Nuotraukoje Ugnumas – vieta kur prižiūrima ugnies sergėtojų, liepsnoja amžinoji ugnis. Raudonkalnis, šalia Šatrijos
Žemaičių kultūros pėdsakai dažnai slypi ne vien piliakalniuose ar senkapiuose, bet ir tautos dvasios užkaboriuose – ten, kur žodžiai tampa liudijimu. Šis straipsnis – tai tarsi šimtametė širdies išpažintis, laiškas, parašytas beveik prieš šimtmetį ir 1924-aisias išspausdintas laikraštyje „Rytas“. Nors jam jau per šimtą metų, skaitytoją jis stebina savo šiandieniniu aktualumu: svarstymais apie tautos apsileidimą, dvasios nuosmukį, šventų vietų išniekinimą ir praeities užmirštį. Bet kartu – tai ir kvietimas.
Kvietimas atsigręžti į tai, kas vis dar gyva mūsų žemėje – į piliakalnius, senkapius, šventąsias girias ir kalnus, kuriuose, kaip tikėjo mūsų protėviai, tebegyvena dvasios. Lai šis tekstas primena mums, kad žemaičių žemė – ne vien išorinis kraštovaizdis, bet ir dvasinė, istorinė erdvė, kuriai reikalingas mūsų rūpestis, pagarba ir meilė.
Šiandien šis balsas iš praeities skamba tarsi perspėjimas – tačiau ir viltis. Ar išgirsime jį?
Žemaičių kultūros pėdsakai
Laiškas žemaičių šviesuomenei ir tiems, kurie rūpinasi tautos brangenybėmis
I.
Nuolatos girdžiu balsų, kad esame paklydę, apsileidę; gražiai ir daug kalbame, mažai darome. Nuolatos matau begalinį šokių sūkurį… Šoka Lietuva, šoka ir žemaičiai intelegentai ir sodiečiai – kaimo jaunimas. Girtuokliauja visi: pradedant kaimo nuo piemenų baigiant viršininkais, vadais ir dar aukščiau. Taip šiandie žemaičiuose atrodo…
Yra tačiau ir kitaip. Ne visi, tačiau, girtuokliauja ir ne visi šoka. Turime juk, nors nelabai gausingą, bet darbštų kulturos darbininkų būrelį, kurie gyvena aukštesniais idealais, kurie eina „siauresniais” keliais. Ir ant jų pečių užversta tiek darbo, tiek atsakomybės prieš ateitį, kad sunku ir suprasti. O ateitis iš mūsų daug pareikalaus.
Gerbiamieji! Ką atsakysime užklausus: kame šventoji Lietuva, šventoji Žemaitija? Kame tie dorieji, taikūs lietuviai ir žemaičiai, kame jų būdas? Kame senovės pilys, pilaitės, pilalės, tvirtovės, milžinkapiai? Kame šventosios girios, šventi ąžuolynai? Kame Lietuvos ir Žemaičių senovės garbė? Kame? Duokite man, jaunajai kartai, tai visa, aš turiu teisės iš Jūsų to reikalauti!
Gerbiamieji lietuviai ir žemaičiai, kurių gyslomis dar teka tyras tautos kraujas, širdyse plaka kaṛšta tėvynės meilė, ar nekankiną Jūsų šitie klausimai?
Šiandie turime tiek daug inteligentų jie nejaugi privalo tylėti? Taip dauguma ju netyli: per seimo rinkimus purvais vienas kitą drabsto, neigia visokį autoritetą; netyli jie ir klubuose, restoranuose, daužo stiklus, blevizgoja o liaudis, o minia, sodžius žiūri ir… seka savo vadais!
Tie, kurie pasako karčios teisybės žodį, laikomi „šovinistais“! Doros mokytojus paneigėme, jų autoritetą sodžiuje suteršėme. Bet sodžius atgys, susipras, apsišvies, nes iš jo išeina ne vienas, ne du šimtai, bet tūkstančiai inteligentų! Jaunoji karta bus sodžiaus laimėjimas! Jeigu stengsimės auginti aukštus idealus jaunosios kartos širdy ateis laikas, atgimsime, susiprasime. Tik nepamirškime jų augintil
II.
