Anykščiai — gražus ir nemažas miestas, tikrai vertas to vardo. Dabar jame yra apie 4500 gyventojų, didžiausias Lietuvoje vyno fabrikas, veltinių fabrikėliai ir daug kitokių pramonės įmonių. Graži, didinga mūro bažnyčia, didelis geležinis tiltas per Šventąją, geležinkelio stotis, gražiai išgrįstos betono šaligatviais nuklotos gatvės, centre daug gražių mūro namų. Į miestą subėga iš apylinkės keletas svarbių vieškelių, todėl turgadieniais čia labai gyva prekyba. Čia pat garsusis Anykščių šilelis, prie jo nuostabi vasarvietė, daug naujų, puikių vilų ir žavinga apylinkė. Tačiau Anykščiai neturi miesto teisių, kurias turi Kalvarija, Jurbarkas arba toks menkutis Kudirkos Naumiestis. Turistai ir svečiai, kurie iš senų kronikų žino Anykščių garbingą praeitį, stebisi labai garsiai.
Anykščiai buvo garsūs jau prieš 400 metų. Jie su dvaru priklausė karaliui. Jau 1516 m. karalius Zigmantas skelbė, kad Anykščių bajorus gali teisti tik jis pats, o Vilniaus burmistras, tijūnas nei raktininkas neturi teisės imti iš anykštėnų jokių mokesčių. Anykščiai buvo svarbesni už Ukmergę, nes 1699 m. jie mokėjo arklių pašto mokesčio 65, o Ukmergė tik 40 auksinių. Ligi 1775 m. Anykščiuose buvo pavieto teismas. Karalius Stanislovas Augustas Anykščiams suteikė miesto teises ir herbą. O dabar štai jūs neturite nei burmistro, jus valdo viršaitis, kaimas globoja miestą. Kaipgi taip apsileisti? Juk tai stačiai nepatogu…
Tačiau anykštėnai dėl to nesijaudina. O kam, sako, mums tos miesto teisės reikalingos. Kai valdovai labai rūpinosi mūsų miesto garbe, tai karalius Zigmantas pritrūkęs pinigų užstatė Anykščius Žemaičių seniūnui už 1000 kapų lietuviškų skaitikų. Dabar miestų burmistrai irgi užtraukia paskolas ant miestų galvos. Jei būtų miestas, reikėtų daugiau išlaidų, imtų didesnius mokesčius, įvestų griežtesnę tvarką, o dabar mums gerai. Mus valdo kaimas, ūkininkai, bet ir rūpinasi ūkiškai. Kur miestui reikia, jie pinigų nesigaili: tvarko gatves, stato gerus tiltus, tvarko kurortą, bet vis taupiai, su mažomis išlaidomis, neapsunkina mokesčiais. Neturime miesto garbės, bet užtat ir skolų nepažįstame: kaimas moka valdyti miestą.
Kvarco kasyklos
Šiaurės pusėje, Anykščių miesto ir Šeimyniškių kaimo laukuose yra garsios „baltojo aukso“ kasyklos… Baltuoju auksu anykštėnai vadina kvarco smėlį, iš kurio gaminamas puikus stiklas. Tų kvarco smėlio kasyklų plotas labai didelis, jis užima apie 5 kv. kilometrus, Anykštėnai tvirtina, kad tai yra geriausios rūšies smėlis, geresnis už užsieniškį. Anksčiau stiklo fabrikai už to smėlio centnerį mokėjo po 1,5 lito. Bet vėliau numušė kainą ir dabar moka tik po 25 centus už centnerį. Bet kasyklų savininkai ir ta kaina gerai uždirba. Anykščių auksas pavirs į tikrą auksą. Gražus tas Anykščių auksas. Jo kruopelės stambios, aštrios, kaip stikliniai karoliukai, žiba ir spindi, lyg maži deimančiukai.
