Apuolė – mūsų senovės raktas

Apuolė – mūsų senovės raktas. Maždaug prieš tūkstantį metų narsūs ir drąsūs vikingai sutarė ka­žin jau kelintą žygį į rytus, į žemes už jūros.

Vadovaujami karaliaus Olavo, apie kurį vėliau skaldai dainas dai­navo ir sekė gūdžias pasakas, kuris dar ir šiandie minimas švedų pa­davimuose, vikingai susėdo į savo laivus, kaip žuvėdras, ir išplaukė, palankiam vėjui papūtus, į žemes, kurios juos viliojo. Ilgai plaukė vi­kingai Baltijos jūra, tačiau neabe­jojo, kad pavyks pasiekti sausumą, nes tai buvo ne pirmoji kelionė į Žemaičių žemę.

Ir išlipo nekviesti užjūrio sve­čiai rytiniame Baltijos krante, pa­leido kardus valion, patraukė kraš­to gilumon. Netrukus suliepsnojo sodybos, girių pakraščiuose ir tan­kumynuose kilo raudos, ir žemaičių kraujas sušlakstė gimtąją šalį, ir ne vienas krito iš vikingų tarpo, kad paskui verkė jų Skandinavijos kal­nuose pasilikusios laukti motinos, sesers ir mylimosios.

Olavas ėjo kaip audra. Grobinas buvo jau parblokštas, o nuo Grobino dar penkias dienas žygia­vo jūros vilkai tolyn, vis į žiemos rytų pusę, ligi Apuolės, kurią jie nekartą buvo jau lankę.

Apuolė buvo anų dienų kuršių – žemaičių krašto centras, tiksliau, vartai į pačią šalį. Pasiekę Apuolę, vikingai išvydo ant aukšto kalno galingą tvirtovę. Ją reikėjo paimti jėga, nes tik tokiu būdu buvo gali­ma įsigalėti visame krašte. Taip nutarė nekviestieji svečiai iš užjū­rio, taip ir padarė: jie apsupo Apuolę iš keturių pusių ir puolė, lyg viesulas, lyg audra.

Kova ties Apuolės sienomis vi­rė ištisas devynias dienas. Apgul­tieji išvertė ant atėjūnų galvų kalnus akmenų, sieksnius rąstų, išpy­lė ežerus karštos smalos ir išlaidė debesis strėlių. Daug krito prie Apuolės drąsių vikingų, tačiau jie nugalėjo, nes jų buvo daug, labai daug.

Apuolės tvirtovė buvo išgriau­ta. Žemaičiai buvo priversti mo­kėti duoklę.

Tokių žinių randame kronikoje, vadinamoje „Vita Amgarii autore Rimberto“, parašytoje apie 850 metus.

Apuolės piliakalnis

Kas galėtų šiandie, tik vieną kartą į Apuolės piliakalnį iš tolo pa­žvelgęs, pasakyti, kad seniai jo šlaituose buvo liejamas kraujas ir kad jo viršūnėje buvo karštai kovo­jama dėl gyvybės ar mirties.

Šiandie Apuolės piliakalnis stūkso šaltas ir negyvas, kaip visa žemė, slėpdamas savyje daug paslapčių.

Vikingų pėdsakų beieškant

Mūsų kaimynai, švedai, panoro susekti savo prosenolių vikingų ke­lius ir surasti jų pėdsakus žemėse, kuriose kadaise jie svečiavosi. Mū­sų kaimynai išvertė senus raštus, tarp jų ir Rimberto kroniką, kurio­je užtiko ir Olavo žygį. Joje jie rado Apuolės vardą, o Apuolę ži­nojo esant gyvą žmonių lūpose dar ir šiandie.

Jie pasiryžo perplaukti jūrą, kaip ir jų prosenoliai, tik jau su kitais tikslais. Jie plaukė į mūsų žemę ieškoti vikingų pėdsakų.

Žinoma, jų sumanymas nebuvo mūsiškių nepastebėtas. Tai buvo akstinas. Mūsiškiai panoro jų tyrinėjimuose dalyvauti patys, dau­giausia dėmesio kreipdami savo­sioms senienoms aiškinti.

Ir vieną kartą Žemaičių žemėje išdygo grupė žmonių, kuri slinko į Apuolę, kopė jos stačiais šlaitais į viršukalnę. Jie buvo ginkluoti, kaip ir tie, kurie slinko į Apuolę maž­daug prieš tūkstantį metų, tik gin­kluoti jau kitais ginklais, ir ėjo, tu­rėdami prieš akis visai kitus tiks­lus.

Jie ėjo ieškoti praeities, kurią žinome buvus, tačiau nežinome, ko­kia ji buvo. Jie ėjo, norėdami per­kasti, išrausti kalną ir surasti visas paslaptis, kurias jis slėpė, ir iš tų paslapčių išskaityti seną, labai se­ną gyvenimą.

