Tauta Ir Žodis, 1923
Pasakose žaltys — tai jūrų — marių karaliūnas, šmėsteli didžiuliais, bet neapčiuopiamais turtais, pagrobia ar suvilioja mergelę ilgakasę, nusigabena į savąsias vaidas. Tai labiausiai paplitęs Lietuvoje pasakų apie žaltį variantas.
Visai kitoks aukštaitiškas žalktys — karalius: beribė jo galia ir milžiniški turtai, bet jie sutviska tik sunkiam vargui užgriuvus. Paprasti aukštaitiški ir žalčio rūpesčiai darbai. Jis ir grūdų saują dirvon beria, ir žemę želmeniui atveria, ir brandžia varpą džiaugiasi ir nagingam meistrui padeda. Žaltys nuolatos kovoja sunkią ir žiaurią kovą. Sunku jam vienam galynėtis, ieškoti talkininkų, bet šie per silpni, — per jų bejėgiškumą žalčio krauju parausta ežerų vandenys, visiems gresia nelaimės, bet žaltys, kaip ir saulė, nei sunaikinamas, nei nužudomas. Varge, kovoje grūdinasi ir stiprėja žalčio bendrininkai, lemiamam susirėmime laimi, žaltys. Ne betikslė jo kova, — ateis didelė laimė ne tik jam vienam, ne tik jo šeimai, bet laimė visiems.
Aukštaitijoje daug pasakų apie kovas su geležimi apsikausčiusiais atėjūnais. Gana aiškus šių pasakų istorinis pagrindas nuo Dauguvos brovėsi kalavijuočiai. Būtų natūralu, kad šie įvykiai, įsipynę į senąsias, pasakas, sudarytų šaltinių pagrindą, bet kovoje su geležiniais ateiviais ir kardai lūždavę, ir skydai dildavę, o Želmis, nors ir dalyvauja kovose, bet pats ginklo nevartoja. Turi Želmis kalaviją ir ne bet kokį, o su saule rankenoje — jis tinka tik žemėj daigams aptverti. Želmis pasyvus karys, nors šarvai, jį gina. Ir Želmio priešas ne kilme, o norais svetimas, ir kova vyksta, ne tiek teritorijoje, ne materialinėje plotmėje, o daugiau, pasaulėžiūroje. Tai kova už laimę. Kokios kovos būdavo, kad Žmonių atmintin mažų mažiausiai porai tūkstančių metų įsirėžė!
Želmis siekia laimės visiems. Jam išvykus į žygius jo pati turi rūpintis visais nelaimingaisiais, tuomet Žalčiui geriau sekasi. Atsitiko, kad visais visais pati pasirūpino tik vienai svetimai atklydėlei nepadėjo, o pargrįžęs sukapotas žaltys klausia: „O tie, kitokių, papročių, kitoniškai kur šneką, kitokiais rūbais rėdos, ar jie nejaučia skausmo, alkio, ar ligos juos aplenkia?“…
Netoli nuo Linkmenų pilutės yra Piliakalnis ant ežero krašto, vadinamo Linkmenų, kur senovėje būta pilies ir aukota lietuvių dievaičiams. Seni žmonės pasakoja, kad senybinių Linkmenų želekčio (žalčio) vardas buvęs Ligmanas, Vilniaus — Vilanas, o Rygos — Rygmanas, Vilanas su Rygmanu buvę labai nedori ir nedievoti, todėl juos dundulis uždundinęs, o Ligmanas ažu savo gerus darbus ilgai dar gyvenęs Linkmenų Piliakalny.