Bet žvelkimė į mūsų gamtą ir senovę. Kame pilys pilaitės, milžinkapiai, tvirtovės?… Pilių jau nėra… Piktas vėjas šaltomis žemėmis užnešė jas… Žiaurus laikas išgriovė jų milžinus – mūrus!… Jų mes nebeatstatysime. Ateitis jų nebematys, kaip ir mes nebematėme… Taigi, nors griuvesius apsaugokime jai, tepasidžiaugia mūsų poetingąja senove, tesemia iš ten milžinišką dvasios tvirtybę. Apsaugokime, branginkime! Tam pasiekti reikia ugdyti visuomenėje senovės pagarbos ir meilės jausmus. Sodžius, tiesą sakant, neturi supratimo apie mūsų praeitį. Jis nežino kokiam tikslui tie piliakalniai supilti. Jei kas ir žino, bet tikrybėj nesupranta, nes tiek nėra priaugęs.
Tačiau yra žmoniu, kurie su pagarba žiūri į senovės liekanas. Pilna Lietuva milžinkapių. Žemaitijoj jų, tikių, daugiau yra negu aukštaičiuose. Tik žiūrėk, keliaudamas per Žemaitiją, kiek „kapelių“ rasi! Žmonės apie juos daug kalba. Daug padavimų yra užsilikę iš senų senovės, iš senolių, prosenolių. Juose žmonės mato kažką ne paprasto, bauginančio, dvasinio. Mano ten gyvenant kažkokių dvasių, mirusiųjų vėlių, čerauninkų, raganų.
Ne prasimanymus noriu čia, surašyti, tik šventą tiesą, ką matau sodžiuje, žmonėse, Žemaitijoje. Žmonės girdi iš sakyklų, kad nei nekrikštytų vėlių, nei raganų bei šiaip dvasių nėra, kad bijotis nėra ko, bet žmonių įgimtas jausmas sakyte sako: – čia dvasios gyvena, čia mirusiųjų vėlės kenčia, čia raganos naktimis renkasi…. Pav. Šatriją prieš karą prisėjo pašventinti, kryžius pastatyti, nes tik tokiu būdu iš ten tepasisekė nubaidyti raganas… Daugelyje kapelių yra sustatyti kryžiai ir ten kryžiaus dienomis susirenka nemažai žmonių melstis už mirusius.
Ir aš vaikų būdamas, drauge su namiškiais? esu ėjęs ant „Švietkapio” (Žuvėd-kapio, šved-kapio) pamaldoms. Susirinkdavo visas sodžius, nors bažnyčia visai arti būdavo (4 varstai nuo Telšių Sedos link). Čia yra keletas kryžių, dabar jau visai silpnų. Kalnas yra gana aukštas, kuone visoj apylinkėj aukščiausias, labai ypatingas ir staigus. Ant vieno jo kauburio, kelios dešimtys metų atgal, buvęs įtaisytas labai aukštas signalinis bokštas. Jo liekanas pats mačiau.
Apie šį Švietkapį mano tėvas ir kaimynai pasakoja labai įdomių padavimų. Vienai tarnautojai prisisapnavę, kad pasiimk kastuvą ir eik 12 val. naktį ant Švietkapio, ten iškasi pinigų, Eik viena, nesibijok, nieks tau nieko nedarys. Ji viena eiti visgi pabūgusi pasikvietusi tula Antaną G. ir naktį 12 val. drauge nuėjusiu. Kasusiu kasusiu ir buvusiu beužtinkančiu puodą su pinigais, tik staiga pakilęs smarkus vėjas, vieškeliu pradėję važiuoti, raiti ir pėsti eiti rusų mundiruoti kareiviai ir į juodu stebėtis… Išbauginti kariuomenės pabėgę. Kitą naktį sapne labai išbarę… Žinoma, čia pasaka tiktai. Bet ji rodo, kad kalnas apylinkei reikšmingas.
Tula Žukauskaitė veždavusi į Telšius žydų karčiamoms barstyti smiltis (dalis kalno ištiesų yra nukasta) ir radusi auksinį žiedą. Jį daugel žmonių esą matę. Dabar Žukauskaitė Amerikoj; išvažiuodama ir žiedą išsivežusi. Atsitikimas rodo, kad kalnas gali būti svarbus istorijos atžvilgiu. Tą patį liudija jo padėtis ir aukštis: nuo jo viršūnės matyti Šatrija. Paantšvystė, Navarėnai, Gadunavas, Alsėdžių kalvos, žodžiu 3-4 mylės aplink.. Kun, Šimkevičius, Telšių klebonas, uždraudęs jį liesti, nes žvyro duobėse iškasdavę žmogaus kaulų.