Piliakalnio tyrinėjimai

Apuolė, vos tik įbedus pirmąjį kastuvą, jau daug ką pažadėjo.

Garsas apie užtiktus pėdsakus toli nuskrido. Daugis mokslininkų susidomėjo Apuole, — jų atvyko iš Vokietijos, Latvijos.

Darbas buvo pradėtas nuosek­liai, metodingai, su atsidėjimu. Reikėjo iš Apuolės paimti viską, ką ji slėpė ilgus, labai ilgus metus, slėpė iki paskutinių dienų. Darbas buvo varomas ir šiais metais, nes jis ne viena diena ar savaite nudirba­mas, jo liko dar ir ateičiai.

Vos tiktai rytas išaušdavo, pi­liakalnio viršūnėje pasigirsdavo žingsniai skersai, išilgai pylimo, nuaidėdavo vienas kitas ištartas žodis. Viršukalnėje gyveno vėl žmonės, kaip ir seniau, tik jau su kitokiu tikslu.

Šiemet ištisas tris savaites žvan­gėjo kastuvai, buvo mėtoma iš vie­tos į vietą žemė, buvo vedamos tranšėjos, daromi vietos ir kasimų modeliai, braižiniai.

Reportažas iš įvykio vietos

„Bangų“ bendradarbiui teko vietoje pasižiūrėti į darbą. Tam tikrame plote triūsė žmo­nės, atsidėję, atsargiai darydami smūgius kastuvais, kiekvieną iš vie­tos į vietą metamos žemės gabaliu­ką apžiūrėdami. Radę kokį akme­nį, šalia to dar kitą, aplenkdavo juos, palikdavo gulėti, tiktai nuva­lę atsargiai nuo žemių, iš visų pusių apčiupinėdavo juos ir, patyrę ką, džiaugdavos. Daugiausia pasiten­kinimo teikė užtinkami žemės sluoksniai, kurie nebuvo ardomi, li­gi nebūdavo kuo smulkiausiai, kuo ne po vieną smiltelę ištyrinėjami. Užtikta kokia metalinė liekana su­keldavo audrą, entuziazmą, ir ji bū­davo nešama palapinėn, lyg kokia šventenybė, kur paskui būdavo nustatoma jos paskirtis, amžius ir t. t.

Dirbo žmonės taip nuo ryto ligi vakaro, kasdien, kartais net užmirš­dami ir poilsį ir valgį, dirbo išplės­tomis akimis, daugiau nieko nema­tydami, tiktai senovės pėdsakus že­mėje, daugiau nieko negirdėdami, tik kasamos žemės šiurenimą.

„Bangų“ bendradarbis kreipėsi į kasinėjimų vedėją, generolą Nage­vičių, prašydamas informacijų, ta­čiau jų vietoj gavo tiktai kažkokį rusiškai prirašytą popieriaus gabalė­lį. Žinoma, generolui Nagevičiui reikėjo matyti viską, kas daroma, reikėjo sekti darbų eigą, nei minu­tei neatsitraukiant, reikėjo sukinė­tis ten pat, ir suteikti žinių spaudai jis juk neturėjo laiko. Generolas Nagevičius dirbtu Apuolėje darbu taip rūpinosi, kaip motina savo ma­žyčiu, vos bandančiu žengti pirmuo­sius žingsnius, sūneliu, lyg motina, kuri bijo, kad jos sūnelio kas nenu­skriaustų, kad jo ypatybių nesuži­notų, kad paskui „bloga akimi“ ne­nužiūrėtų. ..

Tačiau „Bangų“ bendradarbiui vis dėlto pavyko pamatyti, kaip dirbama, kiek darbas reikalauja at­sidėjimo, atidumo, kad senovės pėd­sakų, liekanų nesugadintų, nesuža­lotų. Jam pavyko pasikalbėti su vienu kitu šį darbą dirbančiu eili­niu ir specialistu žmogumi ir įgau­ti apie tai, kas šiemet atkasta, šio­kį tokį supratimą.

Tyrinėjimų rezultatai

Visus, iš Apuolės kasinėjimų gautus, duomenis sutraukus krū­von, galima konstatuoti, kad Apuo­lėje gyvenimas ėjo keturiomis fa­zėmis, plėtojosi keturiomis stadijo­mis.

Pirmosios stadijos pati pradžia siekia krikščioniškosios eros pirmą­sias dienas; ji apima maždaug I— V amžių po Kristaus gimimo. An­troji stadija truko tik VII amžiaus ir trečioji iki XI amžiaus. Ketvir­toji stadija prasidėjo trims amžiams praslinkus nuo trečiosios, maždaug XV amžiuje, ir baigėsi XVII am­žiuje.