Anykščiai, senovė
Įdomi Anykščių senovė. Atokiai nuo miesto stūkso trys piliakalniukai. Anykštėnai tvirtina, kad čia yra garsiosios Vorutos pėdsakai. Jie įrodinėja, kad ne Kernavėj, ne Liškavoj buvo Gedimino sostinė, bet ant šitų piliakalnių. Ir tiktai Mindaugo įpėdinis Traidenis perkėlęs savo sostinę į Kernavę. Toliau už geležinkelio stoties dunkso Šventaragio kalnas, ant kurio senovėje buvo šventosios ugnies aukuras ir romuva. Joje gyveno krivis Šventaragis. Kai kartą gudai užpuolė romuvą, Šventaragis užsidarė pilyje ir šaukėsi Perkūno pagelbos. Giedrą vidurdienį staiga apsiniaukė dangus, trenkė perkūnas ir užmušė atėjūnų vadą. Tačiau priešai vis vien puolė pilį. Nenorėdami pasiduoti į nelaisvę, krivis, visi vaidilos ir vaidilutės šoko į degantį laužą ir žuvo jo liepsnose. O visi pilies turtai nugrimzdo į žemę. Įsiveržę priešai nieko nelaimėjo. Šią vietą 1906 m. kasinėjo Dr. Basanavičius ir surado daug įdomių senienų.
Bendrai, Anykščių apylinkėje Dr. Basanavičius iškasė daug archeologinių vertybių. Varpelių, sagų, fibulų, puodų su degintų lavonų pelenais, ašaruvių, ginklų likučių ir žalvario papuošalų. Jis surinko čia apie 30 kaukolių ir išvežė į Vilnių. Dėžė su kaukolėmis buvusi padėta prieangy, todėl vieną naktį Vilniaus vagiliai, įsibrovę į butą, pagrobė ir tą dėžę, manydami, kad joje yra vertingų daiktų. O kai atidarę pamatė kaukoles, nusigando, pametė dėžę viename priemiesčio kieme ir paspruko. Dar labiau išsigando žmonės, kurie rytą tas kaukoles surado. Tuojau pranešė policijai, o ši prie dėžės pastatė sargybą. Mieste net pasklido kalbos, kad tas kaukoles pametė kažkoks burtininkas, norėjęs apleisti miestą maro liga. Tačiau greitai Basanavičius atsiėmė iš policijos Anykščių senovės iškasenas.
Legenda apie Starą
Įdomus Liūdiškių piliakalnis, kuris stūkso tarp vėjo žarstomų smėlio kopų, retai apaugusių skurdžiomis pušelėmis. Aplink jį tikra Sachara. Padavimai byloja, kad senovėje čia gyvenęs narsus valdovas Staras, kurio kita pilis stovėjusi ant jo vardu vadinamo Startų kalno. Startų pilaitėje gyvenusi valdovo žmona ir dvi skaisčios dukrelės. Kai kun. Mindaugas sutikęs priimti krikštą ir karaliaus vainiką, į krikšto iškilmes buvęs pakviestas ir Staras. Grįžtant jį pasitiko žilas krivis ir baręs už dalyvavimą iškilmėse, senųjų dievų paniekinimą, grasinęs nelaimėmis. Staras susigraudino ir pažandėje permaldauti dievus užrūstintus. Jis pasakęs: „Tegul dievai patys nurodo sau tinkamą auką. Aš paaukosiu jiems tai, ką sutiksiu savo girioje grįždamas į pilį“. Valdovas galvojo apie kokį žvėrį. Tačiau girios pakrašty jį pasitiko jo mylima žmona su vaikais, išėjusių palaukti grįžtančio vyro.
Baisiai išsigando Staras, pamatęs namiškius. Nieko jiems nepasakė apie savo priesaiką. Tris dienas dūmojo, nieko nevalgė ir negėrė, tris naktis akių nesumerkė. Bijojo užrūstinti dievus galinguosius, todėl nusprendė ištesėti pažadą. Jis savo kardu pervėrė miegančią žmoną ir dukras ir sudegino jų kūnus ant laužo. Nuo to laiko jis neberado ramybės. Vis liūdėjo, vaikščiojo po girias vienišas, su niekuo nesikalbėjo ir medžioklių nerengė. Žmonės jį praminė Liūdėtoju, Liūdžiu. Pagaliau jis abi pilaites pavedė valdyti savo broliui, o pats apsigyveno girioje, ten kur dabar stūkso Valupio kalneliai. Čia jis ir mirė visų apleistas. Kasinėjant Valupio kalnelius buvo rasti laibai didelio žmogaus griaučiai, paguldyti aukštelninki, sudėtomis kryžmai rankomis, o ant krūtinės padėtas kirvis, prie kojų — kardas. Senieji žmonės mano, kad tai nelaimingojo Liūdžio griaučiai, palaidoti prieš daug šimtų metų. Daug šiurpių paslapčių slepia Anykščių apylinkės kalneliai ir smėlynai.
Baliūnas K. Anykščiai dabar ir prieš 400 metų // Sekmadienis. – 1939, Nr. 6, p. 5