Lygiai 3 varstai iš Telšių prie to paties Sedos vieškelio yra kiti pamiršti kapliai, pusiau žvyro nešėjų išrausti. Ir čia randama žmonių kaulų. Apylinkėj girdima irgi daug padavimų. Užpernai mano tėvas ant jų kryžių pastate, nes jis pamenas, kad ten buvę gražūs kapliai. Dabar p. Mitkevičius, Telšių notaras, ten karves gano, tur būt nežino, kad ten kapai…
Kiti dveji kapeliai yra Jonauskių kaime greta. Kalnėnų. Dar kiti Cesniuose, viena aštuntąją varsto nuo Telšių. Kiti Božėnuose vadinami „pilalė“ netoli ūkininko Liaudanskio. Žodžiu, Žemaitijoj kapelig yra labai daug. Visuose yra palaidotų žmonių, randama kaulų. Jie labai tankus dėl to daug kalba apie mūsų, žemaičių, gilią senovę. Tik supraskime juos.
III.
Dabar keletą žodžių apie Džiugą, tą mūsų užburtą piliakalnį, noriu pratarti: Džiugo padavimą aprašė Lazdynų Pelėda I tome jos raštų. Šiandien, mano turimomis žiniomis, nieko prie padavimo negaliu pridėti, nei atimti. Tik ant kalno yra duobė. Žmonės pasakoja, kad buvę atkviesti kaž kokie vokiečiai Džiugo kalnui tirti. Jie prieš kasdami kalną su ponu padarę sutartį, kuria ponui draudžiama į kalną alsilankyti darbo metu. Kalne esą paslėpti turtai. Vokiečiai vaisingai dirbę ir jau buvę netoli tikslo, tik tuo metu nekantrybės vedamas atėjęs ponas (iš Džiuginėnų dvaro ten pat) ir visa duobė uzvirtusi… Vokiečiai keikdami apleide kalną.
Yra čia dvi tiesos. Ant kalno yra duobė, aš tikiu, bus šventosios ugnies aukuro vieta…. Turtai – žemaičių kultaros liekanos… Aš taip manau ir neturiu pagrindo kitaip manytil. Kada tik mačiau Džiugą, jis man kalbėjo nesuprantamus senovės motyvus… Apylinkė graži, apsupta giriomis, o aplinkui Džiugą ažuolynas. Tiesa, ąžuolyno jau nėra, bet jo liekanos kur-ne-kur tarp ariamų laukų išmėtytos senovės šimtmetiniai ąžuolai liūdija, kad tai buvo šventas miškas. Jame žemaičiai savo dievaičius garbino, jame šventes švęsdavo… O kalne vaidilytės amžiną ugnį kūrendavo….. Šalia kalno yra prūdas ir upeliu Durbiniu vadinamas. Vieta graži, apsupta kalnais ir giriomis, kažkaip jau savaip iš prigimties slėpininga, dvasinga. Tą dar vaiku badamas patyriau iš draugų ir pažįstamų. Sykiu is pats tą jaučiau ir dabar jaučiu.
Žmonės tiki ten gyvenant dvasioms. Pavojinga ten esą kastis, raustis, galima esą nelaimę apturėti. Kažkas buvęs pastates ten kryžių, bet viesului kilus naktį jie tapę į prūdą sumėtyti, išrauti…
Dar kiti sako, kad švedai per mūsų žemę ėjusieji, Džiugą kepurėmis supyle, ten savo Drangenybes paslėpę ir užkeikę… Norėčiau pridurti, kad kalnas yra brangus ir vertas susidomėjimo ir apsaugojimo. Girdžiu Džiuginėnų dvaro ponai, lenkai, kerta laukuose šimtmetinius ąžuolus. Jie laukus, turbūt, valo, o lietuvio akys mato, kad šventą girią baigia skinti. Juk ir Džiugas neapsaugotas, gali ir jis tapti išniekintu, nukirstu, juk ir jis, rodos, priklauso darbininkų-lenkų ūpui? Žemaičiai, bet tai jūsu brangiausias istorijos turtas! Jūs garantuokite jam ateitį, paskui bus vėlu! Šventas miškas jau išskintas.
