti Vyžuonų kapinėse. Rašytojams B. Radzevičiui ir A. Masioniui, skulptoriui H. Orakauskui suteikti Vyžuonų miestelio garbės piliečių vardai.

Vos už 800 metrų nuo ten kur esame – Rašytojų kalnelis, vieta, kuria būtinai turime aplankyti keliaujant po Vyžuonų miestelį. Tad spaudžiame nuorodą po šiuo tekstu ir atsidariusiame žemėlapyje einame pagal nubrėžtą schemą.

Senosios žydų kapinės

4525.00 kv. m teritorija yra valstybės saugomas memorialinis objektas, įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. Kapinėse palaidoti Vyžuonų miestelio judėjų konfesijos gyventojai, išlikę keletas akmeninių antkapinių paminklų.

Visai čia pat, už kelių šimtų metrų ir Senosios Vyžuonų žydų kapinės, pakeliui, grįždami į miestelį aplankykime ir jas.

Padavimai Vyžuonų vardą sieja su lietuvių kitados garbintu dievaičiu Vižu, apie kurį iš­likę pasakojimų. Ant Kartuvių kalno, vėliau Vyžuonų bažnyčios rūsyje, iš seniausių laikų gulėjo nemaža akmeninė žalčio Vižo galva, tačiau nebuvo žinoma, kas ir kada ją padarė, kuriems reikalams naudojo. Vyžuonos vardą pirmiausia, matyt, gavo upė, pratekanti pro miestelį, vėliau ir vietovė.

Vyžuonų bažnyčia ir šalia esantis Vyžo šaltinis

Kur beeitum mažame miestelyje Vyžuonose, visur susiduri su Žalčio Vyžo legenda. Žalčio pavidalą turėjusio lietuvių dievo atvaizdas įamžintas Vyžuonų herbe, karūnuotas žaltys išdrožtas prie kelio pastatytame mediniame stulpe, pasitinkančiame visus atvažiuojančius. Iš Vyžuonų Šv. Jurgio bažnyčios sienos kyšo akmeninė išsižiojusio žalčio galva, o jei norite pamatyti visą žaltį, nuo bažnyčios leiskitės šlaitu gatvės link – didelis medinis dievas susirangęs šildosi atokaitoje prie akmenimis apdėlioto baseinėlio. Šis baseinėlis nepaprastas – tai Žalčio šaltinis, trykštantis šlaite nuo neatmenamų laikų. Nežinantiems jis labiau panašus į apvalų baseinėlį, nes jokios srovės nematyti – ji trykšta dugne.

Prie Vyžo guolio pastatytas suoliukas norintiems pailsėti ir su žalčiu pasikalbėti. Pavasarį Vyžo šnabždesį nustelbia paukščių giesmės, užliejančios šlaite pražįstantį sakurų sodą, bet tylų rudenį jį galima išgirsti šlamančiuose lapuose. Nuo Vyžo suoliuko matyti kalvos papėdėje nusidriekusių Vyžuonų stogai ir kelias.

Romos katalikų bažnyčia yra labai sena. Ji pastatyta 1406 m. Vytauto ar kurio kito jo įga­liojimu. Kunigaikščių Radvilų laikais (1611- 1687), Vyžuonų katalikai savo bažnyčios ne­teko, nes Radvilai ją pavedė reformatams. Tik 1687 (pagal Balinskį 1664 m.) ji buvo grą­žinta katalikams. Turbūt tikslesnė Balinskio data, nes ją mini ir 1664 06 22 Kėdainių sinodo raštai. Tačiau ir vėlesni reformatų do­kumentai (1715 m. aktai) jų bažnyčią mini. Reformatai rinkdavosi ir laikydavo savo pa­maldas maždaug iki 1720 m. Greičiausiai jie turėjo maldos namus prie aukšto Vyžuonos kranto, kurį ir mūsų laikais vyžuoniškiai va­dina Baltąja Pakriūta; čia iškasama pamatų liekanų, plytų. 1732 m. Kaidanavos sinodo dokumentuose jos vardo neberandame. Tada gal dar stovėjo nenaudojama, apgriuvusi, kol visiškai sugriuvo. Reformacijos sąjūdžio metu dėl bažnyčios kilo aštrių ginčų, net buvo bylų teismuose. 1706 m. katalikai pasistatė Vyžuo­nose nedidelę mūrinę bažnyčią.

1892 m. bažnyčia buvo iš pagrindų remon­tuota, perstatyta; buvo pailginta visu trečda­liu pristatant varpinę ir naują bokštą. Pa­likta senoji presbiterija su didžiuoju altorium ir visas bažnyčios priešakys, kurio formos la­bai ryškiai skiriasi nuo naujosios statybos. Ta pačia proga nuliedinti ir varpinėje paka­binti nauji varpai. Dešinėje sienoje iš lauko pusės įmūryta jau minėta akmeninė dievaičio – žalčio Vižo galva, kairėje pusėje — akmeni­nis švedų patrankos sviedinys, kitados kritęs į Vyžuonas.

