Pamenu, už lango dar laikėsi gili žiema, kai viename iš senų žurnalo „Mūsų gamta“ numerių, berods 1980-ųjų, aptikau nedidelį L. Oškinio straipsnelį apie pasivaikščiojimą Kernavės upelio šlaitais vėlyvą pavasarį, klausantis lakštingalų koncerto.

Paprastai mano kelionių tikslai būna legendų ir padavimų paliestos vietos, piliakalniai, akmenys ar gamtos paminklai. O čia – visai kitas žanras: ne objektas, ne maršrutas, ne pasakojimai, o melodijos. Pavasarinis ryto ar vakaro koncertas, sklindantis iš upelio slėnio medžių ir krūmynų. Tas netikėtas „neformatas“ mane iškart sužavėjo, todėl įtraukiau šią išvyką į šiltesnio sezono planus.

Ir štai šiandien tas šiltesnis sezonas, regis, pagaliau prasidėjo. Ilgai nelaukęs išmoviau į Kernavę – į rytinio koncerto programą, kurioje pagrindiniai atlikėjai turėjo būti ne žmonės, o lakštingalos.

Kernavės upelis, nedidelė, vietomis vos matoma vandens juosta ne ilgesnė nei 5 km, ištekanti iš Pragarinės (Kernavės) ežero, apie kurį pasakojamos legendos apie čia gyvenusi ryklį ir ežere nuskendusius jaučius. Nors pats ežeras atrodo jaukus ir gražus gamtos kampelis – iš šiaurės įteka mažas upokšnis, kuriam labiau tiktu griovio pavadinimas, o kitame gale jau išteka Kernavė, nuo kurios galbūt ir pati vietovė pavadinimą gavo.

Upelis pamažu leidžiasi žemyn, formuodamas natūralų vandens koridorių, kuris nuo senų laikų darė įtaką vietos reljefui, augmenijai ir žmonių judėjimui. Jo vaga švelniai vingiuoja, vietomis pasislėpdama tarp krūmynų ir medžių, kitur atsiverdama į atviras pievas, kuriose atsiveria dangus ir aplinkiniai šlaitai. Įteka į Nerį Kernavės kultūrinio kraštovaizdžio ribose. Jo pakrantės išlaikė natūralų charakterį – didžiojoje dalyje upelio nėra urbanizuotos infrastruktūros, todėl lankytojas gali patirti autentišką, beveik žmogaus nepaliestą gamtos draugiją.

Einant šalia upelio, atsiveria vaizdai į Kernavės apylinkių šlaitus, girdimas vandens čiurlenimas, o ramybę papildo paukščių balsai ir nuo vėjo svyruojantys medžiai. Skirtingais metų laikais Kernavės upelis keičia savo veidą – pavasarį jis tampa gyvesnis ir sraunesnis, vasarą ramus ir skaidrus, rudenį apgaubtas miglų, o žiemą – tylus, kartais tik iš po ledo girdimas gyvybės čiurlenimas.

Kelionę Kernavės upelio pakrantėmis verta pradėti nusiteikus lėtam ėjimui. Tai nedidelė upė ir ne įspūdingas vandens kelias, o veikiau gyva kraštovaizdžio gija, kurios grožis atsiskleidžia tik tiems, kurie leidžia sau sustoti, įsižiūrėti ir įsiklausyti. Geriausias metas šiam pasivaikščiojimui – vėlyvas pavasaris ir vasaros pradžia, kai upelio šlaitai žaliuoja, o pakrantėse skamba paukščių balsai.

Leidžiantis palei Kernavę, būtina pasirūpinti tinkama avalyne – pakrantės vietomis pelkėtos, žolėse slypi vandeningi duburiai, o šlaitai kartais būna slidūs ir statūs. Tai ne pažintinis takas, todėl patogūs žygio batai leis jaustis saugiau ir laisviau. Keliaujant verta nusiteikti, kad upelis nuolat keisis: vienur jis slėpsis tarp viksvų, kitur krantai staiga pakils į keliolikos ar net dvidešimties metrų aukščio šlaitus, apaugusius eglėmis, žilvičiais ir lazdynais. Šiose vietose dažnai tvyro vėsa, drėgmė ir stiprūs miško kvapai – tai natūrali, laukinė aplinka, kurioje dera judėti tyliai ir su pagarba.

Priartėjus prie žiočių ir prasibrovus pro privačias valdas, kur Kernavė susilieja su Nerimi, vanduo tampa gausesnis ir skaidresnis, juntamas šaltis kuris primena, kad tai šaltinių maitinamas upelis. Šioje vietoje nuo seno traukė ir žvejai, tačiau lankantis čia svarbu prisiminti, jog tai ne tik gamtinė, bet ir kultūrinė erdvė, kurią galima pajusti tik elgiantis atsakingai ir tyliai.

Kernavė – maža ir trumpa, tačiau jos pakrantėmis eidamas išsinešiau daugiau įspūdžių nei nuo populiarių žygių maršrutų. Tai buvo kelionė, kuri priminė, kad tikrasis kraštovaizdžio grožis slypi ne dydyje, o gebėjime sustoti, pajausti ir įsiklausyti.