IV.
Apie Šatriią, visiems gerai žinomają, galėčiau pridurti, kad ir ji laukia vertesnio rytojaus. Pusė kalno ariamo, kitas ganomas, rodos, stumia savo juodojo likimo valandas. Man rodytųsi, negražu šventas senovės vietas, kapus, senkapius ganyklomis paversti… Sako iš staigojo kalno šlaito esanti skylė, urvas į pokalnį, kame esą dideli rūsiai. Tuose rūsiuose esą sukrauti švedų ginklai, šarvai gražiausi ir milžiniškas turtas. Bet labai sunku ten įeiti. Sunku urvą rasti ir rūsis pasiekti. Esančios dvasios, kurios turtus ginančios. Visi iš baimės negali ten patekti. Ir Šatrijoj turtas…
***
Pilna mūsų žemė slėpiningų vietų, giliai kalbančių į širdį iš senų senovės. Gaila, visos jos apverktiname stovy, niekas jomis nesirūpina, netiria, neatsižvelgia… Kur čia branginsi, kad šventoriuj, kapinėse karves ganome! Pav. Telšių šventorius nesenai naujai pertvertas. Visas skardys, labai gražus, kalnas prie Didžiosios gatvės yra kapinės, bet… kas nemato jų biauriai apterštų esant! Kad būčiau turtingas, pasamdyčiau ganyklą tiems žmonėms, kuriuos, turbat, nelaime verčia šventoriuj kapinėse bandą ganyti.
Prie tų nelaimingų vietų negaliu nepriskaityti ir Kenstaičių bažnytvietės ir kapinių dabar apleistų, užmirštų ir rodos, paniekinamų (tarp Telšių ir Alsėdžių).
Taigi, keli žodžiai apie Žemaitijos šventoves. Paminėjau jų tik kelias. Ypatingi kapelių yra labai daug. Visi jie apleisti, be žiogrelių, apardyti, be kryžių ar su apipuvusiais, pasvirusiais, be kryžmų, stulpais. Visi jie laukia kažko…
Nemanau kviesti ką nors naujo su jais padaryti ar jų ardyti, tirti. Nemanau, kad mes ir laiko ir jėgų visiems dalykams užteksime. Bet noriu ir kviečiu visus be skirto juos apsaugoti rytojui, ateičiai, ainiams! Jie ten ras Lietuvos ir Žemaitijos lobi neapsakomą ir dėkos mums, kad išlaikėme jiems tokį nepaprastą šventą turtą.
Reikėtų sodžiui, liaudžiai aiškinti tų šventųjų vietų svarbumą, šventybe, neliečiamybę. Ir, manau, jei sodžius – mūsų žemaičiai – suprastą jau viskas padaryta. Šventų vietų nieks neišdrįs paliesti, nes piktadarį lauks Alberto likimas…
Ypatingai tas turi rūpėti mokytojams. Jų šventa pareiga išaiškinti vaikams visa, įžiebti senovės meilę ir prisirišimą prie tautos praeities. Vaikučių širdyje įžiebta tautos senovės meilės kibirkštis išaugs į begalinę liepsną, į didžią tėvynės meile, pasišventimą. Gimnazijos kartais nė žodelio neprisimena apie tokius šventus dalykus, nors turi speciales literaturos dienas, mokiniai neugdomi tėvynės meilėj, bet šokinami iki aušros! Ar ne gražu!
Tiesa, aš klystu, ne visi taip daro… Mano didžiausias noras, troškimas suburti Telšiuose būrelį žmonių, kurie rapintųsi Žemaitijos senovės turtais. Šiandiena laikas, ryt jau bus vėlu… Kad atsiras prijaučiančių ir senovę gerbiančių, neabejoju, O gal kas, ką nors jau dirba? Būryje, tikiu, tikslesnių žinių surinktumēm.
P. Genys „Žemaičių kultūros pėdsakai” // Rytas 1924 m., geg. 3, p. 2.