Knygnešio A. Radzevičiaus namas

Tautinis lietuvių judėjimas Vyžuonose pra­sidėjo XIX a. pabaigoje. Apie 1863 m. Vyžuonų miestelyje tebuvę 4 raštingi ūkininkai. Prieš spaudos draudimo panaikinimą lietuviškų knygų bei laikraščių nebuvo daug: vienur ki­tur Valančiaus knygelės, kai kurie Zavadskio leidiniai, kiek religinio turinio pasakojimų. Iš mokytesnių vyžuoniškių tebuvo gal vienas ki­tas, jų tarpe kun. Juozapas Skardžius, baigęs kunigų seminariją 1901 m. Tačiau 1897 m. klebonas kun. J. Paškevičius mėgino šioje sri­tyje daugiau padaryti. To laikotarpio „Tėvy­nės Sargo“ puslapiuose ir kituose laikraščiuo­se buvo gausu korespondencijų iš vyžuoniškių veiklos ir gyvenimo. Atgavus spaudą, dau­giausia skaitydavo seiniškį „Šaltinį“, iš Vilniaus ateidavo „Vilniaus Žinios“, „Viltis“, bet nedidelis egz. skaičius. Buvo skaitomas ir „Lietuvos Ūkininkas“, už kurį klebonas skai­tytojus pabardavo iš sakyklos.

Pirmasis lietuviškas vakaras Vyžuonose su­ruoštas 1907 m., švč. Jėzaus širdies atlaidų dieną, klebono klojime; suvaidinta „Genovai­tė“. Žiūrovų buvo tiek daug, kad teko vai­dinti 3 kartus. „Artistai“ buvo labai stropūs ir pėsti atvykdavo iš tolimiausių kai­mų. Pirmuosius vakaro skelbimus piešė Pr. Saladžius (vėliau pulkininkas). Po to vaka­rai buvo ruošiami dažniau; vaidinta Jono Saladžiaus, Antano Radzevičiaus klojimuose. Pastačius naują špitolę, vaidinimai buvo ruo­šiami jos salėje. Būdavo ir komiškų nuotykių. Kartą artistas (rodos, Gaižauskas) buvo per daug išgėręs „dėl drąsos“ ir į sceną išeiti ne­begalėjo. Jį pavadavo Ona Zaštautaitė, prisilipinusi ūsus, persirengusi vyru ir pastorinus balsą. Vėliau ji baigė aukštuosius mokslus ir tapo žymia auklėtoja, vienuole.

Lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo laikotarpis tęsėsi 40 metų (1864–1904). Vien Utenos rajone žinoma net 50 knygnešių bei uždraustos lietuviškos spaudos platintojų. Vyžuonų centre, S. Dariaus ir S. Girėno gatvėje išlikęs mūrinis namas, kuriame gyveno žymus šio krašto knygnešys Antanas Radzevičius. Ant šio namo dvi atminimo lentos – viena skirta knygnešiui Antanui Radzevičiui atminti, antroji juodo granito lenta žymi vietą, kurioje 1945-1952 m. buvo kalinami ir kankinami nepaklusę sovietinei okupacijai Vyžuonų miestelio ir apylinkių gyventojai.

Vyžuonų dvaras

Vyžuonų proistorė yra sena ir sie­kia pirmuosius amžius prieš Kristų. Tačiau platesni archeologiniai tyrinėjimai nebuvo da­romi, ir todėl apie tai sunku ką nors tiksliau pasakyti. Rašytoji istorija prasideda nuo 1406 m. kai Vyžuonose pastatyta pirmoji R. kata­likų bažnyčia. Vadinasi, jau XIV a. Vyžuo­nos turėjo būti didesnė ir plačiau žinoma vie­tovė. Padavimai sako, kad Vyžuonos buvęs didžiulis miestas, tęsęsis net ligi Luknių. Ta­čiau istoriškai tai nepatvirtinama. Vyžuonų dvaras XV a. priklausė Lozovickiams, kurį Nelub-Hrynkovičius užraše savo sūnui Michnai. Po jų Vyžuonos atiteko Radvilų giminei ir jų valdžioje išbuvo ilgesnį laiką.

Istorikas prof. Jonas Yčas, gerai žinojęs Radvilų gimi­nės istoriją, savo „Biržuose“ sako, kad Vyžuonos galėjusios būti Radvilų giminės lizdas (ne Biržai); centrinis Radvilų dvaras buvęs Vyžuonose ir tik vėliau jie traukė į Šiaurę, užvaldydami Biržus. Radvilų dvaras buvęs prie vadinamojo Kartuvių kalno (piliakalnio).