Perkasus skersai volą, aiškiai buvo pastebėta, kad jis supiltas ne vienu laiku. Reikia manyti, kad žmonės, kurie gyveno apylinkėse, jau beveik prieš du tūkstančius me­tų kentė priešų užpuldinėjimus ir ieškojo priemonių saugumui lai­duoti. Jų dėmesys nukrypo į kal­ną. Iš vakarų ir pietų kalną dengė upokšniai, tais laikais gal nemažos upės, pats kalnas buvo status, sun­kus įlipti ir patogus gintis. Jie nu­sprendė, kad, kalną dar sustiprinus, padarius įtvirtinimus, jis gali būti priešui neįveikiamas. Jie supylė netoli kalno šlaito volą ir iš ąžuoli­nių rąstų pastatė sieną, už kurios lindint gera buvo laukti priešo ir iš aukštai vaišinti jį anų laikų kovos priemonėmis.

Ilgainiui ta siena, matyt, sudegė ar buvo sudeginta, nes virš su­pilto volo šiuo tarpu galima paste­bėti degėsių sluoksnį. Sudegus sienai, žmonės, norėdami dar labiau įsitvirtinti, volą supylė aukštesnį: ant pirmojo volo užpylė kita tiek žemės ir sieną vėl pastatė. Tačiau ir šią sieną ištiko toksai pat liki­mas, kaip ir pirmąją, ką liudija an­tras degėsių sluoksnis.

Apuolė VIII – IX amžiuje

Tuo kartu žmonės nutarė tvir­tovę atstatyti dar kartą, volą supy­lė dar aukštesnį ir sieną vėl pastatė. Tai atsitiko gal VIII—IX am­žiuje, ir šiuos įtvirtinimus, turbūt, rado Olavo vedami vikingai, apie kuriuos kalbama Rimberto kroni­koje.

Šiemet pavyko surasti vartus į tvirtovę, atkasti kelią. Padarius piūvį, matomi ir čia tie trys perio­dai. Pirmojoje stadijoje, kai buvo supiltas mažas voliukas, kelias iš pilies nebuvo niekuo grįstas. Vė­liau, antrojoje ir trečiojoje stadijoje, jis buvo grįstas dviejų trijų kumščių didumo akmenimis. Vartai iš pi­lies buvo įrengti pietinėje jos pusė­je, ir kelias už vartų krypo staiga į rytus.

Tuo tarpu viršukalnėje pastebi­mas įdubimas. Sako, tai šulinys 4×4 metrų sienomis, iš kurio per­nai buvęs išpumpuotas vanduo ir buvusios rastos rentinio liekanos. Anomis dienomis iš jo įgula ir visi radę tvirtovėje prieglaudos apsirū­pindavo vandeniu.

Bekasinėjant užtikti radiniai pri­skiriami labai seniems laikams. Pa­vyzdžiui, apyrankė esanti V amžiaus kuršių dirbinys, fibula — IX am­žiaus, vilyčios vartotos VII—IX amžiuje ir t. t. Iš jų bus galima tiksliai nustatyti tvirtovės plėtoji­mosi chronologiją. Be to, rasti ru­gių, miežių, kviečių grūdai rodo, kad anų laikų gyventojai mokėjo ne tik medžioti, bet ir sėti bei auginti javus, — buvo žemdirbiai.

Žodis Apuolei

Šiais metais darbai Apuolėje jau baigti. Tačiau su paskutiniu kas­tuvo dūžiu, nuaidėjusiu skardžiais, paskutinėmis dienomis nedingo mintis šiuos darbus tęsti toliau. Tai, kas padaryta, kas rasta, jau daug ką pasakė ir daug ką davė mū­sų praeičiai suprasti, tačiau tai, kas dar liko neliesta, gal daug daugiau dar pasakys.

Tuo tarpu Apuolėje švilpauja šiltas vasaros vėjelis, žarsto dar ne­spėjusią žole apaugti, užlygintą vėl, kasinėjimų vietą, ir medžiai papras­tai sau ošia. Iš kadaise didelių gal upių — Luobos ir Brūkio — šian­die beliko mažyčiai upokšniai, kurie vos-ne-vos čiurlena krūmais apau­gusiomis daubomis. Žinoma, ki­tais metais čia vėl suskambės tirti atvykusių žmonių balsai, ir Apuolė vėl bus draskoma, kaip šiemet, draskoma mūsų pačių gerovei.

Mūsų senoji, labai gal graži pra­eitis pradedama šiandie atkasti. Reikia tikėtis, kad Apuolės likimas ištiks ir Veliuoną, Kernavę, Medvė­galį ir visą eilę kitų, kurie slepia savyje mūsų būties pradžią.

Apuolė mūsų senovės raktas // Bangos. – 1932, Nr. 29, p. 749-750