Daug metų jis buvo raikomas noragais, draskomas akėčiomis. Devynioliktame šimtmety ir dvidešimto pradžioje jis vis buvo ariamas, šis gražus kalnas Kalvelių kaimo laukuose, šalia Upynos-Kaltinėnų vieškelio. Tai Miegio kalnas, seniau dar kartais vadintas Pilies kalnu. Jo šlaitai vis dėlto išlaikė senąjį, piliakalniams būdingą statumą ir nuo Miegio viršūnės dar toli matyti.
Už pusantro kilometro į šiaurę plyti Paežerio kaimo laukai, kuriuose yra plačiai žinomas Karnagos senkapis. Padavimai tvirtina, kad čia buvęs Karnagos (ar Karnavos) miestas. Apylinkės artojai neretai išaria degėsių, tvarkingai sukrautų akmenų eiles.
Senkapio centre, kur pagal padavimus turėjusi būti šventovė, iš tiesų žmonės laidoti bent jau nuo III-IV iki pat XIV-XV amžiaus. Čia rasta daug bronzinių papuošalų antkaklių, apyrankių, smeigtukų, segių, rasta kirvukų ir kitokių dirbinių. Dalis jų perduota Kauno ir Vilniaus muziejams, o dalis saugoma Šilalės rajono švietimo skyriuje, kur radiniais rūpinasi kraštotyrininkų vadovas V. Statkevičius.
Pažvelgus nuo Miegio į pietų šalį, gerai matyti už dviejų kilometrų nuo čia esąs Gegužių kaimo piliakalnis Gegužkalnis arba Bliūdkalnis. Seniau jis iš tikro priminė apvožtą dubenį.
Šis piliakalnis įrengtas aukščiausioje apylinkių kalvos viršūnėje. Ji buvusi apsupta pylimu, šonuose kiek žemesniu, nes čionai statesni ir aukštesni natūralūs kalvos šlaitai. O galuose supiltų pylimų aukštis sieke penkis šešis metrus. Pylimais apsuptame plote, už plataus griovio, pūpso trijų metrų aukščio paties piliakalnio gūbrys su lygia ovaline aikštele, – „bliūdo dugnu” – viršuje. Buvo metas, kai ir šios aikštelės pakraščiais taip pat raitėsi pylimas. Tačiau 1934 metais jisai buvo nulygintas, kad lengviau būtų arti…
Žemaičių pilį Gegužkalnyje sunaikino kryžiuočiai 1329 metais kartu su Medvėgalio pilimi.
…Taigi verta įkopti į Miegio kalną ir pasižvalgyti. Patsai kalnas apipintas legendomis, pasakomis. Daugiausia pasakojama apie jame buvusius požemius. Į juos vedusi skylė šlaito pradžioje.
Kartą vargšai tėvai kalno papėdėje sunkiai dirbę lauke, o be priežiūros paliktas jų vaikutis žaidęs, žaidęs ir įlindęs į skylę. Nelabai ilgai užtrukęs, vėl išėjęs ir išsinešęs pilną skreituką blizgančių akmenukų pažaisti. Tėvai pamatę ir aiktelėję vaikutis žaidė auksiniais pinigais…
Plačiai pasklidusi žinia apie vargšų laimę. Turtingas ir pavydus jų kaimynas savo sūnų prievarta į kalno urvą įgrūdęs. Po valandėlės nežinoma jėga svieste išsviedusi vaiką nebegyvą…
Baimės pagauti apylinkės gyventojai užvertę skylę į požemius, kad niekas nei tyčia, nei netyčia tenai nelandžiotų.
Žmonės, be abejo, paseks dar ne vieną įdomią sakmę tiems, kas aplankys Upyną. Kelias nėra vargingas. Iki Kaltinėnų – puikus Žemaičių plentas. O Upynos apylinkės (Šilalės rajonas) džiugina keleivi ne tik puikiais istoriniais paminklais, bet ir savo vaizdingumu.
A. Tautavičius „Miegio kalnas” // Mūsų gamta 1965 m., p. 32