Vyžuonų reikšmę Radvilų giminės istorijoje liudija ir faktas, kad čia 1603 m. buvo pa­laidoti ten mirusio Didžiojo Lietuvos etmono Kristupo Nikalojaus Radvilo, vadinamo Per­kūnu, palaikai (1547—1603 12 20). Šis Rad­vila buvo didelis savarankiškos Lietuvos gy­nėjas, pasižymėjęs kautynėse su rusais ir šve­dais. Tiesa, kai kurie reformatų istorikai ban­dė ieškoti šio vyro kapo Kėdainiuose ir kitur, tačiau visas abejones išsklaidė jų pačių isto­rikas. jau minėtas prof. Jonas Yčas, pabrėžda­mas. kad „Mes turime neabejotino auten­tiškumo jo sūnaus raštą (žr. jo instrukcijų Rysinskiui rinkinyje Monumentą reformationis Poloniae et Lithuaniae, t. II, Vilno, 1915); ten paliudyta, kad Perkūno kapas buvo Vy­žuonose ir jo atminimui bažnyčioje buvusi lenta su užrašu. Jo mirimo diena kasmet bu­vo iškilmingai švenčiama ir šia proga jam sa­koma panegirika“.

Šiais laikais Vyžuonų bažnyčioje Radvilo Perkūno kapo bei palaidojimo vieta neatseka­ma, ir paminklinės lentos nebėra. Visa tai su­prantama prisiminus, kad bažnyčia vėl grįžo katalikams, kurie, be abejo, paminklinę lentą pašalino, o palaikai tebėra kur nors įmūryti.

Ilgainiui Vyžuonų dvaro savininkai keitėsi. Likviduojant Radvilų turtus, iš Radvilų turtų komisijos Vyžuonas nupirko Vaitiekus Puslovskis. Iš Puslovskių dvaras 1856 m. perėjo Čapskiams. Vyžuonų ir Dobrovolės dvarus iš dvarininko Čapskio nupirko Meištavičius. Šie dvarai prieš tai buvo apleisti. Meištavi­čius žemę išdrenavo, pradėjo pavyzdingai ūki­ninkauti, išplėtė pieno ūkį, pastatė degtinės bravorą ir plytinę, dirbusią dvaro reikalams. Miškams tvarkyti iš Lenkijos atsikvietė miš­kininką Zaborovskį, kuris išmoko lietuviškai, vedė lietuvaitę ir buvo žmonių gerbiamas. Meištavičius 1911 m. mirė vėžiu. Pagal že­mės reformos įstatymų dvaro žemė buvo išda­linta; dalis jos atiteko ir Vyžuonų žydeliams.

Vyžuonų šilo pažintinis takas

Dvaras yra paskutinis objektas miestelyje, nuo jo toliau per Plaušius, Ažusienį, aplink Lydekio ežerą, keliausime link Vyžuonų miško, kuriame mūsų maršrutas įsilies į Vyžuonų šilo pažintinį taką.

Iki pažintinio tako pradžios beveik 3 kilometrai kelio, tad spaudžiame nuorodą žemiau ir keliaujame žemėlapyje pateiktu maršrutu.

Balčio ežero poilsiavietė

Einame gilyn į mišką. Sekantis mūsų kelionės tikslas Balčio ežero poilsiavietė, kurioje galėsime padaryti didesnę pertrauką, pasistiprinti, pailsėti, o šiltesnę vasaros dieną ir atsigaivinti vėsiame ežero vandenyje. Poilsiavietėje ant Balčio ežero kranto galima mėgautis miško ir vandens teikiamais malonumais bei aktyviai leisti laiką. Vieta pritaikyta šeimos poilsiui, čia įrengtas lieptelis, persirengimo kabina, laužavietė, sūpynės, stalai su suolais ir kt.

Iki stovyklavietės tik 750 m., tad spaudžiame nuorodą žemiau ir pirmyn.

Vyžuonų pilkapiai

1 km į šiaurės rytus nuo miestelio, 160 m į šiaurės vakarus nuo Vyžuonų–Užpalių plento, Vyžuonų girininkijos 62 kv. pietrytinėje ir 63 kv. šiaurės vakarinėje dalyse, Vyžuonų miške yra 3 pilkapiai, vienas nuo kito šiaurės rytų–pietvakarių kryptimi nutolę per 15–28 m. Sampilų skersmuo – 8–12 m, aukštis – 0,5–1 m. Šie pilkapiai datuojami IX–XII a.

Laidojimas pilkapiuose Rytų Lietuvoje buvo būdingas lietuvių gentims maždaug nuo III iki XII a. Iki šiol nežinoma, kur buvo minėtuose pilkapynuose palaidotų žmonių gyvenvietės. Pastarosios turėtų būti kažkur maždaug pusės kilometro spinduliu nuo šių pilkapynų vietų, dažniausia šalia vandens telkinių. Jeigu į dirbamus laukus patekę jų liekanos jau gali būti sunaikintos, tai esančių miškuose (kaip ir pilkapių) liekanos dar turėtų būti išlikusios ir įdomios senovės tyrinėtojams. Šiuo aspektu miškingos Vyžuonų apylinkės ypač įdomios.

Ir visai galima daiktas, kad dabar mes ir esame vietoje arba visai šalia jos, kurioje kadaise kūrėsi ir gyveno mūsų protėviai, o savo mirusiuosius jie laidoje pilkapiuose iki kurių dabar ir paėjėsim. Iki jų netoli, viso labo tik 400 m.

Vyžuonų botaninis draustinis

Vyžuonų botaninis draustinis yra šiaurės vakarinėje Utenos rajono dalyje, iš šiaurės pusės Šventosios ribojamo Vyžuonų šilo viduryje, Aukštaičių aukštumoje. Vyžuonų botaninio draustinio aplinkos kalvas sudarė ledynų tirpsmo vandens perplauti moreniniai dariniai, suskaidyti vandens latakų ir apskalauti laikinų ledynmečio ežerų vandens.

Daugiau kaip 90 procentų Vyžuonų botaninio draustinio teritorijos užima pelkės (vyrauja tarpinio tipo bei aukštapelkės, nedaug žemapelkių ir užpelkėję miškai). Likusią, nedidelę teritorijos dalį užima miškai, tarp kurių vyrauja užmirkę juodalksnynai bei pušynai. Draustinyje yra dviejų Europinės svarbos buveinių fragmentai: tai šaltiniuotos pelkės su retosiomis pelkinėmis uolaskėlėmis bei tarpinės pelkės. Būtina pabrėžti Vyžuonų botaninio draustinio bei jo aplinkos aukštą biotopų natūralumą.

Išlikusios pelkės yra visiškai pirmapradės, nepaveiktos jokios ūkinės veiklos, tikras perliukas ganėtinai urbanizuotame Vyžuonų – Užpalių krašto peizaže.

Raiškus draustinio aplinkos reljefas, įvairūs dirvožemiai ir skirtingi biotopai apsprendžia didelę augalų įvairovę labai mažame plote. Iš viso draustinyje buvo užregistruota apie trečdalis visų Lietuvos augalų (net 530 rūšių neįskaičiuojant samanų): Lietuvoje iš viso auga apie 1500 laukinės floros rūšių.

Vyžuonų botaniniame draustinyje buvo rasta net 13 į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų augalų, 3 grybų bei 5 gyvūnų rūšys, dar dvi į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos augalų rūšys buvo aptiktos Balčio ežero pakrantėje. Didelė retųjų rūšių koncentracija labai mažame plote rodo išskirtinę teritorijos svarbą bioįvairovei.

Dabar teks kiek pagrįžti ir tęsti kelionę toliau, link botaninio draustinio iki kurio eisime 2,3 kilometro. Turėkime omenyje, kad lankomės ypatingai jautrioje aplinkoje, todėl elkimės itin atsargiai nepadarydami nė menkiausios žalos aplinkai, kurioje esame.

Maršruto pabaiga

Štai ir apėjome visus šiame maršrute išsibarsčiusius objektus. Liko įveikti paskutinį etapą ir pasiekti prie miestelio kapinių paliktus automobilius. Nuo jų mus skiria apytiksliai 2,6 km atstumas. Spaudžiame nuorodą žemiau ir įveikiame paskutinį kelionės etapą pėsčiomis.

Grįžę prie automobilių šiek tiek pailsėkime, atgaukime jėgas ir dar šiek tiek pakeliaukime. Dar liko neaplankyti du tikrai įdomūs ir apsilankymo verti objektai, kurių dėl jų išsidėstymo vietovėje, į maršrutą pėsčiomis neįtraukiau. Tai įžymusis, aprašyme tiek daug kartų paminėtas Kartuvių kalnas ir šalia jo esantys Mezolito laiku akmenys. Neaplankę jų negalėsime laikyti, kad pilnai pažinome Vyžuonų kraštą, todėl sėdame į automobilius, atsidarome žemiau pateiktas nuorodas ir keliaujame aplankyti šių vietos įžymybių.

---

APRAŠYME NAUDOTA LITERATŪRA:

1. Prof. dr. Algirdas Vyžintas „Vyžuonų priešistorės beieškant”
2. Doc. dr. Gintautas Zabiela „Vyžuonų Valsčiaus senovė”
3. Sigutis Obelevičius „Utenos rajono Vyžuonų botaninis draustinis” medžiaga
4. Bronius Kviklys „Mūsų Lietuva”